Aukščiausiasis, kurio vardas šventas

Ir sakys: „Nutieskite kelią, nutieskite kelią mano tautai ir pašalinkite kliūtis.“ Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: „Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.Aš neamžinai bylinėsiuos ir nevisada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų. Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu. Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos. Ramybė ir taika arti ir toli esantiems, - sako Viešpats. - Aš ją pagydysiu. Nedorėliai yra lyg sujudinta jūra, kuri negali nurimti, jos vanduo išmeta purvą ir dumblą. Nėra ramybės nedorėliui“, - sako mano Dievas (Iz 57, 14-21).

Izraelio sugedimas

Tam, kad teisingai suprastume šį tekstą, perskaitykime ir Izaijo pranašystės 56 skyrių - čia Izaijas aprašo savo tautos, Izraelio, sugedimą. Tautos vadovai nesirūpina žmonėmis, tad 57 skyriuje skaitome apie pasekmes: teisieji ir gailestingieji miršta ir žūva; klesti svetimavimas, burtininkavimas ir žiaurumas, iš Kanaano religijų perimami lytinį vaisingumą skatinantys ritualai, praktikuojamas vaikų aukojimas. 6-13 eilutėse ilgas stabmeldystės aprašymas. Štai kaip Izraelio žmonės atsilygino Dievui už visą Jo malonę, suteiktą nuo Abraomo, Mozės ir Dovydo laikų.

Tačiau netgi šios ištraukos pabaigoje, užuot persekiojęs dėl nuolatinio svetimavimo, burtininkavimo ir kitų dalykų, Dievas suteikia vilties Jame priebėgos ieškantiems žmonėms: O kas pasitiki manimi, tas gaus žemę ir paveldės mano šventąjį kalną (Iz 57, 13).

Dievo reakcija į Izraelio maištą

Visgi Dievas reaguoja į užkietėjusių izraelitų širdžių maištą, sugedimą ir stabmeldystę. Panagrinėkime po eilutę, kad pamatytume minties eigą, o po to sugrįšime prie pagrindinės dalies, kad ją drauge apmąstytume.

Tauta atsigręš į Dievą: Ir sakys: ‚Nutieskite kelią, nutieskite kelią mano tautai ir pašalinkite kliūtis‘ (Iz 57, 14; plg. Iz 40, 3-4; 62, 10). Dievas nori pasakyti, kad ateis didis prabudimas - žmonės atsigręš į Jį. Būkite tam pasiruošę. Tieskite kelius, nuritinkite akmenis, patraukite nugriuvusius medžius, užverskite griovius. Pasiruoškite Jo žmonių grįžimui. Dieve priebėgos ieškos ne keli žmonės - į Dievą atsigręš daug žmonių, visa tauta: „Nutieskite kelią ir pašalinkite kliūtis mano tautai!“

Dievas nužengs ir gyvens su nuolankiaisiais: Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: „Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį“ (Iz 57, 15). Galime viltis, kad maištaujantys žmonės atsivers (14 eil.), mat nors niekas Dievui neprilygsta šventumu, Jis nužengia gyventi su nuolankiaisiais, su žmonėmis, kurių širdys sudužusios. O kai Jis gyvens kartu, jie atgis. Jie atsigręš į Jį, nes bus savo nuodėmių sugniuždyti ir prispausti, ir Dievas ateis pas juos ir suteiks naują gyvenimą - amžiną gyvenimą.

Dievas neamžinai pyks ant savo žmonių: Aš neamžinai bylinėsiuos ir ne visada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų (Iz 57, 16). Dar viena priežastis, dėl kurios Dievas priims atgailaujančiuosius ir gyvens tarp atsivertusiųjų - Jis pažadėjo, kad nepyks amžinai. Dievas sukūrė Izraelį savo šlovei (Iz 43, 7) ir žino jo ribas. Jis visiškai tautos nesunaikins. Jo byla prieš Izraelį nesibaigs visišku pasmerkimu. Dievas ras būdų juos išteisinti - ne tik atšauks kaltinimus.

Dievas nėra naivus: Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu (Iz 57, 17). Ši eilutė labai išsiskiria iš prieš ir po jos einančių eilučių apie išgelbėjimą. Ji primena mums, kad Dievas nėra naivus. Jis nežiūri į savo žmones pro rožinius akinius. Dievas žino, kad jie nuolat nuo Jo nusisuka, kad ir kaip būtų baudžiami ar įspėjami. Nėra baisesnio dalyko, kai už išdidumą Dievo ištiktas žmogus vėl pradeda elgtis taip, lyg nieko nebūtų buvę. Taip 17 eilutėje apibūdinamas Izraelis. Todėl kita eilutė stebina dar labiau.

Naujosios Sandoros viltis - Dievas išgydys nuolankumu: Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos (Iz 57, 18). Nors tauta labai sugedusi, išdidi ir savivaliauja, Dievas ją išgydys. Kaip? 15 eilutėje sakoma, kad Dievas gyvena tarp sudužusių ir nuolankiųjų. 17 eilutėje rašoma apie žmones, kurie ir toliau įžūliai ir išdidžiai vaikšto savo keliais. Tai koks bus tas išgydymas?

Yra tik vienas būdas - Dievas išgydys juos, padarydamas nuolankiais. Jis išgydys ligonį, sudaužydamas jo išdidumą. Jei tik sudužę ir nuolankieji gali džiaugtis bendryste su Dievu (15 eil.), jei Izraelio negalia yra išdidumas, savivaliavimas ir maištas (17 eil.), ir jei Dievas žada juos išgydyti (18 eil.), tai įmanoma tik pamokant juos nuolankumo, sudaužant dvasią.

Ar Izaijas kalba ne apie tą patį, ką Jeremijas vadina naująja sandora, o Ezechielis - nauja širdimi? Jeremijas rašo: Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, - sako Viešpats, - <...>  Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta (Jer 31, 31. 33). Ezechielio pranašystėje skaitome: Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus (Ez 36, 26-27).

Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis matė, jog ateis laikas, kai ligoti, nepaklusnūs, kietaširdžiai žmonės bus antgamtiškai pakeisti. Jeremijas kalba, kad į jų širdis bus įrašytas įstatymas, Ezechielis sako, kad jiems bus duota minkšta širdis, tačiau visi trys regi tą patį išgelbėjimą. Taigi išgydymas, apie kurį kalbama Izaijo pranašystės 57 skyriaus 18 eilutėje, - širdies pakeitimas iš esmės. Ankstesnė surambėjusi, išdidi, užsispyrusi širdis pakeičiama nauja, minkšta ir švelnia širdimi, kuri lengvai nusižemina ir sudūžta, atsimindama ankstesnes nuodėmes ir matydama dabartines. Būtent tokioje širdyje gali gyventi ir gyvenimą teikti Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas.

Ramybė toli ir arti esantiems: Ramybė ir taika arti ir toli esantiems, - sako Viešpats. - Aš ją pagydysiu (Iz 57, 19). Kai Dievas pagydo širdį, iš žmogaus lūpų pradeda lietis ramybės giesmė. Jis atranda ramybę su Dievu, taiką su pasauliu ir ramybę savo viduje, nes Jo darbas yra atliktas.

19 eilutėje daugiausia vilčių mums suteikia žodžiai „toli esantiems“: Taika toli esantiems. Šiose eilutėse užrašytas pažadas yra skirtas Izraeliui - vieną dieną Dievas savo tautai suteiks atgailą, Jėzaus Kristaus pažinimą ir naują širdį. Kai į karalystę įeis pagonių dauguma, Dievas patrauks nuo Jokūbo bedievystę ir į krikščionių bažnyčią atves daugybę izraelitų, kad jie išsigelbėtų (Rom 11, 24).

Tai kurioje mūsų minėtos ištraukos dalyje kalbama apie mus, pagonis? Apie mus sakoma - „toli esantiems“. Pranašystė skirta ne vien Izraeliui. Ji skirta ir tiems, kurie labai toli, - pagonims, kitoms tautoms. Laiške efeziečiams Paulius pasirėmė šia Rašo vieta ir užrašė: Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti. <...> Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2, 17).

Jeremijo pažadas apie naująją sandorą, Ezechielio - apie naują širdį ir Izaijo pažadai apie išgydymą išsipildo Jėzuje Kristuje. Jėzus nutiesia kelią didžiam atsivertimui į Dievą (Iz 57, 14). Būtent Kristus yra Tas nužengęs Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, gyvenantis su nuolankiaisiais ir sudužusių širdžių žmonėmis (Iz 57, 15). Dėl Kristaus mirties Dievas ne tik ištrina kaltinimus, bet iš tikrųjų išteisina kaltus žmones (16 eil.); Jo žaizdomis esame išgydyti (18 eil.), ir Jis yra mūsų ramybė (19 eil.). Viskas, kuo viliamės (netgi mes, pagonys), išsipildo Jėzuje Kristuje. Šią ištrauką galime skaityti kaip asmeninės vilties pažadą kiekvienam, kuris priims nuolankumo ir sudužusios dvasios išgydymą.

Aukščiausiasis, kuris gyvena su nuolankiaisiais

Sutelkime dėmesį į vieną tiesą tekste ir ją apmąstykime. Kaip atsakytumėte, jei, remdamiesi šiuo tekstu, užduotume klausimą: koks geriausias dalykas nutinka, kai Dievas išgydo? Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, gyvena kartu ir teikia gyvenimą (15 eil.). Patirti amžiną Aukščiausiojo, kurio vardas yra šventas, gyvenimą teikiantį artumą - nuostabiausias dalykas pasaulyje. (Visai kitokia yra 17 eilutė, kurioje sakoma, kad rūstaudamas Dievas paslepia savo veidą).

Sutelkime dėmesį į šią eilutę: Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, gyvena su tais, kurie turi nuolankią ir atgailaujančią dvasią. Apie šią tiesą noriu pasakyti tris dalykus:
1. Tai, kad Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, gyvena su nuolankiais ir sudužusios širdies žmonėmis, kelia nuostabą.
2. Tai nėra kompromisas, kad Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, gyvena su nuolankios ir atgailaujančios dvasios šventaisiais.
3. Aukščiausiojo, kurio vardas yra šventas, buvimas su nuolankiais ir sudužusiais šventaisiais yra gydantis.

Papasakosiu tai patvirtinančią istoriją.

Gerasis karalius ir nuolanki moteris

Vieną karalystę valdė išmintingas, galingas ir nepalenkiamas karalius. Nė vienas iš pavaldinių nedrįsdavo prie jo prieiti. Jo rūmai stovėjo aukštai ant Baltojo kalno. Jo sostas buvo be galo didingas.

Žmonės piktinosi karaliaus valdžia, negerbė nei jo galybės, nei išminties, nors taip buvo ne visada. Pirmieji karalystės gyventojai su pagarbia baime žvelgė į karalių, stebėdamiesi, kad savo galią, išmintį ir turtus jis naudojo darydamas gera pavaldiniams.

Tačiau staiga pavaldinius ėmė piktinti jo įsakymai, nesvarbu, kad tie įsakymai - geri. Žmonės sukilo. Jie pradėjo nekęsti to, kad jiems įsakinėjama, kaip elgtis. Jie norėjo sukurti savo įstatymus ir pasiskirti valdovus. Pradėjo dėtis blogi dalykai.

Po kurio laiko nutiko kažkas netikėto. Maištaujančiame mieste pasklido gandas, kad karalius paliko savo aukštą sostą ir leidžiasi žemyn, Šešėlių slėnio link. Ir iš tikrųjų - tą patį vakarą jis spindinčiomis akimis atjojo prie miesto, apsigaubęs žydru karališku apsiaustu, lydimas didžiulės, kiek tik akis užmato, Baltojo kalno kariaunos.

Miesto žmonės žinojo, kad jei tik karalius įsakytų, jiems visiems nulėktų galvos. Jie gūžėsi ir drebėjo. Tačiau karalius tylėjo. Jis nulipo nuo žirgo ir nuėjo gatve, lyg labai gerai pažinotų miestą. Jis priėjo prie senos našlės namo ir pabeldė į duris. Našlė iš nuostabos neteko žado ir ėmė verkti. Karalius įėjo ir uždarė duris. Jie iki vėlumos kalbėjosi. Našlė jį pavalgydino ir paklojo jam miegoti ant šiaudinio čiužinio. Ryte karaliaus dingo - ant stalo buvo palikta tik aksominė dėžutė.

Kai karalius išvyko, miesto žmones apėmė nuostaba. Kodėl karalius buvo atvykęs? Kodėl jis apsistojo pas tą moterį? Jos vyras žuvo, maištaudamas ir statydamas bokštą prieš karalių, o ji pati kadaise tarnavo karaliaus nekenčiamai ištvirkėlių religijai. Kai moters vyras žuvo, ji dalyvavo pasipriešinimo judėjime, ir tik visai neseniai liovėsi lankytis protestuose.

Tačiau karalius atvyko ir apsistojo tos senutės namuose. Tai sukėlė didelę nuostabą. Be galo keista, kad Aukščiausiasis, kurio vardas yra šventas, beldžiasi į savo pavaldinių, net ir į užkietėjusių sąmokslininkų duris.

Keista, bet tai nebuvo kompromisas. Neseniai ši senutė, kuri taip ilgai priešinosi karaliaus valdžiai ir puikavosi savo sukilimu, miesto bibliotekos archyvuose rado seną karaliaus įsakymų rankraštį, parsinešė jį namo ir ėmė skaityti. Skaitydama ji pradėjo verkti. Ji skaitė jį diena iš dienos ir verkė. Rankraštį moteris pradėjo skaityti patogiai sėdėdama kėdėje, bet baigė skaityti jį pasidėjusi ant grindų, sukniubusi, drebėdama ir raudodama.

Karaliaus įsakymai buvo geri. Jo sumanymai ir tikslai karalystei buvo nuostabūs ir patikimi. Moteris pirmą kartą pamatė ir suprato, kad tikroji laisvė ir pasitenkinimas ateina ne tada, kai ji rezga pasipriešinimo prieš karalių planus, bet kai pripažįsta, kad jo sumanymuose ir jai yra skirta nuostabi vieta! Tai suvokusi, ji sudužo ir nusižemino. Nuo tos dienos ji būtų padariusi dėl karaliaus viską, ko tik jis būtų prašęs. Tad kai karalius įžengė į moters namus, tie namai jau nebuvo maištininkės namai. Tai buvo namai moters, kuri palūžusi ir atgailaudama suklupo prieš jo sostą. Taigi karalius čia apsilankė ne siekdamas kompromiso, bet dėl to, kad moters širdis buvo sudužusi.

Moteris atidarė nedidelę aksomo dėžutę. Jai tai nebuvo smulkmena. Moteriai norėjosi prieš ją nusilenkti. Jos rankos drebėjo - karaliaus apsilankymas nesuteikė jai pasitikėjimo. Lėtai atidariusi dėžutę, ji pamatė dailų auksinį žiedą ir karaliaus ranka rašytą raštelį. Jame buvo parašyta:

Paimsiu nuodėmes visas,
Išgydysiu visas žaizdas.
Karaliaus nuostabi duktė
Nuo šiol šį žiedą tedėvės.

Iš www.desiringgod.org
vertė Jurga Domarkaitė