Biblijos tekstų aiškinimo ir dvasingumo sąsajos

Iš mano sielos prasiverždavo tai ašaros, tai džiaugsmas, tai malda, tai garbinimas.<...>

Šie išgyvenimai ir paskatino parašyti šią esė. Tai, ką ketinu apžvelgti, yra egzegezės (egzegezė - tai Biblijos tekstų aiškinimas ir komentavimas) ir dvasingumo sandūra, bandymas susieti istorines pratybas, „atkasant" pradinę tekstų prasmę, ir tą patyrimą, kurį išgyveni klausydamas teksto šiais laikais, kreipiant dėmesį į spėjamą ir į iš anksto numatytą dvasingumą.

Į dvasingumą ir egzegezę labai dažnai žiūrima kaip į visiškai nieko bendra neturinčius dalykus. Daugumoje teologijos seminarijų pasineriama į egzegezę, o dvasingumas, šis „slidesnis" dalykas, mieliau paliekamas individualioms studijoms, ir retai užsimenama, kad tai pakankamai susiję dalykai. Iš tiesų, net Karališkajame koledže, kur dėstomos abi disciplinos, studentai linkę rinktis tik vieną iš jų, ir kartais jiems atrodo, kad šios dvi disciplinos - Biblijos tekstų aiškinimas ir dvasingumas - yra visiškai skirtingos, kaip ir yra akademiškai padalinta. Man rūpi kuo artimiau susieti šias disciplinas, nes kitaip galima prarasti galutinį Biblijos tekstų aiškinimo ir komentavimo tikslą.

Dvasingumas

Pradėsiu neįprastu ir karštu įsitikinimu, kad visos tikros teologijos tikslas yra garbinimas (doksologija). Teologija turi prasidėti ir baigtis garbinimu, kitaip ji praras savo biblinį pamatą ir tebus vakarietiškos filosofijos produktas. Taip pat esu įsitikinęs, kad tikros egzegezės galutinis tikslas yra vienu ar kitu būdu pasiekti dvasingumą. Aš atkakliai laikysiuosi šių įsitikinimų, nes, manau, jog tik taip suvokta egzegezė atlieka savo uždavinį, nenutoldama nuo paties teksto tikslo.

Pradžioje norėčiau pateikti patį sudėtingiausią man iškilusį uždavinį - apibrėžti, kas yra dvasingumas. Tyrinėjant Pauliaus laiškuose žodžių, kilusių iš žodžio pneuma (Dvasia), grupę, mane vis labiau ir labiau slėgė sielvartas dėl to, kad versdami būdvardį pneumatikos, rašome jį iš mažosios raidės - dvasinis. Iš tiesų žodžio dvasinis reikšmė yra panaši į žodžio akordeonas, kurio prasmė labai susijusi su tuo, kiek oro pritrauki į jį ir kiek iš jo išleidi. Akcentuoti reikėtų tai, kad dažnai Naujajame Testamente Pauliaus  vartojamas žodis pneumatikos turi reikšmę - Šventoji Dvasia. Paulius niekada nevartoja šio būdvardžio, kalbėdamas apie žmogaus dvasią, ir tai nėra būdvardis, nusakantis tam tikrą nematomą realybę kaip priešingybę, pavyzdžiui, kam nors materialiam, pasaulietiškam, ritualiniam ar apčiuopiamam.

Naujajame Testamente dvasingumas susijęs su Dievo (arba Kristaus) Dvasia. Žmogus dvasingas tiek, kiek jis gyvena Dvasia. Šventajame Rašte šiam žodžiui nesuteikiama jokia kita prasmė.<...> Kai Paulius rašo korintiečiams: Jei kas mano esąs <...> dvasinis žmogus (1 Kor 14, 37), tai reiškia: „Jei kas mano esąs Dvasios žmogus, žmogus, gyvenantis Dvasios gyvenimą." O sakydamas galatams: Jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti (Gal 6, 1), jis kalba tai ne keliems bažnyčios išrinktiesiems, bet visai tikinčiųjų bendruomenei, kuri ir pradėjo savo gyvenimą Dvasia, ir baigia jį ta pačia Dvasia, kuri subrandina savo vaisius jų gyvenime.<...>

Dievas turi „dvasinį" tikslą mūsų gyvenime ta prasme, kad mes, atpirkti Kristaus mirtimi, būtume Jo Dvasios įgalinti kartu „trokšti ir veikti, teikdami Jam pasimėgimą". Tikras dvasingumas yra ne kas kita kaip gyvenimas Dvasia. Galatams Paulius sako: Jei esame prikelti gyventi Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.

Vadinasi, Biblijos tekstų aiškinimo tikslas yra į mūsų ir kitų gyvenimą atnešti tikrąjį dvasingumą: kai Dievo žmonės gyvena bendraudami su amžinuoju ir gyvuoju Dievu ir siekia, kad Dievo tikslai būtų įgyvendinti šiame pasaulyje. Tačiau norint tai įvykdyti, tikras dvasingumas turi susipinti su egzegeze. Visuomet studentams sakau: Leiskite Dievui prisiliesti prie savo gyvenimo. Bendraukite su Juo, būkite tarp tų, kurie su psalmės autoriumi sako: Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs, kaip sausa ir nualinta žemė vandens (Ps 63, 1).

Nesvarbu, kaip pavadinsite Dievo prisilietimą prie jūsų gyvenimo, svarbu, kad jis būtų. Nes be Šventosios Dvasios artumo ir jėgos visa kita yra vien tik pratybos - tuščias smūgiavimas į orą. Norint būti geru Biblijos aiškintoju, taigi ir geru teologu, turi pažinti Dvasios pilnatvę, o tai yra ir maldingas gyvenimas (Paulius tai vadina „malda Dvasia"), ir paklusnumas.

Suprantama, čia slypi didelis pavojus, ypač tiems, kuriuos Dievas pašaukė tarnauti bažnyčioje pastoriais ar mokytojais. Pavojinga tapti „profesionalu": analizuoti tekstus ir kalbėti apie Dievą, bet leisti, kad meilė Dievui pamažu užgestų, ir vis mažiau laiko skirti bendravimui su Dievu. Aš bijau, kad vieną dieną Raštų aiškinimas gali tapti lengvu dalyku, arba tam gali būti pradėta teikti pirmenybė kitų svarbių dalykų atžvilgiu. Pernelyg dažnai atsitinka taip, kad Raštas nagrinėjamas nebedegančia širdimi, ir žmogus nebeleidžia, kad pats tekstas jam kalbėtų. Jei biblinis tekstas nesujaudina ir neužvaldo tyrinėtojo sielos, tai nesujaudins ir jo klausytojų.

Biblijos tekstų aiškinimas ir komentavimas - egzegezė

Mano intencija nėra čia aprašyti gerą Biblijos tekstų aiškinimo ir komentavimo metodą. Manau, žinote, jog egzegezė - tai teisingų klausimų kėlimas tekstui. Ir tie klausimai iš esmės yra dvejopi: klausimai apie kontekstą ir apie turinį. Konteksto klausimai taip pat yra dviejų rūšių: literatūriniai ir istoriniai, o turinio klausimai yra keturių rūšių: nustatantys originalųjį tekstą, žodžių reikšmes, gramatines reikšmes, ir istorines-kultūrines aplinkybes. Mano tikslas išsiaiškinti, kaip visa tai siejasi su galutiniu tikslu - dvasingumu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad egzegetinis metodas ir dvasingumas yra vienas kitam priešiški, todėl kartais, kai išsilavinę ar seminarijose studijavę pastoriai žmonėms pasakoja tik tai, kad šis tekstas reiškia visai ne tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo, pamaldumas bažnyčioje tampa labai įtartinas. Taip skaitant tekstą kyla nesusipratimų, nes kiekvienas nagrinėjantis Bibliją, ją interpretuoja vis kitaip, „Žodis šiai dienai" aiškinamas laisviau, asociatyviu būdu. Blogiausia yra tai, kad tokie žmonės įgauna „sveiko proto" požiūrį į Bibliją: skaito ir supranta ją tiesiogiai ir, jei gali, taiko tai savo gyvenime, ir „sudvasina" (kartais alegorizuoja) visa kita.<...>

Egzegezė - tai siekimas atrasti, ką rašydamas šį tekstą norėjo pasakyti pats autorius. Toks apibrėžimas leidžia suprasti, kad autoriaus sumanymas yra apgalvotas iš anksto, ir kad geras istorinis ištyrimas gali padėti atrasti tikslesnę šių žodžių prasmę. Tai reiškia, kad egzegezės uždavinys visų pirma yra istorinis uždavinys. Ir pirmasis reikalavimas, norint gerai atlikti egzegezę, - gerai suprasti istorines aplinkybes. Toliau svarbu atrasti pirminę autoriaus tekstui suteiktą reikšmę. Tikinčiajam tyrinėtojui tai reiškia, kad Dievo žodis yra labai susijęs su Dievo Dvasios įkvėpto autoriaus išankstiniu sumanymu.

<...> Mano vadovas šioje srityje yra pats apaštalas Paulius, kuris, rašydamas Korinto bažnyčiai, prieštaravo neteisingiems korintiečių supratimams, - greičiau, neteisingam išsiaiškinimui to, ką jis manė aiškiai išdėstęs ankstesniame laiške. Žinoma, kalbu apie 1 laiško Korintiečiams 5 skyriaus  9-10 eilutes: Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Jie suprato, kad Paulius kalba apie nedorėlius už bažnyčios ribų. Tačiau Paulius rašė ne apie tai, todėl jis paaiškina savo mintį: Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais ir t. t. Panaši situacija užrašyta ir laiške Filipiečiams, 3 skyriaus 12 eilutėje, kai Paulius nori išaiškinti tai, ką jis ką tik pasakė: Nesakau, kad... (t. y. sakydamas tai, neturiu omenyje...). Taigi, leiskite dar kartą pabrėžti, kad autorius turi savų sumanymų. Ir daugeliui autorių nepatiktų, jei juos neteisingai cituotų, klaidingai interpretuotų ar aiškintų <...>

Skirtingi autorių sumanymai yra būdingi skirtingiems literatūros žanrams. Pavyzdžiui, poezija nėra proza, ir jų tikslai yra skirtingi. Proza taip pat gali būti įvairi, nes laiškai gali turėti skirtingų tikslų, nei pasakojimas ar aforizmas, o kartais autorius gali įsitraukti į hiperbolizavimą, žodžių žaismą ar metaforas, kurie taip pat turi savo tikslų. Kalbėdami apie išankstinį sumanymą, supraskime, kad į tai įeina ir forma/stilius/žanras, kuriuo autorius ketino bendrauti.

Užuot žiūrėjus į egzegezę ir dvasingumą kaip į vienas kitam priešiškus dalykus arba kuriam vienam teikus pirmumą, siūlau, mąstyti, kad Biblijos tekstų aiškinimas priklauso tikinčiųjų bendruomenei, kuri tiksliai ar ne visai, bet vis tiek sąmoningai juos vykdo - tai tikinčiųjų bendruomenei, kuriai šie dokumentai buvo parašyti. Ir antra: aiškinant Bibliją visada svarbu atsižvelgti į dvasinius tikslus, dėl kurių šie bibliniai dokumentai ir buvo parašyti.


Iš kn. „The Text and the Life in the Spirit"
paruošė Lina Tamonytė


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2002 m.  birželio 1 d. Nr. 11 (132)