evangelija.lt | Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (VII dalis)

Reformacija ir meno raida

Liuteroniška dailė ir muzika

Pasak R. H. Baintono, galbūt dėl to, kad Liuteris į reformas įsitraukė jaunas, o dailininkas A. Diureris – senas, tai tam tikra prasme nulėmė, kad vaizduojamasis menas liuteronybėje užėmė menkesnę vietą nei muzika (1). Prasidėjus Reformacijai, A. Diureris tapo ištikimu Liuterio pasekėju ir 1528 m. mirė kaip „geras liuteronas“. Naujasis mokymas išlaisvino jį iš „didžiosios baimės“, pasikeitė ir jo kūrybos tematika bei stilistika, kuri pasižymėjo nuosaikumu ir paprastumu, tačiau neprarado stipraus išraiškingumo. Reformacijos pradžioje (iki XVI a. vidurio) liuteroniška dailė klestėjo kol buvo gyvi A. Diureris, H. Holbeinas, L. Kranachas, tačiau jie nepaliko po savęs naujos, tokios pat talentingos dailininkų kartos (2).

Gerai žinomas faktas, kad Liuteris ypatingai domėjosi viena meno sritimi – muzika. Samprotaudamas apie muziką, Liuteris mažiau dėmesio skyrė simboliniam muzikos aspektui (kas buvo būdinga Viduramžiams), o pabrėžė labiau žmogiškąją pusę, muzikos poveikį žmogaus emocijoms (kas būdinga Renesansui): „Muzika yra nuostabi ir miela Dievo dovana <...> Po teologijos jai aš skiriu aukščiausią vietą ir didžiausią pagarbą. To žiupsnelio, ką aš išmanau apie muziką, nekeisčiau į nieką <...> Ji yra žmogaus emocijų šeimininkė ir valdytoja <...> Muzika yra pati tinkamiausia priemonė norint išsklaidyti liūdesį, pažaboti nesivaldymą ir išdidumą, paguosti kenčiantį, nuraminti aistrą ar paprotinti kvailumą ir pyktį.“ (3)

Pradėjęs nuo mokymo reformų, Liuteris vėliau ėmėsi reformuoti ir pamaldų tvarką, nemažą dėmesį skirdamas bažnytinei muzikai. Pirmieji badymai atsispindi traktatuose Pamaldų tvarka (1523 m.) ir Vokiškos mišios (1526 m.). Nuosekliai įgyvendindamas visuotinės kunigystės principą, jis siekė sudaryti sąlygas kiekvienam atėjusiam į susirinkimą tikinčiajam nuoširdžiai ir sąmoningai garbinti Dievą. Pamaldos turėjo panašėti į kolektyvinį veiksmą, jose turėjo dalyvauti visi susirinkusieji. Šiam tikslui turėjo pasitarnauti ir muzika – būtent su ja susiję reikšmingi liturginiai pakeitimai. Iki Reformacijos beveik visa liturgija buvo pritaikyta tik kunigui ir chorui, likusieji mišių dalyviai pasijungdavo tik keliais atsiliepimais gimtąja kalba. Liuteris šį kolektyvinį elementą ypatingai išplėtojo, todėl jį galima laikyti parapijinio giedojimo tėvu (4). Visas giedojimas per liuteroniškas pamaldas tapo bendruomeniniu ir demokratišku.

Viena iš Liuterio pasiūlytų naujovių buvo populiarių dainų melodijų panaudojimas giesmėse tam, kad jos būtų labiau priimtinos ir suprantamos paprastiems žmonėms. Visame pasaulyje išpopuliarėjusių liuteroniškų himnų kai kurios melodijos buvo pasiskolintos iš vokiškų liaudiškų pasaulietinių dainų. Pavyzdžiui meilės dainos „Innsbruck ich muss dich lassen“ (iš vok. k. „Aš palieku tave, Insbrukai“) melodija buvo panaudota daugelyje himnų, kurių pirmasis buvo „Aš palieku tave, pasauli“; šią melodiją galima išgirsti
ir J. S. Bacho kūrinyje „Pasija pagal Matą“ (5). Liuteris įnešė ir savo tiesioginį indėlį į naujos bažnytinės muzikos lobyną – pats sukūrė tuziną populiarių himnų, iš kurių žinomiausias „Ein‘ feste Burg“ (iš vok. k. „Viešpats – mūsų tvirta uola“).

Dėl ypatingo Liuterio santykio į muziką ir jo siekio įgyvendinti visuotinės kunigystės principą pamaldų liturgijoje liuteroniškose šalyse susikūrė didinga chorinio ir bendruomeninio giedojimo tradicija. Liuteroniškoje aplinkoje visada ir visur buvo reikalaujama, kad kiekviena parapija turėtų savo kantorių, savo vargonininką, choro mokyklą ir apmokytų giesmininkų bei instrumentalistų būrį. Liuteronų muzikinė tradicija suvaidino svarbų vaidmenį paverčiant Vokietiją muzikiniu atžvilgiu labiausiai išprususia Europos šalimi, kuri teikė neišsemiamus muzikos išteklius daugelį metų (6).

J. S. Bacho genijus niekur kitur nebūtų radęs derlingesnės dirvos nei liuteronybė (7). Šio kompozitoriaus, kurio svarbus indėlis ir pėdsakas muzikos vystymosi istorijoje yra visuotinai pripažintas ir nekvestionuojamas, kūrybos centru ir svarbiausiu leitmotyvu buvo Reformacijos teologija, protestantiškas tikėjimas. F. A. Schaefferis yra pasakęs: „Be Liuterio nebūtų ir Bacho“ (8). Bacho pasaulėžiūrą atskleidžia ir santrumpos, kuriomis jis pasirašinėdavo savo kūrinius: SDG (Soli Deo Gloria, iš lot. k. „vienam Dievui garbė“ – tai vienas iš penkių Reformacijos šūkių), JI (Jesu, Iuva, iš lot. k. „Jėzau, padėk!“) (9).

Liuteroniška tradicija darė įtaką ne tik Bacho kūrybai. Galima atrasti akivaizdų ryšį tarp liuteroniškos bažnytinės muzikos ir kitų žymių kompozitorių – Dž. F. Hendelio, F. J. Haidno, V. A. Mocarto, L. Bethoveno, F. Šuberto ir J. Bramso – kūrybos.

Reformatų dailė ir muzika

Nors pats Kalvinas ir neturėjo labai didelio polinkio į meną, jo teologinis Kristaus viešpatystės principas lėmė ir jo požiūrį į meną kaip į dievišką dovaną (10). Komentuodamas Pradžios knygos ištrauką (Pr 4, 21), kurioje minimas Jubalas – visų grojančiųjų lyra ir trimitais protėvis, jis teigia, kad čia kalbama apie nuostabias Šventosios Dvasios dovanas, įrodančias Dievo dosnumą (11). Išėjimo knygos komentare jis užsimena, kad bet koks menas yra iš Dievo ir turi būti vertinamas kaip dieviškas išradimas. Pirmiausia menas yra skirtas tam, kad šlovintų ir girtų Aukščiausiąjį, be to jis teikia mums paguodą šiame nelengvame gyvenime. Menas taip pat priešinasi disharmonijai, kuri kilo iš žmogaus nuodėmingumo (12) sutaurina gyvenimą, ugdo sielą bei teikia pasimėgavimą nenuodėmingais, aukštesniais malonumais.

Kalvinistinį požiūrį į meną taip pat paveikė ir bendrosios malonės doktrina, teigianti, kad menas, kaip dieviška dovana, yra suteikta visiems žmonėms – jis gali pasitarnauti ir krikščionims, ir netikintiems. Nesvarbu, kad ne visas pasaulis yra atpirktas, jis vis vien paklūsta Dievo tikslams, kurie įgyvendinami dėl bendrosios malonės. Meno kūriniai, kuriuos sukūrė netikintys, yra šios malonės įrodymas. Tokio požiūrio šalininkai priešinosi bandymams uždaryti meną tarp bažnyčios sienų, nesutikdami, kad jis yra vien tik ypatingosios malonės dovana. Dėl šios priežasties reformatai dažniausiai palankiai vertino tiek antikos, tiek Renesanso meną, traktuodami jį kaip bendrosios malonės dovaną (13).

^{Rembrandtas „Mergaitė su šluota“}

Viduramžiais menas buvo „pakilęs“ virš kasdienio paprastų žmonių gyvenimo, tačiau Reformacijos pasaulėžiūros paveiktas jis „nusileido ant žemės“. Biblinio mokymo šviesoje menininkai pamatė, kad su Dievu susijusi visa realybė – gamta, kasdienė buitis, darbas, šeima, žmogiški jausmai, ir visa tai buvo pripažinta tam tikra prasme sakralia erdve (14). Šis virsmas ir kontrastas tarp dviejų meno epochų ryškiausiai matomas XVII a. „olandų aukso amžiaus“ tapyboje, kuriai atstovauja tokie žymūs dailininkai kaip Rembrantas, F. Halsas, J. Vermeeris, P. de Hoochas ir kt. Šio aukštos meistrystės meno lobyno, sukurto kalvinistinėje aplinkoje, turtai iki šiolei nepaprastai žavi ir įkvepia meno tyrinėtojus ir kūrėjus.

^{J. Vermeeris „Siuvėja“}

Amžininkus ši tapybos mokykla nustebino iki tol neregėtu realizmu, proziška tematika. Anksčiau mene atsispindėjo bažnytinis ir aukštuomenės pasaulis. Pasak A. Kuyperio, tik kalvinistinėje demokratinėje terpėje galėjo įvykti meno atsigręžimas į paprastų žmonių gyvenimą (15). Visuotinės kunigystės principas formavo požiūrį, kad šventi kunigiško tarnavimo veiksmai vyksta ne vien tik bažnyčiose, bet ir namuose, amatininkų cechuose, valdininkų kabinetuose – visose visuomenės srityse, neišskiriant nė vieno luomo. Patys dailininkai suvokė, kad ir jų užsiėmimas yra profesinis pašaukimas iš Dievo, jų kunigiško tarnavimo forma, per kurią jie pašaukti pašlovinti Aukščiausiąjį. Todėl Olandijos dailė pasižymėjo aukšta menine kokybe, aukščiausio lygio meistryste, nes ne tematika nulemia kūrinio vertę Dievo akyse, bet atlikto darbo, kuriam dailininkas yra pašauktas, kokybė. Menas buvo traktuojamas ne kaip Dievo garbės iliustracija, bet kaip grožio dalykas, tinkamas Dievui pašlovinti. Tobulas meno kūrinys pats savaime tapdavo himnu Dievo garbei (16).

^{P. de Hoochas „Kaimo namas“}

Tų pačių teologinių idėjų (visuotinė kunigystė, bendroji malonė ir kt.) buvo paveiktas ir reformatų supratimas apie muziką. Kalbėdamas apie reformatų muziką, A. Kuyperis teigė, kad tuos, kurie kūrė pirmuosius reformatų himnus, galima būtų vadinti tikrais didvyriais (17). Sutraukę raiščius, siejančius su grigališkuoju dainavimu, jie rinkdavo melodijas iš laisvojo liaudiškos muzikos pasaulio. Pirmieji reformatų kompozitoriai L. Bourgeois'as, K. Goudimelis ir jų pasekėjai pasiskolintas liaudiškas dainas sugrąžindavo atgal liaudžiai jas „apvalę“ ir „apvilkę“ krikščioniška prasme ir rimtumu. Ženevos kompozitorius, Kalvino amžininkas – L. Bourgeois'as ne tik išaukštino liaudies kūrybą iki bažnytinių himnų lygio, bet taip pat pirmasis išdrįso įvesti ritmą bei pakeitė septynias grigališkojo dainavimo dermes į dvi – minorą ir mažorą. Taip pat jis įvedė sąskambius ir padalino dainą į kelias dalis, palengvino melodijos ir teksto jungimą atsisakydamas viduramžiškų įmantrybių (18). Dėl šių naujovių išsivystė komponavimo principai, kuriais remiasi visa šiuolaikinė muzika. Taigi, lygiai kaip ir liuteronų, taip ir reformatų muzikinė tradicija, siekdama pritaikyti bažnytinę muziką kuo platesnei auditorijai, ženkliai paveikė visos Vakarų muzikos raidą.

Literatūros vystymasis

Reformacija tiesioginiais ir netiesioginiais būdais darė įtaką ir Vakarų literatūros raidai. Pirmiausia, ji paskatino intensyvius doktrininius disputus, įvairiausias polemikas, kurios dažniausiai buvo fiksuojamos ant popieriaus. Naujos religinės pasaulėžiūros gynėjai pasitelkė rašytinį žodį ir J. Gutenbergo spaudos išradimą savo pozicijų visuomenėje įtvirtinimui. XVI a. Europą užtvindė didelis kiekis įvairiausių spausdintų protestantiškų agitacinių pamfletų, daugiatomių dogmatinių knygų, apologijų, sinodų stenogramų, katekizmų ir kt., parašytų tokiu kalbos stiliumi, kuris būtų suprantamas kuo didesnei auditorijai. Per pirmus penkis Reformacijos metus buvo išleista žymiai daugiau knygų nei per penkiasdešimt metų nuo spaudos atsiradimo.

Prie literatūros vystymosi Reformacija prisidėjo ir per visuotinio raštingumo vystymą bei Biblijos vertimus. Reformų šalininkai siekė sudaryti sąlygas kuo didesniam žmonių ratui pažinti Šventojo Rašto tiesas. Neatsiejama šio siekio dalis buvo intensyvus švietimo skatinimas, taip pat Biblijos bei kitokios dvasinės literatūros vertimų į įvairias tautines kalbas leidyba, kuri suteikė postūmį įvairių Europos tautų norminių rašto kalbų vystymuisi, o kai kur ir atsiradimui (pvz. Lietuvoje). Biblijos vertimai taip pat tapo grožinės literatūros įkvėpimo šaltiniu: įvairiuose pasaulio kraštuose iš Biblijos, kaip iš neišsenkamo aruodo, daug rašytojų sėmėsi įvairių siužetų. Galima prisiminti bibliniais motyvais kūrusį lietuvių grožinės literatūros pradininką liuteronų dvasininką K. Donelaitį (19). Visuotinio raštingumo skatinimas sudarė sąlygas ir naujų „demokratinių“ literatūros žanrų (arba „liaudies knygų“) atsiradimui.

Architektūra ir meno nepriklausomybės paskelbimas

Nors protestantiškuose kraštuose galima atrasti didingų architektūros šedevrų, tačiau pripažįstama, kad protestantizmas nesukūrė savito, naujo architektūrinio stiliaus. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių – išorinių ir vidinių. Pirmiausia, galima pastebėti, kad Reformacijos įtaka menui pasireiškė „subjektyviose-spontaniškose“ meno srityse (dailėje, muzikoje, literatūroje), kurios nebuvo taip priklausomos nuo stambių mecenatų (valstybės ar bažnyčios) finansavimo kaip „objektyviosios“ sritys (architektūra ir su ja susijusi skulptūra). Reformuota bažnyčia, pakeitusi savo santykius su valstybe, neturėjo pakankamų finansinių galių, kad galėtų finansuoti didžiulių bažnytinių pastatų statybą. Be to, protestantizmas pakeitė ir patį požiūrį į bažnyčios pastatą – jis nebuvo traktuojamas kaip sakrali erdvė. Dar viena išorinė priežastis – protestantai savo reikmėms pritaikydavo nenaudojamas katalikiškas bažnyčias, todėl nebuvo labai didelio poreikio statyti naujus maldos namus.

A. Kuyperis, samprotaudamas apie tai, kodėl kalvinizmas nesukūrė naujo architektūrinio stiliaus, atsispindinčio bažnyčios pastatuose, įvardijo svarbią vidinę priežastį – meno nepriklausomybės nuo bažnyčios atgavimą (20). Jo nuomone, religijos ir meno susijungimas būdingas žemesnės pakopos religingumo formai. XVI a. religija žengė į brandesnę formą; šią aukštesnę pakopą ženklino regimų simbolių naudojimo atsisakymas sąmoningesnio tikėjimo vardan, taip pat išsilaisvinimas nuo klerikalizmo ir politinės valdžios globos. Kalvinizmas supaprastino simbolines garbinimo formas ir atsisakė tenkinti meno „reikalavimą“ įamžinti religinę dvasią grandioziniuose monumentuose. Brandesnė religija yra mažiau susaistyta su menu, nes menas yra per daug ribotas, kad galėtų išreikšti jos esmę. Tokia religija susilaiko nuo estetinio stimuliavimo, kuris ne visada sukelia teisingas religines emocijas. Brendimo procese tiek religija, tiek menas atrado savo atskiras, nepriklausomas sritis. Protestantizmas, nusimetęs simbolizmo rūbą ir siekęs tapti grynai dvasine religija, viena ranka atėmė iš dailininko ypatingą religinį meną, tačiau kita ranka įteikė pasiūlymą sudvasinti visą pasaulį (21).

Anot A. Kuyperio, protestantizmas pirmasis išlaisvino meną iš bažnyčios globos, paskelbdamas jo nepriklausomybę, kadangi suprato tikrąją meno prigimtį. Menas buvo traktuojamas ne vien kaip bažnyčios nuosavybė, bet ir kaip dieviška dovana, skirta visiems. Menininkui buvo suteikta laisvė atvaizduoti žymiai įvairesnes temas, ne tik tas, kurias nurodydavo bažnyčia ar valdovai. Filosofas L. A. Feuerbachas yra pastebėjęs: „Protestantizmas mene pagimdė idėją apie grožio nepriklausomumą [nuo religijos] ir savarankiškumą, jis akivaizdžiai parodė žmogui jo dievišką kūrybinę jėgą“ (22).

Nuorodos:

Baintonas R. H., Čia aš stoviu. Tauragė: Kelias, 2000, p. 344.
Спиц Л. В., История реформации. Возрождение и движение реформации. т. II. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio mėn.]. Prieiga per internetą: http://www.reformed.org.ua/2/338/10/Spitz
Luther’s Works, volume. 53. Fortress Press, 1965, p. 323; Уилсон-Диксон Э., История христианской музыки, p. 80.
Baintonas R. H., Čia aš stoviu, p. 347.
Уилсон-Диксон Э., История христианской музыки, p. 80–81.
Krikščionybės istorija (red. Dowley T.). Vilnius: Alma littera, 2000, p. 500.
Davies N., Europa: istorija. Vilnius: Vaga, 2011, p. 492–493.
Schaeffer F., The Complete Works of Francis A. Schaeffer: A Christian Worldview, vol. 5. Westchester, IL: Crossway, 1982, p. 122.
Wilsey Jh. D., „The Impact of the Reformation on the Fine Arts“ // Faith & Mission – 2006, Nr. 23/2; Volke S., „Johannas Sebastianas Bachas: Dievo dumplės“ [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. rugsėjo mėn.]. Prieiga per internetą: http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=343>
Vanhoozer, K. J., „Gerai surežisuotas pasaulis?“ [interaktyvus], (ištrauka iš First Theology: God, Scripture & Hermeneutics, 2006).
Calvin J., „Commentaries on Genesis“ [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. gruodžio mėn.]. Prieiga per internetą: http://www.ccel.org/ccel/calvin/calcom01.i.html
Calvin J., „Harmony of the Law, Volume 1“ [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. gruodžio mėn.]. Prieiga per internetą: http://www.ccel.org/ccel/calvin/calcom01.i.html
Спиц Л. В., История реформации [interaktyvus].
Рокмакер Х. Р., Современное искусство и смерть культуры, p. 29.
Kuyper A., Lectures on calvinism. Grand Rapids: Eerdmans p.c., p. 142
. Schaeffer F., „Menas Biblijoje“ // Prizmė – 1996, Nr. 4.
Kuyper A., Lectures on calvinism, p. 167.
Ten pat, p. 168.
Jovaiša A., Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. Vilnius: Mokslas, 1989.
Kuyper A., Lectures on calvinism, p. 148.
Ten pat, p. 150.
Фейербах Л., История философии. Собрание произведений т. 1. Москва: Мысль, 1974, p. 76.