„Atostogų teologija“

Mokslo metai jau baigėsi, prasideda šeimos atostogų sezonas. Vienas žmogus, vardu Rajanas, manęs paklausė: „Pastoriau Džonai, ar galėtumėte aptarti atostogų teologiją? Jūs dažnai raginate nešvaistyti savo gyvenimo, branginti kiekvieną akimirką. Aš sutinku, bet kartais atrodo, kad man tikrai reikia pailsėti. Ar gyvenime yra erdvės ir atostogoms?“


Na, jums iš tiesų reikia pailsėti. Ir Biblijoje yra keletas vietų, kurios pagrindžia poreikį pailsėti ir, manau, netiesiogiai - paatostogauti. Leiskite paminėti keletą dalykų, kurie, manau, suteiks mums tam tikras gaires. 

Visų pirma, Dievas sukūrė mus taip, kad mums kasdien reikia pamiegoti. Man tai visiškai nepatinka - aš nekenčiu miego! Manau, miegoti yra nuobodu. Bet kodėl Jis sukūrė mane lyg bejėgį kūdikį, kuris trečdalį savo gyvenimo praleidžia nesąmoningai? Tiesiog mąstau apie tai. Ką Viešpats nori tuo pasakyti? Čia turi būti „užkoduota“ tam tikra žinia. 

127 psalmėje skaitome: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą (Ps 127, 2). Pagal šį tekstą, miegas yra Dievo dovana, dovana, kurią nerimastingai triūsdami dažnai atmetame. Ramus miegas yra nerimo priešybė.

Dievas nori, kad jo vaikai nesirūpintų ir pasitikėtų Juo. Taigi darau išvadą, kad Dievas sukūrė miegą kaip nuolatinį priminimą, kad mes neturėtume būti perdėm susirūpinę, bet kaip maži kūdikiai ilsėtumės Jame. Juk jei netapsime kaip vaikai, neįeisime į Dievo karalystę, tiesa? Jis sukūrė miegą, norėdamas įsitikinti, kad mums kasdien bus primenama, jog mes nesame dievai, ir ne dėl mūsų triūso sukasi pasaulis.

Svarbiausias visgi yra Dievo darbas. O Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia (Ps 121, 4). Mes miegame, o Dievas niekada nemiega. Taigi miegas yra vienas pamatinių dalykų. Manau, kad čia mes galime pamatyti tokį paveikslą: „Nesuk per daug galvos dėl savo darbų. Nors tau ir atrodo, kad būtent dėl jų sukasi pasaulis ir viskas vyksta, trečdalį savo gyvenimo tu esi lyg mažas kūdikis. Ir taip Dievas nori tau kai ką pasakyti.“

Antra, Dievas įsteigė šabą. Nors jūs sakote, kad tai - Senojo Testamento įstatymas, šabas yra dovana, kurioje slypi išmintis. Kartą skaičiau K. S. Liuiso žmonos knygą apie Dešimt Dievo įsakymų. Stebėjausi jos požiūriu į šį stebuklą ir šlovę, į šią neįtikimą dovaną - senovėje gyvenusiems žemdirbiams, kurių gyvenimas visiškai priklausė nuo žemės ūkio darbų, pasakyti: „Jūs ne tik neturite šiandien eiti į darbus, bet jūs galite  šiandien nedirbti. Privaloma savaitė atostogų.“ Tai buvo stulbinama. Aš niekada nemačiau to tokioje šviesoje. Bet būtent taip viskas ir vyko, bent jau pradžioje. „Jūs negalite dirbti septynias dienas per savaitę. Aš jums neleisiu.“ 

Tuomet Viešpats pašventino tą dieną, paskirdamas ją sau, kaip savo kūrybinės galios ir šventumo ženklą. Tačiau šios dovanos prigimtis svarbi ir mums, išsekusiems, pervargusiems žemdirbių palikuonims. Aš manau, kad toks ritmas: šešias dienas dirbti, vieną ilsėtis, šešias dirbti, vieną ilsėtis tikriausiai daug žmonių apsaugojo nuo širdies priepuolio ir padėjo kai kuriems neiškeliauti amžinybėn per anksti, nes jie patys nesugeba atpalaiduoti įtampos spyruoklės. Žmonės nuolatos dirba: dirba namuose ir darbe, dirba net žaisdami. Jie negali nustoti dirbti. Tačiau juk mums reikia atgauti jėgas, atstatyti tą energiją, kurią išeikvojame, ir tam nepakanka  tik dviejų savaičių per metus, - tam reikia skirti vieną dieną per savaitę.

Trečioji svarbi mintis yra nukreipta į poilsį ir atostogas. Dirbti yra gerai. Darbas nėra prakeikimas. Bet tai yra išpirkta. Taigi, kol yra diena, mes turime dirbti Jo darbus. Jėzus kvietė darbuotis, ir mes turime tai daryti. Apaštalas Paulius sakė: Kas nenori dirbti - tenevalgo (2 Tes 3, 10). Man patinka ir ši Pirmojo laiško korintiečiams eilutė: Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58). Tai raginimas uoliai darbuotis Viešpaties laukuose. O Laiške galatams Paulius drąsina: Nepavarkime daryti gera (Gal 6, 9). Štai kur šuo pakastas!  Paulius sako: Nepavarkime daryti gera. Kaip nepavargti? Juk mes fiziškai išsenkame, išeikvojame ir savo protines galias, tad čia ir iškyla atostogų klausimas. 

Noriu pasakyti dar vieną, jau ketvirtą, labai svarbų dalyką.

Dievo Sūnus taip pat skyrė laiko poilsiui nuo visų darbų. Evangelijoje pagal Morkų skaitome: O Jis tarė jiems: „Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31). Įdomu tai, kad šiuos žodžius Jis pasakė tuoj po to, kai mokiniai palaidojo Jono Krikštytojo, kuriam buvo nukirsta galva, kūną. O tai reiškė, kad, nuėję paimti Jono krikštytojo kūno, jie tikriausiai rizikavo savo gyvybe. Jie paėmė kūną ir jį palaidojo. „Jūs rizikavote savo gyvybe. Tai sukėlė jums didelį stresą, tad dabar eikite ir šiek tiek pailsėkite.“

Taigi, viską apibendrinčiau taip: panašu, kad atostogų klausimas yra išminties reikalas. Turėtume stengtis pažinti save, pažinti savo šeimos narius. Man atrodo, kad paskutiniaisiais laikais, kai atpirkimas yra esminis dalykas, tikrojo poilsio, kuris mums pažadėtas, ragaujame tik labai po truputį, ir tai padeda vaisingiau darbuotis šiame atpirkimo amžiuje. Poilsis ir laisvalaikis nėra pagrindinis būdas, kaip mes šloviname Dievą. Manau, kad tai yra antrinis dalykas, ir tai yra priemonės, kurios atgaivina ir įkvepia mus produktyviai darbuotis. Mes dirbame, kad gelbstinčio Dievo karalystė plėstųsi šiame puolusiame pasaulyje, ir visai nesvarbu, kokiame - pasaulietiniame ar krikščioniškame - darbe mes darbuojamės.

Atostogos ir šabo dienos, poilsio dienos ir naktys, kaip galime išsimiegoti, yra skirtos atgauti jėgas, kad laimingi galėtume toliau kūrybingai ir vaisingai darbuotis, jog Kristaus karalystė plėstųsi šiame pasaulyje, kad ir kokiame darbe - pasaulietiniame ar ne - dirbtume. 

Žinoma, daugelis iš mūsų nežinome, kur yra ta riba tarp pašaukimo ir poilsio. Daugeliui mūsų patinka tai, ką mes darome, tai teikia mums malonumą ir įkvepia, tad nelabai suvokiame, kad reikia skirti laiko ir poilsiui, kad ir toliau galėtume sėkmingai darbuotis. Tokius žmones norėčiau pakviesti mąstyti ne tik apie save, bet ir apie aplink jus esančius žmones. Mat jūsų žmona gali jaustis kiek kitaip. Be to, net ir tuomet, kai jūs labai įsitraukęs į studijas ir skaitymą, jūsų reikia ir jūsų vaikams. Tad atostogos gali pasitarnauti ir jiems, ir jums.

Iš http://www.desiringgod.org 
Vertė Žaneta Lazauskaitė

Bendrinti: