Ši studija - tai pasvarstymai apie garbinimo esmę bei santykį su muzika, Evangelija ir bažnyčia. Viliuosi, jog mano atradimai padės ir jums patirti garbinimo pilnatvę.

Krikščioniškoje tradicijoje ši nuodėmė didžiųjų dvasinių priešų sąraše lenkia net gašlumą ir užima antrąją vietą po puikybės. Apaštalas Paulius ją vadino „visokio blogio šaknimi“.

Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.

Ar gali Dievas sutverti tokį didelį ir sunkų akmenį, kad pats nepajėgtų jo pakelti? Ar esama ko nors, kas Dievui neįmanoma? Biblijoje rašoma, jog Jis negali pažeisti savo charakterio vientisumo, jog negali gundyti žmonių nusidėti.

Ir sakys: „Nutieskite kelią, nutieskite kelią mano tautai ir pašalinkite kliūtis.“ Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas...

Daugelis krikščionių atgailauja pakankamai, kad jiems būtų atleista, bet nepakankamai, kad išvystų Dievo Karalystę.

Viešpats atstato Jeruzalės miestą, Izraelio tremtinius surenka. Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto (Ps 147, 2-3).

Ar jūs kada nors sutikote žmogų, kuris iš tikrųjų pasitikėjo Dievu? Kai buvau ateistė, turėjau draugę, kuri dažnai melsdavosi.

Kartais, kai suaugusiųjų klasėje garsiai skaitau Evangelijos pagal Morkų antrame skyriuje aprašytą istoriją apie paralyžiuotą žmogų, kurį keturi draugai atnešė pas Jėzų, paprašau jų užsimerkti ir įsivaizduoti, kad kiekvienas iš jų ir yra tas paralyžiuotas žmogus.

Jei nuvažiuotumėte į Vokietiją, Vitenbergo miestą, kur gimė protestantizmas, jums gali kilti klausimas, kaipgi Martynas Liuteris sugebėjo prikalti savo 95 tezes prie tokių tvirtų bronzinių penkių šimtų metų senumo pilies bažnyčios durų. Tačiau netrukus suprastumėte, kad bronzinės durys įstatytos palyginti neseniai.