- Kas atsitiko??
- Dievulis atėjo!
- Kur?
- Kitam kambary...
Mama atsiduso, lengvai nusišypsojo, liepė mums su sese nusiraminti ir nuėjo į kitą kambarį užuolaidų užtraukti. Vakarais, kai jau sutemdavo, mudvi su sesute girdėdavom, kaip kaimynai užtraukdavo užuolaidas. Tas garsas mus gąsdindavo. Kažkodėl manėm, kad tokiu metu Dievulis ateina, ir Jo bijodavom, nors mama ir sakydavo, kad Jis geras.
Kai buvau maža, dėl nesuprantamų priežasčių įsivaizduodavau tą „Dievulį" piktą, rūstų dėdę, kuris ateina blogų vaikų bausti. Turėjau pagrindo bijoti, juk mano žaisliukai dažnai po kambarį nesutvarkyti mėtydavosi...
Užaugau netikinčioje šeimoje. Ir pati netikėjau. Todėl negaliu prisiminti ir paaiškinti, iš kur kilo tokie mano vaizdiniai.
Visą paauglystės laikotarpį jaučiausi išsiskirianti iš kitų. Mačiau akivaizdžiai, kad mano mąstymas nuo kitų skyrėsi. Viskas, ką aplinkui mačiau, man nepatiko. Matydavau savo drauges, kurios lekiodavo į pasimatymus, matydavau klasės draugus, kurie būdavo įnikę į konkurenciją moksluose, stebėdavau žmones šokių būrelyje, muzikos mokykloje ir tai, ką matydavau, man nepatiko... Tikėjau, kad žmonės gali būti kilnesni, draugiškesni, ne tokie lengvabūdžiai. Tikėjau, kad turi būti kažkas Didingesnio ir Kilnesnio. Turėjau daug popamokinės veiklos, dažnai būdavau pavargusi, tačiau vis tiek nejusdavau pilnatvės. Kažko trūko.
Tačiau vieną dieną netikėtai nuėjau į bažnyčią. Draugė pakvietė, buvo nepatogu atsisakyti. Pakako valandą pabūti šv. Mišiose, kad suprasčiau, jog radau tai, ko man visada iki pilnatvės trūko, - Dievą.
Prasidėjo ilgas ieškojimo ir pažinimo etapas. Buvau imli ir besidominti viskuo, kas buvo sakoma apie tikėjimą. Daug klausiausi kitų diskusijų, mintyse ieškodavau argumentų, paremiančių vieną ar kitą kalbėtoją. Vieną dieną jaunimo vadovas pasiūlė visiems nusipirkti Biblijas. Griebiau nedvejodama.
Tiesą sakant, tikėjausi stebuklo: na, atsiversiu Šventąjį Raštą, ir staiga visos paslaptys man atsivers. Gana naiviai nusiteikusi atsiverčiau pirmąjį puslapį ir ... nieko nesupratau. Na, bet juk puslapių yra ir daugiau, tiesa? Verčiau antrą, trečią... Tada atsiverčiau kitą skyrių... Na gerai, atsiversiu Evangeliją... Nieko.Pasėdėjau, pamąsčiau. Kažkas ne taip. Papasakojau vadovui, kad nieko nesuprantu. Tačiau jis paragino mane vis tiek skaityti, - vėliau imsiu kai ką suprasti. Uoliai skaičiau toliau. Perskaičiau ją visą. Ir vis tiek nieko nesupratau. Ir kaip taip gali būti??
Buvo „puiki" terpė tiesiog apleisti Biblijos skaitymą. Aš taip ir padariau. Aš ją visuomet turėdavau su savimi, nešiodavausi kartu į mokyklą, vėliau į universitetą, tačiau jos neskaičiau. Nesupratau. Bet ji man buvo labai brangi. Nuoširdžiai tikėjau tuo, jog ji - įkvėpta Dievo. Todėl ją branginau kaip tik galėjau.
Praėjo pora metų, pradėjau studijuoti. Ir vieną dieną visai netikėtai gavau kvietimą į Vilties festivalį. Mano gyvenime tuo metu buvo nelengvas etapas, o festivalio pavadinimas buvo toks įkvepiantis... Nuvažiavau. Kam teko dalyvauti, turbūt prisimenate Franklino Grahamo kvietimą išeiti į priekį ir priimti Dievą į savo širdį. Tuo metu maniau, kad man nebūtina to daryti, aš ir taip esu tikinti, vaikštau į bažnyčią, meldžiuosi (kartais net ir dažniau nei tik sekmadieniais!..), tačiau mano draugė mane įkalbėjo kartu žengti į priekį. Mudvi nuėjome. Tą pačią minutę supratau, jog įgavau naujų jėgų, supratau, kad nuo šiandien mano gyvenimas bus kitoks - jis pasikeis, Dievas jį pakeis.
Supratau, kad Jis yra čia, kažkur arenoje, ir laukia, kol Jį susirasiu. Ir tada sielovadininkė manęs paklausė, ar skaitau Bibliją. Nepabėgau nuo šio klausimo. Nors tuo metu dėl ligos negalėjau kalbėti, draugė už mane rėkte išrėkė: „Kristutė perskaitė visą Bibliją!". Man beliko tik išrausti ir nuleisti akis. Džiaugiausi, jog ji nepaklausė, ar aš bent ką nors supratau...
Po festivalio buvau pakviesta į mokymus, kuriuose buvo pasakojama apie tikėjimo pagrindus ir gilinamasi į Dievo žodį. Buvau tiesiog apstulbusi ir sužavėta, kai girdėdavau Žodį aiškinant taip paprastai, taip suprantamai. Pastorius bei grupelės nariai taip aiškiai reikšdavo mintis, tiesiog atsakydavo į visus mano garsiai net ir neužduodamus klausimus. Tą patį vakarą grįžusi iš pirmosios pamokėlės griebiau Bibliją ir... nepaleidžiu jos iki šiol. Skaitau kiekvieną rytą ir vakarą. Kartais nepavyksta, atsiranda visokių reikalų, dalykų, kuriuos turiu atlikti. Tuomet pykstu ant savęs, jog nemoku susiplanuoti laiko taip, kad visų dienos darbų pradžia ir pabaiga būtų Dievo žodis.
Aš skaitau Bibliją ir tikrai pradedu suprasti. Kaskart vis labiau trokštu pažinti Dievą ir uoliai Jo ieškau. Nuolankia širdim laukiu, kol Jis man atsakys, kol Jis ims kalbėti per Žodį. Man įstrigo mintis iš knygos „25 žingsniai, kaip suprasti Bibliją": „ Viskas, kas yra „šventa", kas egzistencine prasme yra svarbu, iš pradžių yra „užsklęsta". Juk ir jūs ne iškart kiekvienam patikite slapčiausias savo sielos paslaptis, o pašaliniams iš pradžių nėra vietos jūsų draugijoje". Aš tikiu, jog Dievas man po truputį išduos savo Paslaptį. Tik turiu Jo nuolatos laukti ir ieškoti.
Dabar vaikštau į namų grupelę ir visuomet nekantriai laukiu, kol imsime nagrinėti Dievo žodį, klausausi aiškinimo, diskusijų, bet labiausiai laukiu pritaikymo klausimo. Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų jis yra svarbiausias. Galime skaityti Šventąjį Raštą kiek tik norime, tačiau jei mūsų skaitymas neduos vaisių, gerai nebus. Ir dabar meldžiantis dažnai iškyla eilutės iš Rašto - jaučiu, kaip Dievas moko, ką man daryti. Ir tas Jo mokymas toks paprastas, toks aiškus.
Niekas nepasikeitė - Bibliją ir toliau visur ir visada nešiojuosi. Tik dabar jau skaitau ją ir imu suprasti. Nesvarbu, ar jaučiuosi laiminga, ar kiek liūdna, stengiuosi rasti ramią vietelę ir paskaityti nors kelias eilutes. Dabar mano Biblija pabraukyta spalvotomis kreidelėmis, daug minčių turiu išsirašiusi ant lapukų, mokausi labiausiai įstrigusias eilutes mintinai. Jaučiu, kaip Dievas tomis eilutėmis bando man paaiškinti, kas vyksta mano gyvenime ir ką turėčiau daryti. Tai nuostabus būdas bendrauti su Viešpačiu. Trokštu Jam atiduoti viską, visas džiugias akimirkas, visas liūdesio ašaras, ir laukti, kol Jis man kalbės per Raštą. Tos minutės su Juo yra pačios brangiausios mano gyvenime. Į nieką nenorėčiau jų iškeisti. Trokštu dalytis šiuo džiaugsmu su kitais ir skelbti Gerąją Naujieną. Ir Dievas man suteikia progų. Naujiena tikrai sklinda... Pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais būdais. Tikiu, kad Dievas gali paliesti visų širdis. Tikiu, kad Jis gali padėti suprasti, pažinti. Tikiu, kad Jis atsako į klausimus, kelia naujus ir atsiliepia ieškomas.
Ir Jis visai ne piktas ir ne rūstus dėdė. Dievulis geras. Dabar kas vakarą užtraukdama užuolaidas prisimenu, kad tik Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume - džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje - amžina linksmybė (Ps 16, 11).
Antroji nuotrauka iš autorės asmeninio archyvo
_64x64_9de.jpg)
