O dar tiksliau - dėl žmogiško piktumo ir nejautrumo, į kuriuos žmogus buvo priverstas išmokti atsakyti tuo pačiu. Atrodytų, jog viskas čia logiška ir teisinga. Deja, tik iš pirmo žvilgsnio.
Rimčiau svarstant, ši paprasta schema labai kritikuotina jau vien dėl to, kad dauguma žmonių netapo kietaširdžiai ir sugebėjo išsaugoti meilę bei gailestingumą pačiomis siaubingiausiomis sąlygomis - per karą, koncentracijos stovyklose, neišgydomų ligonių palatose. Ir priešingai - žmonės, gyvenantys be sunkumų, kuriems nieko netrūksta, gali elgtis taip, tarsi jų širdies vietoje būtų akmuo. O svarbiausia, turint omenyje, kad žmogaus sušiurkštėjimas - poveikio iš šalies rezultatas, tai neišvengiamai reikėtų pripažinti, kad žmogus nelaisvas pasirinkti tarp gailestingumo ir kietaširdiškumo, jog šis pasirinkimas visiškai priklauso nuo jo gyvenimo aplinkybių, o geras ir atjaučiantis sugeba būti tik tas, kuriam likimas visą laiką dovanojo tik meduolių. Tačiau praktika įtikinamai rodo, kad realiame gyvenime viskas yra visiškai priešingai: kaip tik žmonės, gyvenime iškentę daug vargo, gerokai dažniau sugeba atjausti ir išgyventi svetimą nelaimę. Be to, visi gerai žinome, kad būtent įveikiant tragiškas aplinkybes pasireiškia pačios geriausios, kilniausios ir tauriausios žmogaus savybės. Pasiaukojimas, heroizmas iš esmės neįmanomas, kai viskas gerai ir kur nėra žmogaus skausmo ir kančių.
Taigi akivaizdu, kad gyvenimo sunkumai - tik viena iš galimų sąlygų užkietėti žmogaus širdžiai, bet tikrai ne priežastis. Tiktai šuo kandžiojasi dėl šuniško gyvenimo. Bet jis tiktai šuo, neturi etikos kriterijų ir moralinio pasirinkimo laisvės. Pagal tai apibūdinti žmogų galima tik tuo atveju, jeigu nori jį pažeminti ir palyginti su gyvuliu.
Ledynų periodas
Tad kodėl tada žmonės tampa tokie kietaširdžiai? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kiekvienas iš savo patirties žinome, kaip gali suledėti širdis taip, kad prisibelsti iki jos negali net mums brangūs ir artimi žmonės.
Ir juk dažniausiai itin baisių nelaimių mūsų gyvenime nevyksta. „Ledynų periodo širdyje“ priežastis gali būti tokia niekinga, kad net ne visada ją sugebame pastebėti. Tiesiog tam tikru momentu staiga konstatuoji, kad gyveni tarsi kažkokioje kapsulėje, atskiriančioje tave nuo viso likusio pasaulio, ir kiekvienas bandymas prisibelsti iki tavęs iš išorės tavo širdyje nesukelia nieko, išskyrus susierzinimą ir priešiškumą. Tiesą sakant, pats žodis „užkietinti“ ir reiškia - padaryti šiurkštų, tvirtą, nepasiduodantį jokiam poveikiui iš išorės. Juk neatsitiktinai priešingą kietaširdiškumui žmogaus savybę priimta apibūdinti tokiomis pat kategorijomis, tik priešinga reikšme - „minkštaširdis“. Тai žmogus, gebantis pakeisti savo širdį, išsaugantis emocinį plastiškumą.
Kaipgi žmogus praranda tokį vertingą sugebėjimą?
Krikščionybė, be abejo, turi atsakymą į tokį kiekvienam žmogui svarbų klausimą. Bet norint jį teisingai suprasti, būtina atsiversti Šventąjį Raštą.
Egipto bausmės
Biblijoje yra vieta, kuri gali pasitarnauti kaip universalus raktas norint suprasti visus įvairių pavidalų žmogaus kietaširdiškumo pasireiškimus. Tai istorija apie faraoną, pas kurį Dievas siunčia pranašą Mozę, kad išlaisvintų žydų tautą iš vergijos, ir sako tokius keistus žodžius: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti“ (Iš 4, 21).
Egiptą užgriūva daugybė nelaimių, žinomų kaip „Egipto bausmės“. Todėl išsigandęs faraonas vis dėlto leidžia žydus namo, už vergystės metus sumokėjęs didelę kompensaciją. Bet paskui pakeičia savo sprendimą, juos vejasi, o to rezultatas - žūsta jūroje su visais savo kariais.
Aukščiau perteiktuose Dievo žodžiuose galima įžvelgti pasipiktinimą keliantį neteisingumą. Žinoma: pats sukietino faraono širdį, o po to ėmė jį bausti ir galų gale pražudė? Nenuostabu, kad būtent ši Biblijos vieta tapo tarsi „atpirkimo ožiu“, kurią aptardami savo sumanumą aštrino iš pradžių sovietiniai, o po jų - ir dabartiniai ateizmo propaguotojai. Vis dėlto skubotos išvados visais laikais buvo ne itin gilaus proto liudininkės. Ir jei jau kalbame apie Biblijos fragmentą, turbūt prasminga susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai.
Purvas ir saulė
Žodžiai „užkietinsiu širdį“, atrodytų, sako apie kažkokį prievartinį Dievo veiksmą, kuriais jis atima iš faraono veikimo laisvę. Bet pati Biblijos ištarmės logika kalba ką kita. Į tai atkreipia dėmesį šventasis Jefremas Sirinas: „Jeigu Dievas užkietina širdį, tai širdyje, kurią užkietina Dievas, negali įvykti permainų. Jeigu faraonas, kęsdamas bausmę, sakė: „paleisiu“, o praėjus bausmės laikui neišlaisvino žydų, vadinasi, jo širdis užkietėjo ne dėl Dievo, o iš vidinio nusiteikimo, kai tebegaliojant bausmės laikui jis buvo pasirengęs laikytis įsakymo, o kai greitai pajuto palengvėjimą - pažeidė įstatymą…“ Iš tikrųjų taip viskas ir vyko. Biblijoje toliau rašoma: …Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS kad buvo pasakęs“ (Iš 8, 15).
Faraonas pats užkietino savo širdį, ir niekas to daryti jo nevertė, tuo labiau - Dievas. Bet nemažiau akivaizdu, kad Dievas kažkaip dalyvavo, kitaip nebūtų prasmingi žodžiai: Aš užkietinsiu. Tiktai tas dalyvavimas buvo visiškai kitoks, nei gali pasirodyti paviršutiniškai perskaičius Biblijos tekstą.
Šventasis Teofilaktas apie faraono širdies užkietėjimo priežastis rašo taip: „Ką tai reiškia - Dievas užkietino? Atrodytų, tai - absurdas. Bet apie Dievą kalbama, kad Jis padarė faraono širdį žiaurią, panašiai kaip saulė sukietina purvą. Kokiu būdu? Kantrumu, nes Jis darė ją žiaurią, ugdydamas kantrumą. Atsitiko panašiai kaip būna, kai kas nors, turėdamas netikusį tarną, kreipiasi į jį geraširdiškai. Kuo geraširdiškiau su juo elgiasi, tuo daro jį blogesnį, ne dėl to tarsi pats išmoko jį nedorybių, bet dėl to, kad tarnas naudojasi didele kantrybe pakęsti jo gausias šunybes, nes tą kantrybę ignoruoja.“
Tą patį sako ir šventasis Teofanas Atsiskyrėlis, perteikdamas šitą principą pagal Biblijos situaciją visais žmonijos sužiaurėjimo atvejais: „Žodžio sužiaurėjimas nereikia suprasti taip, tarsi Dievas pats savo jėgomis užkietino nepaklusniųjų širdis, panašiai kaip faraono, o taip, kad amoralūs nepaklusnieji, nepaisydami Dievo gailestingumo, patys būdami nedorovingi, nesušvelnėja, o vis labiau žiaurėja savo užsispyrimu ir nenuolankumu.“
Dievas ir sąžinė
Taigi, žodžiai apie Dievo užkietintą faraono širdį — ne daugiau kaip kalbos figūra. Faraonas pats užkietino savo širdį. Ir šis faktas rodo tą patį, aukščiau minėtą raktą, norint suprasti žmonių kietaširdiškumo priežastis. Pasirodo, kieta, tarsi saulėje išdžiūvęs purvas, mūsų širdis tampa situacijoje, kai mums atsiveria Dievas. Ir visai nebūtina, kad taip atsitiktų vykstant dideliems ir baisiems stebuklams, panašiems į tuos, kai Dievas apsireiškė faraonui. Kasdieniame mūsų gyvenime viskas yra daug paprasčiau, bet kartu ir daug tragiškiau mums - tampame žiaurūs, kai paaiškėja tiesa. Juk nustatyti visai paprasta, tiesa - tai, kas yra iš tikrųjų, priešingai apgaulei ar paklydimams. Ir kai žmogus staiga išvysta save būtent tokį - be iliuzijų ir saviapgaulės, — tai gali tapti jam labai sunkiu išbandymu, net be jokių ženklų ar stebuklų iš aukščiau. Juk nėra lengva pripažinti, kad tu, švelniai tariant, neteisus savo mintimis, žodžiais ir poelgiais, net tada, kai tai tau pačiam akivaizdu.
Ir tada galimi du reakcijos į atsivėrusį savo gyvenimo paveikslą variantai. Pirmas - tai atgaila, savo klaidos pripažinimas, noras pasitaisyti. Antras - buka savigyna nuo to, kas išvysta, tėra siena, atsitvėrimas. Bet… atsitvėrimas nuo ko? Nuo to, kas yra iš tikrųjų tai ir yra - nuo tiesos! Тada žmogus užsisklendžia savyje tarsi tam tikrais dvasiniais šarvais, atskiriančiais jį nuo realaus pasaulio, taip užkietėja žmogaus širdis.
Tačiau kokiu būdu čia veikia Dievas, ir kodėl tą liguistą savo neteisumo suvokimą reikia laikyti susitikimu su Juo? Esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi nuostabią savybę, padedančią jam neklystamai suvokti savo veiksmų moralinį turinį. Tai - sąžinė, kurią tėvas Dorofėjus vadina dieviška mūsų sielos šviesa: „Kai Dievas sukūrė žmogų, Jis įkvėpė jam kai ką dieviško, tarsi turėdamas tam tikrą sumanymą, panašų į kibirkštį ir šviesą, ir šilumą; sumanymą, kuris nušviečia protą ir parodo jam, kas gera ir kas bloga: tai vadinasi sąžine, o ji yra natūralus įstatymas.“ Todėl sąžinės veikimą pagrįstai galime vadinti Dievo veikimu: juk neatsitiktinai kiekvienas iš patirties žinome, kaip sąžinė gali konfliktuoti su mūsų planais, vertinimais, sprendimais. Akivaizdu, kad žmogaus prigimtyje ji tarsi ne visai sava, ir pagal žmogaus asmenybę paradoksaliai tampa tam tikru jos oponentu. Tai dieviška kibirkštis, įsižiebusi mūsų sieloje ir apšviečianti mums visą netiesą, kurią mes darome arba dar tik ketiname padaryti. Be to, krikščionybėje nuotolis tarp santykių su Dievu etikos ir žmonių tarpusavio etikos lygūs nuliui, pasak Kristaus žodžių: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Мt 25, 40). Ir kai mes nenorime priimti akivaizdaus savo neteisumo kito žmogaus atžvilgiu, tai reiškia ne ką kita, kaip mūsų širdies užkietėjimą pačiam Kristui.
Vaškas ir molis
Na, ir pagaliau dar vienas argumentas. Evangelijoje Viešpats sutapatina tiesą su Savimi: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Čia žodis „tiesa“ reiškia jau ne paprasčiausiai tam tikrą realybę, turinčią vietą tikrovėje, o kai ką nepamatuojamai daug svarbesnį ir aukštesnį. Tiesa, teologijos požiūriu, - tai Dievo kūrybinis mąstymas apie pasaulį ir žmogų, apie tai, kokie turime būti mes pagal Dievo sumanymą.
Per dvasinį skausmą mūsų sąžinė kasdien parodo, kur nukrypome nuo tos Tiesos, kur mes nusigręžėme nuo Kristaus. Ir ne taip jau svarbu, kokiomis aplinkybėmis tai atsitiks: ar įžeisime žmoną, ar patys įsižeisime, aprėksime vaikus, ar susierzinę pastumsime gatvės spūstyje atsitiktinį praeivį.
Kiekvienu atveju toks konfliktas su savo sąžine bus mūsų susitikimas su Dievu, kuris krikščionybėje neatsitiktinai vadinamas - Tiesos Saule.
Juk į saulės spindulius įvairios medžiagos reaguoja labai skirtingai: vaškas - suminkštėja, įgyja savybę pakeisti formą. Molis, priešingai, tvirtėja, džiūsta, tampa kietas ir nejautrus puodžiaus ar skulptoriaus pirštams. Taip ir žmogaus širdis - susitikus su Dievu, gali arba suminkštėti kaip vaškas, arba suakmenėti kaip molis. O su kuo jam susilyginti - moliu ar vašku, - tai sprendžia tik pats žmogus, tai ir yra dieviška laisvės dovana, suteikta žmogui jį kuriant. Išorinės mūsų gyvenimo aplinkybės gali būti pačios įvairiausios - palankios arba košmariškos; lygios tarsi plentas, ar duobėtos kaip šunkelis. Bet sukietinti ar suminkštinti šiuose keliuose savo širdį žmogus gali tik savo valia - kai Dievas jam atsivers kokiomis nors pašaliniam nepastebimomis aplinkybėmis. Taip gyvendamas be nemalonumų ir laimingas turtuolis iš Evangelijos palyginimo atsisakė Kristaus malonės, nors prieš jį buvo tik nušašęs elgeta Lozorius. Тaip protingas plėšikas, už savo nusikaltimus nuteistas kankinamai mirčiai, jau ant kryžiaus rado savyje dvasios jėgų pasigailėti šalia jo nukryžiuoto Viešpaties.
Taip kiekvienas iš mūsų kasdien arba suminkština savo širdį atleisdamas skriaudas ir užjausdamas svetimą skausmą, arba ją užkietina, teisindamas save ir nenorėdamas pripažinti savo neteisumo prieš žmones, Dievą ir savo sąžinę.
Parengė Michalina Bočiarova
Aleksandras Tkačenka. Kodėl užkietėja širdys?
Kodėl žmogaus širdis užkietėja? Atsakymas atrodo paprastas ir akivaizdus: dėl patirtų kančių ir sunkumų, dėl skurdo, dėl nepakeliamo sielvarto…
_64x64_9de.jpg)
