Atraskime bendravimo su Dievu gelmes

Siūlome skaitytojams žurnale „Christianity Today" publikuotą interviu su dviem teologais, rašytojais Richardu Fosteriu ir Henriu Nouwenu.

Šie du autoriai jau yra pažįstami Lietuvos skaitytojams, nes į lietuvių kalbą yra išversta Richardo Fosterio knyga „Dvasinės pratybos", o Henrį Nouweną pažįstame iš kelių jo knygų: „Mylimojo gyvenimas", „Siekimas", Vidinis meilės balsas", „Laukiantys Tėvo namai". Jų knygos patarnavo ne vienam jas perskaičiusiam, tad viliamės, kad ir šios mintys apie gyvenimą su Dievu, maldą bei tarnystę praturtins ir mūsų laikraščio skaitytojus.

Kurioje savo dvasinės kelionės vietoje jūs esate?

Henris Nouwenas: Šiuo metu išgyvenu vieną sunkiausių gyvenimo periodų - tarsi mano dvasinės krypties „rodyklė" būtų tiesiog išnykusi; šią akimirką viskas labai neapibrėžta ir neaišku. Kai iš Olandijos atvykau į JAV, tapau kunigu, psichologu, dirbau Menninger klinikoje, dėsčiau Notre Damo ir Olandijos universitetuose, Jeilio teologijos mokykloje. Vis daugiau ir daugiau žmonių atsiliepdavo į mano žodžius, ir tai manyje užaugino pasitikėjimą: „Taip, aš turiu ką pasakyti". Dėl to aš turėjau jaustis laimingas.

Bet kelis paskutinius mėnesius išgyvenu dvasinę krizę - jaučiu tuštumą. Nė viena iš tų anksčiau išvardytų mano „sėkmių" nepadarė manęs nei teisesniu, nei šventesniu žmogumi.

Keliavau po visą pasaulį ir pamokslavau didelėms minioms. Visa tai išoriškai atrodė taip, tarsi jau būčiau pasiekęs galutinį tikslą. Tačiau savo viduje jaučiausi visiškai priešingai. Vis labiau ir labiau jaučiau, kad jeigu Dievas nori ką nors pasakyti, Jam nebūtinai reikia manęs. Supratau, kad savo viduje išgyvenu dvi visiškai skirtingas dimensijas: pripažinimo ir gilios tamsos.

Richardas Fosteris: Įtikėjimo pradžioje buvau labai smarkus ir iniciatyvus, kartais net kelias dienas pasninkaudavau ir melsdavausi. Kartą pajutau troškimą paskambinti žmogui, kuriuo pasitikėjau kaip dvasiniu vadovu. Tas žmogus gyveno gana toli, bet aš paprašiau jo atvykti ir už mane pasimelsti. Aš laukiau jo patarnavimo, tačiau atvykęs jis atsisėdo priešais mane ir pradėjo išpažinti savo nuodėmes. Tuomet pagalvojau: „Juk aš turėjau jam išpažinti savo nuodėmes." Kai jis nutilo, pasimeldžiau už jį ir paprašiau Dievo jam atleisti. Tuomet jis paklausė: „Ar vis dar nori, kad už tave melsčiausi?" Tik tada aš suvokiau jo įžvalgumą - jis suprato, kad aš galvojau apie jį kaip apie dvasinį lyderį, turėjusį atvesti mane į „doros kelią". Tik tuomet jis uždėjo rankas ir už mane meldėsi.

Kas privertė jus suvokti, jog jums būtinai reikia ieškoti Dievo?

R. Fosteris: Neviltis. Pirmiausia ne dėl savęs paties, bet dėl žmonių, kuriuos mačiau aplinkui ir kuriems labai reikėjo pagalbos. Vėliau pradėjau suprasti, kad ir man labai reikalingas Dievas.

Nors troškimas pabūti vienumoje yra didelis, tačiau daugelis iš mūsų jaučiamės tarsi pakliuvę į tarnystės spąstus...

H. Nouwenas: Kaip ir dauguma pastorių, aš įsitraukiu į daugybę projektų ir planų, o paskui pradedu dvejoti: „Ir kaip aš viską suspėsiu?" Taip jaučiasi pastoriai, mokytojai, administratoriai. Taip elgtis verčia šiuolaikinė kultūra: „Tu turi padaryti viską, ką gali, nes kitaip nieko nepasieksi." O pastoriai juk taip pat yra šio pasaulio dalis.

Supratau, kad negaliu nugalėti užimtumo demonų. Negaliu ištarti „Ne" vienam ar kitam siūlomam dalykui, nebent vietoje jo galėčiau pasirinkti kitą, įdomesnį užsiėmimą. Gebėjimas ištarti „Ne" savo geiduliams, aistroms, godumui, poreikiams ir pasaulio jėgoms - labai daug jėgų reikalaujantis žingsnis. Vienintelė viltis - rasti tai, kas būtų tikra ir taip patrauklu, kad be jokių sunkumų galėčiau nukreipti į tai savo energiją ir ištarti tvirtą „Taip". Tuomet neturėčiau laiko jokiems kitiems traukos objektams. Vienas iš tokių dalykų, kuriam aš galiu ištarti „Taip", - tai žinojimas, jog aš esu mylimas. Kartą suvokiau, jog net būdamas visiškai sugedęs vis tiek esu mylimas. Tai mane išlaisvino - supratau, kad man nebereikia vaikytis sėkmės.

R. Fosteris: Apsigynęs daktaro laipsnį, nuvykau į mažutę bažnyčią Pietų Kalifornijoje, kuri buvo laikoma nesėkminga. Aš daug dirbau, planavau, organizavau ir buvau pasiryžęs pakreipti bažnyčią „teisinga" linkme. Tačiau viskas klostėsi tik blogyn. Atrodė, kad pyktis baigia persmelkti kiekvieną: konservatoriai pyko ant liberalų, liberalai pyko ant radikalų, o radikalai pyko tiesiog ant visų kitų. Neturėjau jokio noro vykti nei į vieną pastorių konferenciją, nes paprasčiausiai negalėjau papasakoti jokios sėkmingos istorijos. Dirbau, atiduodamas visas jėgas, bet nesimatė jokių vaisių.

Tuomet tris dienas praleidau su savodvasiniu vadovu. Baigiantis skirtam laikui, jis pasakė: „Tu turi pasirinkti, kuria kryptimi judi: nori tapti šios bažnyčios ar Kristaus tarnu?" Tai buvo esminis posūkio taškas. Iki šio momento stengiausi vykdyti kitų žmonių lūkesčius, o tai paveikdavo ir mano pasirinkimus.

Abu kalbate, kad viena ar kita kryptimi jus nukreipė žmonės. Kaip galėtumėte apibūdinti, kas yra dvasinis vadovas?

R. Fosteris: Dvasinis vadovas - žmogus, kuris geba įžvelgti mano sielos būklę ir nurodyti tinkamą judėjimo su Kristumi kryptį. Daugelyje bažnyčių tai vadinama tiesiog „mokinyste".

H. Nouwenas: Bažnyčia yra tarsi dvasinis vedlys. Ji stengiasi sujungti tavo gyvenimo istoriją su Dievo istorija. Būti tikra bažnyčios bendruomenės dalimi reiškia leistis nukreipiamam, klausyti vadovo, jungtis su kitais nariais.

Biblija yra dvasinis vedlys. Žmonėms reikia skaityti Raštą, kaip būtent jiems parašytą, ir klausti Dievo, ką Jis nori jiems pasakyti. Krikščionys taip pat yra dvasiniai vedliai vieni kitiems. Svarbų vaidmenį vaidina kiekvienas asmuo, kiekvienas yra labai svarbus. Dvasinis vadovas - tai bažnyčios mokinystės pagrindus praktikuojantis ir Raštą studijuojantis krikščionis, kurį tu pasirenki kaip savo mokytoją, kuriam tu nori būti atskaitingas už savo gyvenimą su Dievu. Jūs galite susitikti kartą per savaitę, kartą per mėnesį ar kartą per metus. Tai gali trukti kelias minutes arba kelias valandas. Kai jautiesi vienišas ar išgyveni krizę, tas žmogus už tave meldžiasi.

Kaip pavyksta rasti tokį žmogų?

R. Fosteris: Tai tikras nuotykis - aš prašau Dievo, kad Jis duotų man tokį žmogų, ir laukiu Jo sprendimo. Pirmą kartą tai buvo pagyvenusi moteris, naktimis dirbusi ligoninėje. Šešias dienas per savaitę, aštuntą valandą ryto, naktinės pamainos pabaigoje, mes susitikdavome, melsdavomės ir dalindavomės įžval-gomis bei išgyvenimais su Dievu. Taip pradėjome suprasti, ką reiškia kiekvieną dieną gyventi su Jėzumi, ir ši patirtis buvo nuostabi tiek mums abiems, tiek kiekvienam iš mūsų atskirai.

Bet dauguma tarnaujančiųjų neturi į ką atsiremti...

H. Nouwenas: Jeigu esi rimtai susidomėjęs dvasiniu gyvenimu, rasti dvasinį vadovą (dvasinį palydėtoją) nėra labai sudėtinga. Yra daug žmonių, kurie laukia tokio kvietimo. Tiesa, kartais mes tiesiog nenorime atsikratyti savo vienišumo. Tam tikra mūsų dalis nori, kad viską padarytume patys. Matau tai savo gyvenime.

Dvasinis vadovas nėra didysis guru, kuris viską žino ir išmano; jis tiesiog pasidalija savo nuodėmingumu, savo kovomis, o taip bendraujant apsireiškia Tas, kuris atgailaujančiam suteikia atleidimą.

R. Fosteris: Tarnaudamas pastoriumi Oregone supratau, kad man reikalinga žmonių pagalba. Daugybę kartų įvairiais būdais sakiau: „Žmonės, aš jus myliu ir man reikia jūsų pagalbos. Būtų labai gerai, jei ateitumėte pas mane ne tik tada, kai susiduriate su problemomis ar kai supykstate. Ateikite pas mane bet kuriuo metu ir pastiprinkite mane malda."

Būčiau dėkingas, jeigu žmonės stabtelėtų dešimčiai ar daugiau minučių ir už mane pasimelstų. Jei jie šypsodamiesi ištartų: „Atėjome, kad už jus pasimelstume", aš nuolankiai suklupčiau ir, be jokios abejonės, leisčiau jiems už mane pasimelsti.

H. Nouwenas: Richardai, man patiko idėja prašyti žmonių už tave pasimelsti, bet kai kuriose denominacijose tai gali pasirodyti per daug formalu. Aš su žmonėmis bendrauju visų pirma dėl to, kad iš tiesų noriu juos pažinti. Taip aš tarsi sakau: „Ateikite pas mane ir papasakokite, kas vyksta. Užeikite ir sutrukdykite mano darbus."Aš visuomet kur nors skubu ir man reikia, kad žmonės mane sustabdytų: „Ei, sustok! Tu nepastebėjai,kad aš bandau tau kai ką pasakyti."

Kaip jūs reaguojate į tokius „sustabdymus"?

H. Nouwenas: Aš kalbu apie požiūrį į dvasinius dalykus - reikia norėti būti Dievo nustebintam. Mes prikemšame savo protus daugybe minčių, planų ir negirdime, ką Dievas nori mums pasakyti. Dievas kalba ne tik kokio nors projekto pradžioje ar pabaigoje, Jis kalba visuomet: Dievas gali norėti pakeisti tavo judėjimo kryptį net ir projektui įpusėjus.

Tarnautojas tam tikra prasme yra visiškai nenaudingas asmuo, nes kiekvienas gali juo „pasinaudoti" - bet kam, bet kuriuo metu. Vakar kalbėjau su Filadelfijoje tarnaujančiu dvasininku. Jis pasakė: „Aš labai nerimauju dėl vasaros, kai reikės tarnauti; būsiu baltaodis kunigas tamsiaodžių apsuptyje. Ką gi man daryti?"

„Būk tikras dėl to, ką darai. Tiesiog gyvenk tarp jų. Tau nereikia visuomet kalbėti; tiesiog būk šalia. Sakyk žmonėms, kad tau iš jų nieko nereikia. Neieškok jokios naudos, tiesiog naudokis proga būti su tais žmonėmis ir juos mylėti," - atsakiau jam.

Kaip geriausia išreikšti meilę?

H. Nouwenas: Pamenu studentą, kurio tėvas niekada neparodydavo savo jausmų jo atžvilgiu. Berniukas nusprendė tapti tarnautoju ir įstojo į teologijos mokyklą. Aš buvau vienas iš jo mokytojų. Nors kiti galvojo, kad aš esu geras mokytojas, tas vaikinas kartą man pasakė: „Man nepatinka tai, apie ką jūs pasakojate. Ateinu į klasę ir tuojau pat noriu išeiti."

Aš bandžiau jį sudominti, tačiau jis negalėjo klausyti suaugusio vyriškio pamokymų, nes tai jam primindavo jo tėvą. Vieną vakarą išėjau pasivaikščioti ir staiga supratau, kad esu visai netoli to jaunuolio namų. Žinojau, kad jis blogai jautėsi, tad nusprendžiau pasibelsti. „Visą dieną apie tave galvojau, - pasakiau jam, - gal jautiesi jau kiek geriau?"

„Atėjote manęs aplankyti?, - nustebo jis. - Visą dieną apie mane galvojote?" Paėmiau jo ranką ir pasakiau: „Myliu tave. Tikrai myliu. Todėl ir esu čia." Kai tai sakiau, iš tiesų taip jaučiausi. Vėliau jis papasakojo, kad man išėjus jis kelias valandas verkė, - jis niekuomet nebuvo girdėjęs tokių žodžių, joks suaugęs vyras jam nebuvo sakęs: „Myliu tave." „Tai išmokė mane visko, ko aš ir norėjau išmokti," - prisipažino jis.

R. Fosteris: Vieną dieną pajutau stiprų paraginimą paskambinti koledžo kapelionui. Paskambinęs jam pasakiau: „Džonai, skambinu tau ne todėl, kad ko nors paprašyčiau, bet tiesiog noriu su tavimi pasisveikinti."

Išgirdau gilų atodūsį. „Labai džiaugiuosi, kad paskambinai," - ištarė jis ir pradėjo dalintis labai giliais išgyvenimais. Vienas didžiausių meilės išraiškos būdų - tiesiog pastebėti žmones, parodyti jiems dėmesį.

H. Nouwenas: Jeigu iš tiesų nori pažinti Dievą, eik pas Jo žmones ir bendrauk su jais. Nueik pas savo kirpėją ir kalbėkis su ja apie Dievą. Papasakok apie savo išgyvenimus pas tave dirbančiam meistrui. Skirk laiko ir studijuok šventųjų gyvenimus - jie visuomet nustebins ir parodys, kuo jums iš tiesų reikia rūpintis ir į ką jūs nekreipiate jokio dėmesio. Bendraukite su tais žmonėmis, kurie elgėsi kiek kvailokai, pavyzdžiui, įsimylėjo Viešpatį.

R. Fosteris: Sutinku. Bet neleiskite, kad jūsų patirtis slėptųsi už skaitymo. Užuot perskaitęs dvidešimt knygų apie tarnystę, pagaukite mintį ir eikite tarnauti žmonėms. Kai kurie iš mūsų eksperimentuojame melsdamiesi tokia malda: „Viešpatie, parodyk man, kam aš galiu šiandien patarnauti."

Taip pat manau, jog pastoriams, tarnautojams kartais reikalingas ir „dvasinis atsitraukimas". Taip darydavo Mozė, Elijas, Dovydas, Paulius, Petras. Jėzus taip pat atsitraukdavo nuo minios.

Kas turėtų vykti tokio dvasinio atsitraukimo metu?

H. Nouwenas: Galiu pasakyti tik vieną žodį - malda.

R. Fosteris: Manau, kad protestantiškasis pasaulis turėtų iš naujo permąstyti dvasinio atsitraukimo klausimą. Pamenu pamokslą apie būtinybę turėti „vietą, kur galėtum apsistoti", kuris buvo paremtas Petro patirtimi Jopėje ir papildytas sakiniu: „Jeigu kuris iš jūsų norite rasti dvasinio atsitraukimo vietą, aš surasiu jums tokią vietą."Vienas žmogus paprašė manęs padėti, ieškant tokios vietos, ir aš ėmiau skambinti į visus tinkinčiųjų centrus visoje pietų Kalifornijoje. Bet visur išgirsdavau tą patį atsakymą - jie gali apgyvendinti 500 žmonių, bet ne vieną! <...> Tačiaunebūtinai visuomet pasitraukti kažkur toli išeinant. Galima tokią vietą ramiai maldai ir pamąstymams turėti ir savo namuose. Pažįstu vieną šeimą, kuri turi „tylos krėslą". Kai kas nors į jį atsisėda, visi kiti turi išeiti iš kambario ir kuriam laikui palikti jį vieną.

H. Nouwenas: Tylos disciplina užima labai svarbią vietą ir mano mokyme. Paskutinį semestrą pasiūliau dvasinės krypties kursą. Vienas iš reikalavimų buvo, kad studentai vieną valandą praleistų tyloje, studijuodami pasirinktą Šventojo Rašto skyrių. Praėjus valandai, pakviečiu juos susiburti į mažas grupeles ir papasakoti, ką jie perskaitė, sužinojo, suprato. Daugelis dalyvių suvokė, kad tai nėra tiesiog diskusija. Jie dalijosi giliais suvokimais apie Dievą ir kalbėjo: „Buvau sužavėtas, kad Dievas nori man kai ką pasakyti, ir kiek išsigandau, kai tai nutiko."

Kartais, norėdami taip pasielgti, jaučiamės nesaugūs. Kaip pavyksta palikti, atrodytų, neatidėliotinus darbus?

R. Fosteris: Seminarijoje mane mokė, kad jeigu noriu pamokslauti iš Senojo Testamento, turiu būtinai studijuoti hebrajų kalbą. Jeigu noriu pamokslauti iš Naujojo Testamento, turiu mokėti graikų kalbą. Taip pat kiekvieną savaitę turėjau lavinti pamokslavimo įgūdžius. Labai svarbios ir konsultacijos. Aš skyriau laiko visiems šiems dalykams, ir rezultatai tikrai buvo puikūs. Tačiau kartą aš supratau, kad tai statydina bažnyčią, bet ne visada padeda žmonėms. Grįžau į tą patį tašką ir uždaviau klausimą: „Ką man daryti?" Atsakymas buvo toks: „Mylėk Dievą ir gyvenk su Juo." Jeigu tarnautojas, pastorius priima šią žinią į savo širdį, kaltės jausmas pasitraukia.

H. Nouwenas: Gali būti, kad daug tarnaujančiųjų jaučiasi nesaugiai, bet tai gali kilti dėl atsakomybės. Nesaugiai besijaučiantys žmonės ieško socialinio kontakto. Daug taip besijaučiančių žmonių gali pradėti tarnauti, nes taip yra atsakomas ir jų poreikis. Nemanau, kad tai yra blogai.

Vienas iš gražiausių būdų dvasiškumui formuotis - tai leisti nesaugumo jausmui pastūmėti tave prie Dievo. Net natūralus hiperjautrumas gali būti vertybė; tai padeda suprasti, kad tau būtinas bendravimas su kitais žmonėmis, ir padeda būti jautriam jų reikmėms. Tam tikra prasme toks psichologinis drebulys tampa virpėjimu prieš Dievą; ir jei bendraudamas su žmonėmis patiri nesaugumo jausmą, gali vystyti artimus, gilius santykius su Dievu.

R. Fosteris: Mokiniai yra geriausias to pavyzdys.

H. Nouwenas: Nesaugumo jausmas, žinoma, gali būti ir psichologinis negalavimas, tačiau jis gali pastūmėti tave gilaus dvasinio gyvenimo link. Užuot sakęs: „Nesaugumas pastūmėjo tave pradėti tarnauti", geriau sakyti: „Tavo nesaugumo jausmas yra tarsi pašaukimas, tai - kvietimas į dvasingesnį gyvenimą."

Kaip reikėtų reaguoti į tokį nesaugumo jausmą?

H. Nouwenas: Tereikia rasti žmogų, kuriam galėtum pripažinti savo nesaugumą. Leiskite man šią situaciją pailiustruoti. Įsivaizduokite, kad esate dideliame kambaryje, kurio centre - 15 cm pločio šviestuvas, apšviečiantis 30 cm pločio grindų ruožą. Dauguma iš mūsų elgiamės taip, tarsi vaikščiotume užrištomis akimis ir stengtumės nenukrypti nuo to ruožo. Bet mes net nesuvokiame, kad judame tik siauručiu ruoželiu.

Dvasinis vadovas yra būtent tas asmuo, kuris gali pastūmėti mus pažvelgti plačiau, kuris gali padėti pamatyti tikrąją padėtį: „Matai? Juk viskas gerai. Dievas vis dar tave myli." Visą savo nerimą - pavyks ar nepavyks, pakaks pinigų ar ne - sudėkime ant to įsivaizduojamo apšviesto grindų ruožo ir iššokime iš jo.

R. Fosteris: Štai kodėl gerai yra skaityti apie anksčiau tikėjusiųjų gyvenimą, - jie nebijojo nukrypti nuo žmonių sukurtų standartų.

Daug kalbėjome apie maldą. Koks jūsų požiūris į maldą?

H. Nouwenas: Visų pirma, malda - tai gebėjimas įsiklausyti į Dievą. Tai - atsivėrimas. Dievas visada kalba; Jis visuomet veikia. Maldos pagalba mes tarsi „įeiname" į šiuos dalykus. Pabandykime įsivaizduoti, kad niekuomet nesame buvę už šio kambario ribų. Besimeldžiantis žmogus tarsi išeina iš to kambario, kad pamatytų, kaip viskas atrodo iš tiesų. Pačia bendriausia prasme, malda - tai mesta moneta, laukiant: „Viešpatie, ką Tu nori man pasakyti?"

R. Fosteris: Apibrėžti maldą, kaip tik kalbėjimą Dievui, nėra visai teisinga. Tai atskleidžia norą viską kontroliuoti. Bet klausydamiesi mes viską paleidžiame iš savo rankų. Žmonės yra pavargę girdėti „Dešimt žingsnių, kurie pakeis tavo gyvenimą" ar pan.

Dvasinis gyvenimas nėra tai, ką mes pridedame prie ir taip labai įtemptos savo dienotvarkės. Mes kalbame apie tai, jog viską, ką mes darome, turėtų lydėti požiūris, kad tarnaujame Dievui. Pavyzdžiui, gerai yra pradėti susibūrimus tylia malda. Supratau, jog ne visada turiu kalbėti ir viską kontroliuoti; tiesiog galiu melstis už sunkumus išgyvenančius susirinkusius žmones.Manau, kad labai svarbu yra ir tai, apie ką mes galvojame vakare, prieš eidami miegoti, ir rytais, kai pabundame. Daugelis iš mūsų leidžiame mūsų mintis prieš miegą „diktuoti" vakaro žinioms.

Kas jums padeda sukoncentruoti dėmesį į Dievą?

R. Fosteris: Papasakosiu pavyzdį. Mano berniukai ir aš kieme įsirengėme krepšinio aikštelę. Man patinka išeiti vienam dešimtą valandą vakaro į lauką ir mėtyti kamuolį į krepšį. Aš mėtau kamuolį ir prašau Dievo priminti man, kokia buvo ši diena: ar yra dalykų, kuriuos turėčiau šiandien išpažinti? Ar nebuvau per daug atšiaurus darbuotojams? Ar reikia priimti tam tikrus sprendimus ir situaciją ištaisyti?

Ryte, dar prieš išlipdamas iš lovos, aš taip pat eksperimentuoju: kai jau nemiegu, bet dar nesu visai pabudęs, stengiuosi paskirti dieną Dievui ir už ją padėkoti.

H. Nouwenas: Žmonės, kurie gyvena dvasinį gyvenimą, tampa jautrūs juos supančiai aplinkai. Jų namai tvarkingi, neperkrauti. Kai tvarka dvasiniame gyvenime, tarsi prasiplečia ir fizinė erdvė. Dvasinio atsitraukimo ir atsidėjimo tik maldai mintis yra gera, tačiau svarbi ir kasdienė malda. Svarbu gerai pasirinkti ne tik laiką, bet ir vietą. Aš turiu vietą, kur galiu būti tiek, kiek noriu, ir ten einu dėl vienintelės priežasties - kai noriu pasimelsti. Kai maldai skirtas laikas baigiasi, aš sakau: „Viešpatie, tai buvo mano malda. Atleisk man, jeigu mano mintys buvo padrikos."

R. Fosteris: Maldai skirtu laiku nereikėtų atsiliepinėti į telefono skambučius. Juk neatsiliepiame ir tuomet, kai valgome ar kai prieš miegą skaitome savo vaikams pasaką, - juk norime parodyti, kad dabar jie mums yra svarbiausi.

H. Nouwenas: Bet kuriuo metu atsiliepti į skambutį - keistas įprotis, tarsi skambinantis žmogus visada turi pasakyti ką nors svarbesnio, nei tuo metu mes veikiame... Juk tai - netiesa. Tai tinka ir kalbant apie televizorių. Mano mama visuomet sakydavo: „Niekaip nesuprantu, kodėl tu toleruoji šitą nepažįstamąjį ir leidi jam garsiai kalbėti vidury mano kambario. Mes juk jo nekvietėme. Prašau, išjunk televizorių."

R. Fosteris: Turiu dar vieną su disciplina susijusį pasiūlymą. Gerai yra žmonėms pranešti ne tik tai, kada susirinkimas prasideda, bet ir kada jis baigiasi. Kalbu ne tik apie verslo susitikimus, bet ir apie draugiškus susibūrimus. Aš visuomet kviečiu studentus vakare, nuo aštuntos iki dešimtos valandos. Dešimtą valandą aš sakau: „Baikime susitikimą malda."

H. Nouwenas: Malda gali turėti įvairių kūno išraiškos formų. Galima melstis stovint, klūpant, gulint, iškėlus rankas ar sėdint... Kartais mūsų protai yra per daug pavargę, o patogi kūno pozicija gali padėti susikaupti.

Kaip reikėtų melstis?

H. Nouwenas: Labai daug krikščionių galvoja, kad melstis reiškia mąstyti apie dvasinius dalykus. Tai neteisinga. Melstis reiškia ateiti Dievo akivaizdon tokiam, koks tu iš tiesų esi. Tu gali sakyti: „Dieve, aš nekenčiu šito vyruko... Tiesiog negaliu jo pakęsti." Daugumos žmonių maldos gyvenimas yra tarsi „persijotas". Jie dažniausiai išsako Dievui tik tuos dalykus, kuriuos, jų manymu, Dievas norėtų girdėti, arba, kur Jis galėtų padėti. Bet Dievas gali išspręsti bet kokią situaciją, kad ir kas nutiktų.

R. Fosteris: Visai neseniai viena moteris man pasakė: „Negaliu melstis ilgiau nei kelias minutes. Ką man daryti?" Į tokius klausimus paprastai atsakau: „Melskitės dėl to, kas jums šią savaitę kėlė nerimą, dėl ko šią savaitę labai rūpinotės."

H. Nouwenas: Te jūsų mintys virsta malda. Mes niekada nepaliaujame mąstyti, taip mes turėtume nepaliauti ir melstis. Malda - nėra mąstymas apie ką nors kita, bet mąstymas, laukiant atsako. Štai koks yra skirtumas. Tai žingsnis nuo į save sukoncentruoto monologo prie pokalbio su Dievu.


Iš http://www.ctlibrary.com/

vertė Jurgita Ratautienė