Matthew Henry „Išsamūs Biblijos Komentarai“ (Mato 1 skyrius)

Evangelistas pradeda šią Evangeliją pasakojimu apie Kristaus kilmę ir gimimą, tai yra, protėvius, iš kurių Jis yra kilęs, ir būdą, kuriuo Jis atėjo į šią žemę.

Stengiamasi, kad skaitytojui būtų aišku, kad tai ir buvo pažadėtasis Mesijas, nes buvo išpranašauta, kad Jis bus Dovydo sūnus ir gims mergelei; čia ir parodoma, kad viskas taip ir įvyko, kaip buvo pranašauta:
• pirma, Jo kilmė ir genealogija iki pat Abraomo per 42 kartas, tris kartus po keturiolika kartų (1-17 eilutės);
• antra, pasakojimas apie aplinkybes, kuriomis Jis gimė, kad būtų aišku, kad Jėzus gimė mergelei Marijai, kuri pastojo iš Šventosios Dvasios (18-25 eilutės).

Štai taip metodiškai ir pavyzdingai buvo aprašytas mūsų Gelbėtojo gyvenimas.

1-17 eilutės

Kalbant apie mūsų Gelbėtojo genealogiją, pirmiausia reiktų pastebėti štai ką:

• Visų pirma - pavadinimas - knyga (arba pasakojimas, nes vartojamas hebrajiškas žodis sepher (knyga) gali reikšti ir tą): Jėzaus Kristaus kilmės knyga, Jo protėvių pagal kūną, arba tiesiog, tai pasakojimas apie Jo gimimą. Tai yra Biblos Geneseos - Pradžios knyga. Senasis Testamentas prasideda pasakojimu apie pasaulio kilmę ir jo sukūrimo šlovę, o Naujasis Testamentas čia dar įstabesnis, nes jis prasideda kilmės knyga To, kuris sukūrė visą pasaulį. Dievo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas (Michėjo 5, 2) ir niekas tiksliai nežino Jo kilmės. Bet kaip žmogus Jis buvo siųstas į šią žemę atitinkamu laiku ir gimė iš moters - būtent ši kilmė čia ir aprašyta.

• Antras dalykas - svarbiausias šio aprašymo tikslas. Tai nėra tiesiog didelis, bereikalingas ir tuščiagarbiškas giminės medis, kokius kartais mėgsta paprasti žmonės. Stemmata, quid faciunt? (Kokia nauda iš senos kilmės?) Ši kilmė pateikiama kaip įrodymas, pretenduojant į tam tikrą titulą. Visas sumanymas yra tam, kad būtų įrodyta, jog mūsų Viešpats Jėzus yra Dovydo sūnus, ir taip pat Abraomo sūnus - kad Jis yra iš tos pačios tautos ir šeimos, iš kurios pagal pranašus ir turėjo kilti Mesijas. Abraomas ir Dovydas savo laikais buvo didieji pažado apie Mesijo atėjimą patikėtiniai. Palaiminimo pažadas buvo duotas Abraomui ir jo sėklai, o viešpatavimo pažadas - Dovydui ir jo sėklai. Todėl tie, kurie tikėjo ir laukė Jėzaus, kaip Abraomo sūnaus, per kurį bus palaimintos visos tautos, turėjo būti ištikimi ir lojalūs pavaldiniai Jam, kaip Dovydo sūnui, kuris valdys visas pasaulio tautas. Abraomui buvo pažadėta, kad Kristus kils iš jo (Pradžios 12, 3; Pradžios 22, 18), taip pat ir Dovydui buvo duotas pažadas, kad Kristus kils iš jo (2 Samuelio 7, 12, Psalmių 89, 3, 132, 11 ir t. t.). Todėl, jei negalime įrodyti, kad Jėzus yra Abraomo sūnus ir Dovydo sūnus, negalime ir tikėti, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Bet čia tai įrodoma remiantis patikimais pranašų įrašais. Izraelitai labai kruopščiai užrašinėjo savo genealogiją. Tai įžvalgiai buvo daroma tam, kad vėliau būtų galima išsiaiškinti tikslią Mesijo kilmę, genealogiją iki pat protėvių. Ir kadangi Jis ateina į tautą, kuri taip smarkiai pasklidusi po pasaulį ir susimaišiusi, kyla klausimas ar yra bent vienas žmogus pasaulyje, kuris galėtų oficialiai ir teisiškai įrodyti esąs Abraomo sūnus. Tačiau tikrai niekas negali tvirtai įrodyti esąs Abraomo ar Dovydo sūnus, taigi karališkų ar kunigų pareigų tenka arba atsisakyti, nes neįmanoma tiksliai atsekti protėvių, arba atiduoti šias pareigas į mūsų Viešpaties Jėzaus rankas. Pirmiausia Kristus čia yra pavadinamas Dovydo sūnumi, nes būtent taip įprastai Jis buvo vadinamas ir laukiamas žydų. Tie, kurie tikėjo Jį esant Kristumi, vadino Jį Dovydo sūnumi (1 Kronikų 15, 22; 20, 31; 21, 15). Tad todėl evangelistas apsiima įrodyti, kad Jis yra ne šiaip Dovydo sūnus, bet tas Dovydo sūnus, kuriam bus suteikta visa pasaulio valdžia, ir ne šiaip Abraomo sūnus, bet tas Abraomo sūnus, kuris yra visų tautų tėvas.

Vadindamas Kristų Dovydo sūnumi ir Abraomo sūnumi, jis parodo, koks ištikimas yra Viešpats ir, kad Jis išpildys kiekvieną savo pažadą, net jei:

• Dievo pažado išsipildymas yra ilgam atidėtas. Kai Dievas pažadėjo Abraomui sūnų, kuris bus didis palaiminimas visam pasauliui, Abraomas greičiausiai tikėjosi, kad tai bus jo tiesioginis sūnus. Bet pasirodė, kad tai sūnus, gimęs pasiketus keturiasdešimt dviem kartoms ir praėjus dviem tūkstančiams metų po Abraomo: Dievas gali numatyti tokią tolimą ateitį ir kartais gali užtrukti ilgus amžius, kol Dievo pažadas yra išpildomas. Įsidėmėkime, kad atidėti gailestingumo pažadų išsipildymai, nors ir bando mūsų kantrybę, bet paties Dievo pažado nė kiek nesusilpnina.

• Viltis, kad Dievas išpildys savo pažadą baigė išnykti. Šis Dovydo sūnus ir Abraomo sūnus, kuris turėjo atnešti šlovę savo tėvo namams, gimė tuo metu, kai Abraomo sėkla buvo niekinama tauta, neseniai tapusi duoklininke Romos jungui, o Dovydo namai buvo pamiršti. Nes Jėzus turėjo būti kaip daigas prasikalantis sausoje žemėje. Įsidėmėkime, kad Dievas išpildo savo pažadus tada, kai mažiausiai to tikimės.

• Ypatinga tvarka, kuria pildosi Dievo pažadai. Čia vėlgi turi svarbos tiesioginė giminės linija nuo pat Abraomo, pagal genealogiją (kiek tik ji siekia į praeitį), užrašytą Kronikų knygos pradžioje.

Šioje genealogijoje galime pastebėti keletą smulkesnių detalių:

• Jėzus yra kilęs iš protėvių, kurie dažniausiai buvo jaunesnieji sūnūs savo šeimose. Pavyzdžiui, Abraomas buvo jaunesnysis sūnus, taip pat Jokūbas, Judas, Dovydas, Natanas ir Resa. Tai parodo, kad Jėzaus viršenybė nekilo iš to, iš ko kyla žemės valdovų viršenybė - iš pirmagimystės. Bet Jo viršenybė kilo iš valios Dievo, kuris, savo apvaizdos būdu išaukštino silpnuosius ir davė daugiau pagarbos tiems kūno nariams, kurie jos stokojo.

• Tarp Jokūbo sūnų, be Judo (iš kurio kilo Shiloh), dėmesys yra atkreipiamas ir  į jo brolius: Judas ir jo broliai. Nei Abraomo sūnus Izmaelis, nei Izaoko sūnus Ezavas nėra minimi, nes jie buvo atskirti nuo išrinktosios tautos. Tačiau visi Jokūbo vaikai buvo priimti ir, nors jie ir nebuvo tiesioginiai Kristaus protėviai, vis tiek yra vadinami bažnyčios patriarchais (Apaštalų darbai 7, 8). Todėl jie yra minimi ir Jėzaus genealogijoje, kad dvylika po pasaulį išsisklaidžiusių giminių būtų padrąsintos. Joms duodama suprasti, kad ir jos turi dalį Kristuje ir ryšį su Juo, kaip ir Judo giminė.

•    Faras ir Zara, Judo dvyniai sūnūs, taip pat yra minimi abu, nors tik Faras buvo tiesioginis Jėzaus protėvis. Taip yra vėlgi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių minimi ir Judo broliai. O kai kurie teigia, kad į juos dėmesys atkreipiamas dėl dvynių gimimo istorijoje esančios alegorijos. Zara pirmasis iškišo savo ranką gimdamas, bet vėl ją įtraukė į vidų, todėl pirmas gimė Faras, ir taip gavo pirmagimystės teises. Zara, kaip ir izraelitai, pirmiausia tiesė ranką į pirmagimystę, bet dėl netikėjimo ją atitraukė, o įtikėję pagonys pirmagimystę įgavo tikėjimu. Todėl pasakyta: „dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma“, o tada gims Zara ir „bus išgelbėtas visas Izraelis“ (Romiečiams 11, 24-25).

• Šioje genealogijoje yra paminėtos tik keturios moterys. Dvi iš jų buvo svetimtšalės Izraelio tautoje: kaananietė paleistuvė Rahaba ir moabitė Rūta, nes Jėzuje nėra nei graiko, nei žydo. Tie, kurie laikomi pašaliniais ir svetimšaliais, tampa šventųjų bendrapiliečiais. Kitos dvi moterys buvo Tamara ir Betšeba - svetimautojos. Jų nuodėmės ne tik buvo gėdos dėmė mūsų Viešpaties Jėzaus kilmėje, nes jis yra kilęs iš jų, bet dar ir ta nešlovinga kilmė paminima be jokių užuolankų ir nuslėpimų. Jėzus buvo siųstas į žemę nuodėmingo kūno pavidalu (Romiečiams 8, 3), kad visus didžiausius nusidėjėlius, kurie atgailauja, priimtų kaip artimus gimines. Atkreipkime dėmesį - neturėtume prikaišioti žmonėms nuodėmingo jų protėvių gyvenimo; to neįmanoma pakeisti ar paveikti, ir tokių negarbingų dalykų yra pasitaikę didžių žmonių - net ir mūsų Mokytojo - genealogijose. Faktas, kad Saliamonas Dovydui gimė iš Ūrijo žmonos, čia yra pabrėžiamas tam, kad (kaip sako Dr. Whitby) būtų parodyta, jog Dovydo nusikaltimas, dėl kurio jis atgailavo, nesutrukdė Dievui palaiminti Dovydą per tą pačią moterį.

• Nors čia yra minimi įvairūs valdovai, bet nei vienas iš jų nėra atvirai pavadinamas karaliumi, išskyrus Dovydą (6 eil.): karalius Dovydas. Būtent su Dovydu buvo sudaryta karališkoji sandora ir jam buvo duotas ateisiančios Mesijo karalystės pažadas; jam buvo pažadėta, kad Mesijas paveldės savo tėvo Dovydo sostą (Luko 1, 32).

• Judo karalių kilmėje tarp Joramo ir Ozijo (8 eil.) trūksta trijų asmenų, tai yra, Achazijo, Jechoašo ir Amazijo. Todėl, kai sakoma, kad Joramo sūnus buvo Ozijas, hebrajų kalba reiškė, kad Ozijas yra tiesioginis Joramo palikuonis. Panašiai Ezekijui buvo pasakyta, kad vaikai, kurie jam gims, bus išvesti į Babiloną, turint omeny jo palikuonis, kurie priklausė vėlesnėms kartoms. Taigi, tie trys asmenys genealogijoje nebuvo paminėti ne dėl užmaršumo ar klaidos, bet greičiausiai dėl to, kad evangelistas naudojosi genealogijos lentelėmis, kurios tuo metu buvo laikomos patikimomis ir autentiškomis, ir kuriose jie taip pat nebuvo paminėti. Kiti mano, kad nepaminėjimo priežastis yra ši: Matas tyčia šitaip užrašė tam, kad lengviau būtų įsiminti Kritaus protėvių kartas - triskart po keturiolika kartų. Todėl turėjo būti nepaminėti trys asmenys, ir kas tam būtų tikę labiau nei palikuonys piktadarės Atalijos, kuri atsinešė Ahabo stabmeldystes į Dovydo namus, tuo užtraukdama prakeiksmą šiai giminei iki trečios ir ketvirtos kartos. Du iš trijų nepaminėtųjų buvo atskalūnai ir išdavikai, ir tokie šiame pasaulyje paprastai sukelia Dievo rūstybę: visi trys mirė nuo kardo.

Paruošė A. Vanama
Bus daugiau.