Būkime ištikimi

Laiško hebrajams žodžiais esame raginami saugoti savo širdis, kad jos nebūtų atitolusios nuo gyvojo Dievo (Hbr 3, 12), būti sekėjais tų, kurie tikėjimu ir kantrumu paveldi pažadus (Hbr 6, 12), nepamesti savo pasitikėjimo (Hbr 10, 35), artintis prie Dievo giliu ir užtikrintu tikėjimu (Hbr 10, 22),

nusimesti visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėgti mums skirtose lenktynėse, įsižiūrint į savo tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų (Hbr 12, 1-2).

Kaip teigia vienas Biblijos tyrinėtojas, Laiško hebrajams tikslas yra paraginti, apsaugoti nuo atkritimo bei šaukti ištikimybei. Tai išties taiklus pastebėjimas. Manau, kad ne tik Laiškas hebrajams, bet ir visas Šventasis Raštas, kuris yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas ir pasiruošęs geram darbui (2 Tim 3, 16), šaukia mus ištikimybei. Neįmanoma būti tobulu, nebūnant ištikimu, nes tobulumas neateina savaime ir nėra pasiekiamas per trumpą laiką. Dievo žmogus, sekdamas Kristumi, turi daug ko išmokti ir patirti, kad taptų tobulas ir galėtų įvykdyti Dievo valią. Ištikimybė šiuo atveju tampa itin svarbia savybe, be kurios iš viso neįmanoma tobulėti ir gyventi pagal Dievo valią.

Dievo ištikimybė

Didžiausias ištikimybės pavyzdys mums yra Viešpats Jėzus Kristus. Laiške hebrajams skaitome, kad Jėzus buvo ištikimas Jį paskyrusiam (Hbr 3, 2). Apie Jėzaus ištikimybę liudija ir apaštalas Paulius: Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Jėzus buvo ištikimas iki pat mirties - Jis neatsitraukė pusiaukelėje, pasidavė ne savo, o Dievo valiai, įvykdė  pašaukimą.

Pats Jėzaus atėjimas į šią žemę yra Dievo ištikimybės žmogui įrodymas. Nors mes nusidėjome ir stokojome Dievo garbės, Jis vis tiek išliko ištikimas ir išgelbėjo mus, nes savęs Jis negali išsižadėti (2 Tim 2, 13). Tai didinga tiesa - Dievas negali būti neištikimas. Ištikimybė - Jo esybės dalis, pati prigimtis. Apie Jo ištikimybę daug kartų kalba ir karalius Dovydas, kaip antai: Viešpatie, kas yra toks ištikimas kaip Tu? (Ps 89, 8). Dieve, aš girsiu Tavo ištikimybę psalteriu (Ps 71, 22).

Dievo ištikimybė yra mūsų tikėjimo pamatas. Mes pasitikime Dievo žodžiu, nes Jis yra ištikimas savo žodžiui. Viešpaties ištikimybė liudija mums Jo gerumą ir nuolatinį rūpestį mumis:

Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti (1 Kor 10, 13). O Viešpats ištikimas; Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto (2 Tes 3, 3).

Tobulas kelias

Dievo žodis ragina mus nesustoti tikėjimo pusiaukelėje, bet išlaikyti tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo:

Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta. Nes „dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks. Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės." Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume savo sielą (Hbr 10, 35-39).

Šios eilutės pabrėžia ištikimybę. Pasitikėjimą Viešpačiu vainikuoja atlygis, tačiau jį gaus tie, kurie išliks Jam ištikimi. Dievo valią taip pat įvykdys tie, kurie bus ištikimi. Ir tik ištikimieji gaus tai, kas pažadėta. Jei teisusis atsitrauktų, jei taptų neištikimas, - Viešpats juo nesigėrės, nes Jis pats yra ištikimas. Ištikimybė - itin reikšmingas dievotumo bruožas, nes būtent ji liudija, jog žmogus turi tikrą, biblinį tikėjimą, be kurio Dievui patikti neįmanoma. Visi tikėjimo didvyriai, kuriuos Šventasis Raštas pateikia mums kaip sektinus pavyzdžius, buvo ištikimi - jie nesustojo, nors ne kartą patyrė pralaimėjimų, skaudžių sielvartų. Jie sugebėjo atsikelti ir eiti toliau, nes Dievo žodį, Jo pažadus jie brangino labiau nei savo gyvybes. Mano akys žvelgia į krašto ištikimuosius, kad jie gyventų su manimi. Kas vaikščioja tobulu keliu, tas tarnaus man (Ps 101, 6), - sako Dovydas tuo pačiu, manau, atskleisdamas ir Dievo požiūrį į Jo išrinktuosius. Jei, anot Petro, Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, tai, anot Dovydo, Jo akys taip pat žvelgia į ištikimuosius ir, neabejoju, gėrisi jų tikėjimu. Ištikimybė ir yra tas tobulas kelias, kuriuo esame pašaukti eiti. Pabandykime pažvelgti, kokiomis savybėmis pasižymi einantieji tokiu keliu.

Ištikimųjų savybės

Jei žmogus ištikimas, dažniausiai tai liudija ir jo patikimumą. Tačiau, ar žmogus yra ištikimas, galime įvertinti tik per netrumpą laiką bei pagal jo gyvenimo būdą. Gyvenimo būdas, arba tikinčiojo charakteris, yra toks pat svarbus testas ištikimybei kaip ir laikas. Kartą aiškiai suvokiau, jog ištikimybę liudija ne tik išorinė priklausomybė, pasilikimas ilgesnį laiką tarnavime tam tikrose pareigose ir pan. Ištikimybę visų pirma lemia nuoširdus atsidavimas, nuolatinis pasišventimas. Mąstydama apie Jėzaus ištikimybę - kaip Jis tapo tarnu, klusnus iki pat kryžiaus mirties, suvokiu, jog ištikimybė pirmiausia yra nuostata, arba nusistatymas. Todėl, kai esame raginami būti tokio nusistatymo kaip Jėzus, raginami būti ištikimais, t. y. vykdyti Jo valią. Ištikimas yra tas, kuris nuolat vykdo Dievo valią: Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje (Ps 40, 7-8). Šios psalmės žodžiai tiksliai apibūdina ištikimojo nuostatą - jam patinka vykdyti Tėvo valią ir tai darydamas jis atranda didžiulį pasimėgimą. Ištikimo širdyje įrašytas Viešpaties žodis, kuris stiprina jo ištikimybę. Iš tokio nusistatymo gimsta ir daug kitų puikių savybių.

Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite palikimą kaip atlyginimą, - nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui (Kol 3, 23-24).

Ištikimieji tarnauja ne dėl žmonių akių, nesiekdami jų įvertinimo, bet visų pirma dėl Viešpaties, ieškodami Jo palankumo. Todėl visa, ką jie daro, daro iš visos širdies, iš visų jėgų bei pastangų. Tai stropūs Jėzaus mokiniai, nuolat darantys pažangą bei sekantys savo tikėjimo vadovų mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais.

Ištikimieji nepriima Dievo malonės veltui. Apaštalas Paulius, kuris liudija, jog Dievas palaikė jį ištikimu, paskirdamas tarnavimui, sako: Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi (1 Kor 15, 10).

Ištikimas žmogus, įdėdamas visas jėgas ir darbuodamasis Dievo Karalystės labui „iš peties", galiausiai sako: „Tai ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi." Taip elgtis mokė ir Jėzus: Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti" (Lk 17, 10). Taigi ištikimieji niekuomet nereikalauja dėmesio, pagyrimų ir, nors be jų indėlio darbas gal būtų ir neatliktas, galbūt vieni ar kiti darbai tik jų dėka ir vyksta, - vis tik jie laiko save nereikšmingais tarnais, atlikusiais tai, ką privalėjo. Ir jie visuomet budi bei laukia savo Šeimininko grįžtant, kad, kai tik Jis pasibels, tuojau Jam atidarytų.

Kai ištikimieji aukoja, jų kairė nežino, ką daro dešinė, o darydami gailestingumo darbus stengiasi juos nuslėpti, kad nebūtų žmonių giriami. Tai liudija ir patarlė: Daugelis žmonių skelbia savo gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų? (Pat 20, 6) Vadinasi, ištikimo žmogaus reikia ieškoti. Galbūt todėl, kad ištikimieji nebūtinai atrodys įspūdingai iš pirmo žvilgsnio. Neretai taip ir atsitinka, kad ištikimo žmogaus nelabai pastebime, nes, gerai atlikęs savo darbą, jis „nepalieka pėdsakų", t. y. nesistengia atkreipti į save dėmesio. Priešingybė jam yra toks, kuris nuolat skelbia savo gerumą - sąmoningai stengiasi savo sugebėjimus demonstruoti kitiems, būti matomu.

Prisiminkime Dovydą. Kai pranašas Samuelis atėjo į Jesės namus patepti Izraelio karaliumi vieno iš sūnų, priešais jį išsirikiavo Dovydo broliai, kurie visa savo esybe „skelbė savo gerumą", tinkamumą. Galiausiai Dievui reikėjo įsikišti ir apreikšti Samueliui svarbią tiesą: Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7). Žmonės kreipia dėmesį į tuos, kurie skelbia savo gerumą, o Dievas tuo tarpu ieško ištikimo žmogaus, žinodamas, kad tik ištikimas taps patikimu. Minėtoji patarlė tiesiog tobulai išsipildė Jesės namuose: Samueliui teko „paieškoti", t. y. užklausti, ar tai visi Jesės sūnūs. Pasirodo, Dovydo, kaip jauniausio, nelaikė tokiu svarbiu, kad paliktų sėdėti namuose laukti garbingo svečio. Bet Dievas paliudijo būtent apie jį, nes palaikė jį ištikimu, matydamas jo nuoširdų atsidavimą kasdieniuose darbuose. Kaip sakydavo viena Dievo tarnaitė, - „Dievui nereikia auksinių ir sidabrinių indų, bet atsidavusių". Ištikimieji nesiekia sužibėti žmonių akyse, bet skuba atsiduoti Dievui.

Todėl jie su džiaugsmu eina į maldos kambarėlį melstis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, visiškai negalvodami apie atlygį viešumoje. Ištikimiesiems labiausiai rūpi Tėvo valia ir bendrystė su Juo. Jų širdys nuolat kupinos dėkingumo. Rūpindamiesi tapti turtingais pas Dievą, jie visų pirma ieško Jo karalystės ir Jo teisumo. Todėl jie išmoko nukryžiuoti savo kūną su jo aistromis bei geiduliais ir atsiduoti Dievui, apsirengdami nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Toks drabužis jiems yra didžiausias turtas ir atlygis, nes jie žino, kad taip pasipuošę galės tinkamai patarnauti, užjausti, sustiprinti, paraginti.

Ištikimieji, pasižiūrėję į gimtąjį veidą veidrodyje niekuomet neužmiršta, kokie buvo. Jie visuomet gerai įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, todėl būna palaiminti savo darbuose. Jie pažaboja savo liežuvį nuo pikto bei lūpas nuo klastingų kalbų ir, lankydami našlaičius ir našles jų sielvarte, išsaugo save nesuterštus šiuo pasauliu. Ištikimieji darbais įrodo savo tikėjimą.

Be to, ištikimieji sugeba džiaugtis išbandymuose, nes žino, jog tai dar labiau ištobulins jų ištikimybę. Jie žino - kad ir kas vyks jų gyvenime, Dievas jų nepaliks, nes ištikimasis geriausiai žino savo Viešpaties ištikimybę. Tokiems klausimams kaip „Ką valgysime?" ar „Kuo vilkėsime?" jie nė neturi laiko, tačiau visuomet pastebi paukščius, kuriuos dangiškasis Tėvas maitina, bei lelijas, kurias jų Kūrėjas aprengia.

Ištikimieji pasižymi didele kantrybe, todėl geba džiaugtis, kai juos liūdina, ir daugelį praturtina, kai patys būna skurdžiai. Jie stiprina savo širdis malone, o ne kūniškais malonumais, todėl neša didelį vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą, tuo pašlovindami Tėvą.

Iš širdies vykdydami Dievo valią ištikimieji neseka tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Jie nugali piktą gerumu bei laiko dideliu džiaugsmu apiplėšti save. Todėl jie nebrangina savo gyvybės, bet rūpinasi tuo, kad su džiaugsmu baigtų savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavo iš Viešpaties Jėzaus - liudyti Dievo malonės Evangeliją. Jie žino, kad labiau palaiminta yra duoti, negu imti.

Ištikimieji visuomet neša paguodą. Jų rūpinimasis kitais - nuoširdus ir tikras. Jie neieško savo naudos ir tarnauja ne kaip vergai, bet kaip sūnūs ir dukterys - ne iš baimės, bet iš meilės.

Dėl meilės, kuri išlieta jų širdyse Šventąja Dvasia, jie niekuomet nepavydi, yra kantrūs, su visais malonūs. Taip pat jie nesigiria ir neišpuiksta, nes tai iš pamatų sugriautų jų ištikimybę...

Būdami ištikimi, jie nesielgia nepadoriai, labai džiaugiasi tiesa, pataisymais ir auklėjimu teisume, visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Tai įrodo jų ištikimybė. Ištikimybė, kuri niekada nesibaigia, nes tai - Dievo savybė.

Tiesa, kartais ištikimieji nukenčia, nes jie nesipriešina piktam, ir jei kas juos muša per dešinį skruostą, jie atsuka ir kitą. Jei kas su jais bylinėjasi ir nori paimti tuniką, atiduoda jam ir apsiaustą. Jei kas verčia su jais nueiti mylią, jie su džiaugsmu nueina dvi. Prašančiam jie pagelbėja ir niekuomet nenusisuka nuo norinčio pasiskolinti. Jie myli savo priešus ir daro gera tiems, kurie jų nekenčia, nes siekia būti vaikais savo Tėvo, kuris yra Danguje.

Jie nepailsta prašyti, ieškoti ir belsti - tam, kad kiti būtų palaiminti. Ištikimieji yra tikri Jėzaus draugai, nes daro tai, ką Jis jiems įsako. Ir jie yra tokie garbintojai, kurių ieško Tėvas, nes būtent jie tik Jį ištikimai garbina dvasioje ir tiesoje. Galiausiai ištikimieji tampa tais nugalėtojais, apie kuriuos Jėzus kalba Apreiškimo knygoje.

***

Matyt, dar daug galėtume vardinti savybių, kuriomis pasižymi ištikimieji. Minėdama nemažai Šventojo Rašto tiesų norėjau parodyti, jog pagrindinė ištikimųjų savybė yra ta, kad jie yra Dievo žodžio, Jo valios vykdytojai. Žinoma, matydami tokį, atrodytų, nepasiekiamo tobulumo paveikslą, galime nusivilti suprasdami, kad mes ne visai tokie esame. Tačiau galbūt todėl apaštalas Paulius ir sako, kad  jeigu mes liekame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti (2 Tim 2, 13). Be to, ir Jėzus juk pasakė, kad būtume tobuli. Ne tam, kad nusiviltume savimi, bet kad išmoktume pasitikėti Dievu ir Jo malone, kad galiausiai girtumėmės ne savimi, o Dievu. Be abejo, savo jėgomis nebūsime tokie tobulai ištikimi, kokiais Jis nori mus matyti, tačiau, jei bendrausime su Juo ir sieksime Jam patikti, Jis nepaliaus vesti mus į tobulumą - ištikimybės keliu.


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2003 m. sausio 11 d. Nr. 1 (146)