Socialinė veikla metodizmo tradicijoje

Mes, jauna Lietuvos krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“, neseniai pažymėjusi 25-ąsias gyvavimo metines, įvairiose bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo srityse vis dar esame ieškojimų ir atradimų, kūrimosi ir įsišaknijimo kelyje.


Socialinė veikla nėra išimtis. Būdami krikščionys, esame neabejingi visai žmonių bendruomenei ir joje veikiantiems veiksniams bei stengiamės tiek asmeniškai, pasinaudodami piliečių teisėmis, tiek kaip bendruomenė atsakyti į kai kuriuos visuomenės poreikius, parodant krikščioniško tikėjimo esmę - meilę artimui, kartu dalijantis ir gelbstinčia Evangelijos žinia. Vis tik suprantame, kad esame pakankamai jauni ir neturime gilių socialinės veiklos tradicijų. Todėl nusprendžiau socialiniu aspektu paanalizuoti Dž. Veslio mokymo (metodizmo) tradiciją, kuri gyvuoja ilgiau negu 200 metų ir neabejotinai yra turtinga tokios veiklos patirtimi bei vaisiais.

Šiame straipsnyje nagrinėju kelis klausimus:
1. Socialinės veiklos aspektai Dž. Veslio teologijoje ir jo gyvenime
2. Šiuolaikinio metodizmo visuomeniškumo ir socialinės veiklos gairės

Asmeninio ir visuomeninio šventumo nuostatos Džono Veslio teologijoje

Kaip žinia, Džono Veslio teologijoje vyrauja trys svarbiausios doktrinos: atgaila, tikėjimas ir šventumas, tačiau labiausiai pabrėžiamas tikinčiojo pašventinimas. „Pirmoji iš jų yra religijos prieangis, antroji - durys, trečioji - pati religija“, - rašė Dž. Veslis (Dž. Veslis, WJWJ, VIII, 472). Nors krikščionio šventumo ir tobulumo siekimas buvo viena svarbiausių doktrinų, tenka pastebėti, kad Džonas Veslis stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp tikinčiojo vidinio gyvenimo ir išorinio bažnyčios tarnavimo. Pasak Dž. Veslio, šventumas neverčia žmogaus užsisklęsti savyje, bet padeda tikinčiajam atsigręžti į visuomenę ir jai tarnauti. Dž. Vesliui biblinis šventumas yra kur kas daugiau negu asmeninio pamaldumo puoselėjimas. Meilė Dievui skatina mylėti artimą, trokšti teisingumo ir siekti atnaujinti pasaulio gyvenimą.

Dž. Vesliui šventumas - tai Dvasios vaisius krikščionyje, tai ne kas kita, kaip Dievo meilės apraiška. Savo pamoksle apie Dievo meilę jis pastebi krikščioniško gyvenimo laipsniškumą, kuris atsiveria 1 Kor 13, 1-3. „Apaštalas Paulius pradeda pačioje žemiausioje pakopoje, minėdamas sugebėjimą gerai kalbėti, ir žingsnis po žingsnio veda į vis aukštesnį lygmenį, kol pasiekia patį aukščiausią lygį. Aukščiau kalbėjimo yra pranašavimas, virš pranašavimo - tikėjimas, gailestingumo darbai - žingsniu aukščiau nė tikėjimas, o kentėjimas dėl teisumo - aukštėliau negu geri darbai. Tačiau nėra nieko aukštesnio už krikščionių meilę; artimo meilę, plaukiančią iš Dievo meilės“ ( J.Wesley, Sermon 91, „On Charity“, 6).

Be to, Dž. Veslis pastebi, kad asmeninis šventumas ir visuomeninė tarnystė glaudžiai siejasi tarpusavyje. Jis nedviprasmiškai teigia, jog vidinis žmogaus pašventinimas neišvengiamai įkvepia jį atlikti gerus darbus, kuriuos apibūdina kaip „švento gyvenimo meną“ (WJWJ, VIII, 323). Savo „Bendrosiose taisyklėse“ jis kalba apie būtinybę vengti asmeninių blogybių ir negarbingumo bei visiems parodyti gailestingumą, pasirūpinti beturčiais, atsisakyti savo gerovės dėl kitų, žodžiais ir darbais liudyti Evangelijos galią. Jis nuolat primena, kad nėra kito šventumo, o tik šventumas žmonėms ir tarp žmonių. Todėl Dž. Veslis atkakliai tvirtino, kad „krikščionybė iš esmės yra visuomeninė religija; stumti ją į nuošalę - reiškia sugriauti“ (SSS, 381 - 82).

Džono Veslio filantropija

XVIII a. buvo didelių permainų laikas - garsi Apšvietos epocha. Ji apėmė politikos ir valstybingumo, mokslo ir meno, filantropijos ir socialinio teisingumo sritis. Žmogaus teisių srityje vyko nuožmi kova su žmogaus orumą žeminančia vergija. Tuomet Dž. Veslis - garsus anglikonų evangelistas, teologas, metodizmo įkūrėjas, tai pat nenuilstamai puoselėjo atjautos ir socialinio teisingumo nuostatas bei tapo ne vienos filantropijos srities pradininku.

Dž. Veslio nuopelnai įvairiose socialinio gyvenimo srityse yra nenuginčijami ir akivaizdūs. 1742 m. įkurta angliakasių mokykla Kingswoode ir našlaičių namai Newcastle - tai jo ankstesniaisiais tarnavimo metais parodytas rūpestis socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms. Skurdas, nedarbas, vargas, ligos ir didelis mirtingumas skatino ieškoti kuo įvairesnių veiksmingų, kartais žūtbūtinių, socialinės pagalbos būdų ir priemonių: kurti darbo vietas, rūpintis ligoniais, nemokamai rengti ir maitinti vargstančius, steigti labdaringas švietimo ir gydimo įstaigas, pvz., teikiant nemokamą medicininę pagalbą Liejykloje, West Street‘e Londone, Bristolyje (per šešis mėnesius Londone apsilankė 600 pacientų. Bristolio labdaringa medicinos įstaiga netrukus taip pat turėjo jau 200 lankytojų). Neatsitiktinai Dž. Veslį galime laikyti sterilios medicinos priemonių pradininku, jis mėgo sakyti: „švara yra kita dorybė po dievotumo“.

Be to, West Street Koplyčios Londone pastato frontonas buvo naudojamas kaip lauko virtuvė nemokamam vargšų maitinimui. Ten, taip pat buvo įsteigta švietimo įstaiga - labdaros mokykla bei drabužių ir maisto surinkimo tarnyba, kuri rūpinosi vargingaisiais. Tuomet tarp Dž. Veslio bendradarbių ir savanorių, kurie tarnavo vargšams, lankė ligonius namuose buvo paplitusi auksinė taisyklė: „Jei tu negali palengvinti vargšų kančios, neliūdink jų, jei neturi ką duoti, duok bent švelnius žodžius, saugokis šiurkštumo ir atžagarių žodžių. Pasistenk pats pabūti vargšo vietoje, kad galėtum elgtis su juo taip, kaip Viešpats elgtųsi su tavimi“ („John Wesley the Methodist: a plain account of his life and work“ by a Methodist Preacher. The methodist book concern. New York, 1903. Chapter XVII).

Kaip žinia, to meto kultūrą krėtė dar vienas, šiandien sunkiai suvokiamas socialinės neteisybės reiškinys - prekyba vergais. Viljamo Vilberforco vardas siejamas su vergovės panaikinimo šalininkais. Jis buvo vienas iš tų, kurie radikaliai kovojo su tuo žmogaus orumą žeminančiu reiškiniu. Visgi šioje kampanijoje prieš vergovę Viljamas nebuvo vienišas - Dž Veslis, ragino ryžtingai tęsti pradėtą kovą. Jis savo laiške rašė tuomet dar ką tik atsivertusiam Vilberforcui: „Jei Dieviškoji jėga neiškėlė tavęs būti <…contra mundum (šventai radikaliu), nematau, kaip galėtum šlovingai priešintis tai bjauriai piktadarystei, kuri yra religijos gėda, Anglijos gėda, žmonijos gėda. Jei Dievas nepakėlė tavęs šiam dalykui, tave išvargins žmonių ir velnių priešinimasis, tačiau jei Dievas už tave, kas gali būti prieš tave? Ar jie visi drauge sudėjus stipresni už Dievą? Tik nepailsk daryti gera. Eik pirmyn Dievo vardu ir Jo galybės jėga, kol Amerikos vergija, didžiausia blogybė po saule, išnyks prieš ją.“ (Č. Kolson. „Meilė Dievui“. LKGD, 2003, psl. 183).

Dž. Veslis, jau būdamas visai arti savo žemiškojo bėgimo pabaigos, tebesirūpino teisingumu ir ragino radikaliai kovoti su socialine neteisybe, kuri buvo viso anglosaksiško pasaulio, taigi ir krikščioniško pasaulio, gėda.

Šiuolaikinio metodizmo visuomeniškumo ir socialinės veiklos gairės

Dž. Veslio teologijos, jo gyvenimo bei ankstyvojo metodizmo nuostatų ir darbų rezultatas buvo tai, vesliškoji tradicija puoselėjo bei tebepuoselėja socialinį tarnystės aspektą postmodernistiniame pasaulyje, ieškodami šių dienų visuomeninių aktualijų ir jų sprendimo būdų. Jie siekia praktiškai taikyti teologiją supančiame pasaulyje. Vesliškoji tradicija visuomeninius principus apibrėžia Disciplinų knygoje šiais žodžiais:

„Mes teigiame, jog asmeninis išganymas visuomet skatina krikščionišką misiją ir patarnavimą pasauliui. Sujungdami širdies polėkius ir rankų darbus, patvirtiname, kad asmeninis pamaldumas, Evangelijos liudijimas ir visuomeninė krikščioniškoji veikla vienas kitą papildo bei sustiprina.“ (Disciplina, 47)

„Mes skelbiame ne asmeninę Evangeliją, kuri lieka nebyli svarbiais visuomeniniais klausimais; mes skelbiame ne visuomeninę Evangeliją, kurioje nekalbama apie asmeninį nusidėjėlių pasikeitimą. Esame įsitikinę, jog Geroji Naujiena apie Dievo karalystę turi teisti, atpirkti ir pakeisti nuodėmingas visuomenines mūsų laikų struktūras.“ (Disciplina, 49)

Šiuolaikinė Jungtinė metodistų bažnyčia yra apibrėžusi šešis Bendrus bažnyčios ir visuomenės principus, kuriuose atsispindi bažnyčios santykis į natūralųjį pasaulį, į žmonių bendruomenę ir individą, socialinę, ekonominę, politinę veiklą ir tarptautinę bendruomenę. Bažnyčia ir jos nariai, pritardami visokeriopai pažangai, remia ir siekia aktyviai dalyvauti, kuriant ekologiškai, bendražmogiškai, socialiai, ekonomiškai, politiškai lygiateisišką bei pusiausvyrą išlaikantį pasaulį, vedantį į aukštesnės kokybės ir taikingą gyvenimą visai Dievo kūrinijai. Be abejonės, visi kūrinijos tvarkos aspektai yra Dievo įsteigti, o žmogus raginamas visais atžvilgiais jautriai tai prižiūrėti, globoti bei teisingai tvarkytis su tuo, kas jam patikėta, idant kiekviena esanti ir būsima žmonijos karta galėtų džiaugtis dieviškąja kūrinija iki bus įsteigta eschatologinė karalystė.

Literatūros sąrašas
Kenneth Cain Kinghorn. „Malonės Evangelija“, Išgelbėjimo kelias pagal veslišką tradiciją. Abingdon Press, 1999, p.p. 83-98
John Wesley. SERMON 91. „On Charity“, p.p. 4, str. 6
„John Wesley the Mesthodist: a plain account of his life and work“ by a Methodist Preacher. The methodist book concern. New York, 1903, chapter XVII.
Čarlzas Kolsonas. „Meilė Dievui“. Lietuvos kalinių globos draugija, 2003, p.p. 152, 182-183
General Board of Church and Society - www.umc-gbcs.org

Iliustracija: Dail. Maria Spilsbury, Džonas Veslis pamokslauja Airijoje 1789 metais

www.ramioslankos.lt