J. Kalvino komentaras Pirmajam Petro laiškui (tęsinys)

Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna kilnus, kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną (1 Pt 2, 11-12).

11 e. ...kaip ateivius. Šį paraginimą sudaro dvi dalys - siekiama, kad skaitytojų sielos taptų savyje laisvos ir švarios nuo ydingų ir netinkamų geismų ir taip pat kad jie garbingai gyventų tarp žmonių bei rodytų gero gyvenimo pavyzdį ne tik stiprindami pamaldžiuosius, bet ir patraukdami netikinčius. Visų pirma apaštalas stengiasi juos prikalbinti susilaikyti nuo kūno geidulių, remdamasis tuo, kad jie svečiai ir ateiviai. Apaštalas juos taip vadina ne todėl, kad persekiojimai išvijo tikinčiuosius iš tėvynės ir išbarstė po įvairias šalis, o todėl, kad Dievo vaikai visuomet yra ateiviai, kur bebūtų šiame pasaulyje. Laiško pradžioje jis vadina juos ateiviais pirmąja prasme - tai galima suprasti iš konteksto, o ši eilutė taikoma visiems tikintiesiems. Juk kūno geiduliai mus užvaldo todėl, kad mūsų protą pavergė šis pasaulis, ir mes nebemąstome apie dangiškąją tėvynę. Tie, kurie gyvena tikrąjį gyvenimą tarsi ateiviai, nėra pasidavę kūnui.

Kalbėdamas apie geismus apaštalas turi omenyje ne tik grubius ir gyvuliškus instinktus, kaip šią vietą aiškina sofistai, bet ir visus sielos jausmus, į kuriuos iš prigimties esame linkę. Nes tikroji padėtis tokia, kad bet koks kūniškas, t. y. neperkeistos prigimties nulemtas mąstymas yra priešiškumas Dievui (Rom 8, 7).

... kurie kovoja prieš sielą. Dar viena apaštalo išvada: kūno geismai gali pasitarnauti tik pražūčiai. Čia apaštalas turi omenyje ne tik kovą su kūnu, apie kurią rašo Paulius septintame Laiško romiečiams skyriuje ir penktame Laiško galatams skyriuje, sielą vaizduodamas kaip priešingą kūnui. Čia Petras kalba, kad kūno jausmai, kad ir kaip, rodos, derėtų su siela, vis vien siekia ją pražudyti. Apaštalas todėl ir smerkia mūsų silpnumą, kad būdami itin atidūs bei saugodamiesi išorės priešų, kurie gali sužeisti mūsų kūną, mes noriai įsileidžiame į save užkeiktus sielos priešus ir leidžiame jiems mus naikinti. Dar daugiau, mes patys jiems pasisiūlome.

12 e. Elgesys... tebūna kilnus. Antroji paraginimo dalis skamba taip - tikintieji privalo garbingai gyventi tarp netikinčiųjų. Taigi pradžioje reiktų apvalyti sielą prieš Dievą, o tuomet atkreipti dėmesį į žmones ir netapti jiems atsitrenkimu. Apaštalas ypač pabrėžia piktžodžiaujančius pagonis, kurie tuo metu judėjų ne tik nekentė, bet atvirai juos niekino. Taigi judėjai privalėjo dar uoliau stengtis gyventi šventą gyvenimą, kad savo dorybingais įpročiais pašalintų jų vardą gaubiančią neapykantą ir su jais susijusią nešlovę. Čia reiktų įsiklausyti ir į Pauliaus raginimą - nereikia duoti progos tiems (piktžodžiautojams), kurie jos ieško (2 Kor 11, 12). Taigi neteisiųjų prakeiksmai ir bjauri jų kalba turėtų skatinti mus gyventi teisiai. Neturime laiko tuščiai žiovauti tuo metu, kai jie nuolat mus stebi ir pastebi visus mūsų nusižengimus.

...šlovinti Dievą. Kita vertus, apaštalas nori pasakyti, kad stengtis turime ne dėl savęs ir ne dėl to, kad žmonės apie mus gerai galvotų ir kalbėtų, tačiau visur turėtume siekti Dievo šlovės, kaip to moko pats Jėzus Kristus. Petras atskleidžia konkretų būdą, kaip turėtume jos siekti, t. y.: netikintieji, patraukti mūsų gerų darbų, taip kaip ir mes nusilenks Dievui ir savo gyvenimais Jį pašlovins. Būtent tai reiškia žodžiai „aplankymo diena“. Žinau, kad kai kurie mano, jog čia kalbama apie paskutinįjį Kristaus atėjimą, tačiau aš galvoju kitaip. Dievas, naudodamasis šventu ir maldingu savo žmonių gyvenimu, ragina ir nuklydusius stoti į tiesos kelią. Mūsų atsivertimas prasideda tuomet, kad Dievas nukreipia į mus savo tėvišką žvilgsnį, o jeigu Jo veidas nugręžtas nuo mūsų, mes neišvengiamai pražūsime. Todėl diena, kurią Dievas pašaukia mus pas save, pelnytai vadinama aplankymo diena.

Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių ir pagirti geradarių. Mat tokia Dievo valia, kad, darydami gera, nutildytumėte neprotingų žmonių neišmanymą. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai (1 Pt 2, 13-16).

13 e. Būkite klusnūs... Dabar apaštalas jau ragina asmeniškai. Kadangi paklusnumas pasaulietinei valdžiai taip pat yra garbingo gyvenimo bruožas, apaštalas daro išvadą: Būkite klusnūs... Juk atsisakydami paklusti valdžiai tikintieji duotų pagonims puikią priežastį piktžodžiauti. Iš tiesų, judėjai pasižymėjo nepakantumu ir turėjo blogą vardą visų pirma dėl to, kad dėl savo užsispyrimo buvo laikomi nepaklusniais. Be to, provincijose jie kurstydavo neramumus, kurie sukeldavo daug problemų. Taigi ramūs ir taikūs žmonės bėgo nuo jų kaip nuo maro. Dėl šios priežasties ir Petras taip atkakliai ragino juos paklusti. Dar atminkime, kad daugelis tuo metu manė, jog Evangelija skelbia laisvę, taigi kiekvienas gali išsilaisvinti iš vergystės. Atrodė, jog nedera, kad Dievo vaikai būtų kieno nors vergai ar kad pasaulio paveldėtojai neturi galios net savo kūnui. Prie to, kas čia pasakyta, prisideda dar viena pagunda: visa pasaulietinė valdžia priešinosi Kristui ir piktnaudžiavo savo įtaka. Taigi valdžios žmonių gyvenimuose jokiu būdu neryškėjo Dievo atvaizdas, kuris žadintų pagarbą. Dabar matome, kad raginti judėjus paklusti viešajai tvarkai Petrą skatino svarios priežastys.

... kiekvienai žmonių valdžiai (potvarkiams, nuostatoms). Kituose vertimuose rašoma „žmonių kūriniams“, o aiškintojai ilgai prakaituoja prie šios miglotos ir dviprasmiškos frazės, mėgindami rasti nors kokią jos prasmę. Aš neabejoju, kad Petras čia nurodo konkretų būdą, per kurį Dievas taip pat valdo žmonių giminę. Graikiškas veiksmažodis κτίζείν (iš kurio yra kilęs daiktavardis κτίσεως) reiškia gaminti arba statyti pastatą. Taigi čia galima versti ir „potvarkiams, nuostatoms“. Šiais žodžiais Petras moko, kad Dievas - pasaulio Kūrėjas, nepaliko žmonių giminės sumaištyje, kad jie gyventų kaip laukiniai žvėrys, tačiau tarsi meistriškame statinyje kiekvieną žmonijos dalį pastatė į vietą. Šie potvarkiai vadinami žmogiškais ne todėl, kad juos sukūrė žmonės, o todėl, kad jie padeda tvarkyti ir reguliuoti žmonių gyvenimus.

...tiek karaliui. Mano nuomone, apaštalas taip vadina ciesorių, kuris tuo metu valdė šiame laiške minimas šalis. Nes nors romėnai nemėgo šio žodžio, graikai aktyviai jį vartojo. Ciesorių jie dažnai vadino αύτοκράτορα, bet kartkartėmis vartojo ir žodį βασιλεύς. Apaštalas nurodė dar vieną priežastį - karaliui reikia paklusti dėl jo viršenybės, ir tai nereiškia, kad karalius prilyginamas kitiems valdininkams. Juk tuo metu jam tikrai priklausė aukščiausia valdžia. Tačiau Petro minima viršenybė būdinga visiems, turintiems pasaulietinę valdžią. Todėl ir Paulius tryliktame Laiško romiečiams skyriuje tai taiko visiems pasaulietiniams valdovams. Būtina paklusti visiems valdžią turintiems asmenims, nes jie šią valdžią gavo ne atsitiktinai, bet iš Dievo Apvaizdos. Dabar daugelis yra įpratę atidžiai nagrinėti, kokią teisę į valdžią turi vienas ar kitas asmuo. Mums gi turi pakakti to, kad matome šiuos žmones esant valdžioje. Taigi Paulius pašalina pagrindą prieštarauti sakydamas, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Būtent dėl šios priežasties Paulius daug kartų kartoja, kad Dievas patepa karalius ir Jis iškelia juos į valdžios viršūnę bei suteikia karalystes tiems, kuriems Jis nori.

Toks pamokymas ypatingai svarbus turint omenyje, kad čia Petras kalbėjo apie Romos imperatorių. Juk niekam nekilo abejonių, kad romėnai įsiveržė į Aziją ir pavergė šį kraštą toli gražu ne teisėtai, o klasta. Be to, tuo metu valdžią turėjęs ciesorius ją užgrobė tironiškai ir smurtu. Tačiau Petras draudžia dėl to ginčytis, teigdamas, kad pavaldiniai privalo paklusti valdytojams, kurie valdo tik todėl, kad Viešpats savo dešine juos iškėlė.

14 e. ...tiek valdytojams. Apaštalas čia kalba apie visus pasaulietinę valdžią turinčius asmenis, tarsi užsimindamas, kad nėra tokios valdžios, kuriai būtų galima nepaklusti. Savo teiginius jis pagrindžia tuo, kad valdžią turintys asmenys tarnauja Dievui. Taigi tie, kurie tvirtina, kad žodis „jo“ frazėje „kaip jo pasiųstiems“ reiškia karalių, labai klysta. Čia pateikiama bendra išvada, kuria patvirtinamas bet kokios valdžios autoritetas: valdantieji veikia pagal Dievo įsakymus ir yra siųsti paties Dievo. Tai reiškia (kaip moko ir apaštalas Paulius), kad nepaklustantis Dievo valdžiai priešinasi pačiam Dievui.

...bausti piktadarių. Tai - antra priežastis, dėl kurios reikia pagarbiai priimti ir puoselėti viešąją tvarką. Juk Viešpats ją nustatė visos žmonijos bendram labui. Nieko nedarydami visuomenės labui tampame panašūs į laukinius žvėris. Taigi galiausiai Petras tarsi sako taip: kadangi Dievas per pasaulietinės valdžios tarnystę saugo taiką, visi, neigiantys šią valdžią, yra žmonijos priešai. Jis jungia dvi tarnavimo rūšis, kurios, pasak Platono, sudaro valstybės esmę: apdovanoti geradarius ir bausti piktadarius. Juk jau nuo senų laikų buvo įtvirtintos ne tik bausmės už blogą, bet ir atpildas už gerą. Nors šis atpildas dažnai skirstomas neteisingai, o apdovanojimai neatitinka nuopelnu, svarbu jau tai, kad dorieji bent jau yra saugomi pasaulietinės valdžios, jie nėra bejėgiai prieš nedorėlių smurtą ir įžeidinėjimus, taigi jie gyvena kur kas ramiau tuomet, kai juos saugo teismais ir įstatymais, ir gali patikimiau išsaugoti savo gerą vardą nei tuomet, kai kiekvienas paliekamas vadovautis tuo, kas jam atrodo teisinga, ir nėra niekuo pažabojamas. Galiausiai jau tai, tai kad nedorėliams neleista įgyvendinti savo sumanymų, yra ypatinga Dievo malonė.

Tačiau čia galima paprieštarauti: karaliai ir kiti pasauliečiai valdovai dažnai piktnaudžiauja savo įtaka, ir greičiau elgiasi kaip žiaurūs tironai, o ne palaiko įstatymo valdžią. Ir tuo metu, kai buvo rašoma šis laiškas, pasauliečiai valdovai elgėsi būtent taip. Į tai atsakysiu šitaip - tironai ir į juos panašūs savo piktnaudžiavimu negali supurtyti Dievo potvarkių. Taip, kaip, pavyzdžiui, netinkamas vyro ar žmonos elgesys, nepanaikina amžinos santuokos institucijos. Taigi, kad ir kaip smarkiai klystų žmonės, Dievo iškeltas tikslas nesusvyruos. Jeigu kas nors paprieštaraus, kad neverta klausyti kunigaikščių, kurie kiek tik pajėgia stengiasi iškreipti šventą Dievo tvarką ir elgiasi kaip laukiniai žvėrys, nors teisėta valdžia turėtų atspindėti Dievo atvaizdą, galiu atsakyti: mes privalome taip smarkiai gerbti Dievo nustatytą tvarką, kad turime rodyti pagarbą netgi tironams. Nors yra ir kitas, aiškesnis, atsakymas: neįmanoma įsivaizduoti tokios žiaurios ir nežabotos tironijos, kad joje nepasireikštų joks teisingumo pavidalas. Nes Dievas niekada neleis žmonių sugedimui taip iškreipti dieviškos tvarkos, kad išvyktų visi Jo bruožai. Be to, koks iškrypęs ir netinkamas būtų valdymo būdas, vis vien tai yra geriau ir naudingiau negu anarchija (αναρχία).

15 e. Mat tokia Dievo valia. Apaštalas vėl grįžta prie pradžioje išsakyto mokymo, kad netikintiesiems negalima duoti progos piktžodžiauti. Tiesa, dabar jis kalba ne taip aiškiai kaip anksčiau, paminėdamas tik, kad kvailiams reiktų užkimšti burną. Išvada tokia: turime gyventi taip, kad netikintieji, kurie norėtų mus šmeižti, būtų priversti užsičiaupti. Petro vartojami žodžiai „nutildytumėte neprotingų žmonių neišmanymą“, nors iš neskamba maloniai, tačiau neužtemdo prasmės. Apaštalas ne tik vadina netikinčius neprotingais, bet ir nurodo jų piktžodžiavimo priežastį - jie nepažįsta Dievo. Remdamiesi tuo, mes darome išvadą, kad tikrasis išmanymas kyla tik iš Dievo pažinimo. Tad nesvarbu, kaip netikintys besididžiuotų savo proto aštrumu, kokie išmintingi jie beatrodytų kitiems, Dievo Dvasia smerkia jų kvailumą. Apaštalas taip kalba todėl, kad mes būtume išmintingi tik viename Dieve, nes be Jo nėra nieko patikimo.

Apaštalas taip pat nurodo, kaip galima sulaikyti neteisiųjų piktžodžiavimus - t. y., daryti gera. Ši frazė apima visus gailestingumo darbus, kuriuos turime daryti savo artimiesiems. Šios pareigos apima ir paklusnumą pasaulietinei valdžiai, be kurios neįmanoma vienybė tarp žmonių. Jeigu kas nors paprieštarautų, jog tikintieji negali būti tokie labdaringi, kad netikintieji liautųsi piktžodžiavę, ir į tai turiu atsakymą: apaštalas nesako tikintiesiems, kad jie nepatirs kritikos ar šmeižto. Jis tiesiog nori pasakyti, kad nedorėliai neturės pagrindo piktžodžiauti, net jeigu ir labai to norės. O tuos, kurie galbūt paprieštarautų, jog netikintieji neverti to, kad Dievo vaikai gyventų pagal netikinčiųjų norus, Petras moko ypatingai: užkimšti burną nedorėliams ragina Dievo įsakymai.

16 e. Elkitės kaip laisvi. Tai patvirtinantis teiginys, kuris neigia tai, ką kai kurie kalbėjo apie Dievo vaikų laisvę. Kadangi žmonės labai gabūs, kai reikia ieškoti sau kokių nors patogumų, daugelis mano, kad išgirdę pamokslaujamą Evangelijos žinią jie tapo laisvi ta prasme, kad gali gyventi tik sau. Petras paneigia tokią kvailystę, trumpai parodydamas, kaip labai krikščionio laisvė skiriasi nuo nežaboto savivaliavimo. Pirmiausia, jis neigia, kad pykčiui reikalinga priežastis arba pretekstas. Tuo jis pasakyti, kad laisvė duota ne tam, kad kenktume savo artimiesiems ar keltume jiems kokių nors nepatogumų. Tikra laisvė niekam niekada nekenkia ir nedaro žalos. Tai patvirtindamas apaštalas laisvais vadina tais, kurie tarnauja Dievui. Iš čia galima daryti išvadą: mūsų laisvės tikslas - kad mes taptume dar uolesni ir visa širdimi paklustume Dievui. Mūsų laisvė - ne kas kita, kaip laisvė nuo nuodėmės. Tačiau nuodėmės viešpatystė sulaužoma tik tam, kad žmonės pasiduotų teisimui. Taigi apibendrinant galima teigti, kad yra laisva vergystė ir vergiška laisvė. Mes turime tapti Dievo vergais, kad galėtume džiaugtis laisvės malone, o naudodamiesi ja privalome nepamiršti saiko. Laisva mūsų sąžinė netrukdo tarnauti Dievui, kuris, be kita ko, ragina mus paklusti ir žmonėms.

Ankstesnės 1 Petro laiško komentarų dalys: įvadas, 1 dalis , 2 dalis, 3 dalis

Iliustracijoje Casparo Davido Friedricho paveikslas "Keleivis virš rūkų jūros"
Iš http://www.bible.by/jan-calvin/ vertė D. J.