Didysis atskyrimas

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.

Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas - gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių. Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!“ , įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“  Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (Mt 7, 13-23)

Jėzaus Bažnyčia negali pati nutraukti visų ryšių su tais, kurie atsisako priimti Jo pašaukimą. Ji pašaukta sekti Viešpačiu pagal pažadą ir Jo įsakymu. To turėtų pakakti. Kitų teisimą bei atskyrimą palikime Tam, kuris pasirinko Bažnyčią savo numatymu ir dėl savo tikslo, o ne dėl jos  nuopelnų ar pasiekimų. Ne pati Bažnyčia, o jos pašaukimo žodis daro įtaką Bažnyčios atskyrimui nuo pasaulio.

Nedidelė grupelė žmonių - Kristaus pasekėjų - atskiriama nuo viso likusiojo pasaulio. Mokinių labai nedaug ir visuomet bus nedaug. Šis Jėzaus įspėjimas iš anksto išsklaido perdėtas viltis apie sėkmę. Te Jėzaus mokinio mintys niekuomet nesisuka apie didelius skaičius. „Tik nedaugelis...“ Visas likęs pasaulis yra „daugelis“ ir visuomet išliks „daugelis“. Deja, jų kojos žengia į pražūtį. Matant tokią perspektyvą, vienintelė mokinių paguoda - gyvenimo ir amžinos bendrystės su Jėzumi pažadas.

Jėzaus mokinio kelias yra siauras ir labai lengva iš jo išklysti ar jį pamesti net ir po ilgų mokinystės metų. Be to, jį sunku surasti. Iš abiejų siaurojo kelio pusių žioji prarajos. Būti pašauktam gyventi „nepaprastą“ gyvenimą, gyventi pagal jo standartus ir to nejusti - tai iš tiesų siauras kelias. Liudyti ir išpažinti tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje, ir sykiu mylėti tos tiesos priešus (savo ir Jo priešus), mylėti juos beribe Jėzaus Kristaus meile - iš tiesų siauras kelias. Tikėti Jėzaus pažadu, bylojančiu apie tai, jog Jo sekėjai paveldės žemę, ir tuo pat metu beginkliams susidurti su savo priešais ir nesiginti, patirti bei iškęsti neteisybę ir nepasiduoti blogiui - iš tiesų labai siauras kelias. Matyti kitų silpnybes bei blogį ir susilaikyti nuo teisimo, skleisti Evangelijos žinią nemėtant perlų kiaulėms - tikrai siauras kelias. Šis kelias neapsakomai sunkus iš jo išklysti galime kiekvieną akimirką. Šituo keliu eiti neįmanoma, jeigu jį suvokiame kaip mūsų išorinio paklusnumo bei įsakymų vykdymo kelią ir nuolat esame susikoncentravę į save, baimindamiesi, kad tik nesukluptume. Tačiau, jei žingsnis po žingsnio akis nukreipiame į priekyje einantį Jėzų Kristų, mes neišklysime iš kelio. O jeigu labai nerimaujame dėl mus supančių pavojų, jeigu pradedame žiūrėti į kelią užuot žiūrėję į Tą, kuris eina mūsų priešakyje, - jau viena koja išklydome. Nes Jis pats yra kelias, siauras kelias ir ankšti vartai. Jis - ir tik Jis - yra mūsų kelionės pabaiga. Tai suvokdami, įėję pro ankštus kryžiaus vartus mes galime toliau eiti šituo keliu į amžinąjį gyvenimą. Kelio siaurumas tik sustiprins mūsų užtikrintumą. Vargu ar kelias, kuriuo Dievo Sūnus vaikščiojo žemėje ir kuriuo mes, kaip dviejų pasaulių piliečiai, taip pat vaikštome tarsi skustuvo ašmenimis tarp pasaulio ir dangaus karalystės, gali būti platus kelias. Teisingas kelias neišvengiamai bus tik siauras kelias.

15-20 eilutės. Bažnyčia ir pasaulis jau atskirti, tačiau šis atskyrimas nėra padarytas kartą ir visiems laikams, - jis turi nuolat tęstis. Jėzaus mokiniai neturėtų  naiviai manyti, kad gali tiesiog pabėgti nuo pasaulio ir susispiesti į nedidelį būrelį. Tarp jų atsiras netikrų pranašų ir per kilusį sąmyšį mokiniai pasijus izoliuoti kaip niekad anksčiau. Štai greta manęs stovi žmogus, kuris atrodo kaip Bažnyčios narys. Jis pranašas ir pamokslininkas. Atrodo jis kaip krikščionis, kalba ir elgiasi kaip krikščionis. Tačiau iš tiesų šitą žmogų pas mus atsiuntė paslaptingai veikiančios tamsos jėgos. Iš vidaus jis - plėšrus vilkas; jo žodžiai melagingi, o darbai pilni apgaulės. Jis žino, kaip užmaskuoti savąją tamsą, ir siekia tik vieno - daryti savo juodą darbą. Vienu iš mūsų jis tapo ne dėl savo tikėjimo Jėzumi Kristumi, bet paskatintas velnio. Galbūt pasikliaudamas intelektualiniais sugebėjimais ar savo, kaip pranašo, pripažinimu jis tikisi pelnyti galios bei įtakos, pinigų ir garbės. Jo ambicijos nukreiptos į pasaulį, o ne į Jėzų Kristų. Žinodamas, jog krikščionys yra patiklūs žmonės, savo nešvarius tikslus jis slepia po krikščioniško pamaldumo mantija, vildamasis, jog ši maskuotė padės jam išlikti neatpažintam. Jis žino, kad krikščionims neleista teisti kitų, ir, reikalui esant, apie tai jiems būtinai primins. Pagaliau juk kito žmogaus širdis visuomet išliks užversta knyga. Ir taip jis suvedžioja daugelį, išvesdamas iš teisingo kelio. Netgi gali būti ir taip, kad jis ir pats nesuvokia, ką daro. Velnias gali jį nuolat skatinti ir neatskleisdamas jam savo motyvų.

Tokie Kristaus žodžiai mokiniams gali sukelti didelį nerimą. Kas pažįsta savo artimą kaip nuluptą? Kas gali pasakyti, ar krikščionio išorė neslepia melo ir apgaulės? Nieko tad nuostabaus, jeigu į Bažnyčią prasiskverbė nepasitikėjimas, įtarumas, priekabus kritikavimas. Ko stebėtis, jei brolis, kritęs į nuodėmę, iš savo brolių susilaukia negailestingos kritikos? Šitoks nepasitikėjimas galiausiai sugriautų Bažnyčią, jeigu ne Jėzaus žodis, užtikrinantis, jog blogas medis tegali duoti blogus vaisius. Anksčiau ar vėliau viskas vis tiek iškils aikštėn. Nėra reikalo stengtis įlįsti į kito širdį. Turime tik laukti, kol medis duos vaisių, o laukti ilgai nereikės. Tai nereiškia, jog privalome brėžti skiriamąją liniją tarp pranašo žodžių ir jo darbų: tikrasis skirtumas esti tarp išorės ir vidinės realybės. Jėzus sako, jog žmogui neįmanoma ilgai dangstytis apgaulinga išvaizda. Derliaus metas neišvengiamai ateis ir tuomet galėsime atskirti gera nuo blogo. Anksčiau ar vėliau yla išlįs iš maišo. Nors medis ir „atsisakytų“ nešti vaisius, jie išauga savaime. Akimirka, kai turėsime priimti sprendimus, ar esame „už pasaulį“, ar „už Bažnyčią“, gali ateiti bet kurią dieną. Ir greičiausiai teks apsispręsti ne kokiomis nors įspūdingomis aplinkybėmis, o įprastose, kasdienėse situacijose. Tada pamatysime skirtumą tarp gera ir bloga; tądien išbandymą atlaikys ne išvaizda, o realybė.

Taigi Jėzus reikalauja, kad tokiu metu jo mokiniai atskirtų išvaizdą nuo realybės, save pačius - nuo pseudokrikščionių. Mokiniams nereikės tiriančiais žvilgsniais varstyti kitus - reikės drąsos nuoširdžiai pripažinti Dievo nuosprendį, kai Jis jį paskelbs. Formalūs krikščionys nuo tikrųjų krikščionių gali būti atskirti bet kada, ir tarp formalių galime atsidurti ir mes patys. Kad taip neatsitiktų, turime artimiau bendrauti su Jėzumi ir būti Jam ištikimi. Blogas medis nukertamas ir metams į ugnį. Jo išorinis puošnumas galiausiai netenka jokios prasmės.

21 eilutė. Atskyrimas, kuris atsiranda dėl Jėzaus pašaukimo, siekia dar giliau. Atskyręs Bažnyčią nuo pasaulio, formalius krikščionis - nuo tikrųjų, Jėzus daro padalijimą pačioje konfesinio (išpažįstančio) kūno širdyje. Šv. Paulius rašo: „[...] nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia“(1 Kor 12, 3). Neįmanoma pašvęsti gyvenimo Jėzui ar vadinti Jį Viešpačiu savo laisva valia. Šv. Paulius sąmoningai pabrėžia, jog žmonės gali vadinti Jėzų Viešpačiu ir be Šventosios Dvasios, t. y. neatsiliepę į pašaukimą. Šitai suprasti anais laikais buvo sunkiau, nes išpažinti krikščionybę būdavo pavojinga ir krikščioniškas tikėjimas neteikė jokios žemiškos naudos. „Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę...“ „Viešpatie, Viešpatie!“ - tai Bažnyčios tikėjimo išpažinimas. Tačiau ne kiekvienas taip sakantis įeis į dangaus karalystę. Skiriančioji linija bus nubrėžta ir per tikėjimą išpažįstančią Bažnyčią. Tikėjimo išpažinimas mums nesuteikia išskirtinio statuso prieš Jėzų. Jokiu būdu negalime remtis vien savo išpažinimu ar būti išgelbėti tik išpažinimo pagrindu. Priklausymas teisingą tikėjimo išpažinimą turinčiai bažnyčiai taip pat negarantuoja Dievo palankumo. Jeigu manome kitaip, puolame į tą pačią nuodėmę, kurioje anuomet atsidūrė Izraelis: išrinktoji tauta įsivaizdavo, jog Dievo pašaukimo malonė suteikia jiems ypatingą privilegiją Jo akivaizdoje. Toks mąstymas yra nuodėmingas ir paniekinantis maloningą Dievo pašaukimą. Aną dieną Dievas neklaus mūsų, ar buvome geri protestantai, bet ar vykdėme Jo valią. Mums užduos tą patį klausimą kaip ir visiems kitiems. Bažnyčia išsiskiria iš pasaulio ne kokia nors ypatinga privilegija, bet tuo, kad jai teko malonė būti Dievo išrinktai ir pašauktai. Πας ο λεγων ir αλλ ο Ποιων - „sakyti“ ir „daryti“ - nereiškia tik šiaip kontrasto tarp žodžių ir darbų. Tai du skirtingi žmogaus santykių su Dievu apibūdinimai. Ο λεγων κυριε - žmogus, kuris sako „Viešpatie, Viešpatie“ - tai toks žmogus, kuris mano turįs teisę pretenduoti į dangaus karalystę todėl, kad ištarė šiuos žodžius. Ο ποιων - vykdytojas - tai nuolankiai paklūstantis žmogus. Pirmasis išteisina save savo išpažinimu, antrasis (vykdytojas) yra paklusnus, statantis savo gyvenimą ant Dievo malonės pamato. Pirmojo žodžiai byloja apie jo nuosavą teisumą, o vykdytojo darbai yra ženklas malonės, į kurią įmanomas tik vienas atsakas: nuolankus ir paklusnus tarnavimas. Žmogus, sakantis „Viešpatie, Viešpatie“, arba pats save „pašaukė“ pas Jėzų be Šventosios Dvasios paraginimo, arba jam skirtą Jėzaus pašaukimą pavertė asmenine privilegija. O Dievo valios vykdytojas yra pašauktas, jam suteikta malone, jis paklūsta ir seka. Pašaukimą jis suvokia ne kaip savo privilegiją ar kokias ypatingas teises, o kaip Dievo nuosprendžio ir malonės aktą, kaip Dievo valią, kuriai vienintelei jis turi paklusti. Jėzaus malonė vykdytoją įpareigoja, ir jo vykdomas darbas tampa tikru nuolankumu, teisingu tikėjimu ir teisingu pašaukiančiojo Dievo malonės išpažinimu.

22 eilutė. Taigi išpažintojas ir vykdytojas atskirti vienas nuo kito. Ir dabar atskyrimas pasiekia kulminaciją. Tie, kurie šioje eilutėje kreipiasi į Jėzų, atlaikė vykdytojo ir išpažinėjo išbandymą. Jie yra vykdytojai ir remiasi ne savo išpažinimu, o darbais, kuriuos atliko. Jėzaus vardu jie nuveikė daug darbų. Šie žmonės žino, kad išpažinimas neišteisina, todėl savo darbais išgarsino Jėzaus vardą pasaulyje. Dabar jie atsistoja priešais Jėzų ir pasakoja Jam, ką yra atlikę.

Jėzus čia savo mokiniams atskleidžia, jog esama ir demoniško tikėjimo, kurio įkvėptam taip pat galima daryti nuostabius darbus, visai nesiskiriančius nuo tikrų mokinių darbų: gailestingumo darbus, stebuklus, gal net asmeninio pasišventimo darbus, kurie vis dėlto tėra Jėzaus ir mokinio gyvenimo išsižadėjimas. Kaip tik tai šv. Paulius ir turi omenyje Pirmo laiško korintiečiams 13 skyriuje kalbėdamas, jog įmanoma pamokslauti, pranašauti, turėti visą pažinimą ir netgi tokį tikėjimą, kuris kalnus nuverstų, tačiau visa tai daryti be meilės, t. y. be Kristaus, be Šventosios Dvasios. Dar daugiau, apaštalas teigia jog net ir krikščioniško gailestingumo darbai, savo turtų išdalinimas ar net kankinio mirtis taip pat gali būti atliekami be meilės, be Kristaus, be Šventosios Dvasios. Be meilės - tai tokia veikla, kurioje nėra tikro mokinio veiklos, arba, kitaip tariant, tai tokia veikla, su kuria Jėzus Kristus neturi nieko bendra. Tokia yra pati pavojingiausia ir labiausiai neįtikėtina šėtoniškos įtakos galimybė Bažnyčios viduje. Tai galutinis atskyrimas, kuris paaiškės tik paskutiniąją dieną. Kristaus sekėjams turėtų kilti klausimas, koks yra tas svarbiausias kriterijus, pagal kurį Jėzus priims juos arba atmes. Kas išlaikys tą išbandymą, o kas - ne? Atsakymas slypi Jėzaus žodžiuose, kuriuos Jis ištaria paskutiniams atmestiesiems: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau.“ Pagaliau! Štai toji paslaptis, kurios įminimo laukėme nuo pat Kalno pamokslo pradžios. Štai esminis klausimas - ar Jėzus pažįsta mus, ar ne? Pirmiausia Bažnyčia buvo atskirta nuo pasaulio, vėliau atskyrimas įvyko pačioje Bažnyčioje, ir galiausiai - atskyrimas paskutiniąją dieną. Mums nebeliko ko įsitverti - nebegalime laikytis net savo išpažinimo ar remtis paklusnumu. Yra tik Jo žodis: „Aš pažįstu tave“ - Jo amžinasis žodis ir pašaukimas. Kalno pamokslo pabaiga susišaukia su pradžia. Paskutiniojo teismo žodis girdimas pašaukime tapti mokiniu. Tačiau nuo pat pradžios iki pat pabaigos tai visuomet buvo, yra ir bus tik Jo žodis, tik Jo pašaukimas. Jeigu sekame Kristumi, jeigu tvirtai laikomės Jo žodžio, o visa kita paliekame, - tas žodis padės mums išstovėti teismo dieną. Jo žodis yra Jo malonė.


Ištrauka iš D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“

Nuotraukos autorius: Joseph Svede


Daugiau apie D. Bonhoefferio knygą „Mokinystės kaina“ skaitykite čia. Knygą galima įsigyti mūsų bendrijos bažnyčių knygynuose bei mūsų bendrijos internetiniame knygyne ir bernardinai.lt internetiniame knygyne.