Širdies užkietėjimas (I)

Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, - kol dar sakoma „šiandien“, - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta (Žyd 3, 13).

Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto ir 40 metų keliavę per dykumą, buvo regimas gyvojo Dievo Bažnyčios atvaizdas- ne atvaizdas paslėpto išrinktųjų ir išgelbėtųjų Kūno, bet visų tų, kurie vadina save krikščionimis. Jie dažnai įpuldavo į netikėjimo nuodėmę. Jie šiaip ne taip pasitikėjo Dievu matydami stebuklus, bet kai tik atsidurdavo sunkioje situacijoje, tuoj pat imdavo abejoti Jahvės galia ir Jo didybė nebekėlė jiems baimės. Dėl to jie įpuldavo į kitą nuodėmę, kuri, laikui einant, tapo jų prigimties dalimi: jie tapo užsispyrusiais, nepaklusniais, kvailais ir kietaširdžiais. Jie nenorėjo mokytis, nors jų patirti stebuklai buvo tokie akivaizdūs kaip iliustracijos vadovėlyje. Jų širdys taip užkietėjo, kad, nors jie ir matė didingus darbus, kuriuos jų labui darė Dievas, bet paniekino nuostabią žemę ir dėl Egipto mėsos buvo pasiruošę vėl užsidėti faraono jungą ir mirti niekingais vergais.

Nuo tokios pat nuodėmės kenčia ir krikščionių bažnyčia - tai netikėjimas, iš kurio, kaip iš šaknies, išauga užsispyrimas. Broliai ir seserys, jei mes pažįstame savo širdį, turime pripažinti, kad netikėjimas labai lengvai įsiskverbia į mus, o mūsų užsispyrimas dažnai sukelia Viešpaties rūstybę. Mes džiaugiamės Dieve tol, kol iš uolos teka vanduo ir aplink mūsų palapines krenta kasdienė mana. Bet kai mus gelia nuodingos gyvatės, kai vanduo apkarsta, kai netenkame įprastų patogumų, tuomet pasireiškia mūsų nepasitikėjimas Dievu, ir mes pradedame abejoti Jo ištikimybe. Galiausiai mūsų užsispyrimas verčia mus eiti prieš aiškius Dievo nurodymus, kadangi, mūsų netikėjimo požiūriu, paklusnumas gali sukelti problemų, kai tuo tarpu nepaklusnumas mūsų kelią padarys lygų.

O, kad ši liūdna tiesa, jog Dievo tauta linkusi į pačias baisiausias nuodėmes, būtų netikra! Patys egiptiečiai nedarė tokių nuodėmių, kuriomis izraelitai sukėlė Viešpaties rūstybę. Ir iki šios dienos bažnyčioje yra žmonių, kurie teršia ją visomis šio pasaulio nuodėmėmis. Aš neneigiu, jog savo dorove bažnyčia kur kas labiau lenkia pasaulį - tenebus taip, kad aš apšmeižčiau puikiąją Kristaus nuotaką, nes ji tiek geresnė už pasaulį, kiek Saliamono šventyklos uždangos geresnės už aprūkusias juodas kedaro palapines. Bet kas išdrįs pasakyti, kad geriausių ir tarp geriausių žmonių nėra aptinkama blogiausių nuodėmių, taip kaip labiausiai prižiūrėtame sode tai šen, tai ten išauga pačios pavojingiausios piktžolės? Žinoma, piktžolėms neleidžiama išsikeroti po visą sodą ir sunaikinti gėles, bet tai, kad jos atsiranda sodininkui bemiegant, daug ką pasako apie dirvą ir liudija tai, kad nors sodas ir skiriasi nuo laikinių pievų, plytinčių už sodo sienos, tačiau savo esybe ji yra tokia pat ir dėl savo privalumų turi būti dėkinga sodininko sugebėjimams, taip kaip šventieji dėl savo pranašumo prieš pirmuosius nusidėjėlius turi būti dėkingi už nuolatinį rūpestį ir begalinę malonę Tam, kuris myli jų sielas.

Man atrodo, draugai, kad tikinčiuosius, nežiūrint to, kad jie gavo naują prigimtį ir įsūnystę, būtina saugoti nuo širdies užkietėjimo, į kurį veda nuodėmės apgaulė, ir parodyti būdą, kuriuo jie gali apsisaugoti nuo šio didelio blogio. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.

Šį rytą šiek tiek pasvarstysime apie užkietinančias nuodėmės pasekmes tiek šventiesiems, tiek ir nusidėjėliams. Paskui mes nurodysime jėgą, t.y. apgaulę, dėl kurios nuodėmė užkietina. Po to atkreipsime dėmesį į vaistus, kuriuos turi vartoti visi: Verčiau raginkite vieni kitus kasdien... Bet ką daryti, jei mes jau susirgome širdies užkietėjimu? Atsakydami į šį klausimą, keletą žodžių pasakysime apie tai, ką turėtume daryti, jei diena iš dienos mažėja mūsų sielos jautrumas Dvasios veikimui, ir, kaip man atrodo, ši problema kai kuriems iš mūsų turi tiesioginį poveikį.

I. Ir taip, draugai, pirma, - užkietinantis nuodėmės poveikis.

Apie tai liudija patirtis. Pirmoji į pasaulį atėjusi nuodėmė užkietino žmogaus širdį tiek, kad šis išdrįso teisintis ir net dėl savo nuodėmės netiesiogiai apkaltino Dievą, primindamas, kad Jis davė jam moterį. Nespėjo Adomas paragauti uždrausto vaisiaus, kaip jo dora prigimtis tapo kieta lyg akmuo. Jautri kūniška širdis netikėtai užkietėjo ir tapo kieta kaip uola. Jis daugiau nebesibaimino nuodėmės, bet atvirkščiai, slėpėsi nuo savo geriausio Draugo. Jis suvokė, kad yra nuogas, bet tai, kas padarė jį nuogą Dievo akivaizdoje nesukėlė jo ašarų ir atgailos už nuodėmę. Jei tik jis būtų supratęs visą savo kritimo mastą, jis nebūtų nė bandęs gelbėti padėties klubų raiščiu iš figos lapų. Jo dar negimę vaikai buvo paliesti jo kritimo - nuo to laiko jie gimsta į pasaulį su akmeninėmis širdimis. Natūrali žmogaus širdis panaši į leviatano širdį, apie kurią Viešpats sako: Širdis jo kieta kaip akmuo, tvirta kaip apatinė girnų pusė (Job 41, 24), o rankinio malūno apatinis akmuo visuomet išsiskyrė ypatingu tvirtumu. Bet kokia iš prigimties kieta bebūtų žmogaus širdis, ji gali dar labiau užkietėti dėl nuodėmės, kaip sakė Zacharijas apie savo laiko nusidėjėlius: Jie sukietino savo širdį kaip akmenį, kad negirdėtų įstatymo... (Zach 7, 12).

Be jokių abejonių, gyvenimas tarp nusidėjėlių užkietina žmones. Neįmanoma vaikštinėti po ligoninę ir tuo pat metu niekuo neužsikrėsti. Net jei jūsų širdis būtų tyra, jūs vis tiek taptumėte šio pasaulio kunigaikščio auka, tik, žinoma, jei neturėtumėte absoliutaus tobulumo ir Jėzaus Kristaus dieviškumo. Labai sudėtinga šiame pasaulyje gyventi nesusitepus. Ši anglis, laikoma rūsyje, jei ir nesudegins mūsų, tai bent paliks ant mūsų juodas dėmes. Tiek daug nuodėmės laužų rūksta aplinkui, kad net pati švariausia drobė galėtų pasidengti suodžiais. Jei planuoti kvailystes yra nuodėmė (Pat 24, 9), o tai patvirtina pats Dievas, tai net mintys apie nuodėmę turi sutepantį poveikį. Ar aš galiu skaityti apie kito žmogaus nuodėmę, tuo pat metu nepajusdamas širdies užkietėjimo? Klausiu, ar kasdienis kriminalinio skyriaus suvestinių skaitymas nėra rimta priežastis nuodėmei? Dideli nusikaltimai paprastai skatina jų pakartojimą, susidarius palankioms aplinkybėms, ir jų aprašymas negali neturėti žalingo poveikio net pačioms tyriausioms širdims. Gėrio ir blogio pažinimo medis neša pavojingus vaisius. Mes pasielgtume išmintingai, jei susilaikytume nuo smalsumo ir mažiau skaitytume apie nešvarius darbus. Kas gali būti gero kasinėjant mėšlinas nusikaltimų krūvas? Tegul po kanalizaciją šliaužioja tie, kieno tai reikalas, o daugelis mūsų tevengia jos. Tie, kurie yra Dievo apvaizdos pašaukti kiekvieną dieną turėti reikalų su sunkiomis nuodėmėmis, turi ypatingai rūpintis savimi, kad žingsnis po žingsnio nepriartėtų prie kritimo.

Čia man norėtųsi pažymėti, kad tikinčiųjų nuodėmės yra ypač paveikios. Jei aš pamatysiu mirtinai nusigėrusį alkoholiką, būsiu šokiruotas, bet vargu ar paseksiu jo pavyzdžiu. Bet jei tą pačią ydą pamatysiu turint žmogų, kurį aš gerbiu ir kurio pavyzdys mane visuomet įkvėpdavo, iš pradžių aš būsiu susisielojęs, bet pamažu stengsiuosi rasti kokį nors pateisinimą tam. Kai atrandame pateisinimą kito žmogaus nuodėmei, tai lieka visai nedaug, kad imtume teisinti tą pačią nuodėmę savo gyvenime. Bendravimas su veidmainiais krikščionimis lėmė daugelio naujatikių kritimą. Velnias mėgsta paties Dievo paukščius panaudoti kaip jauką į savo tinklus. „Aš ir pagalvoti negalėjau, - sako naujatikis, - kad žmogus, kurį laikiau šventuoju, gali taip pasielgti.“ „Na ką gi, - ateina jam kita mintis, - jei tokie geri žmonės pateks į dangų, tuomet man nėra reikalo jaudintis dėl to, kad išlikčiau visiškai nekaltas.“ Ir tokiu būdu, sugretinę kelis faktus, kuriuos ir nuodėmė taip pat lengvai sugretina, kaip išlavintas buhalteris paskaičiuojame sumą ir padarome išvadą, kad, galbūt, tai, ką laikėme nuodėme, visiškai nėra nuodėmė, ir kad galima ramiai atsiduoti tam. Taip mes pamažu nusileidžiame iki šios neištikimos padermės lygio. Tas, kuris turi reikalų su aštriais instrumentais, dažnai įsipjauna pirštus, ir nereikia pamiršti, kad peiliai paprastai yra pagaminti iš gero plieno. Būkime atsargūs tarp kitų žmonių, tarytum basomis eitume per dyglių sąžalynus, kitaip mes sukelsime stiprų skausmą sau.

Bijau, kad netgi nuodėmę smerkiantis pamokslas gali neigiamai paveikti pamokslininką. Aš atvirai kalbu, broliai, kad tie iš mūsų, kuriems tenka kalbėti šiomis temomis, su nuodėmės idėja linkę elgtis kaip paprasti profesionalai, o ne kaip žmonės, kurie patys linkę į nuodėmę. Mes tam tikra prasme nebebijome blogio, taip kaip jauni gydytojai greitai praranda jautrumą lavoninėje. Iš pareigos tarnystei, mes priversti matyti dešimtis tūkstančių reginių, kurie iš pradžių sudaužo mūsų širdis. Kol mes jauni, susidūrę su veidmainyste ir apgaule, esame pasiryžę atsigulti ir numirti, bet kuo vyresni tampame, tuo ramiau reaguojame į panašius reiškinius. Pasaulietiški, godūs, gašlūs žmonės iš pradžių stebina mus, bet ar neliūdna stebėti, kaip netgi Dievo tarnautojai užkietina savo širdis nuodėmės atžvilgiu? Aš kiekvieną dieną įsitikinu, kad pasaulis veikia mano širdį kaip oras šviežią tinką - jis ją užkietina. Ir jeigu aš nebūsiu vėl pakrikštytas Šventąja Dvasia, ir jei nuolat nestovėsiu kryžiaus papėdėje, skaitydamas savo Gelbėtojo priešmirtinės kančios raudonai išrašytus hieroglifus apie nuodėmės prakeikimą, tai tapsiu toks pat akmeninis ir bejausmis kaip daugelis žmonių, vadinančių save tikinčiaisiais.

Aš nepajėgiu iki galo atskleisti šios temos, bet leiskite man apžvelgti lėtą širdies užkietėjimo procesą, kuris iki tam tikro laipsnio gali vykti tikro tikinčiojo gyvenime, ir pasiekia savo baigtį tuose, kurie tiki tik žodžiais ir savo viduje neturi tikro gyvenimo. Turite suprasti, kad jautrios širdies užkietėjimas yra lėtas procesas, panašus į tvenkinio užšalimą speiguotą naktį. Iš pradžių, rodos, visiškai niekas nevyksta. Yra ženklų, pagal kuriuos patyręs žmogus gali pastebėti vandens užšalimo pradžią, bet daugelis iš mūsų visiškai nieko nemato. Milimetras po milimetro vanduo pasidengia ledu, tokiu plonu, kad jis vos gali išlaikyti segtuką. Jei ant šios plonytės ledo plutelės atsargiai padėtumėte adatą, ji neišsilaikytų paviršiuje. Bet eina laikas, ir jūs pastebite ploną ledo sluoksnį, ant kurio galima užmesti nedidelį akmenį; ir štai jau vaikas linksmai čiuožia ant ledo, o jei šaltis išsilaikys pakankamai ilgai, tai pakrautas vežimas galės pervažiuoti per ežerą ir net visa armija galės be baimės pereiti upę. Ledas neatsiranda ir nesustiprėja akimirksniu, tačiau galų gale jis tampa labai tvirtas. Atsitraukusieji ir tie, kurie laikinai įpuola į nuodėmę, iš karto nepasiekia dugno.

Kartais nusileidimas į pragarą - kaip stati uola, bet paprastai jis panašus į nuolaidų šlaitą. Labai sunku pasakyti, kuriuo būtent momentu blogiausieji iš žmonių peržengia ribą, ir Dievas baudžia juos visišku aklumu. Paprastai, sudegusi sąžinė - tai ilgo ir sudėtingo proceso rezultatas.

Šis baisus kelias paprastai prasideda nuo to, kad žmogus praranda pirmykštį atsargumą ir jautrumą. Kai tik atsivertėte, bijojote ir žingsnį žengti iš baimės suklupti. Išeidami iš namų, visuomet nerimavote, kad nepasitrauktų Dievo malonė, ir jūs neprarastumėte savo apsaugos. Rytais jūs karštai ir uoliai meldėtės dėl to, kad neturėtumėte jokių neteisingų minčių, kad neištartumėte jokio skuboto žodžio. O vakare, pasibaigus darbo dienai, jautėte nerimą vien pagalvoję apie tai, kad dėl kažkokios smulkmenos galėjote pasielgti nevertai savo pašaukimo ir nuliūdinti Dievo Dvasią. Aš gerai prisimenu, kad kai pats buvau linkęs į tokį padidėjusį jautrumą, kai kurie žmonės tai vadino „liguistumu“. Kaip aš drebėjau ir krūpčiojau tik nuo minties apie nuodėmę, kuri tuo metu man atrodė tokia siaubinga! Kaip norėčiau, kad Dievas išsaugotų šią būseną visiems laikams!

Tikintysis, tavo naujai atgimusi dvasia tuomet buvo balta kaip lelija, ir mažiausia smiltelė, nugulusi ant jos, buvo tau matoma. Tavo gyvenimas švytėjo ir spindėjo, neįmanoma buvo nuslėpti nei vienos dėmelės. Tu buvai lyg labai jautri gėlelė: pats menkiausias nuodėmės prisilietimas priversdavo virpėti visas tavo sielos stygas. Bet dabar taip nebėra. Galbūt dabar tu abejingai klausaisi pokalbio, kurio metu anksčiau užsikišdavai ausis. Dabar tu pakantesnis nuodėmėms, kurių anksčiau baiminaisi kaip nuodingų gyvačių. Dabar tu ne toks atsargus, didelių nuodėmių stropiai vengi, bet slaptos nuodėmės nejaudina ar beveik nejaudina tavęs. Trūkumas to palaiminto sielos jautrumo, kuris paženklino naują tavo gimimą, yra vienas iš dvasinio kritimo požymių. Iš pirmo žvilgsnio nėra didelės žalos tame, kad mes mažiau nekenčiame blogio, bet iš šio kiaušinio gali išsiristi baisus nusikaltimas. Būk atidus, mano broli, kai girdi tau skirtą Gelbėtojo priekaištą Apreiškimo knygoje: Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 4).

Kitas didėjančio užkietėjimo požymis - tai ignoravimas ir lengvabūdiškas požiūris į maldą bei Biblijos skaitymą, Be to, toks ignoravimas nesukelia mumyse nerimo. Kasdieninė malda tampa vis trumpesnė, o laikui einant, liaujasi buvusi kasdiene. Laiką, skirtą Žodžio skaitymui, tikintysis atiduoda darbui ar pasaulietinėms pramogoms, o kartais ir visai tai pamiršta. Iš pradžių buvo taip: jei dėl aplinkybių mes netekome galimybės kaip paprastai perskaityti Rašto ištrauką ir pasimelsti, tai progai pasitaikius, iš karto atsigriebdavome, mes elgėmės kaip žmonės, kurie, netekę įprasto maisto, kitą kartą suvalgo daugiau. Bet laikui einant, kai kurie žmonės, vadinantys save tikinčiaisiais, vis dažniau ir dažniau praleidžia Biblijos skaitymą bei maldą ir net nebando kaip nors pateisinti savo tinginystės dvasiniame gyvenime. Ir kaip apgailėtinai skamba pasiteisinimas tų, kurie juos visgi sugalvoja! Kaip teisingai neperskaityta Biblija galėjo apkaltinti tuos, kurie pretenduoja į krikščionio vardą, bet neskiria tam jokio dėmesio. Deja, broliai, jei pažvelgtume viens kitam į akis, tai tik nedaugelis iš mūsų galėtų pasakyti: „Nekaltas“. Dievo Dvasia, pažadink mus iš miego, padėk nusipurtyti snaudulį!

Kitam augančio beširdiškumo simptomui tarnauja faktas, kad žmogus daugiau nebepatiria liūdesio, kuris aplankydavo tuomet, kai Gelbėtojas paslėpdavo nuo jo Savo veidą. O, mano siela prisimena, kaip ji gyveno Jėzaus meilės glėbyje, kai vien mintis, kad nepamatysiu Jo veido, versdavo ją susigūžti taip, kaip susiglaudžia vasarinės gėlės, pajutusios žiemos alsavimą. Tuo laiku aš giedojau:

Jėzaus veido švytėjimas
Išsklaidys mano sielos tamsą.
Rojus ten, kur ištari: „Aš ateisiu“,
Pragaras ten, kur Tu neskubi.

Bus daugiau

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė