Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (VI dalis)

Reformacija ir politinės minties kaita.Kalvino politinės idėjos.

J. Kalvino veikla ir raštai atskleidžia jo didelį susidomėjimą politikos klausimais. Tai patvirtina gausybė jo laiškų, adresuotų įvairių Europos tautų didikams, bei jo svarbiausi teologiniai kūriniai. Jo žymiausias veikalasInstitutioChristianaereligionis(liet.Krikščioniškos religijos pagrindai)užbaigiamas skyriumi, pavadinimu „Pilietinis valdymas“[1]. J. T. McNeillas[2] šį skyrių vadina pačiu įspūdingiausiu knygoje. Šis faktas atskleidžia, kad Kalvinas politiką priskyrė prie teologinių temų. Jo Reformacijos gynimo programos dalis buvo reformatoriškos politinės koncepcijos sukūrimas. Politinio pobūdžio pasvarstymų galima aptikti jau Institutio įžangoje, skirtoje karaliui Pranciškui I. Valdovas raginamas pripažinti Kristaus valdžią; taip pat teigiama, kad karaliaus tikrasis didingumas atsiskleidžia tada, kai jis pripažįsta esąs „Dievo tarnas“, kuris savo pareigas atlieka vadovaudamasis Dievo žodžiu. Apie politinį valdymą taip pat kalbama knygos skyriaus „Apie krikščionio laisvę“ pabaigoje[3].

Ženevos reformatorius, panašiai kaip ir Liuteris, buvo įsitikinęs, kad valstybė yra paties Dievo sumanymas;ji yra žmonijos normalaus egzistavimo garantas, fizinių poreikių bei tvarkos užtikrintoja:

„[Pilietinės tvarkos] atsisakymas yra nežmoniškas barbariškumas. Nes žmonėms tokia tvarka reikalinga nemažiau kaip duona, vanduo, saulė ir oras, o jos vertingumas dar didesnis“[4].

 

Valstybė kaip ir Bažnyčia yra dieviškos kilmės, abi lygiai svarbios ir turi savo atskiras kompetencijos sritis. Kalvino mokyme dvasinė ir pasaulietinė valdžios aiškiai atskiriamos viena nuo kitos. Tokios pažiūros buvo labai drąsios laikmetyje, kai valstybė ir bažnyčia buvo tampriai tarpusavyje persipynusios. Viena esminių reformatoriaus idėjų – Dievas yra vienintelis valdovas tiek danguje, tiek žemėje, Jis turi vadovauti ir bažnyčiai ir valstybei, naudodamas jas kaip dvi rankas, tam kad įgyvendintų savo valią. Nei viena iš šių rankų nėra svarbesnė ar pranašesnė už kitą:

„Bažnyčia neturi teisės naudoti kalaviją, kad kažką baustų ar apribotų, neturi valdžios priversti, ji neturi nei kalėjimų, nei baudžiamųjų priemonių, kokias turi magistratas. Jos uždavinys yra ne bausti nusidėjėlius prieš jų valią, bet skatinti savanorišką atsivertimą. Šios dvi funkcijos yra visiškai skirtingos, nes nei Bažnyčia neturi teises perimti magistrato funkcijas, nei magistratas perimti Bažnyčios kompetencijas“[5].

 

Pasaulietinė valdžia ir bažnyčia vykdo tą patį uždavinį – įgyvendina Dievo valdžią žemėje, pasitelkdamos kiekvienai suteiktus skirtingus resursus ir įgaliojimus. Šios dvi institucijos papildo viena kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje.

Pakviestas į Ženevą įgyvendinti reformų, Kalvinas pirmiausia pasiūlė įsteigti konsistoriją – bažnyčios valdymo organą, kurio uždavinys buvo prižiūrėti bažnytinę drausmę. Į konsistorijos sudėtį buvo įtraukti ne vien tik pastoriai, bet ir dvylika magistrato (miesto valdymo organo) narių. Iš pradžių Kalvinas norėjo, kad konsistorija turėtų teisę šalinti asmenis, kurių elgesys ir religinės pažiūros pasirodytų nepriimtinos, tačiau magistratas pareikalavo šios teises sau, palikdamas konsistorijai teisę tik teikti pasiūlymus ir rekomendacijas[6]. Taigi Ženevoje šių dviejų institucijų kompetencijos ir funkcijos dažnai persipindavo ir konkuruodavo. Pamokslininkai nuo sakyklų ne kartą kritikavo miesto valdžios veiksmus, o valdininkai reikalaudavo dvasininkų veiklos ataskaitų[7]. Valdininkai nustatydavo pastorių atlyginimus, patvirtindavo naujų bažnyčios tarnautojų paskyrimą, parinkdavo jiems parapijas. Miesto valdžia patvirtino tikėjimo išpažinimą ir bažnytinius įstatus, tokiu būdu suteikdama jiems juridinį statusą.

Kalvino laikų Ženevos bažnyčią galima apibūdinti kaip valstybinę bažnyčią, tačiau santykių modelis tarp šių institucijų buvo kitoks nei katalikiškose šalyse. Kalvino sukurti teoriniai pagrindai įtakojo šių santykių kaitą: laikui bėgant valstybė vis mažiau buvo tapatinama su konkrečia bažnyčia, o bažnyčios tapo vis labiau autonomiškos ir nepriklausomos, kol galiausiai XVIII a. jos atsiskyrė ir de jure ir de facto.

Kalvino Institutio taip pat galima atrasti pamąstymų apie įvairias valdymo formas. Kaip ir bažnytiniame, taip ir politiniame valdyme jis išreiškė palankumą kolektyviniam, o ne individualiam valdymui. Kadangi absoliučią valdžią turintys monarchai dažnai linkdavo į tironiją ir jų poelgius motyvuodavo asmeniniai, o ne visuomeniniai interesai, toks valdymo modelis, Kalvino nuomone, yra labiausiai nepatikimas. Jo negatyvus santykis į monarchizmą kilo ir iš gilaus žmogaus prigimties nuodėmingumo suvokimo. Kiekvienas žmogus yra sugedęs ir per daug silpnas, kad galėtų tinkamai atlaikyti išbandymą valdžia. Todėl geresnis valdymo modelis yra tas, kur valdžia padalinama – aristokratija arba demokratija:

„Ydingumas, kylantis iš žmogaus nuodėmingumo, yra priežastis kodėl pakančiausia ir saugiausia valdymo forma yra kolektyvinė, kur vienas kitam gali padėti ir patarti. Ir jei kuris iš grupės per daug pasiaukštintų, kiti galėtų pasergėti ir tokį sustabdyti“[8].

 

Kalvino ginamas pliuralistinio valdymo ir broliško tarpusavio pataisymo principas, kuris turėjo persmelkti visas bažnyčios ir valstybės organizacines struktūras, buvo taikomas Ženevoje bažnyčios tarnautojų ir magistrato narių nuolatinių posėdžiavimų praktikavime[9]. Jis įsteigė Mažąją tarybą, kuri rinkdavosi kas mėnesį (arba kas ketvirtį) vien tik tam, kad uždarame susirinkime dalyviai laisvai galėtų išsakyti kritiką vienas kitam, įsipareigodami neviešinti pokalbių[10].

ReziumuojantInstitutio skyrius (IV t. III-V sk.), kur išsamiai gvildenami bažnyčios valdymo modeliai ir tarnautojų paskyrimo tvarka, galima konstatuoti, kad Kalvinas negatyviai vertino vieno žmogaus dominavimo modelį, o palankiausiai – kolektyvinį. Jis pritaria bažnyčios tėvui Kiprijonui, kad pirmųjų amžių bažnyčios demokratinis valdymas buvo Dievui patinkanti tvarka:

„Iš tikrųjų dieviškos kilmės yra tokia tvarka, pagal kurią bažnyčios tarnautojas išrenkamas iš kitų kandidatų visos tautos akivaizdoje, tam kad visų tikinčiųjų pritarimas patvirtintų išrinktojo dorybes ir reikiamas savybes <...> ir tam, kad bendras išrinkimas būtų teisingas ir teisėtas“[11].

 

Demokratiniai santykiai Ženevos bažnyčioje buvo palaipsniui įgyvendinami vadovaujantis vienu svarbiausiu Reformacijos principu – visuotine tikinčiųjų kunigyste. Šis principas kartu su dviejų karalysčių teorija buvo pasiskolinti iš Liuterio.

Kalvinas buvo įsitikinęs, kad jei bažnyčios demokratiniai principai būtų taikomi ir valstybėje, tai pasitarnautų valstybės klestėjimui. Jis neabejojo, kad geriausios sąlygos visuomenei gyvuoti yra ten, kur tauta pati sau išsirenka valdžią. Samuelio knygų komentare jis rašė: „O jūs, kuriems Dievas suteikė laisvę rinkti savo valdovus, atsakingai budėkite, kad neprarastumėte šios malonės, išrinkdami į šias garbingas pareigas apgavikų ir Dievo priešų“[12]. Demokratinius rinkimus jis įvardija kaip ypatingą Dievo malonę. Pamoksle iš Pakartoto Įstatymo knygos jis teigė:

„Ši laisvė – ypatinga dovana. Iš tikrųjų mes matome kad ji suteikiama ne visiems. Ten, kur viešpatauja valdovai, jie, vedami išdidumo, savavališkai paskiria teisėjus pagal savo fantazijas <...> Matydami tokius pavyzdžius, galime suprasti, kokia tai yra neįkainuojama dovana, kai Dievas leidžia tautai laisvai išrinkti sau vadovus ir teisėjus“[13].

 

Anot Kalvino, dieviška valdžios kilmė puikiai sudera su demokratinių rinkimų idėja. Jis smerkė absoliutizmą ir gynė demokratines idėjas įvairiuose savo raštuose iki gyvenimo pabaigos.

Įdėmesnis Kalvino politinių idėjų nagrinėjimas, verčia suabejoti istorinėse knygose vartojamais tokiais terminais-klišėmis kaip: „Kalvino Ženeva“, „Ženevos diktatorius“, „Kalvino diktatūra“ ar pan. Tokiais apibūdinimais verta abejoti dėl kelių priežasčių:

1) Kaip jau buvo paminėta, Kalvinas niekada nesimpatizavo jokiai diktatūros formai, neigiamai vertino vieno asmens dominavimą tiek bažnyčios, tiek valstybės valdyme, visada buvo kolektyvinio valdymo šalininkas;

2) Jis pasisakydavo prieš bažnyčios kontroliavimą ir kišimąsi į pasaulietinės valdžios institucijų veiklą; bažnyčia turėjo apsiriboti dvasinio kalavijo naudojimu;

3) Jis ilgą laiką net nebuvo Ženevos piliečiu[14], todėl negalėjo dalyvauti miesto valdyme, ar užimti pareigybių valdžios struktūrose; miesto magistratas turėjo teisę bet kada jį išvyti iš miesto;

4) Kalvinas visą laiką ėjo vien pamokslininko pareigas, o šis statusas neleido diktuoti savo valios miesto tarybai. Bažnyčios tarnautojai nebuvo renkami į miesto tarybą. Kaip konsistorijos narys jis galėjo teikti pasiūlymus magistratui, tačiau ne visada į šiuos pasiūlymus būdavo atsižvelgiama. Be to, konsistorija išsakydavo ne vieno pamokslininko, bet kolektyvinę visų dvasininkų nuomonę. Kaip žinia, Kalvinas labai vertino kitų tarnautojų nuomonę ir ieškodavo bendro sutarimo pasitelkiant diskusijas[15]. Pasak W. Neuserio: „Konsistorijos įtaka pasireiškė tik jos ryžtinga laikysena, atkaklumu ir bebaimiškumu. Jos galia visuomet priklausė nuo narių įsitikinimų tvirtumo“[16].

 

Reformatų politinės minties raida

Anot H. Meeterio[17], pirmas ir svarbiausias kalvinizmo politinės minties bruožas yra Dievo ir Jo žodžio įsakymų pripažinimas aukščiausia valdžia ir paklusnumas Jam bet kokioje politinėje situacijoje. Kalvinas tarė naują žodį politinių sistemų istorijoje, nes savo teoriją statė vien ant biblinio pagrindo. Išsaugodami svarbiausius principus, reformatai skirtingose šalyse įtakojo labai įvairiopų politinių struktūrų atsiradimą.

Pasak A. Kuyperio[18], pagrindinis principas, iš kurio plėtojosi kalvinistinė politinė mąstysena, teigė apie Dievo suverenią valdžią virš visos kūrinijos, virš visų regimų ir neregimų sričių. Jo valdžia įgyvendinama per valstybę, bažnyčią ir kitas visuomenines institucijas.

Tokie reformatų mokymo aspektai, kaip bendroji malonė ir gilus žmogaus nuodėmingumo suvokimas, suponavo pamatinę politinę nuostatą, susidedančią iš dviejų dalių: 1) su dėkingumu turime iš Dievo priimti valstybę kartu su jos tvarkos prižiūrėjimo priemonėmis, sergėjančiomisnuo chaoso; 2) turime nuolatos budėti, kad valstybės valdžia nekeltų pavojaus asmeninei laisvei. Kai žmogaus nuopuolis suardė tiesioginį Dievo valdymą, valstybė tapo bendrosios malonės įrankiu, saugančiu nuo blogio įsigalėjimo. Tačiau teisė viešpatauti žmogaus sielai priklauso vien tik Dievui, o žmogaus valdžią kitam žmogui turėtų sąlygoti Dievo visavaldystės suvokimas. Kitu atveju, toks valdymas kiltų iš stipresniojo viešpatavimo silpnesniajam principo, kuris nėra priimtinas kalvinizmui.

Gerbdamas valstybės valdžią, kalvinizmas tuo pačiu metu atiduoda pagarbą kitų socialinių sričių suverenumams, kuriuos Dievas suteikė kūrimo pradžioje. Reformatų tradicija išplėtojo idėją apie takoskyrą, esančią tarp prigimtinių tarpusavio ryšių organinėse visuomenės srityse ir mechaninių ryšių, kuriuos reguliuoja valstybė. Organinės visuomenės sritys: šeima, verslas, mokslas, menas ir kt. nėra kilusios iš valstybės, bet iš pirmapradės dieviškos tvarkos. Todėl jų vidinė tvarką turi reglamentuoti ne valstybė, o jos pačios, pripažindamos Dievo valdžią. Pasaulietinės valdžios prerogatyva – įsikišti ir panaudoti savo galias tada, kai kyla konfliktas tarp organinių sričių. Kalvinistai visada reikalavo gerbti kiekvienos socialinės srities nepriklausomumą bei reguliuoti jų tarpusavio santykius ne vykdomosios valdžios pagalba, bet remiantis įstatymu. Šis reikalavimas tiesiogiai įtakojo pilietinių teisių stiprinimo procesą bei konstitucinės visuomeninės teisės susiformavimą, nes konstitucijos paskirtis – reguliuoti santykį tarp mechaninės suverenios valstybės valdžios ir organinių suverenių socialinių sričių[19].

Taigi, kalvinizmas, nors ir gerbė pasaulietinę valdžią, tačiau visada priešinosi valstybės visagališkumui. Vakarų civilizacijos istorija patvirtina G. Bancrofto žodžius: „Kalvinizmo fanatikas buvo laisvės fanatiku, nes kare už laisvę jo pasaulėžiūra buvo jo ginklas ir ištikimas sąjungininkas kovoje“[20]. G. Van Prinstereras paantrina: „Kalvinizme yra mūsų konstitucinių laisvių ištakos ir garantijos“[21]. A. Kuyperis reziumuoja: „Kiekvienas mokslininkas patvirtintų, kad kalvinizmas nukreipė visuomeninį įstatymą naujais keliais pirmiausiai Vakarų Europoje, vėliau dviejose kontinentuose, o šiandien vis daugiau ir daugiau – visuose civilizuotose valstybėse“[22].  

(Bus daugiau)