Kurie Biblijos pažadai yra skirti man?

Nedaug dalykų taip paguodžia kaip ištesėtas pažadas, ir nedaug dalykų įskaudina labiau nei neištesėtas pažadas. Žinojimas, kad garbiname Dievą, kuris ištesi savo pažadus, teikia mums didelį džiaugsmą. Tačiau kai kuriuos tikinčiuosius šis žinojimas paskatina leistis į „lobių medžioklę“, t. y. pažadų Šventajame Rašte ieškoti.

Kaip žinoti, kurie Dievo pažadai skirti būtent mums? Ar galime pasikliauti Biblijoje išsakytais pažadais, kruopščiai neištyrę visų aplinkybių? Vertėtų atkreipti dėmesį ir į keletą „spąstų“, kurių studijuodami Bibliją turėtume pasisaugoti.

Pagrindinės klaidos

Nepainiokime principų ir pažadų. Pažadai išsipildo bėgant laikui. Principai gi yra nekintančios tiesos. Patarlių knyga dažnai klaidingai interpretuojama kaip pažadų knyga, tačiau ši knyga, tiesą sakant, yra principų knyga. Principas, išsakytas Patarlių knygos 22 skyriuje - Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Pat 22, 6), yra absoliuti tiesa, kuria vadovautis yra išmintinga. Bet tai nėra garantija (pažadas), kad kiekvienas vaikas, auginamas pagal dieviškus principus, seks Jėzumi Kristumi.

Atkreipkime dėmesį į kontekstą. Itin dažnai mes prisitaikome pažadus sau, nė nesusimąstydami, kokiai auditorijai jie buvo išsakyti, koks yra jų istorinis, kultūrinis ar teksto kontekstas. Kai kurie pažadai buvo skirti konkretiems asmenims dėl konkrečios priežasties ir negali būti taikomi kitame kontekste. Kitais atvejais pažadas gali būti pritaikomas tik tuomet, kai visų pirma suvokiamas jo autentiškas kontekstas. Pavyzdžiui, Pradžios knygos 12 skyriaus 1-3 eilutėse užrašytas Dievo pažadas Abraomui negali būti suprantamas, kaip pažadas, kad Dievas ir tau duos vaikų ir parūpins namus. Tai derėtų suprasti kaip pažadą, kad Dievas yra paruošęs tau dvasinį palikimą Kristuje.

Neignoruokime žodelio „jei“. Pažadai, kuriuose yra sąlygą žymintis žodelis „jei“, paprastai reikalauja tam tikro mūsų paklusnumo, - tik tuomet galime tikėtis šių pažadų išsipildymo savo gyvenime. Tai yra sąlyginiai pažadai. Jeigu norime jais pasikliauti, turime būti pasiruošę paklusti, kai to reikalaujama. Dievas apdovanoja mus išmintimi, jeigu mes prašome (Jok 1, 5). Bet mes turime prašyti.

Dažnai sąlyginiai pažadai kalba apie palaiminimus, jeigu paklusime, ir tuo pačiu nurodo neklusnumo pasekmes. Mums patinka klausyti Dievo pažadų apie palaiminimus, bet vengiame pažadų, kalbančių apie ne tokius malonius dalykus, nors tiek vienus, tiek kitus išsakė ištikimas Dievas. Reikia būti pasiruošusiems nuryti ir tą gurkšnį, apie kurį kalbama laiške Hebrajams: <...> kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima (Hbr 12, 6).

Neišsirinkime pažadų sau. Mums patinka pažadai, kurie atitinka mums priimtiną „sėkmės scenarijų“.  Ištikus krizei, mes cituojame Išėjimo knygos eilutę: Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs! (Iš 14, 14), tačiau dažnai ignoruojame faktą, kad trijuose tolesniuose skyriuose Izraelis raginamas ne būti ramus, bet kovoti su priešais. Dvasinėse kovose kartais turime išlikti ramūs, o kartais mums visgi reikia kovoti. Geriausia prašyti Dievo išminties, kuriuo pažadu pasikliauti konkrečiu metu, nes Jo pažadai nėra universaliai pritaikomi.

Nemanipuliuokime pažadais. Kartais mes prisitaikome sau Šventojo Rašto vietą kaip pažadą, nes norime, kad Dievas elgtųsi būtent taip. Mano manymu, dažniausiai piktnaudžiaujama šia Šventojo Rašto eilute: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Mes ne tik ištraukiame šią eilutę iš konteksto, bet ir bandome priversti Dievą daryti tai, ko prašome, nes mes „išpildėme nurodytą reikalaujamo žmonių skaičiaus sąlygą“. Tačiau Dievo pažadai mums turi padėti paklusti Jo valiai, o ne priversti Dievą elgtis taip, kaip mes to norime.

 „Nesusiaurinkime“ Dievo pažadų pagal savo supratimo ribas. Net jeigu randame pažadą, kuris tarsi „kalba tau“, dažniausiai mes jau ir žinome, kaip ir kada tas pažadas turi išsipildyti. Kartais net nubrėžiame laiko limitą, per kurį pažadas privalo tapti realybe. Taip, Dievas iš tiesų turi sumanymų tavo gerovei, o ne nelaimėms (Jer 29, 11), bet turėkime omenyje, kad konkretus pažadas dažnai buvo išsakomas ne kam nors asmeniškai, bet tikintiesiems bendrai - Kristaus kūno nariams, ir kad tas pažadas gali išsipildyti net ne šiame amžiuje ar išsipildyti tokiais būdais, kurių mes nė negalime numatyti. Šių aplinkybių suvokimas jokiu būdu nesumenkina pažado grožio - tai dar labiau jį „papuošia“.

Saugokimės spąstų!

Kaip galime išvengti mus įkalinti galinčių spąstų? Turime turėti ilgalaikę strategiją - siekti vadovautis ne tik tam tikrų, t. y. atskirų, Biblijos vietų žinojimu, bet stengtis suvokti visumą. O jei kalbėsime apie trumpus terminus, pasikliaukite šiais patarimais.

Atlikime namų darbus. Prieš užsirašydami Dievo pažadą ant lapelio, kurį ketiname klijuoti ant šaldytuvo, prieš pasidalindami šia žinia su kitais, prieš papuošdami Biblijos citata kavos puodelį ar prieš paskelbdami, kad konkreti Šventojo Rašto vieta yra „jūsų gyvenimo eilutė“, atlikite kruopščias studijas: suraskite, kur ir kokiomis aplinkybėmis šis pažadas užrašytas Šventajame Rašte, patyrinėkite istoriją. Įsitikinkime, kad tai - bendras pažadas, kuris nebuvo skirtas konkrečiam asmeniui, ir kad tai nėra tik principas. Taip pat išanalizuokime, ar nėra numatytų konkrečių sąlygų, būtinų pažado išsipildymui.

Ištirkime savo motyvus. Jeigu Šventajame Rašte perskaitytas pažadas randa atgarsį jūsų širdyje,  paklauskite savęs, kodėl? Kokios baimės ar poreikiai verčia priskirti šį konkretų pažadą sau? Ar jums reikalingos dar kitos garantijos, nors jau turite Dvasios užtikrinimą, kad Kristuje esate saugus? Ar šis pažadas padeda jums paklusti Dievo taisyklėms? O gal esame numatę, kaip tas pažadas turi išsipildyti, ar jo išsipildymui esame nubrėžę konkretų terminą? Ar šio konkretaus pažado išsipildymas pasitarnaus jūsų dievotumo ir nuolankumo ugdymui?

Visgi atminkite, kad Biblijoje apstu nedviprasmiškų mūsų Trivienio Dievo pažadų, dėl kurių jau šiandien galime džiūgauti. Štai keletas mano mylimiausių:

Jis pažadėjo suteikti mums išminties, jeigu tik Jo paprašome: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jok 1, 5).

Jis pažadėjo padėti mums ištverti pagundymus: Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti (1 Kor 10, 13).

Jis pažadėjo, kad esame išgelbėti, tad nepražūsime per amžius: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos (Jn 10, 27-29).

Jis pažadėjo niekuomet mūsų nepalikti ir nepamiršti: Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“ (Hbr 13, 5).

Jis pažadėjo pabaigti darbą, kurį pradėjo mumyse: Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6).

Jis pažadėjo sugrįžti: Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite (Lk 12, 40).

Šie pažadai yra aiškūs ir tvirti. Ar pastebėjote, kad šie pažadai kur kas daugiau kalba apie tai, koks iš tiesų yra Dievas ir kaip Jis dėl mūsų aukojosi, nei apie kokias nors specifines aplinkybes? Dėl konkrečių aplinkybių mums nesuteikiamas užtikrintumas, bet pažadėta, kad galime pasikliauti Dievu, kad ir kokios būtų gyvenimiškos aplinkybės. Ir tai yra tarsi inkaras mūsų sieloms.

Iš http://www.thegospelcoalition.org vertė Jurgita Ratautienė