Jobo patirti išbandymai ir malonės

Jobo knyga yra seniausia ir geriausia epinė poema pasaulyje. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai yra Dievas, šėtonas, Jobas, Jobo žmona, trys Jobo draugai: Elifazas, Bildadas ir Cofaras bei išskirtinis veikėjas - Elihuvas.Kai kas mano, kad Jobas yra išgalvotas personažas, tačiau tai tikrai yra klaida. Pranašas Ezechielis įrodo, kad jis buvo istorinis asmuo, toks pat kaip ir Nojus ar Danielius (Ez 14, 14. 20). Jis buvo žmogus, labai geras žmogus.

Skaitydami Jobo istoriją, galime išmokti kelias vertingas pamokas. Pamokymai pavyzdžiu įkvepia siekti pokyčių, parodo, kad tai - įgyvendinama, ir pažadina norą elgtis pagal tą pavyzdį.

Tarp paprastų žmonių mes retai pastebime ryškią asmenybę, turinčią daugiau nei vieną puikią savybę. Abraomas buvo išskirtas dėl savo tikėjimo, Mozė - dėl romumo, Danielius - dėl savo drąsos, Jonas - dėl meilės švelnumo, Jobas - dėl savo kantrybės. Jei norime rasti tobulą pavyzdį, bet kuriame istorijos tarpsnyje turime žvelgti į Jėzų Kristų.

Šįkart atidžiau pažvelkime į Jobo istoriją.

Jobo gyvenimas iki nelaimių

Pamąstykime, kaip Dievas veikė Jobo gyvenime, patyrinėkime jo charakterį ir aplinkybes prieš didįjį sielvartą.

Jobas buvo labai dievotas žmogus. Raštas sako, jog jis buvo teisus ir tobulas. Jis nebuvo veidmainis, ką galvodavo, tą ir sakydavo, buvo nuoširdus ir gerbė Dievo įsakymus. Jis bijojo Dievo ir vengė pikto. Ši asmenybė buvo parinkta paties Dievo. Jobas buvo pelnęs teisingo ir doro žmogaus reputaciją. Jaunuoliai, jį pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo. Kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas. Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio (Job 29, 8-10). Ko gero, joks žmogus nesulaukė tiek išskirtinio dėmesio, kiek jo sulaukė Jobas. Žmonės klausė Jobo ir tylėdami laukdavo jo patarimo: Jie laukdavo jo kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų (Job 29, 21-23).

Jobas buvo laikomas išmintingu žmogumi ir savo iškalba darė didelę įtaką. Jis buvo svarbus patarėjas. Apie jo įtaką žmonėms sakoma: jis parinkdavo jiems kelius (Job 29, 25).

Jobas buvo ir puikus vadovas. Jo kariniai įgūdžiai ir meistriškumas buvo tokie, kad kariuomenei jis buvo kaip karalius (Job 29, 25). Jis sulaužydavo nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavo grobį (Job 29, 17). Jis buvo filantropas, tačiau savo dosnumu puikuotis nemėgo. Visgi „toks miestas, pastatytas ant uolos“, negali būti paslėptas: Kas jį matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie jį ir jam pritarė, nes jis išgelbėjo vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė jį, ir jis suteikdavo džiaugsmo našlės širdžiai. Teisumas jam buvo rūbas, o teisingumas - apsiaustas ir vainikas galvai. Jis buvo akys aklam ir kojos raišam. Jis buvo tėvas beturčiams (Job 29, 11-16). Jis ne tik darydavo gera ir palengvindavo vargą bylose, apie kurias jam pranešdavo žmonės, bet ir ieškojo vargšų ir tų, kuriems reikalinga pagalba. Jis ištirdavo bylą, kurios nežinodavo (Job 29, 16). Jis dirbo kruopščiai ir neieškodavo savo naudos.

Prieš užklumpant nelaimėms, Jobas buvo labai turtingas žmogus. Jam priklausė septyni tūkstančiai avių, trys tūkstančiai kupranugarių, penki šimtai jungų jaučių ir penki šimtai asilių. Jis turėjo ir didelę šeimyną bei nemažai tarnų (Job 1, 3). Turtu jis pranoko visus rytų krašto turtuolius.

Jobas turėjo šeimą ir mėgavosi namų jaukumu. Nors jis baiminosi dėl savo vaikų, visgi neatrodo, kad jie buvo niekingi ar amoralūs. Jis juos mylėjo ir buvo jiems švelnus, o jie jį gerbė. Žmona, atrodo, nebuvo labai maldinga Jobo klestėjimo laikais.

Viešpaties žiburys švietė virš Jobo galvos ir prie Jo šviesos Jobas vaikščiojo tamsumoje, jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš jo palapinės, ir Visagalis buvo su juo (Job 29, 3-5). Tik Dievo šviesoje mes matome šviesą. Kai Jis šypsosi, esame palaiminti. Kai Jis teikia paguodą, kas gali nuliūdinti?

Visa ši gerovė pagimdė pasitikėjimą savimi ir leido Jobui sakyti: Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio. Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas. Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja (Job 29, 18-20).

Sielvartui užklupus

Pažvelkime į Jobo patirtą sielvartą ir į jo kantrybę. Smukimas, turint tiek turtų, pažadina visiškai kitokius jausmus nei žmogaus, ilgai gyvenusio kukliai ir netikėtai iškilusio, džiaugsmas.

Jobo sielvartas prasidėjo, kai jis neteko turtų: jaučių, asilų, avių, kupranugarių ir tarnų. Žinios apie šias netektis jį užklupo netikėtai. Skurdas nėra nuodėmė, ir į mūsų gyvenimą jis gali ateiti ir ne dėl mūsų kaltės. Tačiau kiekvienas žino, kad nepriteklius visiems atneša skausmingus išbandymus, ypač tiems, kurie nėra prie to pratę. Visa tai sustiprina ir netikėtumas. Tai sukelia šoką, kurį atlaikyti geba tik itin stiprios širdys. Daugelis tų, kurie išliko ramūs, kai aplink juos keitėsi valdžios, kurie be baimės iškentė, atrodytų, mirtinus sužeidimus, kurie ryžtingai pasipriešino visuotiniam įniršiui, išgyveno siaubingas kančias, kai pranyko jų žemiškieji turtai ir jie liko nuskurdę ir nesavarankiški. Visa tai išgyveno ir Jobas.

Vos tik pasiuntiniai baigė pasakoti apie jo prarastą turtą, atvyko kiti, kurie skubėjo pranešti apie  kitas negandas: Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau (Job 1, 18-19). Jo vaikai buvo paimti amžinybėn tą pačią dieną, kurią jis prarado visą turtą. Neliko nė vieno vaiko. Jo Rubenas ir Benjaminas, jo duktė, kuri buvo jam miela kaip ėriukas, ir ta, kuri buvo vyriausia ir garbingiausia, - visi žuvo. Ir žuvo taip netikėtai. Apie artėjančią mirtį neperspėjo jokia liga...

Ryte išsiskirdamas su jais jis nė nenumanė, kad daugiau nebepamatys jų gyvų. Nebuvo jokių ženklų, kad jo pasaulis taip pasikeis. Kaip savo namų dvasininkas, Jobas turėjo įprotį aukoti už namiškius aukas, galvodamas, kad galbūt jie nusidėjo ar savo širdyse keikė Dievą (Job 1, 5). Bet tąkart Jobas neturėjo laiko paaukoti ar pasimelsti po vykusios puotos. Ką šis Dievo šventasis turėjo išgyventi, mąstydamas apie savo vaikų išėjimą? Koks sielvartas turėjo užplūsti jo širdį, kai jis veltui siekė gauti užtikrintumą dėl jų išgelbėjimo? Visgi, galiausiai Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: „Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas“ (Job 1, 20-21).

Tačiau Jobo kančios čia dar nesibaigė. Šėtonas gavo leidimą paveikti Jobo kūną, tad nuo viršugalvio iki kojų pėdų Jobas buvo nusėtas skausmingomis votimis. Taigi gyvenimas pasiūlė Jobui kančios stovą, vargo suolą ir nerimo guolį. Jobo situacija buvo tikrai apgailėtina: jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius. Sielvartas keitė sielvartą, po vieno sudrebinimo sekė kitas... Pažvelkime į skausmingą jo skundą: Kai atsigulu, galvoju: „Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?“ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros. Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi <...> Kai sakau: „Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą“, Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais <...> Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man (Job 7, 4-5. 13-14; 17, 1).

Atrodytų, kad išgyvenęs tiek kančių Jobas galėjo pasiguosti ir ramybę rasti prisiglaudęs prie žmonos, tačiau žmona, pamačiusi jo sielvartą, sukilo prieš Dievą ir, užuot padrąsinus tikėti ir būti kantriam, pasiūlė vyrui prakeikti Dievą ir mirti. Galbūt klestėjimo laikotarpiu Jobo žmona ir rodė dievotumo ženklų. Jei taip, tuomet kaip stipriai tokie jos žodžiai turėjo sužeisti Jobo širdį, o jei ne, kaip skausminga turėjo būti regėti tą, kurią jis taip mylėjo, liejant savo pyktį ant Dievo. Ji ne tik išliejo savo pyktį ant To, kurį Jobas garbino, bet tapo šiurkšti ir šalta savo vyrui. Jis sakė: Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane (Job 19, 17). Jobas negalėjo guostis sutuoktinės meile. Baksnoti į jų meilės pažadus buvo beprasmiška. Ji pamiršo santuokos priesaiką ir gerumą, kurį ji patyrė, jos širdis tapo nejautri.

Dar vienas Jobo vargų šaltinis buvo jo draugų, tarnų ir kaimynų elgesys. Tam, kuris sielvartauja, turėtų būti rodomas gailestis. Bet kai tie, kuriais pasikliaujame, nuo mūsų nusisuka, tai iš tiesų labai liūdna. Iš pradžių Jobo draugai lyg ir užjautė jį, bet greitai pradėjo neteisingai jį kaltinti. Jie sunkino jo kančias, prisimindami jo buvusį turtą (Job 4, 2). Jie elgėsi klastingai (Job 6, 15) ir jį niekino (Job 16, 20), nedavė ramybės jo sielai (Job 19, 2). Jis sakė: Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais (Job 19, 19). Jie veidmainiavo prieš jį (Job 20, 5), kaltino, sakydami, kad Dievas baudžia Jobą dėl jo neteisumo ir žiaurumo (Job 22, 6-9). Jie iškraipė jo kalbą, jo žodžiams suteikė visai kitą prasmę (Job 34, 9; 35, 2). Jie pasmerkė Jobą be jokių įkalčių. Tokiomis aplinkybėmis Jobas išliejo keturis savo skundus. Pažvelkime į juos: Dievas patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs. Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo. Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse. Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna (Job 19, 13-16). Taigi, žmonės, buvę šalia Jobo, laikė jį blogu žmogumi. Jobas buvo bejėgis. Netgi maži vaikai jį niekino. Kai Jobas norėjo atsikelti, jie šaipėsi iš jo (Job 19, 18).

Jei mes išgyvename, kai nors koks šešėlis krinta ant mūsų reputacijos, koks turėjo būti Jobo sielvartas, kai visi - jauni ir seni, turtingi ir vargšai, niekšai ir garbingi, pamaldūs ir bedieviai - susivieniję įtarinėjo, smerkė ir niekino jį kaip blogą žmogų!? Jobas neturėjo jokių įrodymų, galinčių jį išteisinti. Jam mesti kaltinimai buvo abstraktūs ir migloti, bet jis negalėjo apsiginti. Visgi, jis suvokė, kad geras vardas yra svarbiau už visus turtus ir brangius tepalus. Visi jo vargai būtų žymiai lengvesni, jei jo draugai būtų buvę teisingi ir malonūs, bet jie buvo nepastovūs ir neteisingai jį nuteisė.

Jobo neguodė ir jo tikėjimas. Jis šaukė: O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo (Job 29, 2). Nežinome, ar kuriame nors sielvarto etape jis patyrė džiuginančių dieviškųjų vaizdinių, kurie numalšintų patiriamą skausmą ir nukreiptų akis nuo asmeninio skausmo į Jėzų, dangaus ir nevystančios šlovės karūnos link. Jobas ne tik buvo blaškomas audros ir nepaguostas, bet jo sielą slėgė didelis sielvartas. Jis šaukė: Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane (Job 6, 4). Patarlių knygoje skaitome: Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje, bet kas pakels sužeistą dvasią? (Pat 18, 14). Kartais ir Dievo išbandymai gali būti nepakeliami, bet kai prisideda tiek daug kitų blogybių, kuri širdis yra pakankamai stipri, kad atlaikytų tokią naštą?

Tai, kad Jobas negalėjo priartėti prie Dievo maldoje, tik stiprino jo kančias. Jis dejavo: O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto! Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų <...> Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu. Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu (Job 23, 3-4. 8-9). Privilegija kreiptis į Dievą ir malda primena Dievo žmonėms, kad jie turi neapsakomą paguodą, bet ką daryti sielai, kai malda nebeguodžia?

Jobas neteisingai suprato Dievo apvaizdos veikimą. Ši klaida pasitaiko visais laikais. Jobas dar nežinojo tokių aiškių Šventojo Rašto vietų: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu (Apr 3, 19). Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai (Hbr 12, 8). Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22). Mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28).

Jobas nematė šios ryškios šviesos, Dievo keliai jam atrodė mįslinga paslaptis (Job 31, 3). Geresnių dienų viltis šiame gyvenime jam atrodė nepasiekiama. Jis sakė: Mano akys neberegės gero (Job 7, 7). Kad ir kaip toli į priekį jis žvelgė, viskas atrodė tamsu ir nyku. Jokia pažado žvaigždė, joks džiaugsmingų lūkesčių spindulys neišsklaidė tos tamsos. Ankstesnė didybė ir laimė tik priminė, kaip žemai jis puolė. Visa atrodė negrąžinamai pradingę. Didysis Uco krašto žmogus tapo šakalų broliu, jo arfos garsai virto rauda, o fleitos - verkiančiojo balsu (Job 30, 29-31).

Patirdamas tokią didžią kančią, Jobas parodė didžiulės kantrybės pavyzdį. Iš jo burnos neišėjo nė vienas nuodėmingas murmėjimas (Job 1, 22). Jis nedemonstravo išdidaus stoikų griežtumo, atsisakydamas pripažinti savo sielvartą. Jis neturėjo geležinio ateistų įžūlumo ir neneigė Dievo rankos savo bėdose. Jis nedemonstravo ir nuodėmingo netikėjimo. Jis nuolankiai priėmė, ką lėmė Dievas, ir kvailai nekaltino savo Kūrėjo. Jis nuolankiai sakė: Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume? (Job 2, 10). Jis siekė paguodos garbindamas ir ypatingai melsdamasis. Nėra pasakyta, kad Jobas buvo visiškai be dėmės, bet iš esmės jis buvo doras žmogus. Knygos pabaigoje pats Dievas pasakė: Jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas (Job 42, 7). Jobas iš tiesų bandė mąstyti apie dalykus, kurie pranoksta jo pažinimą (Job 38, 2). Ilgą laiką Jobas priėmė visus įvykius nuolankiau nei koks kitas žmogus. Dėl šios priežasties jis yra puikus pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti.

Jobo istorijos atomazga

Pažvelkime į Jobo istoriją po to, kai Dievas patraukė nuo jo nelaimes. Aprašyta trumpai, bet tai tikrai malonu: Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo. Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą. Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris <...> Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių. Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos. Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis (Job 42, 10-17).

Bet koks jo vardą teršęs šešėlis buvo išsklaidytas. Visi šmeižiantys liežuviai - nutildyti. Siaubinga audra jau buvo praeityje. Liko tik taikūs teisumo vaisiai. Jis iš tiesų buvo drausminamas, bet taip pat buvo gausiai pasotintas Dievo gerumu. Jis išvydo Dievo siųstą pabaigą, matė, kad Dievas yra gailestingas ir maloningas.

Baigiamosios pastabos

1. Kokie beverčiai yra visi žemiškieji turtai! Koks nepatikimas žmonių palankumas! Kaip greitai malonumai gali virsti skausmu! Kai tėvai džiaugiasi sūnaus gimimu, jie nežino, kaip greitai gali tekti raudoti prie jo mirusio kūno, dvejojant, ar jis tikrai yra išgelbėtas.

Saliamonas nuodugniai ištyrinėjo pasaulį. Viską apmąstęs jis sakė: Viskas yra tuštybė. Kuo greičiau tai suvoksime, tuo išmintingesni būsime.

2. Visuomet labiau bijokime nusidėti prieš Dievą, nei įžeisti savo artimiausius draugus. Jobas akimirksniu atrėmė nedorus savo žmonos įžeidimus, sakydamas: Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų (Job 2, 10). Jėzus savo mokiniui Petrui buvo priverstas pasakyti: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių (Mt 16, 23). Joks žmogus negali stoti tarp tavęs ir Dievo.

3. Nors Dievas savo vaikais išsirinko vargšus, tačiau Jis teikia malonę ir turtingiems. Jis priima visus, kurie nuolankiai ieško Jo malonės. Jobo turtai neatitraukė jo nuo Dangaus karalystės. Dėl nuodėmingumo turtingųjų širdys atitolsta nuo Dievo, tačiau Viešpaties malonė gali jas išgydyti. Tas, kuris turtingas šio pasaulio gėrybėmis, taip pat tikėjimo turtais ir gerais darbais, yra kviečiamas garsiai šlovinti Viešpatį. Tik visagalė jėga gali padėti kupranugariui pralįsti pro adatos ausį ar apsaugoti sielą nuo nepasotinamo godumo liepsnų.

4. Stiprus charakteris ir ypatingi talentai nėra išskirtiniai Dievo priešų požymiai. Kodėl taip turėtų būti? Dievotumas yra išmintis. Kas buvo išmintingesnis miesto taryboje, tvirtesnis priimant sprendimus ir meistriškesnis kare nei šis vyras iš Uco? Kažin ar daug rastume žmonių, kurie pranoktų Dievo žmones ramybe išmėginimų metu, blaiviu mąstymu ir praktine išmintimi. Tikras tikėjimas vertas nuoširdaus ir atsakingo dėmesio.

5. Žmogaus gerumas ne visada priklauso nuo to, kiek jis apsišvietęs. Manoma, kad Jobas gyveno dar prieš Mozę, patriarchalinėje visuomenėje, tačiau jis buvo šviečiantis žiburys. Jis nebuvo girdėjęs ar matęs daugybės nuostabių dalykų, apie kuriuos žinome mes, visgi jis, kaip ir Abraomas, Enochas ir daug kitų garbingų žmonių, pranoko daugelį šių dienų žmonių. Mes iš tiesų turėtume nurausti dėl savo ydų ir jausti kaltę dėl savo apgailėtinų trūkumų. Kaltės suvokimas yra proporcinga šviesai.

6. Kai kunkuliuoja pyktis, pavydas, įtarinėjimai, piktos spėlionės, joks geras vardas, joks tikrų kaltės įrodymų troškimas nesuvaldys tulžies pritvinkusių šmeižikiškų kalbų. Gyvendamas šventai Jobas pateikė nenuginčijamą savo charakterio tyrumo įrodymą. Jo draugai negalėjo įrodyti jokio nusikaltimo, bet vis tiek kaltino Jobą žiaurumu, godumu ir veidmainiškumu. Toks nedorumas pasaulyje vis dar egzistuoja. Tai ne naujiena ir ne retenybė, kai geriausias žmogus apkaltinamas kūręs niekingiausius planus ar užsiėmęs niekšybėmis. Ir taip bus tol, kol malonė per Jėzų Kristų užvaldys visas širdis. Polinkis blogai mąstyti ar kalbėti yra iš tų nuodėmių, kurias daro net geriausi žmonės.

7. Jei draugai mus neteisingai kaltina ar elgiasi su mumis kaip su priešais, nepamirškime už juos melstis. Jobas parodė mums pavyzdį (Job 42, 8). Priešiškumas, kilęs tarp senų draugų, dažnai žiauresnis nei kitų žmonių. Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai (Pat 18, 19). Bet nepasiduokime pagundymui. Atleiskime ir laiminkime tuos, kurie neteisingai mus kaltina ar netinkamai su mumis elgiasi. Dievas išvadavo Jobą iš kančių, kai šis meldėsi už savo skriaudėjus. Nelaikykime širdy pykčio ir kartėlio, - tai blogiau nei kentėti nuo žmogaus rankos.

8. Kai esame puolami, turime laisvę krikščioniškomis priemonėmis paneigti piktus pranešimus. Geriausia yra pasitikėti Dievu ir palikti viską Jo rankose. Ieškiniai kartais gali būti teisėti ir tinkami, bet kai blogi sumanymai yra sužadinami, joks asmuo nėra toks tobulas, kad blogis negalėtų išlieti ant jo savo nuodų. Galime neigti savo kaltę, prašyti įrodymų, dėl ko esame kaltinami, siekti įrodyti, kad esame nekalti, bet kai žmogus pilnas prietarų ir jo vaizduotė įaudrinta, jokie įrodymai nepadės.

9. Labai pavojinga įsisukti į svarstymų apie Dievą, Jo būdą ir Jo vedimą, labirintą. Tai, kas apreikšta, priklauso mums ir mūsų vaikams. Mes galime sekti apreiškimu, tačiau mes nesame teisėjai ir negalime nuspręsti, kaip teisingiausiai Dievas turėtų pasielgti. Pagunda kritikuoti Dievo veikimą visada pasmerkta nesėkmei: tai yra neteisinga.

10. Labai svarbu studijuoti Raštą ir pažinti Dievą, Jo planus. Jei Jobas būtų žinojęs tai, ką galime sužinoti mes, kantriai studijuodami Raštą, jo sielvartas nebūtų buvęs toks aitrus. Dievo žodis yra žibintas ir šviesa, vaikščiokime joje.

11. Dėl ko kiekvienas iš mūsų sielvartaujame? Dėl skurdo, prastos sveikatos, blogos reputacijos? O gal praradome viltį? Kad ir kas būtų, prisiminkite Jobo kančias, kurios aprašytos tam, kad mus paguostų. Kaip ir Jobas, sakykime Viešpačiui: Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje (Job 13, 15). Dievotas ir pasitikintis Dievu žmogus dar niekada nebuvo nuviltas. Pasitikintis Juo niekada nebuvo sugėdintas.

12. Viešpaties paslaptis yra su tais, kurie Jo bijo. Didžiausia paslaptis, kurią Dievas atskleidė savo žmonėms, yra atpirkimo paslaptis. Tai Jobas suvokė: Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo (Job 19, 25-27).

Iš www.westminsterconfession.org
vertė Viktorija Valatkaitė