Širdžių užkietėjimas ir Jėzaus rūstavimas (I)

            Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita (Mk 3, 5).

 Aš ketinu pamokslauti pagal žodžius: Rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo. Mūsų Viešpats – nuolankus ir romus, gailestingos širdies Jėzus – čia aprašomas kaip rūstaujantis ir liūdintis Dievas. Neprisimenu, kur mes dar sutikome panašią viešą Kristaus kalbą.

Į sinagogą atėjo neturtingas žmogus su padžiūvusia ranka (reikia patikslinti, kad kalba eina apie dešinę ranką), ir žmonės, savo rankomis pelnantys kasdienę duoną, galėjo galvoti ir spėlioti, dėl ko nelaimingajam padžiūvo ranka. Į tą pačią sinagogą atėjo ir Gelbėtojas, pasiruošęs padžiūvusiai rankai sugrąžinti jos įprastinę jėgą bei miklumą. Kaip laimingai susiklostė aplinkybės! Atkreipkime dėmesį į žmones, galimai susirinkusius sinagogoje į pamaldas. Argi nebuvo ypatingos priežasties pagarbinti Viešpatį, kai jie išvydo Dievo malonės stebuklą? Aš norėčiau įsivaizduoti, kaip jie šnibždasi vienas su kitu: „Pažiūrėk, Dievo Sūnus atėjo pas mus su jėga gydyti, ir gerąja jėga padarys šią dieną labai šlovingu sabatu.“

Tačiau neleisiu savo vaizduotei manęs suklaidinti. Nieko panašaus šie žmonės negalvojo. Jie sėdėjo ir stebėjo Viešpatį Jėzų, bet ne tam, kad žavėtųsi Jo jėgos demonstravimu, bet kad atrastų kažką, kuo galima būtų apkaltinti Jį. Galų gale visi jų kaltinimai buvo tai, kad Jis sabato dieną išgydė ligonį. Nepareiškę pagarbos, kurią turėjo sukelti išgydymo stebuklas, jie pasipiktino tuo, kad šis stebuklas įvyko sabato dieną. Jie su siaubu kėlė rankas į dangų, tarytum sakydami, kaip galima šią šventą dieną užsiimti „žemiškais ir niekingais“ darbais.

Ir štai Gelbėtojas iškelia jiems aiškų klausimą: „Ar galima sabato dieną daryti gera?“ Taip iškeltas klausimas reikalavo tokio pat aiškaus atsakymo: taip arba ne. Be abejo, fariziejai ir Rašto žinovai galėjo atsakyti į šį klausimą, bet tuomet jie būtų pasmerkę save – štai kodėl jie nieko neatsakė. Rašto žinovai, kazuistikos meistrai, ginčijęsi dėl smulkmenų, ir fariziejai, matavę drabužio kraštus aštuntadalio colio tikslumu, atsisakė atsakyti į vieną paprasčiausių klausimų iš dorovės srities. Evangelistas Morkus rašo, kad Gelbėtojas rūsčiai ir liūdnai žvelgė į juos, – juk Jis gali ir tai.

Visiems žinoma, koks tikslus yra evangelistas Morkus. Jis pastebėdavo mažiausias detales, todėl jo aprašymai buvo labai aiškūs ir išraiškingi. Remiantis šiuo epizodu, galima lengvai įsivaizduoti visus apžvelgiantį Gelbėtoją. Jis  drąsiai pakyla, nes neturi ko slėpti, juk daro tai, dėl ko nereikia gintis. Jis meta iššūkį tiems, kurie stebi Jį, nors ir žino, kad Jo konfrontacija dvasinei valdžiai gali iššaukti mirtiną bausmę, ir kad šis susidūrimas priartina Jo mirties ant kryžiaus valandą. Neniekindamas jų, Jis faktiškai privertė juos pajusti savo menkumą. Jis stovėjo, iš eilės apžvelgdamas kiekvieną susirinkusįjį.

Ar galite suprasti Jo žvilgsnio jėgą? Paprasto įniršusio žmogaus žvilgsnio negalima pavadinti tvirtu. Jį galima sulyginti su įsiliepsnojusiu šiaudų kuokštu – ryškiu, bet nenaudingu. Daugeliu atvejų mus prajuokina panašus bejėgio įniršio pliūpsnis. Tačiau meilės dvasia, atsispindinti tikinčiųjų Kristumi akyse, priverčia mus drebėti. Nuolanki ir romi Gelbėtojo širdis galėjo užsirūstinti dėl ypatingų aplinkybių įtakos. Bet ir Jo rūstavimas darė gera – mes tuo įsitikinę.

Jėzus nors ir metė rūstų žvilgsnį, bet neprarado savitvardos. Pažvelgęs Jis nepasakė nei vieno šiurkštaus žodžio. Ir pats Jo žvilgsnis greičiau bylojo ne apie pyktį, o apie liūdesį. Kaip kažkas pasakė: „Daugiau užuojautos, nei aistros.“ Rūstus ir liūdnas mūsų Viešpaties žvilgsnis, žvelgiantis į savo priešininkų susibūrimą, vertas paties rimčiausio nagrinėjimo. Jis išlaikė pakankamai ilgą pauzę, kad galėtų pažvelgti į kiekvieno dalyvio akis ir duoti suprasti, ką norėjo perduoti savo žvilgsniu. Niekas neišvengė šviesos, kuri iš Jo išraiškingų akių liejosi į bet kurį piktavališką stebėtoją. Žmonės suprato, kad jų niekingas elgesys buvo atgrasus Jam. Ir Jėzus suprato dalyvius ir buvo giliai sujaudintas jų užsispyrimo.

Įsidėmėkite, kad Jėzus nei žodžio nepratarė susirinkusiems sinagogoje, bet, o stebuklas, Jis be žodžių pasakė daugiau, nei kitas galėtų pasakyti žodžiais. Šie žmonės nebuvo verti nei vieno Jo žodžio; nors kokio ten žodžio, bet kokia ilga kalba nebūtų turėjusi jokio poveikio jiems. Jis laikė žodžius vargšui žmogui su padžiūvusia ranka; bet veidmainiams geriausias atsakymas buvo Jo žvilgsnis. Iki tol jie stebėjo Jį, o dabar Jis stebėjo juos.

Ši istorija padeda suprasti ištrauką iš Apreiškimo knygos, kai bedieviai šaukia kalnams ir uoloms: „Kriskite ant mūsų ir uždenkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido.“ Teisėjas nepasakė nei žodžio. Knygos dar neatverstos, ir dar nepateiktas nuosprendis: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji.“ Vis dėlto visi šie žmonės išsigando didingos, pilnos orumo ir bauginančios Jo akių išraiškos. Jėzus Teisėjas kupinas didžiulės meilės, bet ateis baisi ir siaubinga Diena, ir tuomet Jo rūstybės ugnis sunaikins neteisiuosius. Baisus yra riaumojantis liūtas, bet dar baisesnis rūstaujantis Avinėlis. Gaila, kad aš negaliu aiškiau apibūdinti Jėzaus žvilgsnio, todėl raginu jūsų vaizduotę ir jūsų protą tai padaryti. Pamąstykite ir įsivaizduokite tai.

Papasakojęs apie Kristaus žvilgsnį, Morkus toliau pamini sumišusius jausmus, užplūdusius Jėzų. Jo žvilgsnis bylojo apie rūstybę ir liūdesį, piktinimąsi ir sielos širdgėlą. Rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo. Jis rūstavo, kadangi jie mielai užmerkė akis į tai, kas akivaizdu. Jėzus iškėlė jiems klausimą, į kurį buvo tik vienas atsakymas, – taip arba ne, – bet jie nepanoro atsakyti Jam. Jėzus atvėrė jų dvasines akis, bet jie nepanoro matyti. Jėzus demaskavo jų atsikalbinėjimą, bet jie ir toliau spyriojosi, konfrontuodami su Juo.

Be abejo, galima rūstauti ir būti teisiu. Daugumai įsakymas „Rūstaudami nenusidėkite“ yra sunkiai įvykdomas, ir ši aplinkybė liudija apie Gelbėtojo charakterio šventumą. Jam pavyksta tai, kas nepavyksta žmogui dėl pastarojo nuodėmingos prigimties. Jėzus, rūstaudamas dėl nuodėmės, visuomet gailisi nusidėjėlio. Jo pyktis nevirsta blogiu nusidėjėliui, Jo rūstavime įniršio nėra nei skatiko. Jo rūstybė – tai meilė, liepsnojanti ugnimi pasipiktinimo prieš visa, kas bjauru, iškreipta ir nepadoru.

Jėzaus rūstybė sumišusi su liūdesiu. Kristus sielojasi dėl to, kad priešais Jį stovinčių žmonių širdys buvo užkietėjusios. Kaip pasakė vienas teologas: „Jo širdis pavirto vašku dėl jų kietaširdiškumo.“ Argi Kristaus akyse degė negailestinga pykčio ugnis? Argi Jo akys nebuvo šlapios nuo ašarų? Jokiu būdu! Jis rūstavo pro užuojautos ašaras. Jo rūstybė nešė su savimi gailesčio srautus. Kristus liūdėjo drauge su žmonėmis. Jėzus suprato, kad jų širdies užkietėjimas tą Dieną atneš jiems siaubingas kančias. Numatydamas būsimą jų kančią, Jėzus liūdėjo kartu su jais, belaukdamas šito. Jis liūdėjo dėl jų užsikietinimo, suprasdamas, kad jie patys pražudė save; aklas jų priešiškumas vertė Jįkentėti, kadangi jie bėgo nuo savo išgelbėjimo. Jis rūstavo todėl, kad jie sąmoningai atmetė šviesą, apšviečiančią juos iš dangaus, ir gyvenimo jėgą, kuri galėjo atgaivinti juos džiaugsmo pilnatvėje. Tokiu būdu jie iš neapykantos Jam ryžtingai ir galutinai pražudė savo sielas, nors Jis rūstavo ant jų dėl jų pačių, o ne dėl savęs.

Mūsų Gelbėtojas turi kažką labai gero net tokiais momentais, kai mes regime Jį neįprastoje būsenoje. Ir net tada, kai Jėzus rūstauja ant žmonių, Jis rūstauja tik dėl to, kad žmonės neleidžia Jam palaiminti jų. Jie spyriojasi, priešindamiesi Kristui iš tų sumetimų, kurių patys negali pagrįsti. Bet to pripažinti jie nedrįsta net sau. Jei aš būčiau vienas iš mokinių, su Juo buvusių sinagogoje, manau, kad būčiau degęs iš pasipiktinimo. Juk žmonės Viešpatį vertino klaidingai ir neobjektyviai, pagal susidarytą išankstinę nuomonę apie Jį. Aš neabejoju, kad tą dieną meilės dvasia prabudo apaštalo Jono širdyje. Kaip baisu, kad Dievo kūrinys žmogaus pavidalu veikia su tokia panieka palaiminto Dievo Sūnaus atžvilgiu, apkaltindamas Kristų tuo, kad Jis daro gera! Kokia gėda žmonių giminei, pasiekusiai tokią būseną: trokšti draugui mirties ir varyti šalin galintį išgydyti Gydytoją! Iš tiesų žmogus – Dievo priešas.

Bet grįžkime prie Kristaus. Pirmiausia išsiaiškinsime, kokia buvo Jo rūstavimo ir liūdesio priežastis. Po to pažiūrėsime, ar pas mus nėra to paties. Ar mes patys nesame mūsų Viešpaties rūstavimo ir liūdesio priežastis? Ir galiausiai pabandysime suprasti, kaip mes patys vertiname situaciją. Telaimina Šventoji Dvasia mūsų pamokslą dėl visų ir dėl kiekvieno, kuris girdi mus šią dieną!

Kokia buvo Jėzaus rūstavimo ir liūdesio priežastis? Žmonių širdžių užkietėjimas. Kitais žodžiais sakant, kalba eina apie žmonių kietaširdiškumą ir beširdiškumą. Netekusios atjautos, gailestingumo, apatiškos ir žiaurios jų širdys, praradusius deramą švelnumą, meilumą ir taktiškumą, iš tikrųjų užkietėjo. Paimkime, pavyzdžiui, rankas. Kai kurių žmonių rankos būna labai jautrios. Taip aklasis, tiesiog pirštais skaitantis knygą pagal Brailio sistemą, lavina ypatingą odos jautrumą, ir toks jautrumas akliesiems yra labai svarbus. Kai žmonės pašo pakulas, dirba akmenų skaldykloje ar užsiima kitu sunkiu darbu, jų rankos tampa pūslėtos ir grubios. Taip būna ir su širdimi. Ji turi būti labai jautri, bet dėl ilgalaikio kontakto su nuodėme tampa sudiržusi ir beširdė. Įprotis – tai antroji prigimtis. Taip keliautojo kojos pripranta prie kelio, jo veidas tampa atsparus šalčiui, o visa esybė prisitaiko prie jo gyvenimo būdo. Žmonės, pamažu vartojantys mirtinus preparatus, palaipsniui pripranta prie jų. Taip iš istorijos mes žinome apie karalių Mitridatą. Jis specialiai mažomis porcijomis vartojo nuodus, kol susiformavo imunitetas jiems. Jo organizmas liovėsi reaguoti į nuodus. Panašiai užkietėjusi  širdis nustoja reaguoti į gėrį. Žmogaus širdis turi būti jautri, atjaučianti ir sąžininga. Kai ji neatitinka šių reikalavimų, pats gyvenimas tampa grubus ir žiaurus.

Moralinė širdies užkietėjimo negalė ištiko daugybę žmonių. Argi jūs nepažįstate žmonių, kurių širdys panašėja ne į virpantį raumenį, o į kumštį? Turintis tokią širdį yra kurčias ir nejautrus kitų žmonių reikmėms. Jis niekam nejaučia gailesčio, nerodo jokios užuojautos net giminaičiams. Tačiau Dievas išgelbsti mus nuo kietaširdiškumo, nes jis blogiau už mirtį!

Žmogus gali netekti kūno širdies ir vietoj jos įgyti akmeninę širdį. Tokią širdį Raštas vadina “suakmenėjusia” – bejausme, neįžvelgiama ir užsispyrusia. Mūsų Viešpaties priešai, tą sabato dieną sėdėję sinagogoje, buvo nepataisomi. Juos valdė žvėriška neapykanta Jėzui. Jie įsitvirtino apsisprendime nenusileisti ir toliau kovoti su Juo, ką Jis bekalbėtų ir bedarytų. Mūsų Viešpats Jėzus rūstavo, sielvartavo ir liūdėjo dėl jų. Bet kame konkrečiai vis dėlto buvo jų kaltė? Dvasiniame aklume. Padžiūvusios rankos išgydymo atveju viskas buvo aišku ir paprasta. Jėzus apeliuoja į tiesą, be to, tokią akivaizdžią, jog žmonės turėjo gerokai pasidarbuoti, kad nepastebėtų to, kas akivaizdu. Kad nepamatytų, jiems teko ant dvasinių akių užtraukti užuolaidas ir uždaryti supratimo langines. Niekas nebūna toks aklas, koks aklas būna nenorintis matyti. Tokie yra patys akliausi iš aklųjų. Šie aklieji, būdami regintys, gyrėsi, kad gali matyti, todėl jų nuodėmė neatleistina. Dieve mano! Man baisu dėl to, kad aplink mus dar yra tiek daug žmonių, kurie viską žino, bet nesielgia atitinkamai pagal savo pažinimą. Kiek žmonių, priešindamiesi apkaltinimui, nenori kreiptis į Dievą, o užsikietina Dievo atžvilgiu.

Labiausiai dėmesio verta štai kas – šiuos žmones vertė būti liudininkais to, ko jie nenorėjo pripažinti. Jie užčiaupdavo savo lūpas, kai jiems derėjo kalbėti. Argi taip nenutinka su daugybe kitų žmonių, kai Evangelija valdingai įsibrauna į jų tikėjimo sritį? Jie suvokia, jog negali surasti jokio argumento prieš jiems išdėstytą Dievo tiesą. Dievo Žodis veikia taip akivaizdžiai, tarytum kūju daužydamas jiems per galvą, tačiau jie neketina nusilenkti Jo jėgai, ir drąsina save tuo, kad geriau jau išvengti smūgio, nei pasiduoti. Jie prisidengia burnas ir negeria gyvybės vandens, jiems paduodamo auksinėje Evangelijos taurėje. Niekas iš vaikų taip nesukanda dantų, žūtbūtinai mėgindamas atsisakyti bjaurios ricinos, kaip šie Evangelijos. Galima atvaryti arklį į girdyklą, bet nepriversi jo gerti, kadangi ne viską galima pasiekti jėga, kaip įrodė daugelio Žodžio klausytojų pavyzdys. Sinagogoje išdidžiai sėdėjo Rašto žinovai ir fariziejai. Keista, kad prieš juos nešaukė akmenys sienoje, nes šie žmonės taip atkakliai laikėsi savo, jog tiesiog nusprendė nepriimti akivaizdžiausių dalykų. Ar mūsų tarpe nėra kažko panašaus į šią giminės rūšį? Bet žmonės sinagogoje buvo ne tik akli elementarių tiesų atžvilgiu, bet dar mėgino įžiūrėti ydas ir nuodėmes ten, kur nei vienos nebuvo, būtent Viešpatyje Jėzuje.

Noriu pastebėti, jog daug žmonių tvirtina, jog jiems trūksta proto, kad suprastų Evangeliją. Tuo tarpu jiems pakanka proto, kad priekabiautų ir žemintų ją. O, čia jie turi negailestingai kritišką akį! Jie mato tariamus Rašto trūkumus, atrasdami vieną trūkumą Pakartoto įstatymo knygoje, kitą – Pradžios knygoje. Kas per demoniška išmintis būti stropiais tyrinėjant savo pačių nenaudai! Viešpaties Jėzaus Evangelija – tai vienintelė žmogaus išgelbėjimo viltis. Kaip liūdna didelio proto apraiška laikyti vienintelės savo vilties sunaikinimą! O, vargas klastingiems skeptikams! Jie lyg ereliai akylūs veiksmuose prieš save ir akli kaip pelės tam, kas tarnauja jų naudai. Rašto žinovai ir fariziejai mėgino atskleisti tai, ko nėra, kažkokias nuodėmes Jėzuje, kuriame nėra nuodėmės, o patys negalėjo ir nenorėjo matyti nuodėmės prieštaravime Jam. Jie išdrįso teisti Viešpatį, stebuklais patvirtinusį Savo dievišką kilmę, nors išoriškai rodė didelę pagarbą Dievui ir Jo įstatymui. Pasisakydami prieš Dievą, jie bandė demonstruoti uolumą Jam ir ypač Jo sabatams. Senosios gyvatės gudrybė buvo tame, kad klaidingo tikėjimo pagalba kovoti su tikru tikėjimu, kovoti su dievotumu, prisidengiant juo. Neverta stebėtis, kad mūsų iš tiesų šventas ir ištikimas Viešpats pasipiktino tokiu elgesiu.

O jūs ar niekuomet nesielgėte panašiai? Nejaugi ne? Visgi baiminuosi, kad daugelis ne tik taip elgėsi, bet ir elgiasi. Rodydami uolumą Dievui išorinėmis religijos apraiškomis, mėgina pateisinti savo priešinimąsi gyvam tikėjimui.

 

Bus daugiau

Originalus pamokslas „Jesus Angry with Hard Hearts“

Bendrinti: