Širdis kaip didysis šaltinis (I)

Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).

Visiškai įmanoma, kad jūs nesuprasite manęs, jei žmogaus širdį aš sulyginsiu su senovės miestu Tėbais, pro kurio vartus į įvairius mūšius išėjo daugybė karių. Koks buvo miestas, tokia buvo ir jo armija.

Šis miestas savo viduje buvo nepaprastai galingas, o tai neišvengiamai buvo matoma ir iš išorės. Šiandien noriu paraginti jus saugoti savo širdį, nes ji yra žmogaus esybės sostinė, jos tvirtovė ir arsenalas. Jei priešai užims pagrindinę tvirtovę, jiems nebus sunku užkariauti ir visa kita. Jei blogis užvaldys pagrindinį įtvirtinimą, visa šalis bus užimta. Todėl aš nepateiksiu sudėtingų metaforų, o pamėginsiu pačiais paprasčiausiais palyginimais pristatyti jums vieno išminčiaus mokymą, kuris pasakė, kad iš širdies išeina gyvenimo šaltiniai. Tokiu būdu viliuosi, jog įtikinsiu jus tuo, kad širdį reikia saugoti labiau už bet ką, kas yra saugoma.

Jūs tikriausiai matėte didžiules vandens saugyklas, kurios tūkstančius namų aprūpina vandeniu. Širdis - tai tokia pat žmogaus saugykla, kuri aprūpina mus gyvenimu. Gyvenimas gali tekėti skirtingais vamzdžiais: per burną, per galvą, per akis, bet tuo pat metu visi šaltiniai (galva, akys, burna) gauna gyvenimą iš vienos centrinės talpyklos, iš širdies, ir būtent taip, kaip reikia, nes kitu atveju vamzdžiai gali sugesti. Tegul Šventoji Dvasia dabar nukreipia mūsų mintis.

Moralistai (žmonės, kuriems svarbiausia yra moralė) dažnai pamiršta širdį ir, bandydami pakeisti žmogų, pasitelkia kokius nors kitus mechanizmus. Kai kurie iš jų sako: „Norint pakeisti nederamą žmogaus gyvenimą, reikia pakeisti jo elgesio principus, ir tuomet jis elgsis pagal visai kitaip. Reikia pakeisti visuomenę, kad žmogus turėtų daugiau galimybių rodyti dorybes ir mažiau pagundymų daryti blogus darbus.“ Įsivaizduokite, kad vandens saugykla pripildyta užnuodytu ar purvinu vandeniu, bet kai kurie „inžinieriai“ siūlo išimti senuosius vamzdžius ir pakloti naujus, ir tuomet vanduo, jų manymu, bus švarus. Bet mes gerai suprantame, kad joks vamzdynų remontas nepadės, jei vandens saugykla užteršta. Lygiai taip pat nepadės jokios taisyklės, kuriomis žmogus bando pakeisti savo gyvenimą. Bergždžia išorinėmis priemonėmis mėginti padaryti žmogų padoresniu - kol nebus pakeista jo širdis, niekas nepasikeis.

Kiti sako taip: „Žmogus pasikeis tuomet, kai pradės suprasti. Todėl reikia jį mokyti, lavinti, rodyti, kaip teisingai elgtis. Jei jis daug žinos, galės pakeisti savo gyvenimą.“ Jums leidus, išmanymą aš palyginsiu su savotiška valdymo sistema, kuri kontroliuoja emocijas: kažkas sustiprina, kažkas susilpnina. Tai tas pats, tarytum koks nors gudruolis tuomet, kai vanduo saugykloje yra užnuodytas, tikėdamasis ištaisyti susiklosčiusią padėtį, pasiūlytų paskirti naują žmogų sureguliuoti vandens srautus. Jei seksime jo patarimu, jei surasime patį poną Supratimą, kuris pačiu išmintingiausiu būdu valdys vandens tiekimą, jis vis tiek negalės purvino vandens padaryti švariu, kol nebus išvalyta visa talpykla.

Arminijonas gali jums pasiūlyti dar vieną būdą pakeisti žmogaus gyvenimą. Jis atkreips jūsų dėmesį į valią ir sakys, jog iš pradžių reikia sutramdyti valią, ir jei valia bus tinkamai nukreipiama, tuomet visa kita taip pat susitvarkys. Bet įsivaizduokime, kad valia panaši į siurblį, kuris sukelia slėgį ir priverčia vandenį vamzdžiais tekėti į mūsų būstus. Kas nors gali pasiūlyti įrengti naują garo variklį, kad jis didesne jėga varytų vandenį vamzdžiais. „Sureguliavus vandens spaudimo mechanizmą, - sakys jis, - problema išsispręs.“ Pone, jei vanduo užnuodytas, jums nepadės nei deimantinė ašis, nei auksinis mechanizmas, nei pats galingiausias pasaulyje variklis. Kol neišvalysite užteršto šaltinio, nieko negalėsite padaryti. Išmintingas žmogus, kurio žodžiai užrašyti mūsų ištraukoje, tarytum sakytų: „Tinkamai panaudokite savo pajėgas, pradėkite veikti nuo tinkamos vietos.“ Taip, būtina, teisingai suprasti, kaip, beje, būtina ir tai, kad valia teisinga kryptimi nukreiptų žmogaus pastangas. Reikia, kad visos žmogaus asmenybės sudedamosios dalys būtų sveikos. „Bet, - prideda mūsų išminčius, - norint pasiekti tikrą šventumą, reikia pradėti nuo širdies, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai - jei išvalysite širdį, jei iš jos tekantys vandenys taps skaidrūs, tuomet ir tik tuomet galėsite į visus namus tiekti švarų ir gerą vandenį, pagirdydami juo visus gyventojus.“

Sustokime čia ir užduokime labai svarbų bei rimtą klausimą: „Ar mano širdis teisi Dievo akyse?“ Kol mūsų vidinis žmogus per Šventąją Dvasią nebus atnaujintas Dievo malone, mūsų širdis taip ir liks sugedusi, nešvari ir atgrasi. O jei taip, tai norėdami pasiekti sėkmę, mes turime pradėti būtent nuo jos.

Senovėje vienas krikščionis pasakė nuostabius žodžius apie neatnaujintą žmogų: „Neturi jokios reikšmės, kaip atrodai išoriškai, jei tavo viduje gyvena šėtonas ir nuodėmė.“ Nauji lopai vis tiek seno drabužio nepadarys nauju, jie tik gali suteikti jam naują išvaizdą. Nėra jokios prasmės mokėti didelius pinigus už pataisymą seno drabužio, kuris labai greitai pavirs skuduru. Naudingiau truputį pridėti ir nusipirkti naują, kuris tarnaus kur kas ilgiau. Tai nejaugi nėra išmintingiau atnaujinti savo širdį ir, atnaujinus, įgyti išgelbėjimą, nei bergždžiai įdėjus didžiules pastangas, galų gale pražūti?“

Taigi, Viešpaties mylimieji, leiskite man parodyti jums jūsų širdies saugyklas. Aš noriu įtikinti jus, kad būtina saugoti širdį, jei norite, kad jūsų gyvenimo versmės teiktų džiaugsmą jums patiems ir naudą kitiems.

I. Pirma, laikykite širdį sklidiną. Koks švarus bebūtų vanduo talpykloje, neįmanoma visų aprūpinti vandeniu, jei ši talpykla praktiškai yra tuščia. O jei talpykla tuščia, vadinasi, ir vamzdžiai tušti. Nors mes turėtume patį puikiausią siurblį, nors visi kiti įrenginiai būtų visiškai tvarkingi, bet jei talpykloje nėra vandens, tai jo nebus ir namuose.

Aš įsitikinęs, kad jūs pažįstate daugybę žmonių (jų yra bet kurioje bendruomenėje ir bet kurioje draugijoje), kurių gyvenimas - vien tuštuma ir sausra. Jie niekuomet negali nieko pasiekti, jie neturi jokių dvasinių ir moralinių jėgų, niekas neatkreipia dėmesio, apie ką jie kalba, ir niekas neseka jų pavyzdžiu. Yra daugybė tėvų, tokių morališkai bejėgių, kad net jų pačių vaikai nenori sekti jų pavyzdžiu. Ir nors vaikai, pagal savo prigimtį linkę mėgdžioti, vis tik net vaikystėje jie nesąmoningai suvokia, kad jų tėvas pats yra vaikas, kad jis taip ir nesuaugo, taip ir netapo vyru. Argi nepažįstate žmonių, kurie, ko besiimtų, neišvengiamai patiria nesėkmę? Vargu ar jūs priimsite juos į darbą ir pavesite net pačias paprasčiausias pareigas, kadangi suprantate, kad jeigu jie dirbs pas jus, jūsų veikla žlugs. Jei tokį žmogų pasamdysite vadovu, galite būti tikri, kad jis vėjais iššvaistys visus jūsų pinigus. Jei jam sudaryti palankias sąlygas nors ir keliems mėnesiams, jis veltui išeikvos laiką ir nepasinaudos gera galimybe. Dažniausiai tokie žmonės tampa sukčių aukomis. Jie neturi jokių gyvybinių jėgų. O jei jie tampa tikinčiaisiais, tai kokių doktrinų jie besilaikytų, vis tiek negalės daryti net pačio mažiausio poveikio aplinkiniams. Pastatykite juos už sakyklos - jie pavirs diakonų vergais arba jiems ant sprando atsisės visa bažnyčia. Jie niekada neturi savo nuomonės, jie negali išeiti į priekį ir pasakyti: „Aš tuo įsitikinęs.“ Tokie žmonės tiesiog egzistuoja, jie neatneša jokios naudos pasauliui. Jei jie nebūtų sukurti, niekas nepasikeistų, nebent tai, kad kitiems netektų jų maitinti.

Galbūt kas nors pasakys, kad dėl to kalta galva: „Jie ir negalėjo pasiekti sėkmės, nes jie yra riboto proto žmonės. Jie su niekuo negali susidoroti, nes jiems trūksta proto, dėl to jiems visuomet trūksta jėgų.“ Galbūt tai iš dalies teisinga, bet man atrodo, jog problema ne jų galvoje, o tame, kad jų širdis yra maža ir dar tuščia. Turėkite omenyje, kad žmogaus jėga, esant kitoms tokioms pat sąlygoms, yra lygiai proporcinga jo širdies jėgai. Žmogus, turintis sklidiną širdį, - tai visuomet stiprus žmogus: jeigu jis klysta, tai jėga gina savo paklydimą. Jei jam kažkas atėjo į galvą, tai būkite užtikrinti, kad apie tai sužinos visi, net jei tai - paskutinė kvailystė. Nors ir būtų paskutinis mulkis, bet jei jis kažko trokšta, tai būtinai pasiekia savo tikslą, nes jo širdis turi jėgą. Tegul jis bus neišsilavinęs, tegul neturės pasaulietiško rafinuotumo, bet duokite jam tvirtą širdį, ir jo jėga bus neišmatuojama. O jei ši širdis atras teisingą tikslą, tai ji arba pasieks jį, arba, patyrusi pralaimėjimą, mirs šlovinga mirtimi ir išgarsės savo pralaimėjimu.

ŠIRDIS - TAI JĖGA. Žmonės yra silpni, kadangi jų širdys yra tuščios, bet jie to nesupranta. Pavyzdžiui, žmogus, turintis savo darbą, atiduodantis šiam darbui visą savo širdį ir sielą, greičiausiai patirs sėkmę. Ir tikras pamokslininkas - tai toks žmogus, kurio siela yra sklidina. Tegul jis turi protingą galvą (kuo daugiau jis žino, tuo geriau), bet prie protingos galvos pridėkite didelę širdį, ir tuomet pagal Dievo valią iki kraštų pripildytos jo širdies plakimas privers plakti širdis visų žmonių, esančių susirinkime. Jo klausantys žmonės supras, jog jis daro visa, kas įmanoma, kad jie sektų paskui jį. Jei mes daugiau savo širdies polėkių pašvęstume tarnavimui Viešpačiui, kiek daugiau galėtume dėl Jo padaryti!

Sekmadieninės mokyklos mokytojau, jaunuoli, tu skundiesi, kad negali susidoroti su savo tarnavimu? Bet jei tavo širdis iki kraštų pripildyta, tai iš jos visada tekės vandenys! Galbūt tu tiesiog nemėgsti savo darbo. Pamėgink pamilti jį, ir tuomet tavo širdis prisipildys, ir viskas bus gerai. „Oi, - sakys pamokslininkas, - kaip pavargau nuo savo darbo! Nuolat pamokslauju, o rezultato jokio. Mano daliai teko labai sunkus darbas.“ Į tai aš atsakysiu jums paprastai: „Jūsų širdžiai trūksta pilnatvės. Jei jums patiktų pamokslauti, jūs tuo gyventumėte, tiesiog kvėpuotumėte tuo, suprastumėte, kad būtinai turite pamokslauti, ir tuomet jūsų širdis prisipildytų, jūs džiaugtumėtės dėl to, ką darote.“ Kaip gera turėti sklidiną, gilią ir plačią širdį! Suraskite žmogų, turintį tokią širdį, ir pamatysite, jog iš jos teka gyvojo vandens upės, kurios savo gaivinančia drėgme džiugina pasaulį.

Taigi jūs suprantate, jog širdį reikia laikyti sklidiną. Bet čia iškyla pagrįstas klausimas: kaip gi tai padaryti, kaip padaryti, kad jausmai būtų stiprūs, kaip padaryti, kad troškimai būtų karšti, o uolumas - nevėstantis? Krikščioni, Biblijoje yra ištrauka, kuri atsakys į visus šiuos klausimus. „Visi mano ištekliai yra Tavyje“, - sako Dovydas. Jei visi tavo ištekliai yra Dieve, tai tavo širdis būtinai bus sklidina. Jei prieisi prie Golgotos papėdės, tavo širdis prisipildys meilės ir dėkingumo. O jei tu dažnai lankaisi atsiskyrimo slėnyje ir ten kalbiesi su Dievu, tavo širdis būtinai bus sklidina ramaus ryžtingumo. O jei tu su savo Viešpačiu užkopsi į Alyvų kalną ir kartu su Juo pažvelgsi į bedievišką Jeruzalę, kartu su Viešpačiu raudosi dėl jos, tuomet tavo širdis prisipildys meile nemirtingoms sieloms. O jei nuolat semi savo gyvenimą, visą savo egzistenciją iš Šventosios Dvasios, be kurios negali nieko padaryti, jei gyveni artimai bendraudamas su Kristumi, tuomet nebijok, kad tavo širdis taps sausa. Tas, kuris gyvena be maldos, tas, kuris gyvena be nuolatinės maldos, tas, kuris retai skaito Žodį, tas, kuris retai žvelgia į dangų, trokšdamas iš aukštybių gauti įkvėpimą, to širdis yra sausa ir išsekusi. Bet tas, kuris slaptoje šaukiasi Dievo, kuris daug laiko praleidžia šventame atsiskyrime, kuris trokšta mąstyti apie Aukščiausiojo Žodį, kurio širdis priklauso Kristui, kuris mėgaujasi Jo pilnatve, džiaugiasi, kad visko pakanka Jame, meldžiasi dėl antrojo Jo atėjimo, linksminasi dėl minties apie Jo šlovingą atėjimą, tas žmogus turi iki kraštų pripildytą širdį. Kokia jo širdis, toks ir jo gyvenimas. Ji sklidina, ji gali prabilti net iš karsto ir aidu atsikartoti ateityje. „Saugok su visu stropumu savo širdį“ ir prašyk Šventosios Dvasios, kad ji pripildytų ją, antraip tavo gyvenimo šaltiniai bus labai menki ir netikri.

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė