Beribė meilė

Animacijos kanalas „Peanuts“ kartais rodo filmuką apie mergaitę Liusę. Priminsiu vieną seriją: Liusė stovi pikta, sunėrusi rankas. Čarlis Braunas kreipiasi į ją: „Liuse, turi mylėti kitus. Šiam pasauliui labai reikalinga meilė. Dėl tavo meilės šis pasaulis gali tapti gražesnis.“ Liusė piktai pažvelgia į Čarlį Brauną, trepteli koja ir pakeltu tonu sako: „Kietakakti, pasaulį aš myliu, bet žmonių negaliu pakęsti.“ 

Esu tikras, kad dauguma mūsų kartais jaučiamės būtent taip, o kai kurie galbūt šiuos neigiamus jausmus puoselėja nuolatos. Galbūt ir šiuo metu jautiesi panašiai? Iš tiesų mylėti pasaulį nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Mylėti mus supančius žmones yra kur kas didesnis iššūkis. Pirmo laiško korintiečiams 13 skyrius - vienas pačių gražiausių ir šilčiausių skyrių visoje Biblijoje. Šis skyrius dažnai cituojamas per vestuves ar sukaktis. Šiam tekstui netgi yra sukurta muzika. Tačiau visi tie dalykai nevisiškai atitinka teksto esmę. Paulius šioje vietoje moko bažnyčią, priekaištaudamas jai dėl netinkamo funkcionavimo ir piktnaudžiavimo dvasinėmis dovanomis. Dažniausiai toks supratimas yra ignoruojamas. Ir aš drįsčiau abejoti, ar tikrai visi krikščionys yra apsvarstę šio skyriaus gilesnę prasmę. Galbūt dėl to, kad skyriaus žodžius girdime per dažnai, net nesigiliname, ką tie žodžiai iš tiesų reiškia. Bet, mano manymu, neįžvelgti šios Rašto vietos tikrosios prasmės yra tikrai pavojinga, taip tarsi atimtume iš savęs galimybę suprasti labai svarbius dalykus.

1 Kor 13 Paulius argumentuotai išdėsto, jog meilė yra veiksmas, ne emocija. Meilė, apie kurią kalba Paulius, yra matoma, išgyventa ir rodoma kitiems. Visiškai priešingai nei mūsų kultūroje, kurioje asmeniniai jausmai yra tiesiog garbinami ir iškeliami virš visko. Mes darome, ką norime ir kada norime, nes taip jaučiamės. O kai jaučiamės netinkamai, paprasčiausiai nedarome to, ką turėtume daryti. Perskaitęs šį skyrių, aš supratau, kad į žmogiškus jausmus čia nekreipiama jokio dėmesio. Jeigu meilė yra veiksmas, o ne emocija, tuomet mums reikia labai atidžiai studijuoti, ko Dievas moko apie meilę. Mums būtina suprasti, kokia yra meilė, kuri gali tarpti mūsų bažnyčioje. Trylikoje eilučių Paulius atskleidžia tris tokios meilės skiriamuosius bruožus.

Meilė yra didingesnė nei bet kuri dvasinė dovana (1 Kor 13, 1-3)

Šiose trijose eilutėse Paulius mini šešias dvasines dovanas: maldą kitomis kalbomis, pranašavimo dovaną, pažinimo dovaną, tikėjimą, gailestingumą vargšams, pasiaukojimą. Pirmos trys iš šių dovanų yra paminėtos ir 1 Kor 12, 8-10. Dovana aukoti vargšams taip pat minima ir Rom 12, 8. Pasiaukojimas daugiau niekur neminimas kaip dovana, tačiau iš viso konteksto matyti, kad šią savybę taip pat galima priskirti prie bažnyčiai duotų dovanų. Pauliaus teigimu, nereikėtų didžiuotis turintiems kitų kalbų dovaną, kadangi net: jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ir žvangantys cimbolai. Kai kurie studijuojantys Bibliją mano, jog Paulius čia kalba apie mokėjimą kelias užsienio kalbas, bet čia tikrai kalbama apie kitų kalbų dovaną. Viena iš paskutinių dovanų, paminėtų šio laiško 12-ame skyriuje, taip pat yra kalbų dovana. Tos pačios dovanos yra ir pagrindinė 14-o skyriaus tema. Pakankamai logiška, kad Paulius ir 14 skyrių pradeda ta pačia mintimi. Būtent kitų kalbų dovana yra skirta asmeniniam bendravimui su Dievu. Paulius moko, kad kitomis kalbomis galima melstis kiek tik nori, bet jeigu neturi meilės, tuomet tavo malda yra tuščia, sukelianti tik triukšmą.

1 Kor 13, 2-3 Paulius pamini dar kelias dvasines dovanas: ir jeigu turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Pranašystės suteikia galimybę skelbti Dievo tiesą didingu, gyvenimą keičiančiu būdu. Žinojimas (supratimas) suteikia galimybę gerai išmanyti Dievo žodį. Tikėjimas - tai unikali galimybė pasitikėti Dievu ir Jo pažadais. Visos šios trys dovanos yra iš Šventosios Dvasios, tačiau žmogus, turintis jas visas, tačiau neturintis meilės, visgi yra niekas. Trečioji eilutė mus priverčia susimąstyti: ne visi dalykai, kuriuos mes priskiriame prie kilnių ir vertų pasididžiavimo, iš tiesų tokie yra. Duoti stokojančiam (sušelpti) yra geras darbas. Mirti vardan tikėjimo Kristumi - neabejotinai didžiulė auka. Bet kad ir kokie geri dalykai tai būtų, be meilės - jie nieko verti. Paulius skelbia, jog pati didžiausia dvasiškumo išraiška yra meilė. Galime pateikti tokią išvadą: viskas, ką aš kalbėčiau, ką daryčiau ir viskas ko aš siekčiau, be meilės yra tuščia.

Taigi tik su meile mes galime dalintis dvasinėmis dovanomis. Stabtelk akimirką ir susimąstyk apie savo dvasines dovanas ir tarnavimą vietinėje bažnyčioje. Ar tai, ką tu darai, darai iš begalinės meilės žmonėms? O gal tarnauji tik iš pareigos? Tarnauji dėl to, kad tai suteikia tau pasimėgimą? O galbūt tokiu būdu lavini savo asmenines savybes? Žinoma, nė vienas tikriausiai neturime idealiai tinkamo motyvo, tačiau būtinai siekime augti meile. Paulius sako, kad meilė yra veiksmas, ne emocija, tad pradėkime žengti pirmuosius žingsnius.

Pakalbėjęs apie meilės svarbą, Paulius toliau moko, kaip elgiasi meilė.

Meilė — tarsi antgamtinis atsakas į daugelį dalykų (1 Kor 13, 4-7).

Meilė yra žodis, kurį būtų galima apibrėžti tokiais terminais kaip veiksmas, požiūris ir elgesys. Paulius neturėjo laiko abstraktiems, teoriniams apibūdinimams; jis norėjo, kad mes suprastume ir atpažintume, kokia yra meilė, kaip ją pažinti. Keturiose trumpose eilutėse Paulius penkiolika žodžių nusako, kokia yra meilė. Biblijoje „agape“ - tai meilė, kuri veikia, nes meilė ir yra veiksmas, o ne emocija. 4-oji eilutė pradedama nesavanaudiškos meilės prigimties apibūdinimu.

1) Meilė kantri. Graikų kalboje yra keletas žodžių, reiškiančių „kantrybę“. Vienas žodis vartojamas norint nusakyti kantrybę, būtiną patekus į išbandymus, kitas žodis vartojamas, kai kalbama apie kantrybę, būtiną bendraujant su žmonėmis. Viešpats žino, kad mums būtinos abi kantrybės rūšys, tačiau 4-oje eilutėje paminėta būtent antroji kantrybės reikšmė. Beje, šį žodį būtų galima išversti ir kaip „ilgalaikis kentėjimas“. Man tai patinka! Paulius tikriausiai norėjo pasakyti, kad meilė - ne trumpalaikis dalykas. Ji negreitai praranda savo „karštumą“. Žmogus, kuris žino, kokia yra meilė „agape“, nepraranda kantrybės bendraudamas su aplinkiniais. Meilė niekada nepasakytų „duodu tau tik vieną bandymą“. Meilė yra kantri.

Kuo ilgiau tarnauju kaip pastorius, tuo lengviau būti kantriam su žmonėmis. Kiekvienais metais vis daugiau pastebiu save nusidedantį prieš Dievą ir prieš kitus. Kuo dažniau Dievas mane pažemina, rodydamas mano nuodėmingumo apraiškas, tuo lengviau suvokiu aplinkinius žmones ir tampu jiems kantresnis. Mylintys žmonės yra kantrūs bendraudami su nusidedančiais, nes supranta, kad ir patys klysta. Augdamas ir bręsdamas daraisi vis kantresnis ar vis įnoringesnis ir irzlesnis? Dievas nori, kad tu ir aš vis labiau mylėtume ir būtume kantresni tiems, kuriems tarnaujame ir su kuriais tarnaujame.

2) Meilė yra maloni. Kantrybę turi lydėti ir gerumas kitų atžvilgiu. Būti maloniam jokiu būdu nereiškia leisti daryti kitiems viską, ką jie nori. Kartais meilė turi būti atkakli. Bažnyčios kontekste išlikti maloniam gali reikšti versti priklausomybių turintį žmogų praeiti abstinencijos pragarą. Gerumas kartais gali būti ir žodis „ne“ išpaikintam vaikui. Gerumo, malonumo išraiška gali būti pranešimas policijai apie draugo padarytą nusikaltimą. Tai reiškia neduoti to, kas žeidžia, bet duoti tai, kas gydo. Meilė yra gera, maloni, bet ir atkakli.

Toliau Paulius pateikia ir pavyzdžių, kaip meilė nesielgia.

3) Meilė nepavydi. Pavydas - tai jausmas, kai esam nepatenkinti kitų sėkme. Tikroji meilė trokšta sėkmės artimui ir aplinkiniams. Geriausias būdas išginti pavydą - nuoširdžiai melstis už tą, kuriam pavydi. Melstis už ją ar jį - tai rodyti meilę, o pavydas ir meilė vienoje širdyje gyvuoti negali.

4) Meilė nesigiria. Žodžio „girtis“ šaknis graikų kalboje yra labai iškalbinga ir artima angliškai šio žodžio reikšmei plepys. Meilė nėra egoistiškas plepėjimas. Meilė neišpučia, bet praplečia širdį. Tai reiškia, kad kuo labiau myli, tuo mažiau tavyje lieka pasididžiavimo. Kuo didingesnės dvasinės dovanos reikšis per tave, tuo mažiau tu savimi didžiuosies. Dovanos juk yra iš Dievo. Kai mes didžiuojamės ir giriamės, tai parodo mūsų nesaugumą ir dvasinį nebrandumą. Paulius teigia, jog pagyros - tai tarsi priešprieša biblinei meilei. Turime sekti Kristaus pavyzdžiu - nusižeminti prieš Jį ir kitus.

5) Meilė neišpuiksta. Terminas „arogantiškas, išpuikęs“ asocijuojasi su valdžios troškimu. Tai jau stipresnis jausmas nei pagyros, siekiant pripažinimo. Arogantiški, išpuikę žmonės siekdami savo tikslo stengiasi tapti lyderiais „lipdami kitiems per galvas“ ir visada apie save galvoja kaip apie ypatingus žmones, kitokius nei visi kiti mirtingieji. Arogancija, puikybė negerbia kitų žmonių ir laikosi nuo jų atstumo. Dievas kviečia mus tarnauti kitiems ir būti maloniems jų atžvilgiu.

6) Meilė nesielgia nepadoriai. Šią frazę būtų galima versti ir taip: „meilė nesielgia nemandagiai“. Yra krikščionių, kuriems stačiokiškumas ir šiurkštumas teikia džiaugsmo. Jie tai pateisina nuoširdumu: „Aš tik pasakau, kaip viskas yra iš tiesų.“ Bet meilė ne visada pasako, kaip viskas yra iš tiesų; ne visada ji viską išreiškia regimomis išraiškos priemonėmis, ypač jeigu tie žodžiai nepasitarnaus kitų ugdymui. Meilėje slypi švelnumas ir ji niekuomet nepamiršta takto, mandagumo ir kitų malonių savybių.

7) Meilė nesiekia naudos sau. Meilė yra tarsi priešiškas terminas kovai už savo teises. Neverta nė sakyti, kad tokia meilė (nekovojanti už savo teises) mūsų dienomis itin retas reiškinys. Siekti savo naudos, kovoti už save netgi skatinama, ne tik toleruojama. Kiekviename knygyne tikriausia rastume knygų tokiais pavadinimais: „Kaip tapti pirmam“, „Kūrybingas agresyvumas“ ir pan., bet supraskime, kad į save ir savo teises susitelkęs žmogus negali rodyti meilės kitų atžvilgiu. Meilė nėra egoistiška, reikalaujanti daug dėmesio, užsispyrusi ar mėgstanti dominuoti. Meilė daug nekalba, bet daug klauso. Meilė neverčia elgtis pagal jos pasirinktą būdą, ji visada trokšta nusileisti kitam.

8) Meilė nepasiduoda piktumui ir provokacijoms. Meilė nėra duota emociniams proveržiams išreikšti, nėra lengvai suirztanti ir siekianti keršto. Bet gali pasakyti: „Mane išprovokavo! Tai - ne mano kaltė.“ Deja, tai tavo kaltė. Mes neturime pasiduoti piktumui, ir jei esame vedami meilės, tikrai nepasiduosime. Vienas vertimas šią vietą verčia taip: „Meilė nėra perdėtai jautri ar įžeidi.“ Ar pažįsti žmonių, kurie taip greitai įsižeidžia, kad bendraujant su jais visuomet reikia juos glostyti? Stengiesi išvengti bet kokių jautrių temų, tačiau kai to padaryti nepavyksta, tuomet sveri kiekvieną žodį, kad tik pasakytum būtent tai, ką norėjai pasakyti, kad būtum suprastas teisingai. Bet žmogus vis tiek randa prie ko prikibti ir verčia tave jaustis nepatogiai. Tokie žmonės tikrai nieko nežino apie meilę „agape“, nes tikroji meilė tikrai nėra pernelyg jautri.

9) Meilė nemąsto piktai, nekaupia įžeidimų. Paulius pavartoja labai paprastą žodį, tarsi kalbėdamas apie sąskaitų knygą. Meilė neturi blogų darbų sąrašo. Ji nesižymi kiekvieno įvykio, kad vieną dieną galėtų atsilyginti ir tuo pasidžiaugti. Pažįstu keletą žmonių, kurie yra tikri „sąskaitininkai“. Meilė neprimena blogų dalykų. Kas tu toks, kad galėtum vesti kitų žmonių padarytų darbų apskaitą? Jei ir turi keletą „juodųjų sąrašų“, primygtinai siūlyčiau grįžus namo juos sudeginti.

10) Meilė nesidžiaugia neteisybe. Viena iš priežasčių, kodėl man nepatinka žiūrėti žinių laidas yra tai, kad didžioji dalis naujienų būna apie žmonių nesėkmes ir nelaimes. Mūsų žmogiškoje prigimtyje slypi nepaaiškinamas noras žiūrėti kriminalinius filmus, laidas apie gamtos stichijas ir įvairias tragedijas. Meilė yra kitokia. Meilei jokia blogio išraiška neteikia malonumo. Jos nedomina žmonių silpnybės, klaidos ir nuodėmės. Meilė myli dorą, teisingumą.

Dabar pereikime prie penkių pozityvių savybių.

11) Meilė džiaugiasi tiesa. Seminarijoje aš studijavau Josepho Fletcherio veikalą apie moralę „Situacijų etika“ (Situation Ethics). Jis mokė, jog kiekvienas veiksmas - melas, svetimavimas ar netgi žmogžudystė - gali būti laikomas moraliu veiksmu, jeigu tai padaryta su meile. Tačiau aš norėčiau pasakyti, jog jei veiksmas nedera su Dievo žodžiu, jis negali būti atliktas su meile. Tiesa ir meilė dera tarpusavyje, kaip ranka pirštinėje. Tiesos dėka mūsų meilė turi tapti išmania, sugebančia atskirti gėrį nuo blogio, o meilė suteikia tiesai gailestingumo ir atlaidumo. Jeigu mūsų veiksmai kyla iš meilės „agape“, mes visuomet žengsime koja kojon su bibline tiesa ir niekuomet jai nesipriešinsime.

12) Meilė visa pakenčia. Frazė „visa pakenčia“ kilusi iš graikiško žodžio, reiškiančio „ką nors pridengti“. Tai susiję ir su žodžiu „stogas“ - „tai dangtis, skirtas apsaugoti nuo priešiškai nusiteikusios aplinkos“. 1 Pt 4, 8 pasakyta: nes meilė uždengia gausybę nuodėmių. Būtent tokią prasmę ir atspindi frazė „meilė visa pakenčia“. Meilė saugo kitą žmogų, neplatina neigiamos informacijos. Ji nueitų papildomą mylią, kad apsaugotų žmogaus reputaciją.

Yra dvi itin susijusios savybės: visų pirma, meilė niekada nesureikšmina smulkmenų. Ji neskiria dėmesio ir reikšmės mylimo žmogaus trūkumams. Antra, meilė niekada viešai nekritikuoja. Paulius tikriausiai bandė perteikti būtent šią žinią. Meilė niekada neviešina „nešvarių dalykų“ visam pasauliui. Būtent todėl aš susigūžiu, kaskart girdėdamas, kaip vyras viešai žemina savo žmoną arba žmona laido kandžias pastabas apie savo vyrą. Visuomet pagalvoju, jog jei jie taip elgiasi viešai, kaip tuomet jie elgiasi užvėrus namų duris? Kartą vienas draugas man pasakė: „Žinai, daugybę kartų labai gailėjausi, kad leidau sau prabilti, bet niekuomet nesu apgailestavęs dėl to, kad susilaikiau ir patylėjau.“ Kai tampame smulkmeniškais aplinkinių kritikais, būtų labai naudinga paklausyti šio mano draugo patarimo.

13) Meilė visa tiki. Meilė visuomet yra pasiruošusi žvelgti į dalykus pozityviai, suteikti žmogui galimybę pasitaisyti, tiki ir pasitiki aplinkiniais. Daug iš mūsų turime išankstinę poziciją - nepasitikime žmonėmis, nes turime neigiamos patirties. Esame girdėję daugybę istorijų, kai pakeleiviui padėti sustojęs žmogus būna apiplėšiamas ar net nužudomas. Esame nuolatos įspėjami neskolinti pinigų žmogui, kuris negali pateikti rimtos garantijos, kad iš tiesų juos grąžins, net jei kalbame apie krikščionis.

Bet yra ir dar blogesnių savybių - pastovus įtarinėjimas ir visiškas nepasitikėjimas. Meilė visuomet pasitiki. Svarbu prisiminti, kad net ir teisiamas žmogus, kol jo kaltė neįrodoma, yra nekaltas. Meilė sako: „Aš lauksiu įrodymų ir tik tada priimsiu sprendimą. Aš pasirenku galimybę abejoti kaltumu, kol išliks bent viena menkiausia priežastis tai daryti.“ Kai kurie iš mūsų šią tiesą taiko priešingai: „Esi kaltas, nebent sugebėsi įrodyti savo nekaltumą.“

Aš nuolat kartoju, kad žmonės tampa tokiais, kaip mes apie juos galvojame: jie elgsis pagal tavo lūkesčius: pateisins juos, jei jais tikėsi, arba nuvils, jei nieko gero nebesitikėsi. Jeigu manysi, kad konkrečiu žmogumi neverta pasitikėti, tuomet žmogus savo elgesiu stengsis pateisint tavo neigiamus lūkesčius. Jeigu vaikui sakysi: „Stipriai užsimok ir numušk tą sviedinį, - tu gali tai padaryti“, jis taip ir padarys. Jeigu nuolatos kartosi savo žmonai, kad ji labai graži, ji ims gražėti tiesiog akyse. Būtent taip elgėsi Jėzus. Svyruojančiam ir dvejojančiam Petrui Jis tarė: „Tu esi uola.“ Paleistuvei Jis sakė: „Tavo nuodėmės nuplautos.“ Svetimaujančiai moteriai pasakė: „Ne man tave teisti. Eik ir daugiau nenusidėk.“ Tai paprasta galia. Tikėjimas žmogumi ir jo pasikeitimu į gerąją pusę turi galią.

14) Meilė viskuo viliasi (1 Kor 13, 7). Tai žingsnelis tikėjimo link. Šios frazės prasmė yra maždaug tokia: kartais susiduriame su tokiomis situacijomis, kai tikėti neturime jėgų. Tu norėtum nors šiek tiek tikėti, kad viskas gali pasikeisti, bet negali. Ieškai danguje plonytės šviesos linijos, bet pikti tamsūs debesys nepalieka vilčių. Meilėje slypi pozityvumas. Paulius kalba ne apie tuščią, beprasmį optimizmą, kai stipriai prasilenkiama su tikrove. Tai nėra ir mokymas apie pozityvų mąstymą. Paulius bando pasakyti, kad meilė sunkiai susitaiko su nesėkminga pabaiga. Belieka tik viltis. Meilė niekada nepasiduoda. Tikintysis gali turėti tokį požiūrį, nes Dievas mato visas jo nesėkmes ir kiekvieną nesėkmę gali paversti pergale. Ir Jis gali tai padaryti, nesvarbu, ar mes kalbame apie tave, tavo vaiką ar tavo klasioką. Žinoma, „visuomet viltis“, tai nereiškia tiesiog patogiai sėdėti ir laukti, kol Dievas viską sutvarkys. Priešingai, mes turime aktyviai imtis veiksmų tam, kad Viešpaties planai būtų įgyvendinti. Meilė tikisi ir viliasi geriausio. Meilė niekuomet nenustoja tikėti žmonėmis ir nepraranda dėl jų vilties.

15) Meilė visa ištveria. Žodis „ištverti“ yra „karinis“ terminas ir reiškia išlaikyti savo poziciją, kad ir kas nutiktų, net jeigu ir mirtum. Net jei mūšis akivaizdžiai pralaimimas, kareiviai turi kautis iš paskutiniųjų. Norint geriau suprasti šios frazės reikšmę, reikėtų įsivaizduoti antgamtinių galių apsuptą ir po truputį joms pralaiminčią kariuomenę. Vienas po kito šalia tavęs krenta tavo bendražygiai. Tame triukšme pasigirsta vado komanda: „Vyrai, turite išlaikyti savo pozicijas. Jeigu prireiks, net ir numirti.“ Meilė išlieka su žmogumi iki pat pabaigos. Atkakliai, ištvermingai iki pačios pabaigos. Ji niekuomet nepasiduoda. Meilė nenustoja mylėti, net jei jos nepriima. Meilėje slypi jėga, galinti supurtyti nedėkingą situaciją. Meilė dovanoja viltį, kuri nušviečia ateitį.

Niekas tikriausiai negali suteikti daugiau laimės, nei meilės apibūdinimai šiame 1 Kor 13 skyriuje. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog beveik visada mes esame linkę elgtis priešingai. Žinoma, Paulius čia rašo apie tą meilę, kuri įkvėpė Dievą dovanoti savo Sūnų. Jeigu dar kartelį perskaitytume šią ištrauką ir vietoje žodžio „meilė“ visur įterptume žodį „Kristus“, viskas būtų tiesa. Čia kalbama apie meilę, kurios šaltinis yra Dievas, ir kai žvelgiame į kiekvieną frazę atskirai, tampa aišku, jog kalbama apie standartus, kurių žmogiškomis pastangomis pasiekti neįmanoma. Tai tiesiog neįmanoma, nebent paklūstame Kristui ir prašome, kad Jis gyventų mumyse ir savo antgamtine meile veiktų per mus. Jeigu niekuomet netikėjai Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, galbūt esi pasiruošęs tai padaryti šiandien? Jis ne tik dovanos tau savo amžiną meilę, bet ir suteiks galimybę tokia meile pačiam mylėti kitus.

Meilė - amžina dovana (1 Kor 13, 8-13)

Paskutinėse šešiose eilutėse, Paulius aptaria dvasinių dovanų laikinumą ir amžinosios meilės prigimtį. Paulius rašo: Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas (1 Kor 13, 8), tačiau meilė nesibaigs niekada. 1 Kor 13, 13 pasakyta: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė. Paulius moko, jog visos dvasinės dovanos vieną dieną baigsis. Priežastis, kodėl taip nutiks, atskleista šiose eilutėse: Nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs (1 Kor 13, 9-10). Mes esame riboti, mūsų supratimas - ribotas, bet tai nesitęs amžinai. Ateina tobulumo laikas! Žodis „tobulumas“ neišvengiamai asocijuojasi su Kristumi. Yra tik viena galimybė gyvenimui tapti tobulam - tai Kristaus sugrįžimas į žemę.

Toliau Pauliaus smulkiai pasakoja apie save: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas (1 Kor 13, 11-12). Paulius bando paaiškinti, kad mūsų supratimas apie tai, koks yra Dievas, nėra tikslus. Jis naudoja dvi analogijas: vaikystę ir veidrodį. Naudodamasis vaikystės pavyzdžiu Paulius jokiu būdu nenori pasakyti, kad tie, kurie meldžiasi kitomis kalbomis yra tarsi vaikai ar nesubrendę žmonės. Priešingai, jis bando mums parodyti, kad ateis toks laikas, kai Dvasios dovanos mums bus daugiau nereikalingos.

Pateikdamas pavyzdį su veidrodžiu, Paulius bando perteikti mintį, kad tarp to, kaip mes bendraujame su Jėzumi šiandien, ir kokį bendravimą turėsime su Juo tuomet, kai matysime Jį „veidas į veidą“, yra skirtumas. Man patinka žiūrėti pažįstamų žmonių fotografijas, tačiau jeigu galėčiau pasirinkti gyvą bendravimą su jais, niekuomet nedvejočiau ir neteikčiau prioriteto nuotraukų albumams.

Paulius baigia šį skyrių tokiais žodžiais: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13). Šiuo trejetu galėsime džiaugtis visą amžinybę: mes mėgausimės begaline Dievo meile, išgyvensime ją ir tobulai vienas kitą mylėsime. Mes tikėsime Viešpačiu visą amžinybę. O kaip dėl vilties? Kam gi ji mums bus reikalinga, jei gyvensime amžinybėje, kur nebus nei ašarų, nei skausmo, nei liūdesio? Negi mums reikės viltis geresnių dienų? Žinoma, kad ne! Čia slypi vienas niuansas: vilties sinonimas yra „pasitikėjimas“. Amžinybėje mes nepaliausime tikėti Dievu ir pasitikėti Jo gerumu bei Jo aprūpinimu. Viltis šioje vietoje „laukia“ ir „primena“, kaip ir tikėjimas bei meilė. Bet visų didžiausia yra meilė, nes meilė apima ne tik mūsų santykius su kitais žmonėmis, bet ir su Dievu, tai, ką patiriame iš Jo.

Ar šiandien tu jau pasiruošęs vis daugiau pažinti meilę, augti ja ir dalintis ja su kitais? Visų pirma norėčiau įspėti, kad neturėdamas artimų meilės santykių su Dievu, tokiu žmogumi tikrai netapsi. Šiuos santykius reikėtų puoselėti, jiems skirti daugiau laiko. Antra, turi pamilti tuos, kurie yra arčiausiai tavęs. Tai reiškia, kad jei esi susituokęs, turi susitelkti ties savo sutuoktiniu. Jeigu turi vaikų, turi skirti dėmesį jiems. Jeigu tarnauji vaikams, paaugliams ar suaugusiems, daryk tai su meile. Siek pamilti kaimynus ir bendradarbius. Kai įveiksi šias užduotis, mylėsi tave supantį pasaulį. Dievas pašaukė mus mylėti žmones. Jėzus sakė, kad tik iš meilės žmonės pažins, kad esame Jo mokiniai (Jn 13, 34-35).

Iš www.bible.org
vertė Jurgita Ratautienė