J. MacArthuro mokomoji Biblija. Pirmojo Petro laiško komentaras (įvadas)

Pirmasis Petro laiškas (kaip ir dauguma visuotinių laiškų - Jokūbo, Jono ir Judo) vadinamas jo autoriaus, apaštalo Petro, vardu ir laikomas pirmuoju įkvėptu šio apaštalo laišku.

Autorius ir parašymo data

Pirmoje laiško eilutėje skaitome, kad jį parašė apaštalas Petras, kuris buvo aiškus Kristaus apaštalų lyderis. Tai pabrėžia ir Evangelijų autoriai, ne kartą pirmuoju paminėdami Petrą tose eilutėse, kurioje vardijami apaštalai (Mt 10 sk., Mk 3 sk., Lk 6 sk., Apd 1 sk.). Visose Evangelijose apie Petrą rašoma daugiau negu apie bet kurį kitą žmogų, išskyrus Kristų. Pradžioje Petras buvo vadinamas Simonu (graikų k.) arba Simeonu (hebrajų k.), žr. Mk 1, 16; Jn 1, 40, 41. Petras buvo Jonos sūnus (Mt 16, 17), jo tėvas dar buvo vadinamas Jonu (Jn 1, 42). Jis buvo kilęs iš žvejų šeimos, kuri pradžioje gyveno Betsaidoje, o vėliau Kafernaume. Pas Kristų Petrą atvedė jo brolis Andriejus (Jn 1, 40-42). Petras buvo vedęs, o žmona padėjo jam tarnavime (Mk 1, 29-31; 1 Kor 9, 5).

Petras buvo pašauktas sekti Jėzumi pačioje Jo tarnystės pradžioje (Mk 1, 16-17), o vėliau buvo pateptas apaštalu (Mt 10, 2; Mk 3, 14-16). Jėzus pavadino jį Petru (graikų k.) arba Kėfu (aramėjų k.). Abu šie žodžiai reiškia akmenį (Jn 1, 42). Iš visų Evangelijų akivaizdu, kad Viešpats išsirinko Petrą ypatingam tikslui (Mt  10; 16, 13-21; 17, 1-9; 24, 1-7; 26, 31-33; Jn 6, 6; 21, 3-7, 15-17). Petras dažnai kalbėdavo visų dvylikos apaštalų vardu, reikšdamas jų mintis ir užduodamas visiems rūpimus klausimus taip, kaip savo. Jo pergalės ir suklupimai aprašyti Evangelijose ir Apaštalų darbuose (Apd 1-12 sk.).

Po Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų, Petras pasiūlė išrinkti žmogų, kuris pakeis Judą (Apd 1, 15). Nužengus Šventajai Dvasiai (Apd 2, 1-4) jis gavo jėgos ir nuo Sekminių dienos tapo žymiausiu Evangelijos pamokslininku (Apd 2-12 sk.). Bažnyčios kūrimosi metu jis darė nuostabių stebuklų (Apd 3-9 sk.) bei „atvėrė duris“, kad Evangelija galėtų būti pamokslaujama samariečiams (Apd 8 sk.) ir pagonims (Apd 10 sk.). Pasak legendos Petras matė, kaip buvo nukryžiuota jo žmona, ir drąsino ją sakydamas „Atmink Viešpatį“. Kai buvo ruošiamasi nukryžiuoti patį Petrą, jis, kreipdamasis į teismą, kalbėjo, kad nevertas būti nukryžiuotas taip, kaip jo Viešpats, ir norėtų būti nukryžiuotas žemyn galva (maždaug 67-68  m.). Legenda byloja, kad taip ir įvyko.

Dėl svarbios Petro padėties ankstyvojoje bažnyčioje netrūko dokumentų, kurie buvo klaidingai priskiriami Petrui. Tačiau tai, kad būtent šis apaštalas tikrai yra Pirmojo Petro laiško autorius, yra akivaizdu. Laiško turinys turi nemažai panašumų į Apaštalų darbuose minimus Petro posakius. Pavyzdžiui, laiške rašoma, kad Kristus yra„ akmuo, kurį statytojai atmetė“ (1 Pt 1, 17; Apd 4, 10-11) ir kad Kristus neatsižvelgia į asmenis (1, 17; Apd 10, 34). Petras moko savo skaitytojus nuolankiai paklusti vieni kitiems (1 Pt 5, 5) ir stengtis būti tokiems nuolankiems, kaip Viešpats, kuris savo mokiniams plovė kojas ir šluostė jas rankšluosčiu (Jn 13, 3-5). Laiške yra ir daugiau teiginių, kurie primena Kristaus posakius (1 Pt 4, 14; 5, 7, 8). Be to, autorius kalba apie tai, kad jis buvo Kristaus kentėjimų liudytojas (1 Pt 5, 1;  3, 18; 4, 1). Greta šių pačiame laiške esančių įrodymų reiktų paminėti, kad pirmieji krikščionys taip pat niekuomet neabejojo, kad šis laiškas parašytas Petro.

Vienintelė svaresnė abejonė dėl Petro autorystės kyla todėl, kad laiškas parašytas klasikine graikų kalba. Kai kurie autoriai teigia, kad Petras, kuris buvo paprastas žvejys (Apd 4, 13), laiške negalėjo vartoti klasikinės graikų kalbos, ypač atsižvelgiant į tai, kad Antrasis Petro laiškas parašytas kur kas paprastesne kalba. Tačiau šie įrodymai nepakankamai pagrįsti. Visų pirma, tai, kad Petras buvo „neknyginis“ žmogus, dar nereiškia, kad jis buvo neišsilavinęs - tiesiog jis nesimokė pas rabinus. Be to, nors gimtoji Petro kalba buvo aramėjų, graikų kalba Paleistinoje taip pat buvo plačiai paplitusi. Panašiai matome, kad bent jau kai kurie Naujojo Testamento autoriai, kurie nebuvo labai išsilavinę, galėjo skaityti graikišką Senojo Testamento variantą (pvz., Jokūbas remiasi Septuaginta Apd 15, 14-18).

Greta šių įrodymų, kad Petras galėjo mokėti graikų kalbą, pats Petras taip pat aiškina, kad šį laišką parašė per Silvaną, dar vadinimą Silu (1 Pt 5, 12). Silvanas galėjo būti pasiuntinys, įpareigotas pristatyti laišką adresatams, tačiau labiau tikėtina, kad Petras laikė Silvaną savo sekretoriumi, taigi ir raštininku. Senovės romėnų pasaulyje buvo įprasta diktuoti laiškus (pvz.,  Paulius ir Tercijus; Rom 16, 22), o sekretoriai dažnai padėdavo sutvarkyti sintaksę ir gramatiką. Taigi Petras, įkvėptas Dievo Dvasios, padiktavo laišką Silvanui, o Silvanas, kuris taip pat buvo pranašas (Apd 15, 32), padėjo Petrui parašyti laišką klasikine graikų kalba.

Labai tikėtina, kad Pirmasis Petro laiškas buvo parašytas prieš pat arba tuoj pat po 64 m. liepos mėnesio, t. y. Romos gaisro, taigi laiško parašymo data yra maždaug 64-65 m.

Istorinės prielaidos ir parašymo aplinkybės

Kai gaisras sunaikino Romą, jos gyventojai buvo įsitikinę, kad miestą padegė imperatorius Neronas, tikriausiai dėl savo nesveikos aistros statyboms. Norėdamas statyti vis daugiau, imperatorius naikino tai, kas jau buvo pastatyta.

Po gaisro romėnai buvo visiškai palaužti, o jų kultūra tam tikra prasme krito drauge su miestu. Buvo sunaikinti visi religinio garbinimo objektai: sudegė nuostabios šventovės, šventyklos ir net namų stabai. Tai turėjo įtakos jų religiniams įsitikinimams, nes romėnai suprato, kad jų dievai ne tik nepajėgė apsaugoti nuo gaisro, bet ir patys tapo jo aukomis. Žmonės liko be pastogės ir be vilties. Daugelis žuvo. Jų pasipiktinimas buvo toks stiprus, kad Neronas suprato, jog būtina žmonių įniršį nukreipti kita linkme.

Atpirkimo ožiais imperatorius pasirinko krikščionis. Krikščionys jau buvo nekenčiami dėl glaudžių ryšių su žydais, nes romėnams atrodė, kad jie priešiški romėnų kultūrai, taigi Neronas lengvai paskleidė gandą, jog miestą padegė krikščionys. Dėl to prasidėjo žiaurūs krikščionių persekiojimai, kurie netrukus nusirito per visą Romos imperiją iki šiaurinės Ponto, Galatijos, Kapadokijos ir Betanijos provincijų - šių kraštų krikščionis Petras vadina ateiviais (1 Pt 1, 1). Dauguma šių „ateivių“ greičiausiai buvo kilę iš pagonių (1 Pt 1,14-18; 2,9-10; 4, 3), juos pas Kristų atvedė Paulius ir jo mokiniai, tad jie sekė Pauliaus mokymu. Krikščionys kentėjo, todėl jiems reikėjo dvasinio pastiprinimo - šiuo tikslu įkvėptas Šventosios Dvasios apaštalas Petras ir parašė šį laišką.

Savo laiške Petras mini, kad jis yra „Babilone“ (1 Pt 5, 13). „Babilonas“ galėjo reikšti vieną iš trijų vietų. Visų pirma, Babilonu buvo vadinamas romėnų forpostas Egipte, tačiau vieta buvo mažai žinoma, taigi nelabai tikėtina, kad Petras ten kada nors lankėsi. Antra, tai galėjo būti senovės Babilonas Mesopotamijoje. Tačiau taip pat mažai tikėtina, kad šioje nutolusioje vietoje vienu metu galėjo atsirasti Petras, Morkus ir Silas. Trečia, „Babilonas“ simbolizavo Romą. Persekiojimų laikais laiškų autoriai buvo priversti neminėti krikščionių vardų ir gyvenamųjų vietų, kad nesukeltų jiems pavojaus. Pasak tradicijos, Petras po Jokūbo ir Pauliaus mirė kankinio netoli Romos praėjus 2 metams po šio laiško parašymo. Taigi laišką jis rašė jau gyvenimo saulėlydyje, galbūt būdamas imperijos sostinėje. Petras nenorėjo, kad laiškas būtų surastas ir bažnyčia dėl to nukentėtų, todėl jis nuslėpė savo gyvenamąją vietą, simboliškai pavadindamas ją „Babilonu“ - šis pavadinimas tiko Romai dėl jos stabmeldystės. (Apr 17, 18).

Istorinės ir teologinės temos

Kadangi tikintieji, kuriems skirtas laiškas, kentė vis aršesnius persekiojimus (1 Pt 1, 6; 2, 12, 19-21; 3, 9, 13-18; 4, 1, 12-16, 19), šio laiško tikslas buvo išmokyti juos pergalingai gyventi priešiškame pasaulyje, t. y.: 1) išsaugoti viltį; 2) nenuliūsti; 3) pasitikėti Viešpačiu ir 4) laukti antrojo Jo atėjimo. Petras norėjo įtikinti skaitytojus, kad nuolankus ir pergalingas gyvenimas net ir kenčiant persekiojimus gali padėti krikščioniui evangelizuoti priešišką pasaulį (žr. 1 Pt 1, 14; 2, 1, 12, 15; 3, 1-6, 13-17; 4, 2; 5, 8, 9).

Tikintiesiems nuolat kėlė pavojų Šėtono ir jo demonų valdoma pasaulio sistema. Tamsos jėgos stengėsi diskredituoti bažnyčią ir sunaikinti jos tyrumą bei vienybę. Vieni iš nuolatinių tokių piktųjų jėgų veiksmų buvo tai, kad jos nuolat ieškojo krikščionių, kurie ne visuomet pasilikdavo Dievo žodyje, ir stengėsi išstatyti juos netikinčiųjų akivaizdoje, kad parodytų tariamą bažnyčios veidmainystę. Taigi Petras tvirtina, kad šiam priešui ir kritikai krikščionys gali atsispirti nuolankaus tylėjimo bei švento gyvenimo būdo galia.

Savo laiške Petras jausmingai rašo apie dvi tiesos rūšis. Pirmoji kategorija teigiama, ir ji apima ilgą sąrašą krikščionimis dovanotų palaiminimų. Kalbėdamas apie krikščionio esmę ir apie tai, ką reiškia pažinti Kristų, Petras nuosekliai išvardija palaiminimus ir privilegijas. Tarp privilegijų nurodyti ir kentėjimai. Nors krikščionims suteiktos aukščiausios privilegijos, jie turi suprasti, kad pasaulis su jais elgsis neteisingai. Jie yra dangaus piliečiai, o priešiškame Šėtono valdomame pasaulyje yra tik ateiviai. Krikščionišką gyvenimą galima vadinti pašaukimu į šlovę ir pergalę per kančias. Taigi svarbiausias klausimas, į kurį savo laiške atsako Petras, - kaip krikščionys gali atsakyti į priešiškumą. Atsakyme pateikiami praktiniai patarimai ir žvilgsnis kreipiamas į Kristų kaip į pavyzdį Žmogaus, kuris įveikė priešišką pasaulį.

Pirmajame Petro laiške taip pat atsakoma ir į kitus svarbius praktinius klausimus apie krikščionišką gyvenimo būdą. Ar krikščionims reikalingi dvasininkai, kurie galėtų juos užtarti Dievo  akivaizdoje (1 Pt 2, 5-9)? Kaip krikščionys turėtų vertinti pasaulietinę vyriausybę ir pilietinį nepaklusnumą (1 Pt 2, 13-17)? Kaip krikščionys turėtų elgtis su jiems priešiškais darbdaviais (1 Pt 2, 18)? Kaip turėtų elgtis krikščionė moteris (1 Pt 3, 3-4)? Kaip tikinti žmona gali pas Kristų atvesti netikintį savo vyrą (1 Pt 3, 1-2)?

Aiškinimo sunkumai

1 Pt 3, 18-22 yra laikomas vienu iš sunkiausiai išverčiamų ir sudėtingiausių Naujojo Testamento tekstų. Pvz., ar žodis Dvasia 1 Pt 3, 18 reiškia Kristaus dvasią, ar Šventąją Dvasią? Ar Kristus per Nojų pamokslavo prieš tvaną, ar Jis kalbėjo apie save jau po nukryžiavimo (1 Pt 3, 19)? Ar šis pamokslas buvo skirtas Nojaus amžininkams ar bedugnėje gyvenantiems demonams (1 Pt 3, 19)? Ar 1 Pt 3, 20 kalba apie atgimimą (išgelbėjimą) per krikštą, ar tai, kad išgelbėjimas galimas tik tikėjimu į Kristų? Atsakymai į šiuos klausimus bus nagrinėjami toliau.

Johnas MacArthuras (g. 1939 m.) - Malonės bažnyčios Los Andžele pastorius, „Master‘s“ kolegijos ir seminarijos prezidentas, daugiau nei 150 teologinių veikalų autorius. Žurnalas „Christianity Today“ pripažino jį vienu įtakingiausių šių laikų pamokslininkų.

Bus daugiau

Iliustracijoje - Rubenso paveikslo "Apaštalas Petras" fragmentas

Iš http://www.bible.by/macarthur-study-bible/ vertė D. J.