(1) Dievas atvedė Izraelį į dykumą ir leido jiems patirti nelaimes. Mozė paaiškino, kad Dievas ne tik atvedė Izraelį į dykumą, bet sąmoningai sukūrė nepalankias aplinkybes.
Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus. Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu (Įst 8, 2-3).
Izraelis matė savo kentėjimus kaip pakankamą pagrindą abejoti Dievo buvimu ir Jo galia. Jie dvejojo: Ar yra Viešpats tarp mūsų? (Iš 17, 7). Jie manė, kad ištikusios nelaimės kalba apie Dievo atsitraukimą, bet Mozė mokė kitaip.
(2) Dievas leido izraelitams patirti nelaimes, norėdamas, kad jie suvoktų, jog priklauso nuo Dievo, ir nusižemintų (Įst 8, 3). Tačiau, užuot nusižeminę, izraelitai užkietino savo širdis (Ps 95, 8). Užuot pripažinę priklausomybę nuo Dievo, jie tapo nepriklausoma, net maištinga tauta.
(3) Dievas norėjo išmokyti juos paklusnumo. Žymiai svarbiau nei patenkinti fizinius poreikius, Dievo tautai yra suvokti paklusnumo Jo žodžiui svarbą (Įst 8, 3). Tačiau, užuot tikėję Dievo pažadais ir paklusę Jo įsakymams, izraelitai atsisakė patikėti ir nepakluso Jo žodžiams. Užuot sekę Moze, jie ketino jį užmėtyti akmenimis (Iš 17, 4) ar net išsirinkti kitą lyderį, kuris parvestų juos atgal į Egiptą (Sk 14, 4).
(4) Dievas leido Izraeliui alkti ir trokšti, nes norėjo patenkinti jų poreikius (Įst 8, 3). Dievas niekada nesiliauja rūpintis savo tauta. Laikai, kai iškyla poreikiai ir susiduriame su problemomis, yra tam, kad Dievas galėtų įrodyti esąs ištikimas savo pažadams. Tačiau izraelis į visas krizes žiūrėjo kaip į progą numirti, o ne į progą patirti Dievo gerumą. Žmonės, ištroškę vandens, murmėjo prieš Mozę: „Kodėl mus išvedei iš Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?" (Iš 17, 3).
(5) Dievas nori savo tautai padaryti gera. Dievo tikslai Jo tautos atžvilgiu visada yra geri. (Jis) maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera (Įst 8, 16). Izraelis žvelgė į kiekvieną nelaimės atvejį kaip į blogį (jie sakė, kad Kadešas yra baisi vieta (Sk 20, 5), bet Dievas sako, kad kiekviena nelaimė yra proga patirti Jo išgelbėjimą.
(6) Dievas norėjo Izraelį išbandyti (plg. Iš 15, 25; 16, 4; Įst 8, 2). Geriausias būdas išbandyti žmones ar daiktus - sudaryti jiems pačias nepalankiausias sąlygas. Taip išbandomi automobiliai, elektroniniai prietaisai ir, žinoma, žmonės. Tikrasis klausimas čia buvo ne: „Ar Dievas pasirūpins savaisiais?", bet „Ar Dievo tauta pasitikės Juo ir paklus Jo žodžiui?" Užuot žvelgę į aplinkybes, kaip į savo charakterio išmėginimą, izraelitai, ištikus nelaimėms, norėjo išmėginti Dievo realumą ir Jo galią. Jie išbando jį ir taip nusideda (Įst 6, 16; plg. Ps 95, 9). Izraelitai nepasitikėjo ir nepakluso, todėl jie nepatyrė Dievo žadėtos palaimos - neįėjo į Jo poilsį.
Išvados
Į 95 psalmės žinią nežiūrėkime lengvabūdiškai, nes Naujasis Testamentas leidžia suprasti, kad šis įspėjimas tinka ir mūsų laikų vyrams ir moterims. 1 laiške korintiečiams Paulius kalba apie Izraelio nuodėmes dykumoje ir sako, kad mes galėtume iš to pasimokyti (1 Kor 10, 1-12). Išmėginimai nėra unikalūs, jie - bendražmogiški , todėl mes įspėjami nedaryti tokių pačių nuodėmių, kokias izraelitai darė dykumoje.
Antra, Laiško hebrajams autorius taip pat prisimena 95 psalmės įspėjimą, ir 3-4 skyriuje sako, kad „poilsis", minimas 95 psalmės 11 eilutėje, vis dar yra ateitis, o 7-11 eilutėse užrašytas įspėjimas tebegalioja (Hbr 4, 7-11).
Taigi, kokia yra šios psalmės žinia tiek pirmiesiems jos skaitytojams, tiek mus? Visų pirma, mes, kaip bendruomenė, turime garbinti Dievą tiek džiaugsmingai Jį šlovindami (Ps 95, 1-2), tiek pagarbiai nusižemindami (6 eil.). Mūsų garbinimas turi būti grįstas Dievo, kaip mūsų Kūrėjo, suverenumo suvokimu (3-5 eil.) ir pasitikėjimu Jo, kaip mūsų Ganytojo, gerumu (6-7 eil.).
7-11 psalmės eilutės primena mums, kad turime garbinti Dievą Jam paklusdami. Tikras garbinimas - tai ne tik ritualų vykdymas, ne tik gyriaus šūksniai ar garbinimo veiksmai, bet ir mūsų nuolatinis pasitikėjimas bei paklusnumas. Jei garbiname Dievą kaip savo Ganytoją, iš tikrųjų turime sekti Juo kaip Jo ganyklos avys. Masoje ir Meriboje izraelitai atmetė ne tik Mozę, bet ir Dievą, kaip savo Vadovą. Izraelitai atsisakė jų klausyti, o garbinimas be paklusnumo Dievo akyse visiškai neturi vertės, tai Jam yra koktu (Ps 95, 10; Apr 3, 15-16).
Labai rimtai pažiūrėkime į raginimo garbinti Dievą (1-7 eilutės) bei įspėjimo (8-11 eilutės) sąsajas. Jei žmogus negarbina Dievo, jo širdis pradeda kietėti, o tai ne tik koktu Dievui, bet labai kenkia ir mums.
Aštriais žodžiais tiems, kurie ketino jį nužudyti, Steponas parodė, kad jų garbinimas buvo sugedęs, nes Izraelis nepakluso dieviškai tvarkai: Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius. Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą. <...> Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: ‘Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje? Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę - stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono' (Apd 7, 38-39. 42-43).
Tuos keturiasdešimt Izraelio išbandymų ir neklusnumo metų apibrėžia Masos ir Meribos įvykiai. Izraelis negarbino Dievo, kuris juos sukūrė ir ganė juos savo ranka (Ps 95, 4. 5. 7), bet garbino Egipto dievus, kuriuos jie savo rankomis pasidarė (Apd 7, 41-43; plg. Jer 1, 16).
95 psalmė moko, kad garbinimas yra ne atsitiktinis, nesvarbus, bet pagrindinis dalykas. Mes turime garbinti Dievą, nes Jis yra to vertas. Mes turime garbinti Dievą, nes Jis to trokšta (Jn 4, 23-24). Turėtume garbinti, nes Dievas tai įsako (Ps 95, 1-7). Mes turime garbinti Dievą, nes negarbinant mūsų širdys kietėja, o tai veda prie nepasitenkinimo, neklusnumo, o galiausiai ir bausmės.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad esame raginami garbinti ne tik kartą, bet nuolatos. Kiekviena diena yra „šiandien" (Ps 95, 7; plg. Hbr 3, 13; 4, 7). Nepakanka tik kartą nuspręsti pasitikėti Dievu ir Juo sekti. Nepakanka tik matyti Dievo jėgą ar girdėti Jo pažadus. Turime nuolatos garbinti Jį, pasitikėdami Juo ir Jam paklusdami. Kiekviena diena yra „šiandien". Mes negalime užmigti praeityje, bet turime tęsti tai, ką Dievas pradėjo. Dievo pažadų išsipildymą mato tie, kas įsikimba ir atkakliai laikosi Jo žodžio:
Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs. Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu (Hbr 4, 1-2).
Viliuosi, draugai, kad jūs pasitikite Kristumi ir Jo aprūpinimu dėl išgelbėjimo. Jei ne, aš raginu jus pripažinti savo nuodėmes ir priimti Kristaus auką - Jis mirė, kad jūs būtumėte išgelbėti. Puoselėkite savo tikėjimą. Ir, remdamasis 95 psalmės žodžiais, raginu jus garbinti Dievą taip, tarsi nuo to priklausytų jūsų gerovė, nes iš tiesų taip ir yra.
Iš http://bible.org/
vertė Žaneta Lazauskaitė
95 psalmės pamokos (II dalis)
_64x64_9de.jpg)
