Brolystė ir bendrystė (Nehemijo knygos komentaras)

Nehemijo, Hachalijos sūnaus, žodžiai. Dvidešimtaisiais metais, Kislevo mėnesį, aš buvau sostinėje Sūzuose. Vienas iš mano brolių Hananis atvyko su keliais vyrais iš Judo. Aš juos klausinėjau apie žydus, kurie nebuvo ištremti, ir apie Jeruzalę. Jie man atsakė: „Išvengę tremties, jie gyvena dideliame varge ir yra niekinami. Jeruzalės sienos sugriautos ir vartai sudeginti“. Išgirdęs šituos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą (Nehemijo 1,1-4).

 

Nehemijas yra vienas didžiausių egzilio kartos [1] tikėjimo didvyrių. Aprašomų įvykių metu jis ėjo labai aukštas pareigas Persijos imperijos valdovo Artakserkso I rūmuose. Nehemijas buvo vyno pilstytojas, tad karaliaus, jo šeimos bei kilmingųjų gyvybė buvo Nehemijo rankose. Bet štai šis žmogus ryžosi iškeliauti iš senųjų civilizacijų lopšio – Sūzų miesto ir palikęs patogų bei aprūpintą gyvenimą nuvyko į Jeruzalę – sugriautą, skurde ir priešų apsuptyje skendintį miestą. Nehemijas sugrįžo siekdamas atstatyti apgriuvusias senosios protėvių karalystės sostinės sienas ir taip sutvirtinti savo tautos pamatą.

Savo knygą Nehemijas užrašė kaip dienoraštį. Jis aprašė savo patyrimus, iššūkius, su kuriais susidūrė bei veiksmus, kurių ėmėsi tų iššūkių akivaizdoje. Visoje istorijoje jis įžvelgė Dievo ranką ir pagalbą. Ši istorija labai įspūdinga ir labai įtraukianti. Tačiau ji prasideda itin paprastu brolišku pokalbiu: Vienas iš mano brolių Hananis atvyko su keliais vyrais iš Judo. Šis brolystės ryšys paskatino pokalbį, pokalbis atvėrė skaudžias Dievo tautos problemas, o jos padarė didžiulę įtaką Nehemijui ir jo vėlesniems sprendimams.

Ši istorija mums primena svarbų mūsų gyvenimo sandą – brolystę (nors mintyje turiu ir moterišką draugystę, tačiau šiame straipsnyje vartosiu šią sąvoką dėl artumo Biblijos tekstui). Pačioje žmogaus prigimtyje įaustas poreikis bendrauti su kitais. Norime su bendraamžiais, kartu su jais augti, bręsti, dalintis iššūkiais ir sunkumais, būti džiaugsme, senti ir kartu vienas kitą palydėti į amžinuosius namus. Bendravimas svarbus ir tarp skirtingų kartų žmonių. Jaunieji praturtinami patirtimi ir įžvalga, kai jie būna su vyresniais, o pastarieji atgaivinami klausydami jaunuolių.

Draugystė yra viena didžiausių dovanų, kurias Viešpats teikia žmonių vaikams. Bene gražiausia draugystės odė yra aprašyta senųjų karalių pasakojimuose. Tai Viešpaties patepto karaliumi Dovydo ir atmestojo karaliaus Sauliaus sūnaus Jahonatano draugystė. Likimas abu šiuos vyrus dramatiškai suveda mirtinų konkurentų pozicijose – du pretendentai į sostą. Vienas kaip Viešpaties paskirtasis, o kitas – kaip monarcho įpėdinis. Tačiau tarp šių vyrų užsimezga draugystės ryšys, kuris įveikia valdžios siekį, keršto ir kovos instinktą. Būdami priešiškose stovyklose, jie negali susitikti dienos šviesoje, bet tai daro slapčia naktį. Jie kalbasi, įspėja vienas antrą, verkia ir meldžiasi drauge.

Turtingas tas, kuris turi draugų, kuris sugeba ilgą laiką išlaikyti brandžius draugystės ryšius. Broliško bendravimo metu žmonės gauna išminties, paguodos, džiaugsmo ir kitų dovanų. Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą (Patarlės 27,17). Viešpats panaudoja draugystę kaip savąjį instrumentą. Kaip skaitome šios istorijos pirmose eilutėse. Broliai pasitarnavo, kad per pokalbį, per bendrystę, būtų atskleista žinia, kuri visiškai pakeitė Nehemijo gyvenimą.

Krikščioniškoji bendruomenė yra dieviška šeima. Kristuje mes esame sujungti broliškais saitais. Tad per tikėjimą, per kasdienę tikėjimo praktiką – krikštą, Viešpaties Vakarienę, žodžio klausymą, bendrą maldą, bendravimą mes esame jungiami tikros brolystės saitais. Tad turime žinoti, kad esame ne vieni. Koks bebūtų skurdus mūsų socialinis gyvenimas, mes esame ne vieni, jei tik tikime į Kristų. Kristus tampa krikščioniškosios bendruomenės vienybės ir brolystės pagrindu. Tad tu nesi vienas.

Tu nesi vienas, kai tau sunku. Mums nereikia užsidaryti skausmo vienutėje ir lėtai nugrimzti į nevilties dugną. Mums nereikia manyti, kad mūsų problemos neišsprendžiamos, skausmas neišgydomas ir siela nepaguodžiama. Bendravimas, brolystė daro stebuklus. Tad jei mums sunku – atverkime savo širdis broliams, kad Dievas mus paguostų, sutvirtintų ir nukreiptų.

Tačiau taip pat nepamirškime, kad kas nori turėti draugų, pats turėtų būti draugiškas (Pat 18, 24). Negalime tik imti. Negalime tik vartoti ir kaip išteklių išnaudoti draugus. Taip, tu esi ne vienas, kai tau sunku. Bet taip pat tu esi ne vienas, kai kitam sunku. Nehemijas buvo atsidūręs būtent šioje situacijoje. Jis gyveno klestinčios imperijos sostinėje. Jis užėmė vieną aukščiausių postų rūmuose. Jo gyvenimas ir buitis buvo aprūpinta, jis gyveno pertekliuje ir saugiai. Tačiau bendrystė atskleidė, kad jo broliai izraelitai, jo kūnas ir kraujas, vargsta ir yra be vilties. Šis brandus Dievo tarnas išgyveno, kad jo brolių vargas yra ir jo vargas, jų ašaros yra ir jo ašaros. Tai Dievo tarno, brandaus lyderio ir tikro krikščionio charakterio bruožai.

Bibliniai pasakojimai atskleidžia Izraelio tautos herojų gyvenimus, per kuriuos Dievas apreiškia išganymo istoriją – Kristaus atėjimą ir atpirkimą. Juose galime įžvelgti pamokų apie svarbiausias žmogaus gyvenimo sritis. Dažnai šios istorijos ir jų herojai pasipriešina sekuliariose šio laikmečio ir anuometinėse visuomenėse įsitvirtinusiems stereotipams bei elgesio modeliams, kurie susiformuoja atmetus Dievą, Jo apreiškimą ir pažinimą bei Dievo valdžią. Tad Šventojo Rašto žinia prasiskverbia iki žmogaus kasdienybės ir siekia perkeisti esamas nusistovėjusias normas. Nehemijo asmenybė išryškina Dievo tautos lyderį, kuris atsiliepia į Dievo pašaukimą ne dominuodamas ar primesdamas savo valdžią kitiems, bet būdamas broliškas ir klausydamas kitų patarimo.

Lyderiams yra būdinga daug kalbėti ir dominuoti savo aplinkoje. Žodinis dominavimas, užtikrintumas dėl savo padėties, nenoras pripažinti asmeninių klaidų, veržlus kliūčių ir oponentų įveikimas, argumentų gausa, balso tembras, atitinkama kūno kalba ir testosterono kiekis yra vienos ryškiausių lyderio savybių. Tačiau Šventasis Raštas Nehemijo asmenyje tarytum paneigia gamtos ir instinktų karalystės principus ir pateikia visiškai priešingą lyderio prototipą. Nehemijas Jeruzalės sienų atstatymo istorijos prologe atsisako dominuoti ir demonstruoti savo asmenybės stipriąsias puses. Netgi priešingai, jis pasitraukia į šešėlį ir leidžia kalbėti kitiems. Jis klauso.

Biblija moko, kad išmintingas žmogus ir lyderis leis kalbėti šalia esantiems. Toks apsupa save išmintingais žmonėmis ir patarėjais, atidžiai klauso jų patarimo (Pat 11, 14; 12, 15; 13, 10; 19, 20; 20, 15; 20, 18; 24, 6; 27, 9). Nehemijo istorija pasakoja, kad Jeruzalės sienų atstatytojas buvo atidus KLAUSYTOJAS. Jis uždavė klausimą ir atidžiai išklausė savo brolių pasakojimo. Klausydamas kitų, Nehemijas sugebėjo išgirsti Dievo jam siųstą žinią – apie nuskriaustus ir kenčiančius brolius izraelitus bei varganą Jeruzalės padėtį. Klausydamas savo brolių, Nehemijas išgirdo ir Dievą, Jo išmintį ir asmeninį raginimą organizuoti Jeruzalės sienų atstatymą.

Atviro bendravimo poreikis atskleidžia nepaprastai svarbų tikėjimo bendruomenės vaidmenį ne tik žmogaus psichologinės ir socialinės gerovės, bet ir jo sielos išganymo perspektyvoje. Žmonės yra linkę apsigauti, kai jie manosi patys galį suprasti gyvenimo paslaptis, savarankiškai išspręsti sudėtingus gyvenimo uždavinius. Tūkstantmečiais anksčiau nei psichologija įvardino žmogaus polinkį į saviapgaulę, pranašas Jeremijas užrašė, jog žmogaus širdis yra labai ydinga ir kad jis pats nepajėgs jos perprasti (Jer 17, 9).

Jeruzalės sienų atstatymo istorija primena dievotų draugų svarbą tikinčiojo gyvenime. Artimo bičiulio nuomonė bei jo patarimams yra aukso vertės. Tad kuo artimesnis yra draugas, tuo svarbesnis yra jo patarimas, tuo atidžiau reikėtų reaguoti į šio žmogaus kritiką ir išsakytas pastabas. Dievo apvaizda apdovanoja mus draugystės ryšiais, per kuriuos Jis nori mus aštrinti ir nukreipti.

Bažnyčios turėtų tapti tikromis tikinčiųjų bendruomenėmis, kurios ne tik formaliai apjungia panašiai tikinčius ar panašias vertybes pripažįstančius asmenis. Bažnyčia, būdama Dievo šeima, turėtų apjungti tikinčiuosius giliais brolystės saitais. Raštas moko, kad tikinčiuosius turėtų sieti dorybės, meilės ir geranoriškumo ryšiai (Fil 2 sk.). Kiekvienas tikintysis turėtų ieškoti asmeninio ryšio su broliu, kad vienas kitam padėdami kartu žingsniuotų Viešpaties skirtu keliu. Sutuoktiniai yra bene artimiausi sielos draugai ir bičiuliai, kurie tampa bendražygiais ir palaikytojais, tad išmintinga yra įsiklausyti į jų balsą, patarimus bei pastabas. Vertindami artimų draugų brolišką patarimą, įsiklausydami į jų nuomones, mes elgsimės kaip Nehemijas – mus aplankys išmintis ir dieviškas nukreipimas.


[1] Tai izraelitų kartos, kurios gimė po 589-587 metais pr. Kr. Babilono karaliaus Nebukadnecaro Jeruzalės paėmimo. Šis karalius sudegino šventyklą, o amatininkus ir kilminguosius, kaip karo grobį, išsivedė į Babiloną, kad sustiprintų savo imperijos žmogiškuosius resursus.

www.pastoriaus.blog.com

Lijanos Tagmann nuotrauka

Bendrinti: