.jpg)
Paskutiniu metu man nedavė ramybės vienas klausimas. Manau, jog kiekvienas nuoširdus tikintysis turėtų nuolatos savęs klausti: Ar aš augu malone?
Mano supratimu, malonė yra Šventosios Dvasios teikiamas gebėjimas vis labiau panašėti į Jėzų. Taigi, augti malone reiškia veikiant neribotai Dievo Dvasios jėgai vis labiau panašėti į Kristų. Perfrazuokime šį klausimą kitaip: „Ar aš leidžiu Šventajai Dvasiai daryti mane vis panašesnį į Jėzų namuose, tarnaujant, bendraujant su kitais?" Šis klausimas ypač aktualus subrendusiems krikščionims - žmonėms, kurie metų metus statydinosi į dvasinius namus reguliariai studijuodami Bibliją, nuolatos melsdamiesi ir lavindami dievotumą. Jei atpažinai save, leisk paklausti: Ar studijuodamas, melsdamasis ir mokydamasis, tu tapai panašesnis į Jėzų? Ar esi labiau užjaučiantis, romus, gailestingas ir atlaidus nei prieš metus? Ar tu tobulėji? O gal tu nė trupučio nepaaugai?
Ar augama malone, galima spręsti tik pagal vieną dalyką: Dievas buvo gailestingas tau, tad ar tu taip pat esi gailestingas kitiems? Jei nesi tuo tikras, pagalvok: kaip reaguoji, kai kas nors tave įžeidžia? Ar išlieki malonus ir švelnus? O gal supyksti ir įsileidi kartėlį? Esi kantrus bei supratingas, ar greit suirzti ir pradedi ginčytis?
Ypač noriu kreiptis į tuos skaitytojus, kurie jau tarnauja: pastorius, vyresniuosius, vadovus, - į tuos, kuriuos Dievas išsirinko, kad jų gyvenimas būtų pavyzdys kitiems. Manau, jog mums visiems svarbu atsakyti į šiuos klausimus: „Kokia kryptimi aš einu? Ar augu malone vykdydamas savo pašaukimą? O gal darausi nebe toks geras?"
Nuoširdžiai ištirk, kaip gyvenai visus praėjusius metus. Pamąstyk apie visus išbandymus, su kuriais susidūrei namuose, darbe, tarnavime. Daugelis mano draugų, užimančių vadovaujančias pareigas bažnyčioje, prisipažino, jog paskutiniaisiais metais jie susidūrė su pačiais sunkiausiais išbandymais savo gyvenime.
Ar gali nuoširdžiai pasakyti, jog į visus sunkumus reagavai su tikėjimu, malone, meile ir gailestingumu? Ar išmėginimų metu išmokai būti malonesnis, kantresnis, švelnesnis ir romesnis? O gal, kaip ir aš, prisipažinsi, kad pratrūkdavai pykčiu ir šiurkščiais žodžiais, po to panirdavai į savigailą, o tai sukėlė stiprų stresą ir bemieges naktis?
Mes visi turime savęs paklausti: „Ar savo kritikams ir priešams atsakiau su užuojauta, meile, gailestingumu ir atlaidumu? Ar atsakiau jiems piktai, demonstruodamas savąjį teisumą? Ar stengiausi įrodyti, kad aš esu teisus, o jie klysta? Gal, norėdamas parodyti, kaip labai mane įžeidė, nesuprato ir neteisingai apkalbėjo, aš sužeidžiau kitus? Ar, užuot nusižeminęs ir atsukęs kitą skruostą, aš siekiau įrodyti savo teisybę? Ar aš įsiskaudinau ir elgiausi atitinkamai, kai turėjau būti tuo, kuris gydo ir sutaiko?"
Ar lauki grįžtančio Jėzaus?
Apaštalas Petras aprašo bauginančią dieną, kuriai atėjus nebeliks dangaus, žemės elementai suirs ir visa kūrinija išnyks. Iki tol, sako Petras, mes turime nuolatos būti pasiruošę ir ilgėtis mūsų Viešpaties sugrįžimo: Tad jūs, mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, nenupultumėte nuo savo stiprybės. <...> Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums. <...> Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus (2 Pt 3, 17. 11. 14).
Ragindamas nenupulti (17 eil.) Petras meta mums iššūkį: „Jūs esate Jėzaus mylimieji. Jūs tvirtinate, jog esate pasiruošę ir trokštate, kad Viešpats sugrįžtų, ir taip elgtis raginate kitus. Bet ar negyvenate taip, tarsi Jėzus niekada negrįžtų? Iš jūsų tikimasi, kad būsite pavyzdys visai Kristaus bažnyčiai. Taigi, ar taikoje gyvenate su visais? Ar jūsų gyvenimas prieš Viešpatį iš tiesų be priekaištų? Įspėju jus: nemanykite, kad neįmanoma išklysti iš tvirto kelio. Jūs taip pat galite būti suklaidinti".
Kas yra tas „nedorėlių paklydimas", apie kurį čia užsimena Petras? Tai skleidžiama idėja, jog Jėzus iš tiesų dar nestovi prie durų. Tai atneša apgaulingą nusiraminimą.
Apie tuos, kurie pasidavė šiam „nedorėlių paklydimui", Petras rašo: Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma (2 Pt 2, 19-20).
Vartodamas žodį „įklimpę", Petras kalba ne apie žmones, kurie grįžo prie aiškių nuodėmių, tokių kaip paleistuvystė ar alkoholizmas, bet apie tuos, kurie grįžo prie kūniškų nuostatų ir motyvų, kuriuos turėjo prieš pažindami Kristų. Gali teigti, jog esi išgelbėtas, išteisintas ir pašventintas, sakyti, jog pabėgai nuo šio sugedusio amžiaus geidulių, kad esi palaimintas artimai pažinęs Jėzų, tačiau Petras įspėja: „Yra pavojus nustoti augti. Įmanoma sugrįžti prie kartėlio ir keršto troškimo pančių... būti negeros, negailestingos, neatlaidžios dvasios... negeraširdiško būdo. Jei grįžai bent prie vieno iš šių dalykų, tau bus blogiau, nei anksčiau, kai dar nepažinai Jėzaus".
Nesielkime vaikiškai
Paulius įspėjo efeziečius, jog negerai yra būti kūdikiais, kurie siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo (Ef 4, 14). Galbūt tu galvoji: „Ši eilutė ne man. Aš turiu tvirtą biblinį pamatą. Manęs netraukia nauji vėjai ir paviršutiniški prabudimai, atitraukiantys žmones nuo Kristaus. Aš - įsišaknijęs ir įsitvirtinęs Dievo žodyje".
Tačiau paklausykite, ką Paulius rašo toliau: siūbuojami ir nešiojami <...> žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą (Ef 4, 14). Galbūt tavęs ir nenunešė neteisingos doktrinos, tačiau Paulius įspėja, jog gali būti nuneštas kitų dalykų: gal tave blaško piktos mintys apie tuos, kurie tau prieštarauja?
Paulius kviečia mus ištirti save: kaip elgiamės su žmonėmis, kurie vadinasi broliais ir seserimis Kristuje, bet skleidžia apie mus melagystes? Ką darome, kai kas nors suabejoja mūsų motyvais, mus apkalba ir, atrodo, nori mus sužlugdyti? Ką darote, kai mus žeidžia ir skaudina iki ašarų?
Ar kada nors stebėjote vaikus žaidimų aikštelėje? Dėl menkiausios žaizdelės jie bėga skųstis pas arčiausiai esantį suaugusį, jie ginčijasi su kitais vaikais, nepaliauja kaltinti ir raginti: „Nedaryk taip!", „Daryk anaip!"
Liūdna, tačiau daug krikščionių pasidavė šiems vaikiškiems, negarbingiems žaidimams. Žinau kelis žmones, kurie siuntinėja vienas kitam elektroninius laiškus, kurstydami atkaklią kaltinimų kovą. Krikščionis iš vieno pasaulio krašto siunčia laišką savo draugui, jį kaltindamas: „Brangus broli Kristuje, tu neteisingai apkaltinai mane, apjuodindamas mano gerą vardą. Tu nusidėjai ne tik prieš mane, bet ir prieš Viešpatį. Nejaugi nesupranti, jog palietei Dievo pateptąjį? Meldžiu, kad Viešpats atskleistų tau, kaip pavojinga skleisti gandus".
Ir jis gauna atsakymą: „Mylimas drauge, negaliu patikėti tuo, ką rašei paskutiniame laiške. Tu neteisingai apkaltinai mane paskalų ir šmeižto skleidimu. Aš paneigiu visa, ką tu sakei, kad aš sakiau. Tu ištraukei mano žodžius iš konteksto. Tu turi manęs atsiprašyti".
Šie žmonės pasidavė tam pačiam vaikiškam žaidimui: „Nedaryk taip! Daryk anaip!"
Paulius ragina mus subręsti: kalbėdami tiesą meilėje, aukime visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus (Ef 4, 15). Jis sako: Jūs negalite sustabdyti paniekos, įžeidimų, apie jus skleidžiamų paskalų bei prieš jus nukreiptos apgaulės ir suktybės, tačiau galite panaudoti visus šiuos dalykus, kad augtumėte malone. Žiūrėkite į tai, kaip į galimybę vis labiau panašėti į Kristų. Atsakykite švelniai, romia dvasia. Atleiskite tiems, kurie piktavališkai jumis naudojasi.
Laiminkime mus žeminusius
Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai (Ef 4, 29-30).
Paulius čia atskleidžia tris svarbius dalykus: 1) Mūsų žodžiai turi ugdyti Dievo žmones; 2) Savo žodžiais turime patarnauti kitiems su malone; 3) Mūsų žodžiai gali nuliūdinti Šventąją Dvasią.
Skaitydamas kai kurių praeities dvasios didvyrių biografijas, buvau stipriai apkaltintas. Šie dievoti vyrai ir moterys troško dangaus: jie gilinosi į Dievo žodį, dažnai melsdavosi ir rūpinosi, kad augtų malone. Andrew Bonar, vienas didžių XIX a. maldininkų, kasdien ketvirtą ryto keldavosi ieškoti Viešpaties. Jam mirus, medinėse grindyse šalia lovos vyresnieji rado dvi gilias įdubas, - ten jis kasdien klaupdavosi melstis. Kiti dievoti vyrai ir moterys - žmonės, kupini malonės, meilės ir tyrumo, - vien savo buvimu priversdavo nusidėjėlius atgailauti. Kai šie šventieji eidavo gatve, Šventoji Dvasia apkaltindavo einančius pro šalį.
Tačiau labiausiai mane įkvepia ne tiek jų atsidavimas Kristui ar maldų intensyvumas, nors tai taip pat augina dievišką vaisių. Aš atradau, kas sieja visus šiuos dvasios didvyrius: pagrindinis jų rūpestis buvo augti malone, kad jų širdis būtų tyra, ir iš jos plauktų tik šventa kalba. Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis (Mt 12, 34).
Tiek namuose, tiek viešuose tarnavimuose, tiek būdami su draugais ar bendradarbiais - visada ir visur šie žmonės siekė augti šia malone: kalbėti šventai, be klastos, kad jų bendravimas būtų vertas Kristaus.
Pažįstu daug paprastų krikščionių, kurie tapo stiprūs Viešpatyje paprasčiausiai prašydami Dievo Dvasios apvalyti kasdienę jų kalbą. Vienu metu šie žmonės maitinosi paskalomis, bet dabar vien jas išgirdę jie nuliūsta. Daugiau neišgirsi jų skundžiantis, kritikuojant ar juodinant kitus. Dabar jie kalba tik tai, kas statydina. Man šie žmonės taip pat tapo dvasios didvyriais.
Kaip Evangelijos tarnautojas aš labai troškau patirti Dievo malonę ir palaiminimus. Vieno tarnavimo metu aš meldžiau Viešpatį parodyti man, ką turiu daryti, kad būčiau labiau palaimintas ir labiau Jam patikčiau. Šventoji Dvasia man parodė, jog svarbu: 1) netenkinti kūno geidulių; 2) visada bendrauti vertai Kristaus.
Manau, jog mylintys Jėzų sutiks dėl pirmojo punkto, bet ar mes rūpinamės antruoju? Paulius sako, jog tai, ką kalbame - visus savo pokalbius, bendravimą, reakcijas - turime vertinti pagal šį kriterijų: ar mano žodžiai statydina Dievo bažnyčią, ar ją griauna?
Šis klausimas ypač taikytinas, kai kas nors mus įžeidžia: atsakome į įžeidimą statydindami Kristaus Kūną, ar jį griaudami? Atsakome žodžiais, kurie atstato, gydo ir drąsina, ar tais, kurie griauna Dievo namus?
Dovydas - žmogus pagal Dievo širdį
Žmogumi pagal Dievo širdį Dovydas tapo ne iš karto. Jis turėjo užaugti. Tokiu jis tapo laimindamas savo didžiausią priešą. Pasitaikius bet kokiai progai Saulius stengėsi sunaikinti Dovydą, tačiau, kad ir ką jis darė, Dovydas vis vien jį gerbė.
Saulius pavydėjo Dovydui, todėl melavo apie jį, teršdamas jo reputaciją, mėgino sukompromituoti Dovydą pačių artimiausių jo draugų akyse ir sukėlė prieš jį kitus. Galiausiai jis išvijo Dovydą iš Izraelio ir išžudė bandžiusius Dovydą apginti. Saulius neleido Dovydui nė trupučio pailsėti.
Retkarčiais Saulius atgailaudavo, pripažindamas, jog su Dovydu elgėsi neteisingai. Tuomet jis kaip kūdikis šaukdavo: „Dovydai, gailiuosi, prašau man atleisti!" Tačiau netrukus su dar didesne neapykanta jis vėl persekiodavo Dovydą.
Manau, jog iš visų Šventajame Rašte minimų žmonių, Dovydui, kaip ir Kristui, teko ištverti patį bjauriausią, nepakenčiamą elgesį. Ir tai darė žmogus, kuris vienu metu labai mylėjo Dovydą, - Saulius. Tačiau Dovydas visuomet atsakydavo su meile ir pagarba.
Nobo mieste Saulius nužudė aštuoniasdešimt penkis Dievo kunigus. Abjataras, vieno iš nužudytų kunigų sūnus, pabėgo ir ieškojo prieglobsčio pas Dovydą. Kai jaunuolis papasakojo apie siaubingas žudynes, Dovydo tarnai tikriausiai pagalvojo: „Dabar Dovydas turi tinkamą priežastį užpulti Sauliaus stovyklą ir visus išžudyti. Įstatymas - mūsų vado pusėje. Pagal Šventąjį Raštą jis turi visas teises atimti karalystę iš šio žudiko. Tikriausiai visas Izraelis pasibaisės, sužinojęs, jog Saulius žiauriai nužudė 85 kunigus".
Tačiau išgirdęs pasakojimą Dovydas tik nuleido galvą ir verkė. Visą kaltę dėl šių žudynių jis prisiėmė sau. Abjatarui jis pasakė: Pamatęs ten stovintį edomitą Doegą, aš žinojau, kad jis tikrai praneš Sauliui. Aš kaltas, kad žuvo tavo tėvo giminės (1 Sam 22, 22). Dovydas buvo nekaltas, tačiau jis mielai prisiėmė kito žmogaus kaltę. Manau, jog šiuo momentu Dovydas ir pradėjo augti malone. Tai buvo milžiniškas žingsnis į priekį tampant žmogumi pagal Dievo širdį.
Kitą kartą Saulius vijosi Dovydą, norėdamas jį nužudyti, ir su savo vyrais sustojo pailsėti oloje, nežinodamas, kad jos gilumoje slepiasi Dovydas. Kai Saulius ir jo palyda užmigo, Dovydo bendražygiai pradėjo rengti sąmokslą: „Štai tavo pergalės ir keršto valanda! Dievas atidavė Saulių į tavo rankas. Nužudyk jį dabar. Dienai nepasibaigus tu jau būsi karaliumi", - kalbėjo jie.
Tačiau Dovydas nesutiko. Prieš pabėgdamas jis tik nupjovė Sauliaus drabužio kraštą, norėdamas turėti įrodymą, jog galėjo nužudyti Saulių, bet to nepadarė. Dovydas kalbėjo: Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave (1 Sam 24, 13).
Vėliau, kai Dovydas sužinojo apie Sauliaus mirtį, jis nesidžiaugė ir nesakė, jog Dievas įvykdė teisingumą. Jis nė karto neištarė: „Ačiū tau, Dieve, - už mane atkeršyta. Saulius to nusipelnė". Ne, Dovydas perplėšė savo drabužius ir verkė: Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo <...> Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną <...> Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji! (2 Sam 1, 12. 17. 19).
Kartais prisimenu ir savo išbandymų metą, kai žmonės, tarnavę kartu, šmeižė mane taip, jog aš net verkdavau. Šiandien, skaitydamas savo dienoraštį, galvoju: „Viešpatie, koks košmaras! Maniau, jog mano sielvartas niekada nesibaigs". Tokiais momentais aš nesielgiau kaip Dovydas. Užuot buvęs malonus ir atlaidus, aš pasakodavau savo draugams, kaip mane skaudina ir blogai su manimi elgiasi. Aš įvardindavau mane įžeidusius žmones ir perpasakodavau visus bjaurius dalykus, kuriuos jie man padarė. Buvau kaip lūpą patempęs vaikas ir buvau ne mažiau kaltas nei tie, kurie mane šmeižė.
Tomis dienomis mano kalba nebuvo verta Kristaus. Deja, ir šiandien man tenka atsiprašyti žmonių, kuriems buvau negailestingas, ir stengtis gyventi taikoje su visais, kuriuos pažįstu.
Kas trukdo augti malone?
Paulius išvardija šešis dalykus, kuriuos turime pašalinti iš savo gyvenimo, jei norime augti Kristaus malone: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis (Ef 4, 31).
Daug krikščionių galvoja, jog gyventi šventai reiškia uoliai melstis, intensyviai studijuoti Bibliją ir pasiaukojamai tarnauti kitiems. Žinoma, visa tai gali prisidėti prie šventumo, tačiau nepraleiskime ir šių šešių Pauliaus išvardintų dalykų. Gali būti misionierius, aukojantis visą savo gyvenimą, neturėti jokios nuosavybės ir visą savo laiką skirti tarnavimui kitiems, tačiau jei ignoruosi šiuos Pauliaus čia paminėtus esminius dalykus, nuliūdinsi Šventąją Dvasią ir sustosi augęs.
Pirmi trys dalykai Pauliaus sąraše - kartėlis, rūstybė ir pyktis - labai aiškūs. Kartėlis - tai atsisakymas pamiršti senas nuoskaudas ar neatleidimas už seniai patirtą neteisybę. Rūstybė yra apmaudo, pasipiktinimo tvirtovė, puoselėjanti viltį atkeršyti. Pyktis yra susierzinimas, kuris kartais pratrūksta staiga, arba lėtai verdantis pasipiktinimas kieno nors atžvilgiu.
O ką Paulius turi omeny, minėdamas riksmus ir visas piktybes?
Rašydamas šį straipsnį nusprendžiau truputį pailsėti ir nuėjau miegamąjį, kurį tuo metu valė mano žmona. Iškart pastebėjau, kad mūsų didžiulė, sunki spinta atitraukta į kambario vidurį. Niekas taip neišmuša manęs iš pusiausvyros kaip mano žmonos mėginimai stumdyti sunkius baldus be mano pagalbos. Aš visuomet bijau, kad ji nesusižeistų. Nuo pat mūsų vestuvių, aš nuolatos jos maldauju: „Nedaryk šito pati. Pasikviesk mane, ir aš tau padėsiu".
Aš nustūmiau spintą atgal į vietą bambėdamas: „Tai kvailas, neapgalvotas poelgis. Daugiau taip nesielk. Tu juk nesi „supermoteris"".
Grįžęs į savo darbo kambarį, aš perskaičiau žodį „riksmai" ir paprašiau Šventosios Dvasios parodyti man, ką tai reiškia. Ji iš karto atsakė: „Riksmas yra tai, kaip tu ką tik kalbėjai su savo žmona". Riksmai yra staigus žodžių protrūkis, nereikalingas bambėjimas, garsus beprasmis triukšmas. Kai mes, užuot stengęsi padėti ar pataisyti situaciją, sureikšminame ką nors menka ar keliame scenas, mes keliame triukšmą.
Aš supratau, ką padariau, tad iš karto nuėjau atsiprašyti: „Brangioji, atleisk man. Aš sukėliau tiek daug triukšmo".
Paskutinis dalykas Pauliaus sąraše yra visokios piktybės. Tai - troškimas matyti ką nors kenčiant. Daugeliui krikščionių tai reiškia viltį, jog Dievas nubaus tą, kuris juos įžeidė. Tai - velniškos mintys, kurios dažnai slepiasi giliai širdyje. Daug tikinčiųjų iš tiesų niekada neišsakė savo prakeiksmų, tačiau dažnai jie iškyla paviršiun, sužinojus, kad jų priešai buvo sumušti. Tai gali būti tik akimirksnį trukęs pasitenkinimas ar net dėl sužeisto asmens išreikštas liūdesys, bet tai - ta pati piktybės dvasia.
Kai Paulius sako: „Tebūna toli nuo jūsų šis blogis", jis kalba ne apie skubotą pasitaisymą, bet apie procesą - ilgai trunkantį augimą. Kartais mes pasiduosime šiam blogiui, bet jei tuoj pat atgailausime ir pasiryšime su kitais elgtis teisingai, laikui bėgant šie negeri dalykai išblės.
Jėzus aiškiai sakė: negalima laikyti savyje neatleidimo, pykčio ar pagiežos. Jei neatsikratysime šių mirtinų dalykų, mūsų nuodėmės liks neatleistos, mūsų neteisybės bus sukrautos prieš mus, kad ir kokie dievoti būtume, kiek gerų darbų darytume (Mt 6, 14-15).
Taigi, rūpestingai ištirkime save ir priminkime sau šiuos apibrėžimus: malonė yra Šventosios Dvasios teikiamas gebėjimas vis panašėti į Jėzų. Augti malone reiškia Šventosios Dvasios jėga vis panašėti į Kristų. Ir galiausiai, nepaliaukite savęs klausę: „Ar aš augu ir panašėju į Jėzų, pasitikėdamas Šventosios Dvasios jėga?"
Iš www.tscpulpitseries.org
vertė Lina Tamonytė
