Su ištvirkavimu glaudžiai asocijuojasi gobšumas / geidulingumas. Abiems šioms nuodėmėms būdingas nepasotinamas geismas, ir tas, kuris jomis nusideda, duodasi pasaulio įveikiamas.

Nuo šiol Naujajame Testamente krikščionys vadinami tiesiog „šventaisiais“. Jie nevadinami „teisiaisiais“, kaip galima būtų tikėtis, - galbūt todėl, kad šis žodis byloja tik apie vieną unikalų mūsų gyvenimo įvykį - krikštą ir išteisinimą.

Ecclesia Christi, mokinių bendruomenė, išplėšiama iš pasaulio gniaužtų. Žinoma, ji vis dar turi gyventi pasaulyje, tačiau sudaro vieną Kūną, kuris turi suverenią erdvę savo egzistavimui ir misijai.

Mano aplinkoje nebuvo kariškių, tačiau man visados buvo įdomu, kaip ruošiami kareiviai. Savo metu, atrodo, apaštalas Paulius taip pat tuo domėjosi.

Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs. Jūs visai neįžeidėte manęs. Jūs žinote, kad Jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu.

Kodėl žmogaus širdis užkietėja? Atsakymas atrodo paprastas ir akivaizdus: dėl patirtų kančių ir sunkumų, dėl skurdo, dėl nepakeliamo sielvarto…

Taip, Jis turėjo galvoje tai, ką pasakė. Tie, kurie Jam atsiduoda, taps tobuli kaip Jis - tobuli meile, išmintimi, džiaugsmu, grožiu ir nemirtingumu.

Kartą vieno bažnyčios tarybos susirinkimo metu pasakiau, kad esu labai pavargęs, gydytojai diagnozavo man plaučių uždegimą, ir mano našta kartais atrodo tiesiog nepakeliama. Visi tarybos nariai buvo mano draugai, tad tikėjausi, kad jie mane supras ir palaikys. Tačiau nutiko kitaip...

Evangelijoje pagal Joną skaitome: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 30-31).

Flannery O'Connor yra pasakiusi: „Kartais nuo bažnyčios tenka kentėti tiek pat, kaip ir dėl jos." Kai kurie mano draugai mano taip pat. Įtraukti į kokį nors bažnyčioje įsiplieskusį konfliktą, žmonės dažnai visai nusivilia bažnyčia.