Kaip skaityti Senąjį Testamentą

Senasis Testamentas ir kertinės jo sąvokos, tokios kaip „Įstatymas", gali būti geriausiai suvoktos skaitant Šventąjį Raštą du kartus: pirmąsyk - kantriai laukiant Išganytojo drauge su Dievo tauta, ir antrąsyk - per Kryžiaus prizmę. Toks skaitymas leidžia atrasti tikrąją Senojo Testamento sąvokų prasmę, kurių prieš laiką nenuspalvina krikščioniška teologija.

Apie Hendelį ir Senojo Testamento dilemą

Prasidėjus Adventui, aš tradiciškai išsitraukiu Hendelio „Mesiją" ir leidžiuosi į muzikinę kelionę po Kristaus gyvenimą. Nors ši oratorija sutelkta į Kristaus gyvenimą, Hendelis didelį dėmesį skiria ir Senojo Testamento pranašystėms. Aš nebegaliu skaityti pranašo Izaijo žodžių vaizduotėje negirdėdama Hendelio muzikinių vingrybių.

Hendelio „Mesijas" - ne tik puikus muzikinis kūrinys, bet ir atspindys to, kaip dauguma krikščionių supranta (ir turėtų suprasti) Biblijos kaip vientiso pasakojimo siužetą: tai pasakojimas, vedantis skaitytoją nuo Pradžios knygos iki Kryžiaus ir nuo Kryžiaus iki amžinosios Jeruzalės. Tačiau kai kalbama apie Senąjį Testamentą, dauguma tikinčiųjų suvokia ir aiškina jį tik kristologiškai, tai yra, išsyk „įskaito" Evangeliją į Įstatymą, istorines knygas, pranašų ar išminties knygas. Aš vis tik teigčiau, kad, norint atrasti ir perteikti tikrąją Senojo Testamento prasmę, reikėtų jį skaityti bent dukart: kartu su Dievo tauta belaukiant užgimstančio Mesijo, o tik tada - kartu su Jo bažnyčia, pro Kryžiaus prizmę. Siekdama atskleisti pavojų skaityti Senąjį Testamentą vien tik „krikščioniškai", panagrinėsiu tik vienos sąvokos, kuri bene geriausiai atspindi šios problemos esmę, - sąvokos „Įstatymas" transformaciją.

Krikščioniškas Įstatymo suvokimas

Tradiciškai, krikščionišką Įstatymo sampratą formuoja apaštalo Pauliaus laiškai, ypač teologija, gimstanti iš Laiško romiečiams. Šios teologijos pradininkas Martynas Liuteris savo teologiją grindė būtent šio laiško interpretacija, o protestantiškos bažnyčios, sekdamos jo pavyzdžiu, „romietiškąją" teologiją priima kaip savaime suprantamą. Ji net neįvardijama kaip tokia, bet tiesiog taip prisodrina bažnyčios atmosferą, kad dažnai suprantama kaip vienintelė „leidžiama" krikščioniškos minties kryptis. Juk be Pauliaus laiškų neįmanomos tokios protestantams esminės tiesos kaip išteisinimas tikėjimu per malonę, teisumo darbų ir tikėjimo priešprieša, įtampa tarp įstatymo ir malonės.
Šią teologiją būtų galima trumpai reziumuoti paties apaštalo Pauliaus žodžiais: O mes žinome, jog Įstatymo reikalavimai paskelbti tiems, kurie yra pavaldūs Įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes Įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo (Rom 3, 19-24).

Galima teigti, kad tokiame kontekste Įstatymas yra tolygus pasmerkimui, ir dažniausiai pamoksluose, Biblijos studijose ar kitose mokymo formose įgauna aiškiai neigiamą atspalvį. Įstatymui paliekamas tik vienas tikslas - pasmerkti žmogų myriop ir priversti jį suvokti, kad nepriimdamas Kristaus aukos, jis nebeturi vilties (Rom 5, 1-11. 20-21; 7, 7-13, ir t. t). Tačiau cituojant Pauliaus laiškus dažnai užmirštama, kad jis pats buvo žydas, kurio Įstatymo samprata bent jau iš dalies buvo suformuota Senojo Testamento.

Įstatymas Senajame Testamente

Norėdami suprasti, ką įstatymas reiškė Dievo žmonėms, kuriems jis visų pirma buvo duotas, - žydų tautai, mes turime įsiklausyti į patį Šventąjį Raštą ir leisti jam pačiam apibrėžti, kokį vaidmenį Įstatymas vaidino iki Kristaus, ir kaip jis buvo suvokiamas. Čia į pagalbą vertėtų pasitelkti 119 psalmę, kuri yra iškalbingiausia poetinė meditacija apie Įstatymo prasmę ir svarbą. Štai ką sako psalmės autorius:

Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje?
Laikydamiesi tavo žodžių.
Visa širdimi tavęs ieškau,
neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų.
Branginu širdyje tavo žodį,
kad tau nenusidėčiau.
Būk pašlovintas, VIEŠPATIE;
išmokyk mane savo įstatų.
Kartoju lūpomis
visus tavo burnos sprendimus.
Džiaugiuosi tavo kelio įsakais,
lygiai kaip visais turtais.
Gilinuosi į tavo įsakymus,
įsižiūriu į tavo kelius.
Mėgaujuosi tavo įstatais;
tavo žodžio paisysiu (Ps 119, 9-16).

Psalmės žodžiuose atsispindintis įstatymo supratimas vargu ar yra nešantis mirtį arba pasmerkimą, greičiau atvirkščiai - teikiantis gyvenimą. Šioje gyriaus giesmėje Dievo Įstatymui pateiktas įvairiapusis ir išsamus jo apibūdinimas: tai ir mokymas, ir gyvenimo kelias, ir priesakas, ir nurodymas, ir sprendimas. Ši Dievo ištarmė, duota per Mozę, visuomet teisinga, vedanti į dorą, teikianti džiaugsmą, žadanti išmintį ir atnaujinanti gyvastį. Galiausiai, ir pats hebrajiškas žodis „torah" (Tora, Penkiaknygė) reiškia visų pirma mokymą.

Tora Senojo Testamento pasaulėžiūroje - tai Dievo atsakas žmonėms, kurie patyrė Viešpaties ranką, išvedusią juos iš Egipto, ir kurie drebėdami Jo akivaizdoje klausia savęs, ką jiems reiškia gyventi Dievo Artume, ką reiškia būti tauta, kurią Viešpats išsirinko ir per kurią nori palaiminti pasaulį. Įstatymas, kuris yra prie Sinajaus kalno sudarytos sandoros esmė, atskleidžia ne tik Dievo šventumą ir teisumą, bet ir apibrėžia tai, ką Senosios sandoros tautai reiškia būti šventai ir teisingai. Įstatymas apima ne tik santykius su Dievu, bet ir vienas su kitu, su svetimšaliu ateiviu, su žeme, kurią Viešpats duoda izraelitams, ir kitus kertinius gyvenimo aspektus. Įstatymas žydams iš tiesų buvo visas gyvenimas.

Dvejopo skaitymo poreikis

Tad kaip suderinti šiuos du, rodos, radikaliai skirtingus Įstatymo suvokimus? Nejaugi Biblija prieštarauja pati sau? O gal apaštalas Paulius iškreipia Senojo Testamento žinią? Anaiptol. Įstatymas yra tobuliausias Dievo valios apreiškimas žydų tautai - iki Kristaus. Tai jų pasididžiavimas prieš kitas tautas (Įst 4, 5), viltis atkurti santykį su Dievu (Iz 26, 8) ir palaiminimo garantas (Ps 1; Įst 28). Skaitydami Įstatymą „iki Kryžiaus", mes suvokiame Dievo teisumą ir šventumą bei begalinį troškimą, kad Jo tauta, laikydamasi Įstatymo ir atspindėdama tą šventumą ir teisumą, taptų palaiminimu kitoms tautoms. Manau, kad šis suvokimas yra aktualus ne tik Senojo Testamento, bet ir Naujojo Testamento žmonėms.

Neįspausdami Senojo Testamento Įstatymo suvokimo į kristologinius rėmus, galime išsamiau ir skaudžiau pajausti Įstatymo nesilaikymo pasekmes - priespaudą, karalių ir paprastų žmonių nuopuolį ir tremtį, -  išgirsti pranašų žodžius, kviečiančius atsiversti, sugrįžti pas Viešpatį ir laukti dienos, kai Įstatymas bus įrašytas žmonių širdyse, bei kartu su išminčiais apmąstyti žmogaus širdies nerangumą paklusti Viešpaties raginimui.Tokiu būdu klasikinis kvietimas atsiversti ir nuodėmingumo suvokimas įgauna visuotinį mastą - tai ne tik asmeninė XXI amžiaus žmogaus problema, tai - žmonijos būsena, siekianti žmonijos ištakas. Tad ir atpirkimas nebėra susiaurinamas tik iki asmeninio atpirkimo, bet tampa visą žmonijos istoriją apimančia dieviškąja drama.

Galiausiai, ir paties apaštalo Pauliaus žodžiai gali būti išgirsti ne tik kaip radikalo, atmetančio Šventąjį Įstatymą, pareiškimai, bet greičiau kaip balsas, kuris puikiai dera su pranašais, skelbiančiais, kad Viešpats trokšta ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamosios aukos (Oz 6, 6). Juk jei apaštalo Pauliaus oponentai Įstatymo klausimu - Rašto žinovą žydai ar jiems prijaučiantys krikščionys - puikiai žinojo turtingą Senojo Testamento tradiciją, nusakančią Įstatymo palaiminimą, mes jau esame praradę tą pažinimą. Apaštalas Paulius savo aštriais žodžiais nesiekia paneigti Dievo ištarmės - jis siekia atskleisti naują jos aspektą, kurį jo priešininkai atmetė, kartu atmesdami ir Kryžiaus svarbą. Juk galų gale ir pats apaštalas sako, kad įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras (Rom 7, 12).

Baigiamosios mintys

Galbūt apmąstant Senojo ir Naujojo Testamento santykį vertėtų prisiminti dviejų vienas kitą atspindinčių veidrodžių įvaizdį: žvelgdami į vieną iš jų, visados regėsime ir kito atspindį. Bet skaitydami Šventąjį Raštą taip, kaip jis buvo suvokiamas iki Kristaus, ir kartu su Dievo tauta kantriai laukdami Mesijo, mes pažįstame tai, kas galiausiai leidžia visiškai suvokti Jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo prasmę. Bet čia kelionė nesibaigia, nes, sulaukę užgimstant Išganytojo ir nukeliavę su Juo iki Golgotos, kitoje Kryžiaus pusėje mes įgyjame gebėjimą skaityti Senąjį Testamentą kaip Dievo meilės ir ištikimybės liudijimą ir įžvelgti stulbinamas gelmes, kurių iki galo nesuvokė nė patys Dievo tarnai ir pranašai, nors jie ir kalbėjo šiuos Dievo žodžius.

Gražina Bielousova yra Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė ir LCC tarptautinio universiteto dėstytoja.