Bibliniai tekstai apie misiją – septynios pamokos (I)

Senojo Testamento pranašų misijos

Senajame Testamente yra daug vietų, kuriose tiesiogiai kreipiamasi į pagonis. Bendra jų prasmė tokia: „Šlovinkite Viešpatį, tautų šeimos, garbinkite Viešpaties galybę!
Teikite garbę Viešpaties vardui, nešini atnaša, ženkite į Jo kiemus!” (Ps 96, 7-8). Tai ypač pasakytina apie Senojo Testamento pranašus.

Pirmiausia pakalbėkime apie tuos pranašus, kurie kreipėsi tik į kitas tautas - nežydus. Abdijas barė tik Edomą, Nahumas - tik Ninevę, kuri buvo ir pranašo Jonos dėmesio centre, bet apie šį pranašą pakalbėsime vėliau.

Izaijas pranašavo Babilonui (Iz 13,1-14,21; 21,1-10), asirams (Iz 14,24-27; 31,4-9), filistinams (Iz 14,28-32), Moabui (Iz 15-16), Damaskui (Iz 17,1-11), Etiopijai (Iz 18 ir 20,1-6), Egiptui (Iz 19,1-20.6), Edomui (Iz 21,11-12; 34,1-17), Arabijai (Iz 21,11-17) ir finikiečių miestams Tyrui bei Sidonui (Iz 23).

Ezechielis pranašavo amonitams (Ez 25,1-7), Moabui (Ez 25,8-11), Edomui (Ez 25,12-14. 35,1-15), filistinams ir Kretai (Ez 25,13-17), Tyrui (Ez 26,1-28.19), Sidonui (Ez 28,20-24) ir Egiptui (Ez 29-32).

Jeremijas kalbėjo apie Egiptą (Jer 46), filistinus (Jer 47), Moabą (Jer 48), Amoną (Jer 49,1-6), Edomą (Jer 49,7-22), Damaską (Jer 49,23-27), arabų gentis (Jer 49,28-33), Elamą (Jer 49,34-39) ir Babiloną (Jer 50-53). Jeremijo 46, 1 šios pranašystės vadinamos „Viešpaties žodžiu… apie tautas“. Dievas liepė pranašui kalbėti įvairiems valdovams, įskaitant Judėjos karalių bei 25 pagonių tautoms ir karalystėms, „visiems šiaurės karaliams, artimiems ir tolimiems, vienam po kito; visoms karalystėms žemėje” (Jer 25,18-26).

Amosas perspėjo Damaską (Am 1,3-5), Gazą (Am 1,6-8), Tyrą (Am 1,9-10), Edomą (Am 1,11-12), Amoną (Am 1,13-15), Moabą (Am 2,1-3) ir pagaliau Judą (Am 2,4-5) bei Izraelį (Am 2,6-16). Sofonijas kreipėsi į Moabą ir Amoną (Sof 2, 8-11). Joelis kalbėjo apie Tyrą, Sidoną ir filistinus (Jl 4, 4-8), bet iš tikrųjų jis pranašavo visoms tautoms (Jl 4, 2): „Paskelbkite tai tautoms” (Jl 4, 9, plg. su 1-13 eil.).

Danieliaus sapnuotuose ar aiškintuose sapnuose (Dan 2, 7, 8, ir 11) figūruoja didžiosios to metų pagonių pasaulio imperijos: Babilonas, Medija ir Persija, Graikija bei Roma.

Pagonių tautoms pranašai turėjo skelbti ne tik teismą, bet ir išgelbėjimą per atgailą (žr. Jonos pranašystę) ar Mesijo atėjimą. Dievas visada buvo visų tautų Dievas, taigi suprantama, Jis kalba visoms tautoms. Izraeliui tekęs ypatingas vaidmuo buvo leisti išsigelbėti visiems žmonėms, nes šaukdamas Abraomą Dievas pasakė: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3) ir dar aiškiau: „Visos žemės tautos ras jame palaiminimą” (Pr 18, 18).

Dėl šios priežasties Paulius ir Barnabas skelbdami Evangeliją pagonims (Apd 13, 47) tai grindė citata iš Izaijo knygos: „Per maža […] tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius” (Iz 49, 6).

Misijos Jonos knygoje

Jonos knygoje Dievas, kuris sukūrė visas tautas ir nori jas visas išgelbėti, parodė, kaip Jis kovoja su savo tautos Izraelio požiūriu, kad Jis priklauso tik jai vienai. Dievo sandora su Abraomu suteikė Izraeliui ypatingą padėtį, bet tik tam, kad šis palaimintų visas žemės tautas (Pr 18, 18).Visa Nahumo knyga taip pat kalba apie Dievo „ištarmę Ninevei” (Nah 1, 1, plg. Nah 1, 3).

Jonos knyga prasideda tarsi savaime suprantamu Jonos raginimu skelbti Dievo žodį pagonių miestui: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą.“ Akivaizdu, kad ir pagonių nuodėmės laikomos nepaklusimu Dievui, nes ir jie yra pavaldūs Dievo Įstatymui: „nes jų nedorumas pasiekė mane” (Jon 1, 2).

Nors nepaklusęs, Jona prisipažino jūreiviams, kurį Dievą jis tiki: „Esu hebrajus […], garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą” (1, 9). Kalbėdamas apie Dievą, Jona vadina jį dangaus ir žemės Kūrėju - kalbėdami su pagonimis, žydai mėgo vartoti tokį apibūdinimą, implikuojantį aukščiausią ir visuotinę Dievo valdžią visiems žmonėms (plg. 2 Kar 19, 15; Iz 37, 16; 40, 12; Jer 10, 11; Apd 4, 24; 14, 15; 17, 24-25; Apr 14, 6-7).

Iš pradžių meldęsi savo dievams (1, 5), jūreiviai ėmė šauktis Viešpaties (žr. jų maldą Jon 1, 14) ir net „apimti didelės Viešpaties baimės, vyrai aukojo Viešpačiui aukas ir darė įžadus” (Jon 1, 16). Labai svarbu, kad Jonos knyga pasakoja ne tik apie pagonių atsivertimą Ninevėje, bet ir apie jūrininkus, kurie aukojo tikrajam Dievui.

Melsdamasis žuvies pilve (Jon 2, 2-10) įvairių psalmių žodžiais, Jona prisiminė, kad „tuščius stabus (pažodžiui „tuštumos rūką”) garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio” - tai yra malonės, kurią galima gauti tik iš Dievo. Paskui Jona pažada Viešpačiui aukoti ir vykdyti duotą įžadą (Jon 2, 9-10).

Įsakymas skelbti Dievo žodį Ninevei buvo duotas Jon 1, 2 ir pakartotas Jon 3, 2. Jo vykdymas aprašytas „klasikine“ misionierių terminologija: Jona „skelbė”, o Ninevės gyventojai „patikėjo” (Jon 3, 4-5). (Teismo pranašavimas neprieštarauja tam faktui, kad pamokslas turi būti evangelistinis. Ir Petras, pamokslaudamas Sekminių dieną (Apd 2, 14-26), ir Paulius Atėnuose (Apd 17, 14-31) skelbė teismą tik tam, kad prieš pereidami prie temos apie malonę, sukeltų klausytojų reakciją.)

Pranašas vartoja žodį „gręžtis”, kuriuo kitur apibūdinamas Izraelio nusigręžimas nuo nuodėmės į Dievą. Jonos knygoje 3, 5-9 pasakojama apie masinį pagonių atsivertimą, neturintį lygių per visą Izraelio istoriją. Pasakojimas baigiasi žodžiais: „Pamatęs, ką jie padarė, ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To Jis nebepadarė” (Jon 3, 10).

Dėl šios priežasties Jėzus vėliau panaudos Ninevės atsivertimo atvejį kaip kaltinimą savo amžininkams žydams: „Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. […] Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona” (Lk 11, 30, 32; dar žr. Mt 12, 41). Kokia gėda: pagonys rodomi pavyzdžiu žydams!

Jona, žinoma, buvo geras teologas ir puikiausiai žinojo, kad Dievas nori būti gailestingas ir pagonims, ir Izraeliui. Šis suvokimas kėlė pranašui pyktį (Jon ,m 4, 1): „Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti” (4, 2). Dabar aišku, kad Jona bėgo nuo savo evangelistinės misijos ne dėl asmeninių, o dėl teologinių priežasčių! Kaip žydas, pranašas negalėjo pakęsti minties, kad pagonys susilauks to paties gailestingumo kaip Izraelis.

Tačiau Dievas, iš pradžių išauginęs plačialapį augalą, paskui jį sudžiovinęs, pailiustravo savo požiūrį į pagonis ir paskutinėje eilutėje, pagrįsdamas Senojo Testamento misijas, padarė išvadą: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?” (4, 11).

Misijos Joelio knygoje

Pranašas Joelis skelbė ne tik neišvengiamą Izraelio teismą (Jl 1-2), bet ir būsimą pagonių, kurie priešinasi Dievo tautai, teismą. Abiem atvejais pranašas kalba ir apie Dievo malonę, išgelbėjimą bei sugrįžimą pas Viešpatį. Joelio 3 sk. dviejose vietose kalbama apie Šventosios Dvasios išliejimą. Šis Dvasios išliejimas vienodai svarbus ir žydams, ir visoms kitoms tautoms („ant visos žmonijos“ Jl 3, 1). Petrui ši Šventojo Rašto vieta išsipildė Sekminių dieną („bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai”; Apd 2, 16). Todėl jis pacitavo visą skyrių (Apd 2, 17-21), pradedant nuo stebuklų lydimo Dvasios išliejimo “ant visos žmonijos” (Jl 2, 28) - tai yra ant žydų ir pagonių, vyrų ir moterų (Jl 2, 28) - tęsiant siaubingais teismais (Jl 3, 3-4) ir baigiant teiginiu, kad nuo šio meto visi, kurie šaukiasi Viešpaties, gali būti išgelbėti, ir tas išgelbėjimas ateis iš Siono (Jl 3, 5).

Norėdamas įrodyti, kad visi žmonės - ne tik žydai, bet ir pagonys - gali būti išgelbėti per tikėjimą Jėzumi Kristumi, Laiške romiečiams 10, 11-12 Paulius cituoja ne tik Izaijo 28, 16 („kas pasitiki Juo, tas nedreba iš baimės”), bet ir tą patį pažadą iš Joelio pranašystės, kurį citavo Petras („kas tik šauksis Viešpaties vardo, tas bus išgelbėtas”; Jl 3, 5). 1 Kor 1, 2 žodžiais „visiems, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo“ apibūdinama visuotinė Bažnyčia. Abiem atvejais Paulius, atrodo, supranta, kad jo klausantieji žino, jog Joelio pranašystėje 2 kalbama apie „visą žmoniją.“

Sakydamas šiuos žodžius, Paulius turi galvoje ne tik Viešpaties vardo šaukimąsi Naujojo Testamento Bažnyčioje, bet ir Šventosios Dvasios išliejimo svarbą, nes Dievas „išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. […] Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų” (Tit 3, 5-6).

Kitaip tariant, apaštalai suprato Joelio pranašystę kaip kvietimą į pasaulinę misiją, priklausančią nuo Šventosios Dvasios išliejimo ir Dievo malonės, kuri išgelbėja kiekvieną, besišaukiantį Jo kaip Viešpaties.

Dispensionalistai laiko Sekmines tik Joelio pranašystės antro skyriaus „daliniu išsipildymu“ ir visiško išsipildymo tikisi iki Tūkstantmetės karalystės pradžios. Ši interpretacija pirmiausia nukreipta tiesiai prieš tuos, kurie mano, kad Joelio 2 išpranašautas vėlyvasis lietus paskutiniosiomis dienomis išsielies kaip visuotinė charizminė veikla.

Mano nuomone, nė viena iš interpretacijų pakankamai nepaaiškina to fakto, kad Petras skelbia Joelio pranašystės išsipildymą būtent per Sekmines. Apibūdindamas Sekminių požymius, kurie Senajame Testamente visada reiškė stulbinančius dvasinius, intelektinius bei politinius poslinkius, panašius į tuos, kurie gausiai lydėjo Senosios Sandoros pabaigą, Petras mini ir stebuklingus ženklus iš Joelio 3, 1-5. Žinoma, tai nereiškia, kad iš dangaus tiesiogine to žodžio prasme kris žvaigždės, kurios sunaikins žemę ir jos istoriją.

Atkreipkite dėmesį, kad Sekminių dieną pasakytame pamoksle vartojama ne tik ši Joelio pranašystės vieta, bet ir visa knyga. Joelis pranašavo Jeruzalės sugriovimą (Jl 1-2), kurio galima išvengti tik tuo atveju, jei žmonės ir kunigai atsivers (Jl 2, 12-17), nes Dievas yra „maloningas ir gailestingas” (Jl 2, 13). Petro Sekminių pamokslas pasakytas prieš pat Jeruzalei grėsusį teismą, kuris įvyko 70 m. pr. Kr. Petras kreipėsi į susirinkusiuosius: „Gelbėkitės nuo šitos iškrypusios padermės! (Apd 2, 40), tai yra kartos, gyvenusios keturiasdešimt metų tarp Kristaus nukryžiavimo ir Jeruzalės sugriovimo; paskutiniosios kartos, dar turėjusios galimybę atgailauti prieš didžiąją katastrofą, kurią numatė ir Jėzus („Visa tai ištiks šitą kartą”, Mt 23, 36. Dar žr. apie „kartą” Mt 24, 24 ir 17, 17).

Misijos Danieliaus knygoje

Kalbant apie misijas į visas tautas pranašas Danielius reikšmingas dviem požiūriais. Viena vertus, jo knygoje aprašyti tarp pagonių vykstantys įvykiai ir pasakojama, kad visų tautų pagonys yra girdėję apie Izraelio Dievą. Kita vertus, jis pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonimis, ir kad Jo karalystė per atperkančią Jo Sūnaus mirtį vieną dieną apims visą pasaulį.

Danielius ir trys jo draugai gyvena Babilono karaliaus rūmuose (Dan 1) ir, nors yra mokomi chaldėjų rašto bei kalbos, laikosi Izraelio Dievo įsakymų (Dan 1, 8-7). Dievas juos laimina (Dan 1, 15-20), ir Danielius tampa trečiuoju įtakingiausiu žmogumi trijų didžiųjų pasaulio imperijų valdyme (Dan 1,21; 2,48-49; 5,29. 6,3. 29).

Dievas apsireiškia sapne pagonių valdovui Nebukadnezarui, ir šį sapną galėjo išaiškinti tik žydų misionierius Danielius (Dan 2; palyginkite sapną su Dan 4, 7-24). Drąsus trijų Danieliaus draugų liudijimas įkaitintoje krosnyje paskatino karalių su įkarščiu išpažinti Izraelio Dievą visam pasauliui (Dan 3, 28-30) „nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“ (Dan 3, 29). Dar nuostabesnis yra Nebukadnezaro laiškas (Dan 3, 31-33; 4, 1-34) „visų tautų kalboms ir gentims, gyvenančioms žemėje“ (Dan 3, 31). Jame galingiausias to meto žmogus prisipažįsta, kaip Dievas jį pažemino. Savąjį laišką jis pradeda ir baigia didingais išpažinimais bei gyvojo Dievo apibūdinimais. „Jo karalystė yra amžina karalystė, ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!“ (Dan 3, 33 ir 4, 31); „Visi Jo darbai teisingi, ir Jo keliai teisūs“ (Dan 4, 34).

Panašiai Dievas apsireiškė ir Nebukadnezaro įpėdiniui Beltešazarui (Dan 5) per rašymą ant sienos ir Medui Darijui per drąsų Danieliaus liudijimą liūtų duobėje. Darijus paskelbė Dievo valdžią visame pasaulyje (Dan 6, 26-28). Jis įsakė: „…kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 6, 27). Kaip ir Nebukadnezaras, jis akcentavo, kad Danieliaus Dievas „apsaugo ir išgelbsti” (Dan 6, 28). (Paskutiniuosiuose Danieliaus knygos skyriuose aprašyti paties pranašo sapnai, valdant Beltešazarui, Darijui ir Kirui.)

Taigi Danieliaus gyvenamuoju laikotarpiu didžiosios pasaulio imperijos mažiausiai du kartus išgirdo iš savo aukščiausiųjų valdovų, kad Izraelio Dievas yra galingiausias Dievas, vienintelio tikrojo Gelbėtojo Kūrėjas! Danielius buvo vienas iš svarbiausių ir sėkmingiausių misionierių pasaulio istorijoje!

Dievo pasaulinė karalystė artėja

Mes jau sakėme, jog pranašas Danielius misijose į visas tautas atliko svarbų vaidmenį dėl dviejų priežasčių. 1) Jo knygoje aprašyti įvykiai vyksta tarp pagonių, ir juose pasakojama, kad pagonys iš įvairių šalių išgirdo apie Izraelio Dievą. 2) Danielius pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonių tautomis, ir kad per atperkančią Žmogaus Sūnaus mirtį Jo karalystė apims visą pasaulį. Dabar pakalbėsime apie antrąjį punktą.

Didžiųjų pasaulio imperijų ateitis ir Žmogaus Sūnaus atėjimas išgelbėti žmonijos pirmą kartą aprašyti Nebukadnezaro sapne, Danieliaus 2, bei pranašo vizijose nuo 7 iki 12 skyriaus. Nors pagonių tautos atlieka svarbų vaidmenį ir kitose šios knygos pranašystėse (Dan 8), čia aptarsime tik tas pranašystes, kuriose kalbama apie pasaulio karalysčių tarpusavio santykius bei Dievo Karalystės atėjimą.

Daugelis Biblija tikinčių teologų sutinka, kad statula Nebukadnezaro sapne (Dan 2) ir Danieliaus regėti keturi žvėrys (Dan 7) simbolizuoja didžiųjų pasaulio karalysčių seką: babiloniečiai (auksas, liūtas), medai ir persai (sidabras, meška), graikai (varis, leopardas) ir romėnai (geležis, siaubingasis žvėris). Abu regėjimai liudija, kad šias žmonių karalystes romėnų valdymo laikotarpiu Dievas pakeis savo amžinąja Karalyste, kuri išsipildė Naujojo Testamento Bažnyčioje. Mintis, jog Dievas yra tikrasis pasaulio Valdovas ir Jo - o ne žmonių - karalystė gyvuos amžinai, persmelkia visą Danieliaus knygą.

Nebukadnezaro sapnas baigiasi tuo, kad statulą sudaužo akmuo, kuris virto „dideliu kalnu ir pripildė visą žemę” (Dan 2, 35 ir 45). Danielius paaiškino: „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Jis sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Dan 2, 44). Taigi pasaulio imperijų amžius baigsis sulig romėnais. Romėnų valdymo laikotarpiu bus įkurta Dievo Karalystė, kuri augs, kol užpildys visą žemę. Šios karalystės neužkariaus jokia kita tauta - nei paminėtosios tekste, nei žydai. Šitaip daugelis aiškina žodžius „ši karalystė nebus perduota kitai tautai“. Jėzus, pradedant nuo mokinių ir Bažnyčios, iš tiesų romėnų laikotarpiu įkūrė savąją Karalystę ir daugelyje palyginimų paskelbė, kad ji augs, kol užpildys žemę (pavyzdžiui, Mt 13, 24-35).

Lygiai taip pat žvėrių simbolizuojamų karalysčių pabaigą aiškina ir Danielius (Dan 7, 9-14. Aiškinimas Dan 7, 26-27). Dievas iš savo sosto nusprendžia sunaikinti imperijas (Dan 7, 9-12). Tai įvyksta, kai Žmogaus Sūnus - taip Jėzus pats save vadino - įžengia į dangų, kur Jam Dievas suteikia „valdžią, garbę ir karalystę”, kad „Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys” (Dan 7, 14). Ši karalystė gyvuos amžinai (Dan 7, 14). „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus” (Dan 7,27).

Pranašystės apie amžinosios karalystės, apimančios visą žmoniją, kontekste Danieliaus 9, 24-27 atlieka svarbų vaidmenį, nors dėl šios vietos aiškinimo dar ginčijamasi. Mano nuomone, joje kalbama apie įvykius tarp Jeruzalės atstatymo (24-25 eil.) ir Jėzaus nukryžiavimo („Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“, 24 eil.; „Pateptasis bus nužudytas“, 26 eil.; „Sustabdys aukojimą ir atnašavimą“, 27 eil.). Laikotarpis tarp šių įvykių apima 490 metų (70 metų savaičių po 7 metus kiekvienoje savaitėje). Tik pašalinus Mesiją, ateisiančio vado tauta sugriaus šventąjį miestą (26 eil.), ir tai bus žydų amžiaus „galas“ (26 eil.). Tai įvyko 70 m. po Kr., kai Jeruzalę sugriovė Romos imperatorius (27 eilutė chronologiškai atkartoja 26 eilutę. „Jis 27 eil. reiškia Mesiją, ištuštinimas ir „bjaurystės“ - šventyklos sugriovimas; žr. Mt 24, 15).

Vertė Jolanta Kriūnienė

www.prizme.lt

Bendrinti: