.jpg)
Yra dar vienas aspektas, kuriuo šios psalmės susijusios, ypač 111 ir 112 psalmės. 111 psalmė atskleidžia mums Dievo šlovingumą, o 112 psalmė sutelkia dėmesį į dievobaimingo žmogaus didingumą. Šie dalykai yra susiję, ir tai matome 111 psalmės pabaigoje: Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius! Šie sakiniai pabrėžia paskutinį Dievo garbinimo aspektą - Jo šlovę, Dievo šlovės pasilikimą per amžius, parodo mums dievobaimingą žmogų - žmogų, gerbiantį Viešpatį ir vykdantį Jo įsakymus. 112 psalmė praplečia šią temą. Jau pirmoje 112 psalmės eilutėje skaitome: Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. Taip 112 psalmėje pakartojama 111 psalmės pabaiga ir mintis plėtojama toliau.
Taigi, psalmė prasideda kvietimu garbinti Dievą, o toliau atskleidžia, kaip atrodo dievoto žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje. Leidžiama suprasti, jog apie tokius dalykus dera net giedoti. Net mąstydami apie tai, kaip Dievo žodyje vaizduojamas palaimintas, dievobaimingas žmogus, mes galime šlovinti Jį, nors ir nebus tiesiogiai Dievą giriančių žodžių. Dauguma giesmių kreipia mūsų dėmesį į Dievą, tačiau yra psalmių, kalbančių apie tai, kaip atrodo dievobaimingas žmogus, koks yra jo gyvenimas, kokie jo prioritetai, pavyzdžiui, pirmoje psalmėje skaitome: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai. Tokios psalmės taip pat reikalingos. Viena iš priežasčių - kad visa bendruomenė matytų ir giedotų apie sektiną pavyzdį, siektiną charakterį ir pokyčius mūsų pačių gyvenime. Mūsų giesmės nėra vien tik Dievo garbinimas, giedodami mes galime raginti vienas kitą siekti dievoto žmogaus charakterio, aprašyto šioje psalmėje.
Pakalbėkime apie sąvoką „dievotumas". Tai nėra vienas iš tų žodžių, kuriuos dažnai vartojame savo kasdienėje kalboje. Kai išgirstame šį žodį, iškart pagalvojame apie religingumą, o ši sąvoka mūsų visuomenėje taip pat yra įgijusi neigiamą spalvą. Tačiau Šventajame Rašte dievotumas yra vertybė, o nagrinėjamoje ištraukoje yra aprašytas tikrasis dievotumas. Psalmės pradžioje mes raginami būti dievobaimingi, po to aprašoma, kas yra tikrasis dievotumas, ir pagaliau parodoma, kaip tikrasis dievotumas pasireiškia asmens gyvenime.
112 psalmė: Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius. Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus. Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko. Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas. Bloga žinia jo neišgąsdins; tvirta yra jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu. Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus. Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai. Nedorėlis tai matys ir graušis, dantimis grieš ir nyks. Nedorėlių troškimas pražus.
Taip baigiasi skaitinys apie Dievo šventumą - įkvepiantis ir neklystantis Dievo žodis. Te Viešpats įrašo šias amžinas tiesas į mūsų visų širdis. Šioje psalmėje, prasidedančioje kvietimu garbinti Dievą, matome tikrai dievoto žmogaus paveikslą, tikrąjį dvasingumą.
Dievotumo skatinimas
Visų pirma, mes skatinami būti dievobaimingi, ir tai daroma pačioje pirmoje psalmės eilutėje, iškart po raginimo girti Viešpatį. Po raginimo girti Viešpatį, mums tuoj pat, kaip ir pirmoje psalmėje, sakoma: Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi. Taigi dievotumas ir palaiminimai yra susiję. Viešpaties baimė, kuri yra dievotumo šerdis ir esmė, yra susieta su palaiminimu, kad abu šiuos dalykus gautume kartu. Bijoti Viešpaties reiškia iš tiesų būti palaimintam. Tikroji laimė patiriama bijant Viešpaties. Tai nepaprastai svarbi tiesa, nes šėtonas šiuos du dalykus mūsų širdyse ir protuose nuolat bando atskirti. Edeno sode Adomui ir Ievai jis pasakė: „Jei norite iš tiesų susilaukti palaiminimų, jei norite būti laimingi, jei norite būti tokie kaip Dievas, jūs neturite Viešpaties bijoti, neturite paklusti Jo įsakymams. Norėdami rasti laimę, turite išeiti už Dievo įsakymų ribų, liautis bijoti Viešpaties žodžio, viską turite daryti patys. Jei taip darysite, būsite laimingi." Kitais žodžiais tariant, jis sakė: „Jei norite tapti turtingi, pasitenkinę ir palaiminti šiame gyvenime, turite liautis bijoję Dievo ir laikęsi Jo įsakymų." Tačiau šiuos du dalykus, kuriuos šėtonas stengiasi supriešinti ir atskirti, psalmininkas vėl sujungia: tikrasis palaiminimas nėra Viešpaties baimės ar Jo įsakymų atsisakymas, tikrąją laimę atrasime, kai bijosime Dievo ir laikysimės Jo įsakymų.
Dabar, jaunas žmogau, pagalvokime, ką apie tai sako tavo patirtis. Tavo draugai sakys, kad niekada nepatirsi džiaugsmo, kuris priklauso jaunam žmogui, jei tau rūpi tik Biblija, Jėzus, Evangelija, bažnyčia ir tavo tėvų patarimai. Mums dažnai sakoma, kad džiaugsmas, pilnatvė, turtai ir pasitenkinimas gali būti patiriami tik tuomet, jei sieksi malonumo sau: nesvarbu, ar tai darysi gerdamas alkoholį, susidėdamas su tam tikrais žmonėmis ar įvairiais būdais maištaudamas. Tačiau čia psalmininkas sako: „Ne, ne, ne. Atsisakę visų suvaržymų, palaiminimo nerasime. Palaiminimas randamas bijant Viešpaties." Žinoma, mes, vyresni, žinome, kad šis iššūkis niekuomet nedingsta, bet laikui bėgant ir įgyjant vis daugiau patirties vis lengviau atsilaikyti. Taigi, psalmininkas, sakydamas: „Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi", nori mus įspėti, kad nemąstytume taip, kaip šėtonas siūlė mąstyti Adomui ir Ievai Edeno sode. Tikrasis palaiminimas atrandamas bijant Viešpaties!
Antroje ir trečioje 112 psalmės eilutėse matome, jog aprašomas palaiminimas yra net ir materialus: Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. Taigi, Viešpaties bijančio asmens palaiminimas perduodamas iš kartos į kartą. Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius. Dievotas žmogus susilauks ir materialių palaiminimų. Ar tai reiškia, jog, jei bijosi Dievo, visada būsi turtingas ir tavo vaikams puikiai seksis? Nereikia daug ieškoti - toliau toje pačioje psalmėje sakoma, jog Dievo bijantis žmogus nebijo blogų naujienų. Taigi, tai nėra „klestėjimo teologija". Mes pripažįstame, jog gyvenime egzistuoja sunkumai, tačiau dievotas, Dievo bijantis žmogus sugeba juos įveikti, reaguoja į juos pasitikėdamas Dievu.
Dar daugiau, prisiminkite Jobą - kaip jis aprašomas Jobo knygos pradžioje ir kaip pabaigoje? Jis buvo palaimintas ir materialiai, ir palaiminimai buvo susiję su palikuonimis. Ar tai reiškia, kad būdamas dievotas, Dievą mylintis žmogus, jis nepatiria sunkumų? Na, turėtume praleisti visą knygos vidurį, kad taip manytume. Jobas susiduria su visais įmanomais sunkumais, bet visa ko esmė nėra tik Senajam Testamentui būdingais terminais aprašyti visus dievotumo teikiamus palaiminimus, susijusius su materialia gerove ir palaiminimu ateities kartoms. Esmė - parodyti, jog šėtonas mums meluoja, sakydamas, kad pasitenkinimas ateina tik atsisakius Viešpaties baimės, kad tai, ko ieškome, rasime tik atmetę Dievo žodžius ir darydami taip, kaip norime mes. Ir tai vis kartojasi su kiekviena konkrečia nuodėme. Kiekvieną kartą tai yra iššūkis. Kaskart nusidėdami, mes tarsi sakome, jog, mūsų nuomone, būsime labiau palaiminti darydami tą nuodėmę, nei klausydami to, ką Dievas mums sako savo Žodyje. Taigi, kaskart gundomi nusidėti, mes vėl ir vėl kovojame tą pačią kovą, kad patikėtume, jog dievotumas padės mums atrasti palaimą, ir kad nėra palaiminimų be dievotumo.
Taigi, psalmė prasideda žodžiais „Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi" - taip norima mūsų prote sujungti šiuos du dalykus. Nėra taip, kad Dievas sakytų: „Aš kviečiu tave gyventi dievotai. Tau teks atsisakyti visų rūšių palaiminimų, bet turi sukąsti dantis ir tai ištverti." Ne, Jis sako, kaip giedama ir vienoje giesmėje, kad „tikras džiaugsmas ir ilgalaikiai turtai suteikiami tik Dievo vaikams". Tas, kuris džiaugiasi palaiminimais, kuris mėgaujasi pasitenkinimu, nėra pasaulietis, palaiminimais ir pasitekinimu džiaugiasi Dievo bijantys žmonės. Štai ką nori pasakyti psalmininkas. Turime melsti ir stiprinti savo tikėjimą tuo, kad pasipriešintume šėtono gundymams. Dažnai mums atrodo, kad gyventi dievotai taip sudėtinga ir skausminga, lyginant su galimybe atsisakyti Dievo baimės, kad mes gundomi manyti, jog palaiminimai, laimė ir Dievo baimė bei paklusnumas Jam yra visiškai nesusiję, o kai kuriais aspektais apskritai nesuderinami. Tačiau psalmininkas sako: „Ne, yra kitaip. Nepaklusnumas ir palaiminimai yra nesuderinami. Nors nuodėmės kartais atneša trumpalaikį džiaugsmą, tačiau galiausiai ji atneš ne palaiminimą, o kančią." Tiesa? Nuodėmė atneša kančią, vargą ir mirtį. Ir priešingai, dievotumas atneša palaiminimus. Ši psalmė taip ir prasideda - ji kviečia gyventi dievotai.
Kas yra dievotumas?
Ką mums reiškia žodis „dievotumas"? Pereikime prie antrojo aspekto, kuris išryškėja šioje psalmėje. Čia sugretinamos dvi frazes: Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. Taigi, atkreipiamas dėmesys į du dalykus - Viešpaties baimė ir Jo įsakymų laikymasis. Bet čia kalbama net ne apie įsakymų laikymąsi, bet apie Viešpaties baimę ir gėrėjimąsi Jo įsakymais. Tai labai svarbu, nes čia ir pradedame matyti tikrąjį dievotumo apibūdinimą. Vienas žymus komentatorius yra pasakęs: „Mes nesilaikysime Viešpaties įsakymų, kol nepradėsime jais mėgautis." Matote, mokiniai mėgaujasi mokymosi procesu.
Ką Biblija sako apie mokinystę? Jėzus dažnai kartodavo: „Tai - mano esmė, tai - mano maistas. Vykdyti Dievo valią - man lyg septynių patiekalų vaišės. Kai mane ragina vykdyti Dievo valią, aš neklausiu: „O kodėl turėčiau?", aš sakau: „Viešpatie, nori, kad aš tuo maitinčiausi? Tai stalas, kurį man paruošei, Viešpatie? Pasimėgimas vykdant Dievo įsakymus ir yra pati dievotumo šerdis."
Paklausykime, ką sako Kalvinas: „Tikrasis dievotumas - tai nuoširdi meilė Dievui, kaip Tėvui, ir baimė bei pagarba Jam, kaip Viešpačiui, priimant Jo teisingumą ir labiau nei mirties bijant Jį įžeisti." Kalvinas taip pat yra sakęs: „Dievotumu vadinu pagarbą, susijungiančią su meile Dievui. Jo palaiminimai skatina žmogų, kol šis supranta, kad viską yra skolingas Dievui, kad yra saugomas Jo tėviško rūpesčio, kad Jis yra viso gėrio davėjas. Kad žmogus neturėtų siekti nieko kito, tik Dievo. Ir pats žmogus niekada neatsilygins Jam savanoriška tarnyste." Nagrinėjamoje Rašto ištraukoje matome ir savanoriškos tarnystės pavyzdį. Vėl prisiminkime frazę „Jo įsakymus labai mėgsta".
Kas yra dievotumas? Dievotumas yra Dievo baimė, vaiko pagarbai tėvo atžvilgiu prilygstanti pagarba Dievui, sužadinanti garbinimą ir meilę.
Ar jums kada teko privilegija dirbti su žmogumi arba tam žmogui, kurio charakteriu jūs taip žavėjotės, taip vertinote jo viziją ir jo dorą, kad dėl to žmogaus galėjote padaryti bet ką? Jūs mėgautumėtės dirbdamas tokiam žmogui, tiesa? Nuo paauglystės iki trisdešimties, kai pačiam teko stoti į priešakines linijas ir padėti kitiems tarnautojams nešti naštas, man yra tekęs džiaugsmas būti kelių tikrai didžių asmenų padėjėju, asistentu, jų dešiniąja ranka. Aš taip žavėjausi tais dievobaimingais žmonėmis, kuriuos Dievas siuntė į mano gyvenimą, kad būčiau kalnus dėl jų nuvertęs. Tokie santykiai su Dievu ir yra tikrasis dievotumas. Kai suprantame, koks mylintis Tėvas Jis yra, koks Jis dosnus, koks nuostabus Jo charakteris, mylime Jį taip, kad trokštame, svajojame, kaip vykdysime Jo valią! Kodėl? Todėl, kad norime pamaloninti Jį. Mums nėra našta pamaloninti Jį. Mums patinka padrąsinimas ir palaiminimas, kurį patiriame darydami tai, kas teikia Jam malonumą. Tai ir yra dievotumas - kai mes mėgaujamės vykdydami Jo įsakymus.
Žymus psalmių komentatorius Williamas Plummeris sako: „Didžiausias trūkumas šiame pasaulyje yra tikro dievotumo trūkumas." To trūksta ir bažnyčioje. Tik pagalvokite: jei mūsų bendruomenė būtų apibūdinama kaip bendruomenė, kuri iš tiesų trokšta Dievo, iš tiesų mėgaujasi vykdydama Jo įsakymus ir iš tiesų gerbia Dievą, koks tai būtų liudijimas aplinkiniams!
Dievotumo apraiškos
Dievotumas dievobaimingo žmogaus gyvenime pasireiškia keliais būdais, tad noriu, kad pažvelgtume į 112 psalmės 4-9 eilutes. Deja, visko, apie ką čia kalbama, išnagrinėti negalėsime. Pavyzdžiui, būtų labai naudinga pamąstyti apie tai, kas parašyta 4 eilutėje: Dorajam šviesa nušvinta tamsoje. Viena iš Dievo baimės pasekmių yra tai, jog Dievo bijantis žmogus žino, ką daryti netgi tamsiais laikais, nes Dievas teikia jam šviesą. Dievas veda jį ir per tamsiausius laikus. Mums naudinga būtų tai apsvarstyti, tačiau noriu sutelkti dėmesį į kitus tris dalykus - į tris Dievo bijančio asmens charakterio bruožus, išryškintus nagrinėjamoje ištraukoje.
Pirmasis bruožas - dievobaimingas žmogus yra teisingas. Žvilgtelėkime į 5 eilutę: Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko. 3 eilutėje sakoma, kad toks žmogus yra materialiai palaimintas, o 5 eilutė atskleidžia, kad jis nepiktnaudžiauja nei pinigais, nei valdžia. Jis teisingai naudoja pinigus ir valdžią, ir yra dosnus. Taigi, pinigai jam nėra tikslas ir taip trokštamas palaiminimas, dievobaimingas žmogus pripažįsta juos kaip dovaną ir Dievo aprūpinimą ir naudoja juos bei jam Dievo suteiktą valdžią, vadovaudamasis šiomis nuostatomis. Jis žino, kad šis pasaulis praeis, todėl geba atsispirti pagundai piktnaudžiauti pinigais ir valdžia, ir naudoja juos teisingai. Taigi, galime matyti, kad dievotumo teikiami palaiminimai nėra tik materialūs ir besitęsiantys ateities kartoms, tai ir charakterio pasikeitimai, vykstantys Dievo malonei veikiant.
Antra, 7 eilutėje skaitome: Bloga žinia jo neišgąsdins. Kitais žodžiais tariant, jis visiškai pasitiki Dievu. Net sulaukęs blogų žinių, toks žmogus nepasiduoda nuodėmėms, kylančioms iš baimės, bet pasitiki Viešpačiu. Vienas iš tikros Dievo baimės padarinių yra gebėjimas pasitikėti Juo ir tose situacijose, kurios kitiems žmonėms keltų baimę. Vienoje psalmėje yra tokia frazė: Bijokite Viešpaties, šventieji, ir jums nebereikės bijoti nieko kito. Jei bijai Dievo, nieko kito nebebijosi. Tai - tiesa ir biblinis principas, ir mes matome tai veikiant. Dievotas žmogus pasitiki Viešpačiu - tai vienas iš tikro dievotumo padarinių jo charakteriui.
Trečia, žvilgtelėkime į 9 eilutę: Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai. Kitais žodžiais tariant, nors šis žmogus yra Viešpaties materialiai palaimintas, jis nėra šykštus. Jis - ne godus. Priešingai, jis - dosnus. Jis dosniai dalina, šelpia vargšus. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jis yra dosnus ir elgiasi teisingai su tuo, ką yra gavęs iš Viešpaties. Be to, šią mintį perteikia apaštalas Paulius Antrame laiške korintiečiams, 9 skyriuje. O 8 šio laiško skyriuje Paulius rašė: Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi. Taigi, Paulius mums sako, kad Jėzus buvo dosnus, o juk Jis yra tikrojo dievotumo pavyzdys.
Brangieji, Dievo baimė - ne baimingas keliaklupsčia-vimas laukiant Jo nuosprendžio, bet vaikiškas nuolankumas ir pagarba Jam, mėgaujantis vykdant Jo valią. Tai nulemia svarbiausias krikščionio gyvenimo kovas. Didžiausias šėtono mums nuolat siunčiamas išbandymas yra jo melas, kad sekti Dievu mums per daug kainuoja, kad negalime sau leisti tiek kainuojančios mokinystės. Bet Dievas iš savo malonės kalba mums per 112 psalmę ir daugybę kitų Rašto vietų, sakydamas: „Tu gal juokauji? Tu negali sau leisti atsisakyti palaiminimų, kuriuos teikia mano baimė, nes mylėdamas mane, sulauksi tikrų palaiminimų, o atsisakydamas mano baimės liksi be nieko - amžiams." Štai apie ką kalba 10 šios psalmės eilutė. Tas, kuris atsisako bijoti Viešpaties, liks nieko nepešęs. Todėl privalome lavinti save, puoselėti Dievo baimę, nes to mums reikia, jei norime laimėti didžiausias savo gyvenimo kovas, nesvarbu, ar mums penkiolika, penkiasdešimt penkeri ar devyniasdešimt penkeri.
Iš www.fpcjackson.org
vertė Viktorija Valatkaitė
