Dešimt raupsuotųjų

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" Pamatęs juos, Jis tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams!" Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą.  Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?" Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave" (Lk 17, 11 - 19)

Noriu atkreipti dėmesį į tris šio Evangelijos skaitinio bruožus. Pirma - tai, kaip raupsuotieji priėjo prie Kristaus - jie atsistojo, kaip pasakyta Evangelijose, atstu. Jie žinojo, kad yra nešvarūs, žinojo, kad prisilietimas prie jų yra pavojingas, ir net gi dėl to, kad gautų išgydymą jie nedrįso artintis prie kitų žmonių, kad jiems nekiltu pavojus užsikrėsti.

Melsdamiesi mes labai retai taip aiškiai suvokiame savo dvasinę būklę, kad sutiktume stoti šiek tiek tolėliau nuo Viešpaties. Mes žinome, kad į Dievo Karalystę neįeis niekas nešvarus, ir vis tiek, kai tik iškyla poreikis, ilgesys ar suvokimas, kaip mums reikia Dievo, mes išdrįstame prieiti ir galvojame, kad turime teisę įeiti, teisę prieiti prie Dievo, kad visi kiti mus turi praleisti, nes mums kažko reikia. O iš tiesų tai parodo, kaip mes mažai suvokiame, jog pačiam būnant nešvariu baisu prieiti prie tobulo tyrimo... Kaip smarkiai bijodami ir drebėdami mes turėtume artintis! Kaip dažnai, kai Viešpats žengia žingsnį link mūsų, mes turėtume kaip Petras, Jam pasakyti: „Nesiartink, Viešpatie, nes aš nuodėmingas..." Pagalvokime apie tai.

Antra, raupsuotieji galėjo prieiti prie Kristaus, nes tikėjo ne tik Jo pagalba, Jo valdžia, bet ir Jo meile. Jie tikėjo, kad Jis norės jiems padėti ir kad tik Jis gali tai padaryti. Ir šis klausimas mums iškyla kiekvieną kartą, kai imame melstis: ar mes tikrai tikime, kad Dievas nori mums gero? Ar mes tikime Dievo meile, ar ateiname prie Jo, žinodami, kad Jis viską gali, tačiau mąstydami, kad, galbūt, Jis nenorės?.. Ir čia glūdi gilus nepasitikėjimas Juo, nes tuo, ką matome išorėje, mes tikime, o meile netikime - nei žmogiška, nei Dievo. Ir todėl tikėjimas mums atrodo tai, kad bėgame prie Dievo, kartais apstumdydami kitus, nes turime poreikį: štai, aš prie Jo prisiliesiu, štai, aš iš Jo išreikalausiu... - toks tikėjimas sudūžta į kur kas didesnį nepasitikėjimą, kuris neleidžia mums nei tolėliau atsistoti, nei būti užtikrintu, kad Dievo meilės užteks ir mums...

Ir paskutinis - dėkingumas. Dešimt raupsuotųjų buvo apvalyti, bet tik vienas grįžo pas Kristų, dėkodamas Dievui. Devyni kiti, po to, kai buvo apvalyti, įsiliejo į žmonių minią, bet pas Kristų negrįžo. Grįžo tik vienas, be to, tai buvo samarietis, tai yra žmogus, svetimas religiniu požiūriu, nes tarp jo ir Dievo, tarp jo ir Kristaus nebuvo nieko bendro. Jis žinojo, kad būdamas raupsuotas, būdamas atskirtas nuo tikėjimo, kurį išpažįsta pats Kristus, jis neturi jokių teisių. Tačiau gavęs išgydymą, grįžo pas Jį, nes jokios teisės, jokia visuomeninė padėtis nejungė jo su Viešpačiu. Ir Kristus pabrėžia, kad jis pasielgė teisingai.

Iš tikrųjų, dažnai mes galvojame, kad maldos esmė yra gauti tai, ko prašėme. Bet yra ne taip - tai, ko prašome, ir tai, ką gauname, mums reikalinga tik tą gavimo akimirką, tačiau jau po valandėlės mes išsėmėme savo poreikį, ir mums jau reikia kažko kito. Taigi ant pagrindo, kuris buvo padėtas Dievo malone, kuris stovi tarp mūsų ir Dievo, Kuris mums toks maloningas, vienintelis, kas sudaro kažką užbaigto, sukuria iki galo esantį ryšį - tai dėkingumas. Kai mumyse dėkingumu įsikūnijo gerumo, malonės, meilės gavimas, tai tarp mūsų ir to, kuris davė, visuomet išliks ryšys - mes jau neatskiriami. Ir tai pats didžiausias maldos vaisius yra tai, kad tarp to, kuris gavo, ir tarp to, kuris davė, amžių amžiams išliktų meilės, dėkingumo ir bendro džiaugsmo ryšiai.

Taigi, iš šios Evangelijos ištraukos galime pasimokyti ką svarbiausia Jis gali mums duoti, nes to, ką Jis gali mums duoti - reikia mūsų vidiniam gyvenimui. Amen. [15 gruodžio, 1968 m.]

http://www.metropolit-anthony.orc.ru/