J. Kalvino komentaras Pirmajam Petro laiškui (tęsinys)

Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių. Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems (1 Pt 2 17).

Apaštalas nori pasakyti, kad Dievo nebus bijomasi ir žmonės negaus to, kas priklauso, jeigu tarp mūsų nebus viešosios tvarkos, o pasaulietinė valdžia nesinaudos savo teise valdyti. Frazę, kurioje apaštalas liepia visus gerbti, aš aiškinu taip: niekas neturi būti niekinamas. Yra bendras įsakymas, liepiantis puoselėti žmonių bendruomenę. Ir žydams žodis „pagarba“ turi daug platesnę reikšmę. Mes žinome, kad nors apaštalai rašė graikiškai, jie vadovavosi žydų kalbos frazeologija. Todėl man apaštalo frazė reiškia štai ką: reikia galvoti apie visus. Juk mes kiek galime turime padėti taikai ir stengtis draugauti su visais. O santarvei labiausiai trukdo panieka.

Žodžiai apie brolišką meilę paaiškina tai, kas pasakyta anksčiau. Nes apaštalas čia kalba apie ypatingą meilę, kurią mes turime jausti saviesiems pagal tikėjimą, kadangi su jais esame sujungti ypatingais ryšiais. Taigi, Petras nenorėjo nutylėti apie įvairius meilės lygius. Visgi jis moko: kokia pirmenybe besinaudotų mūsų broliai, tai netrukdo mūsų meilei plisti visoje žmonių giminėje. Žodį „brolija“ aš suprantu kolektyvine prasme, kaip besisiejantį su broliais.

Dievo bijokite. Aš jau sakiau, kad Petras šias visas frazes pritaiko tikram savo tikslui. Jis nori pasakyti, kad pagarba, parodoma karaliams, kyla iš Dievo baimės ir meilės žmonėms, ir todėl su jomis yra susijusi. Jis tarsi sako: kiekvienas, bijantis Dievo, mylintis brolius ir rodantis savo jausmus visai žmonių giminei, taip pat gerbs karalius. Jis vėl turi omenyje ciesorių, kadangi ši valdžios rūšis buvo nekenčiama labiau, nei visos kitos, ir apimdavo bet kokią kitą valdžią.

Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems. Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo (1 Pt 2 18-20).

Pirma, apaštalas nori, kad tarnai bijotų. Šia fraze jis pažymi tyrą ir savanorišką pagarbą, tarnų pripažįstamą kaip jų pareigą. Reiškia, apaštalas baimę supriešina su apsimetimu ir prievarta. Juk όφθαλμοδουλεία (kaip Paulius ją vadina, Kol 3, 12) priešinga baimei. Be to, jeigu tarnai murma daugiau negu reikia ir pasiruošę nusimesti jungą, jeigu jiems tik būtų leista, apie juos negalima kalbėti kaip apie bijančius. Taigi apaštalo minėta baimė gimsta iš savo pareigos suvokimo. Nors čia ir nepridėta jokia išimtis, ją visgi reikia įtraukti, mokantis iš kitų Šventojo Rašto vietų. Nes paklusnumas žmonėms nėra paplitęs taip, kad sumenkintų Dievo valdžią. Reiškia, tegul tarnai būna klusnūs savo šeimininkams, bet, kaip sakoma, iki Dievo aukuro. Tiesa, kadangi čia pasakyta ne δούλοι, o οίκέται, galima suprasti taip, kad kartu su vergais turimi omenyje ir atleistiniai. Nors ši aplinkybė ne tokia ir svarbi.

... ne tik geriems. Tarnai turi paklusti šeimininkams tol, kol neverčiami veikti prieš savo sąžinę, be to, jie turi būti paklusnūs, net jeigu su jais elgiamasi neteisingai. Ir taip, kokie jų šeimininkai bebūtų, vergai nepateisinami, jeigu neparodo sąžiningo paklusnumo. Jeigu viršininkas piktnaudžiauja savo valdžia, jis kada nors už tai turės atsiskaityti Dievui, tačiau esamu metu jis nepraranda savo teisių. Nes vergai yra tokioje padėtyje, kad turi tarnauti šeimininkams, tegul ir nevertiems. Apaštalas blogus šeimininkus lygina su teisingais ir žmoniškais. Čia vartojamas žodis reiškia žiaurius ir nepakaltinamus šeimininkus, arba šeimininkus, neparodančius jokio žmogiškumo ir gailestingumo.

19 e. ... girtina (graikų k.  - malonė). Žodis „malonė“ čia reiškia tą patį, ką ir pagyrimas. Apaštalas nori pasakyti, kad mes nenusipelnome malonės ar pagyrimo Dievo akyse, jeigu kenčiame dėl bausmės, kurios nusipelnėme savo prasižengimais. Tie, kurie kantriai kenčia neteisybę, verti pagyrimo ir daro tai, kas patinka Dievui. Žodžiai apie tai, kad Dievui patinka, jeigu kas dėl sąžinės pagal Dievą toliau atlieka savo pareigą, net jeigu žmonės elgiasi su juo neteisingai ir nevertai, tuo metu buvo išties būtini. Juk vergų padėtis buvo itin sunki. Su jais elgėsi įžeidžiamai kaip su gyvuliais. Tokia neverta padėtis jiems galėjo sukelti neviltį. Todėl jiems beliko tik žiūrėti į Dievą.

Būtent tai ir reiškia frazė „dėl Dievo pažinimo“, kai kas nors tarnauja ne dėl žmonių, bet žiūrėdamas į patį Dievą. Juk jeigu žmona paklusni vyrui, siekdama jo palankumo, ji gauna savo atlygį, bet tik šiame pasaulyje. Tai panašu į Jėzaus pasisakymus apie tuščiagarbius žmones, kurie ieško žmonių palankumo (Mt 6, 16). Tai susiję ir su kitais. Jeigu sūnus paklūsta tėvui, kad gautų jo palankumą, jis gauna atlygį iš tėvo, bet ne iš Dievo. Apibendrinant galima teigti, kad Dievas pritaria mūsų darbui, jeigu mums rūpi ne tik žmonių nuomonė, bet mūsų tikslas yra tarnauti Jam. Žmogus, suvokiantis, kad yra atskaitingas Dievui, blogį stengsis įveikti gerumu. Nes Dievas iš mūsų reikalauja, kad mes ne tik būtume visų atžvilgiu tokie, koks Jis pasirodė besantis mūsų atžvilgiu, bet ir darytume gera nevertiems ir mus persekiojantiems.

Apaštalo frazė apie tai, kad kantrumas nevertas pagyrimo, jeigu ką nors nubaudžia teisingai, taip pat sunkiai suprantama. Juk neabejojama, kad, nors Viešpats baudžia mus už nuodėmes, visgi mūsų kantrybė, kurią parodoma Jo plakami, yra malonaus kvapo auka Dievui. Bet čia Petras kalba ne tiesiogine, o perkeltine prasme - ramiai kęsti teisingą bausmę mažiau girtina, palyginus su nekaltu žmogumi, kuris ištveria žmogišką neteisybę tik todėl, kad bijo Dievo.

Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis „nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“.  Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 21-2)


21 e. Juk jūs tam pašaukti. Nors čia kalbama apie vergus, apaštalo teiginio nereikėtų apriboti tik jais. Juk Petras visus tikinčiuosius apskritai moko to, kokios nuostatos laikosi krikščionybė. Jis tarsi sako: mes Viešpaties pašaukti tam, kad kantriai kęstume neteisybes. Kitoje vietoje jis taip pat sako: būtent šitam mes skirti. Toliau, kad mūsų kentėjimas nebūtų varginantis, apaštalas mus guodžia Kristaus pavyzdžiu. Juk nepelnytai kentėti atrodo labiausiai neverta ir mažiausiai pakenčiama. Tačiau kai mes kreipiame žvilgsnį į Dievo Sūnų, kartėlis mažėja. Nes kas gi atsisakys sekti paskui Jį, jeigu Jis pramina mums kelią?

Reikia paminėti frazę „palikdamas mums pavyzdį“. Kalbama apie sekimą, todėl naudinga suvokti, kas būtent yra Kristaus paliktas pavyzdys. Kristus vaikščiodavo jūra, nesušlapdamas kojų, apvalydavo raupsuotus, prikeldavo mirusius, grąžindavo regėjimą akliesiems. Jeigu stengsimės padaryti tą patį, toks mėgdžiojimas bus gana kvailas. Nes rodydamas savo jėgos ženklus, Kristus neturėjo omenyje, kad mes Jį seksime. Todėl yra nepamatuota mums kaip pavyzdį siūlyti keturiasdešimties dienų pasninką. Kristaus tikslas buvo visai kitoks. Čia reikia spręsti protingai, kaip sako ir Augustinas, aiškindamas Rašto vietą: „mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies“. Tą patį galima pasakyti ir remiantis Petro žodžiais. Nes jis taip pat nurodo būtinybę skirti, pabrėžtinai sakydamas: kaip sektinas pavyzdys mums siūlomas Kristaus kentėjimas. Šį argumentą smulkiai nagrinėja Paulius laiške Romiečiams 8, 29, mokydamas, kad visi Dievo vaikai numatyti tapti panašūs į Kristaus pavidalą, kad Jis būtų pirmagimis iš daugelio brolių. Reiškia, kad su Juo gyventume, visų pirma turime kartu su Juo ir numirti.

22 e. Jis nepadarė nuodėmės. Tai, kas pasakyta, skirta dabar aptariamam klausimui. Jeigu kas giriasi savo nekaltumu, tai ir Kristus patyrė bausmę ne už piktadarystes. Nors tuo pat metu apaštalas parodo, kaip mums toli iki Kristaus, sakydamas, kad net klastos nebuvo Jo lūpose. Nes kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus, kaip sako Jokūbas (Jok 3, 2). Apaštalas rodo į tobulą nekaltumą Kristuje, kurio niekas iš mūsų negalėtų prisiimti sau. Iš čia geriau matyti, kaip neteisingai nukentėjo Kristus lyginant su kitais. Todėl niekas iš mūsų neturi priežasčių atsisakyti kentėti sekdamas Jo pavyzdžiu. Nes niekas neturi tokios geros sąžinės, kad būtų laisvas nuo visų ydų.

23 e. Šmeižiamas. Čia Petras rodo, kokias savybės turime atkartoti, sekdami Kristumi. Turime ramiai pakelti įžeidimus, negalvodami už juos keršyti. Nes mūsų charakteris jau toks yra, kad, išgirdę mums skirtą įžeidimą, tuoj pat užsiplieskiame, perpildyti keršto troškimo. Bet Kristus susilaikė nuo bet kokio keršto. Vadinasi, reikia žaboti savo sielą, kad ji netrokštų atmokėti blogu už bloga.

... pavedė save. Petras papildo tai, kas pasakyta teisiųjų paguodai, tardamas, kad jeigu jie kantriai ištveria piktųjų plūdimą ir prievartą, už juos keršys pats Dievas. Nes būtų labai sunku, jeigu paklustume iškreiptiems neteisiųjų troškimams, o Dievui mūsų bėdos visai nerūpėtų. Todėl Petras Dievą apibūdina nuostabiu teiginiu: Dievas teisia teisingai. Jis tarsi sako: mūsų reikalas - kilniadvasiškai pakęsti blogį; Dievas iš savo pusės taip pat nėra aplaidus, nes Jis yra teisingas Teisėjas. Reiškia, kaip besiautėtų neteisieji, tai, kad jie sukėlė vargą Dievo vaikams, neliks nenubausta. Ir teisieji neturi priežasčių bijoti, lyg būtų netekę visos pagalbos. Dievui priklauso saugoti savuosius ir ginti jų bylą, savo kantrumu jie išgelbės savo sielas.

Toliau šis mokymas suteikia mums nemažai paguodos ir tuo pačiu padeda tramdyti ir malšinti kūno polėkius. Juk niekas negali pasitikėti dieviška pagalba, jeigu su nuolankia siela nelauks Dievo teismo. Tas, kuris puola keršyti, kišasi į Dievo reikalaus, neleisdamas Dievui atlikti jam priklausančios pareigos. Tai teigia ir Pauliaus frazė: Bodėkitės pikto (Rom 12, 9). Jis nori pasakyti, kad, bandydami aplenkti Dievą, mes tarsi užtveriame kelią Jo teismui. Ir savo pasakymą patvirtina Mozės liudijimu (Įst 32,35): „Man priklauso kerštas“. Pagaliau Petras nori pasakyti štai ką: mes pakeliame įžeidimus sekdami Kristaus pavyzdžiu tuo atveju, jeigu atiduodame Dievui priklausančią šlovę. Tai yra, jeigu Jį laikome teisingu Teisėju, patikėdami Jam rūpintis mūsų byla ir teisėmis.

Tuomet galima paklausti, kokiu būdu Kristus perdavė savo bylą į Tėvo rankas? Nejaugi pats prašė už Jį atkeršyti, kai tai uždraudė daryti mums? Nes Kristus įsako mums laiminti tuos, kurie mums kenkia, melstis už tuos, kurie mus keikia. Atsakau: iš Evangelijos pasakojimo visiškai aišku, kad Kristus taip patikėjo Save Dievo teismui ir nereikalavo keršto savo priešams. Greičiau tapo jų Užtarėju. „Tėve“, - sakė Kristus, - „atleisk jiems“. Iš tiesų mūsų kūno jausmai labai skiriasi nuo teisingo dieviško teismo. Vadinasi, kad kas nors savo bylą perduotų teisingai Teisiančiajam, visų pirma jis privalo save pažaboti ir nereikalauti to, kas svetima teisingam Dievo teismui. Tie, kurie pataikauja sau, reikalaudami keršto, neužleidžia Dievui teisėjo vietos, bet tam tikru būdu Jį nori padaryti savo budeliu.

Taigi, tas kuris savo priešininkus nori padaryti draugais ir stengiasi juos grąžinti į teisingą kelią, Dievui teisėtai perduoda savo bylą, melsdamasis tokiu būdu: „Viešpatie, tu pažįsti mano sielą, žinai, kad noriu išgelbėjimo tų, kurie nori mane pražudyti; jeigu jie atsivers, džiaugsiuosi už juos, jeigu toliau priešinsis pykdami, palieku Tau savo bylą, nes žinau, kad Tu rūpiniesi mano išgelbėjimu“. Būtent tokio nuosaikumo ir kuklumo laikėsi Jėzus Kristus. Vadinasi, mums taip pat reikia laikytis šios taisyklės.

Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą (1 Pt 2, 24-25).

Jeigu Petras, kalbėdamas apie Kristaus mirtį, būtų paminėjęs tik gerą pavyzdį, tai skambėtų gana šaltai. Todėl dabar jis kalba apie dar didesnį jos vaisių. Šioje ištraukoje reikia įžvelgti tris teiginius. Pirma, Kristus savo mirtimi parodė mums kantrumo pavyzdį. Antra, Jis, mus atpirkęs iš mirties, grąžino mus į gyvenimą. Todėl mes Jam neapsakomai skolingi ir turime noriai sekti Jo pavyzdžiu. Trečia, apaštalas kalba apie bendresnį Kristaus mirties tikslą, kad mes, mirę nuodėmei, gyventume teisumui. Viskas, kas aukščiau išvardinta, patvirtina apaštalo pamokymą.

24 e. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes. Šis posakis visiškai perduoda Kristaus mirties jėgą. Nes kaip Įstatymo laikais nusidėjėlis, kad išsivaduotų iš nuodėmės, vietoje savęs siūlydavo auką, taip ir Kristus ant savęs paėmė mūsų nuodėmėms priklausantį prakeikimą, kad išnaikintų jas Dievo akivaizdoje. Ir apaštalas iškalbingai priduria „ant kryžiaus“, nes panašus Dievo pykčio numaldymas buvo įmanomas tik ant kryžiaus. Vadinasi, Petras geriausiai išreiškė tokią mintį: Kristaus mirtis buvo Dievo pyktį numaldanti auka už mūsų nuodėmes, nes būdamas prikaltas prie kryžiaus ir paaukodamas save, Kristus prisiėmė mūsų kaltę ir mums priklausančią bausmę. Izaijas (Iz 53, 5), iš kurio Petras pasiskolina šio mokymo išvadą, vartoja įvairius posakius. Jis sako, kad Kristus buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes, kad ant Jo krito bausmė mūsų išganymui. Bet Petras viską, kas pasakyta išreiškia trumpai - mes su Dievu sutaikyti tokiu būdu, kad Kristus vietoje mūsų stojo Jo teismo akivaizdon kaip nusikaltėlis, kad atliktų mums priklausančią bausmę.

Sofistai šią geradarystę iš visų jėgų dengia savo mokyklose. Jie plepa, kad Kristaus auka, pritaikyta po krikšto, mus išvaduoja tik iš kaltės, bausmė gi panaikinama per satisfakciją. Tačiau Petras, sakydamas, kad Kristus užnešė mūsų nuodėmes, turi omenyje, kad Jam įskaityta ne tik mūsų kaltė. Ant jo taip pat krito mūsų bausmė, taip kad Kristaus mirtis iš tiesų numaldanti pyktį pasak pranašo: bausmė krito ant jo mūsų išganymui. Jeigu sofistai mums paprieštaraus, kad visa, kas pasakyta, teisinga tik iki krikšto, juos nuneigs pats ištraukos kontekstas. Nes Petras savo žodžius skiria tikintiesiems.

Beje, šią ir kitą frazę „mes buvome išgydyti Jo žaizdomis“ taip pat galima pritaikyti apaštalo tikslui, o būtent: mes turime atkiši savo pečius, kad ant jų neštume kitų nuodėmes. Bet ne sutaikinimo (pykčio numaldymo) tikslu, o tam kad neštume mums uždėtą naštą.

...mirę nuodėmėms. Apie antrą Kristaus mirties tikslą apaštalas kalbėjo dar anksčiau, o būtent - Kristus mums paliko kantrumo pavyzdį. Bet čia tas tikslas tampa dar platesnis ir yra toks, kad gyventume šventai ir teisiai. Ir Raštas kartais primena abu šiuos tikslus. Viešpats mus lavina sielvartais ir bėdomis, kad mes susitapatintume su Kristaus mirtimi. Be to, Kristaus mirtyje nukryžiuotas mūsų senasis žmogus, kad gyventume atnaujintą gyvenimą. Apaštalas, sakydamas, kad Kristus nukentėjo dėl to, kad mes mirę nuodėmėms, gyventume teisumui, nori pasakyti, kad Kristaus mirtyje buvo jėga numarinti mūsų kūną. Panašiai apie tai kalba ir apaštalas Paulius (Rom. 6 sk.). Nes Kristus mums suteikė ne tik gėrį, kad Dievas nepelnytai mus išteisina, nekaltindamas mūsų nuodėmėmis, bet ir tai, kad mes mirštame pasauliui ir kūnui, kad prisikeltume atnaujintam gyvenimui. Ne ta prasme, kad mirtis nuodėmėms įvyksta per vieną dieną, bet ta, kad visur, kur Kristaus mirtis stipri panaikinti nuodėmes, ji taip pat veikli numarinti kūną.

25 e. Buvote tarsi avys. Ir šią frazę Petras pasiskolina iš Izaijo. Pranašas parodo bendrą padėtį - visi mes klaidžiojome kaip avys. Beje, ne žodis „avys“ čia turi ypatingą prasmę (nes pranašas mus tiesiog prilygina avims), pabrėžiama, kad kiekvienas iš mūsų nuklydome savo keliu. Taigi visi mes svetimi išgelbėjimo keliui ir einame link pražūties, kol Kristus mus išsisklaidžiusius surinks.  

Ir tai dar geriau matyti iš kitos sakinio dalies, kur apaštalas sako, kad mes atsigręžėme į Ganytoją. Nes visus, kam nevadovauja Kristus, apaštalas prilygina nuo kaimenės atsiskyrusioms paklydusioms avims. Tokiu būdu, šiame paklydime pasmerkiama visa šio pasaulio išmintis, nepaklūstanti Kristaus valdžiai. Ir čia dėmesio verti du titulai, kuriuos apaštalas suteikia Kristui: Sielų ganytojas ir Sargas. Nes nereikėtų jaudintis dėl Kristaus ištikimybės rūpinantis tais, kurie yra jo avidėje ir yra Jo saugomi. Nors Kristaus tarnavimas yra toks, kad išsaugotų sveikus mūsų kūną ir sielą, Petras ypatingai kalba apie sielas, kadangi Dangiškasis Ganytojas išsaugo mus amžinajam gyvenimui, apsaugodamas mus dvasiškai.

Ankstesnės 1 Petro laiško komentarų dalys: įvadas, 1 dalis, 2 dalis , 3 dalis, 4 dalis

Iš http://www.bible.by/jan-calvin/ vertė Jūratė Budko