Džiaugsmo pratybos

Džiaugsmas - tai Kristaus kelio širdis. Į pasaulį Jis atėjo skambant iškilmingoms fanfaroms: Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, - sušuko angelas, - kuris bus visai tautai (Lk 2, 10).Su šiuo pasauliu Jis atsisveikino linkėdamas savo mokiniams džiaugsmo: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11).

Savo knygoje Jesus-Christ et la revolution non-violente Andre Trocme ir vėliau Johnas Howardas Yoderis savojoje knygoje Jėzaus politika atkakliai teigia, kad tarnauti Jėzus pradėjo skelbdamas Jubiliejaus arba Viešpaties malonės metus (Lk 4, 18-19). Tokio žingsnio socialinių pasekmių nuvertinti negalima. Lygiai taip pat nusmelkia mintis, kad Dievas mus kviečia ir nuolat švęsti Dvasios malonę. Kai Dievas padeda išsilaisvinti iš turtų priklausomybės ir radikaliai pertvarko socialines struktūras, nebelieka nieko, kaip tik švęsti. Kai vargdieniai girdi gerąją naujieną, kai belaisviai ir prislėgtieji išvaduoti, kai akli vėl mato, kas gali sėdėti tyliai?!

Senajame Testamente visos Jubiliejaus metų sąlygos (atleisti skolas, paleisti vergus, nesėti javų, nekilnojamąjį turtą sugrąžinti jo šeimininkui) išreiškė pasitikėjimą Dievo malone ir aprūpinimu. Jis gali duoti tai, ko reikės. Dievas pareiškė: Aš suteiksiu jums... palaimą (Kun 25, 21). Kai nespaudžia baimė ir rūpesčiai, galima džiaugtis. Žinodami, jog Dievas mumis rūpinasi, savo rūpesčius galime atiduoti Jam. Liūdesį Jis pavertė džiaugsmu.

Nerūpestingos ir džiugios dvasios šiandien pasaulyje trūksta. Mūsų laikais dominuoja apatija, netgi melancholija. Harvey Coxas teigia, kad dabarties žmogus „jaučia tokį spaudimą dirbti naudingą darbą ir įtemptai galvoti, kad beveik pamiršo, ką reiškia džiaugsmo ekstazė...“

Džiaugsmas sustiprina gyvenimą

Džiaugsmas į gyvenimą atneša šventę. Mums jis suteikia jėgų. Raštas kalba, kad džiugesys VIEŠPATYJE yra mūsų stiprybė (Neh 8,10). Be jo toli nenueisi. Moterys iškenčia gimdymo skausmus, nes po jų seka džiaugsmas būti motina. Jaunoms poroms pirmaisiais metais gal ir sunku vienas prie kito priprasti, bet jie žengia pirmyn, nes nori gyvenimą nugyventi kartu. Tėvai stengiasi tvirtai laikytis, kol vaikai eina per paauglystę, nes žino, jog šie vėl taps žmonėmis.

Gal ir galima vien valios pastangomis pradėti mokytis teniso ar groti pianinu, bet jei nebus džiaugsmo, ilgai netrauksi. Jei rimtai: vien todėl ir galima kažko imtis, nes galiausiai tai pradeda patikti. Ši mintis ir palaiko visus naujokus. Jie žino, kad tai įvaldžius bus galima jausti pasitenkinimą ir džiaugtis.

Džiaugsmas - visų dvasinių pratybų esmė. Jei jos neteikia džiaugsmo, darosi nuobodu. Pradeda atsiduoti mirtimi, kai jas į rankas paima mūsų dienų fariziejai. Dvasinės pratybos turi išsiskirti nerūpestinga linksmybe ir padėka.

Vienas iš Dvasios vaisių yra džiaugsmas (Gal 5, 22). Dažnai atrodo, kad jis - visa ko variklis, jis viską užsuka. Jei džiaugsmas neužkuria kitų disciplinų, anksčiau ar vėliau jų atsisakysime. Džiaugsmas suteikia energijos, jėgų.

Senovės Izraeliui buvo liepta susirinkti triskart per metus ir džiaugtis, koks geras yra Dievas. Tai būdavo tikrąja to žodžio prasme linksmos atostogos. Jos sustiprindavo ir suburdavo tautą draugėn.

Džiaugsmo taku

Dvasiniame gyvenime tikrą pasitenkinimą tegali suteikti vienas dalykas. Tai - klusnumas. Sena giesmė primena, kad kitaip džiaugtis Jėzuje neišeina, tik kai „pasitiki ir klausai“. Giesmės autorių įkvėpė ne kas kitas, kaip pats Viešpats. Juk Jėzus mokė, kad neprilygstamas yra džiaugsmas, kurį atneša klusnumas. Kartą iš minios Jėzui šūktelėjo moteris: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ Jėzus atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi!“ (Lk 11, 27-28). Geriau paklusti nei būti Mesijo motina!

1870 metais Hannah Whitall Smith parašė knygą, tapusia kūrinių apie krikščionišką džiaugsmą klasika: Laimingo krikščioniško gyvenimo paslaptis. Pavadinimas tik užsimena apie šios įžvalgų kupinos knygos gelmes. Tai nėra lėkšta knyga apie „keturis paprastus dalykus, kaip sėkmingai gyventi“. Autorė kruopščiai aprašo visavertį ir turtingą gyvenimą Viešpatyje. Vėliau ji išdėsto tokio kelio sunkumus ir galiausiai pateikia Dievui paaukoto gyvenimo vaisių. Tad kokia gi ta laimingo krikščionio gyvenimo paslaptis? Atsakymas į šį klausimą geriausiai matyti skyriuje, kurį autorė pavadino ,,Klusnumo džiaugsmas“. Džiaugiamės paklusdami Kristui ir džiaugsmas ateina tada, kai nusprendžiame paklusti Kristui. Be klusnumo džiaugsmas lieka tuščias ir dirbtinis.

Jei iš tiesų norime džiaugtis, klusnumas turi tapti kasdienybe. Jei to nebus, džiaugsmas skambės kaip tuščias puodas. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gyvena taip, kad namuose džiaugtis neįmanoma, bet kai jie nueina į bažnyčią, tuomet gieda ir meldžiasi „Dvasioje“ vien su viltimi, kad Dievas įskiepys jiems džiaugsmo, kad galėtų pratempti dar vieną dieną. Jie laukia kažkokios injekcijos, kuri aplenktų kasdienybės kančią ir suteiktų džiaugsmo. Bet Dievas trokšta kančią pakeisti džiaugsmu, o ne ją apeiti.

Reikia suprasti, kad kartais Dievas vis dėlto suteikia džiaugsmo porciją net ir tada, kai kenčiame nuo kartėlio ir vietoje širdies nešiojamės akmenį. Bet tai nėra norma. Paprastai Dievas atperka ir pašventina kasdienio gyvenimo įplyšimus ir taip leidžia džiaugtis. Kai šeimos nariai trokšta vienas kitą mylėti, užjausti ir vienas kitam padėti, jau yra pagrindo švęsti.

Liūdna matyti, kaip kai kas laksto iš bažnyčios į bažnyčią, kad vėl patirtų „Viešpaties džiaugsmą“. Jo nesukursi vien giedodamas tam tikras giesmes ar bendraudamas su tam tikrais žmonėmis ir net leisdamas veikti Dvasios dovanoms, kad ir kokie tai būtų geri dalykai. Džiaugsmą rasi klusnume. Kai Jėzaus galybė pasieks darbą ir poilsį bei juos transformuos, ten, kur buvo liūdesys, atsiras džiaugsmas. Tai praleisti reikštų visiškai nesuvokti Įsikūnijimo prasmės.

Štai kodėl apie džiaugsmą kalbu paskiausiai. Jis - visų dvasinių pratybų rezultatas. Dievas gyvenimą keičia per dvasines pratybas, todėl džiaugtis bus sunku tol, kol vidus nesikeis. Daugelis mėgina džiaugtis per anksti. Kartais stengiamės uždegti žmones džiaugsmu, kai iš tikrųjų jų gyvenime dar nieko neįvyko. Dievas dar neprasimušė į jų kasdienį gyvenimą. Šventė ateina tuomet, kai Jis atperka paslėptas žaizdas.

Svarbu vengti švenčių, kur nėra ką švęsti. Dar blogiau apsimesti, kad linksma, kai džiaugtis nėra dėl ko. Vaikai stebi tėvus, kurie palaimina maistą, o vėliau ima dėl jo bambėti. Tai palaiminimas be palaiminimo. Kone labiausiai vaikus žeidžiame tada, kai liepiame jiems dėkoti už tai, kas jiems nepatinka. Jei apsimetame, kad linksma, dvasia nežino, ką daryti.

Matyt, ne kartą esate girdėję, kad reikia dėkoti Dievui už visus sunkumus gyvenime, nes kai šloviname Dievą, leidžiame Jam mus keisti. Geriausiu atveju tai padeda pakelti galvą ir tikėjimo akimis pažvelgti į priekį. Širdyje tai patvirtina, kad Dievas ir toliau rūpinasi gyvenimo aplinkybėmis ir jas sutvarko taip, kad Jį mylintiems viskas išeitų į gera. Blogiausiu atveju šis mokymas prieštarauja, kad blogis yra blogas ir pakrikštija baisiausias tragedijas Dievo valios vardu. Raštas mus moko visada už viską dėkoti, bet neliepia džiaugtis blogiu.

Džiaugsmo be rūpesčių dvasia

Apaštalas Paulius ragina: Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės (Fil 4, 4). Bet kaip džiaugtis nuolat? Paulius tęsia: Niekuo per daug nesirūpinkite. Rūpestis - džiaugsmo priešingybė. Tad kaipgi atrodo džiaugsmas? Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. O to rezultatas? Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).

Paulius išdėsto, kaip nuolat džiaugtis. Pirmas dalykas, kurį jis pamini, yra niekuo nesirūpinti. Žinoma, Jėzus kalba tą patį: Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite (Mt 6, 25). Abiem atvejais kalbama apie tą patį, apie rūpestį. Krikščionio pašaukimas yra nesirūpinti, bet mums tai atrodo svetima. Vos sukakus porai metukų, mums kalama, kad rūpintis labai svarbu. Kai vaikas bėga pro duris, dar šūktelim: „Būk atsargus“, t. y. rūpinkis tuo, kas vyksta aplinkui.

Neturėsime džiaugsmo dvasios, jei neišmoksime nesirūpinti. Ir toliau rūpinsimės, jei neišmoksime visame kame pasitikėti Dievu. Štai kodėl Senojo Testamento žmonėms Jubiliejus buvo toks svarbus dalykas. Niekas nebūtų galėjęs švęsti šių metų, jei nebūtų galėjęs iš esmės patikėti, kad Dievas jiems duos tai, ko prireiks.

Kai pasitiki Dievu, gali ramiai pasikliauti, kad Jis pasirūpins tuo, ko reikia: Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Maldai padedant juda Dievo rankos, todėl galime džiaugtis be rūpesčių.

Tačiau Paulius laiško tuo neužbaigia. Vien maldos ir pasitikėjimo neužtenka, kad mumyse rastųsi džiaugsmas. Paulius tęsia, kad turėtume galvoti apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga (Fil 4, 8). Viską kurdamas Dievas pasirūpino, kad užtektų daug gerų ir netgi nuostabių dalykų, todėl natūralu, kad jei tik juos prisiminsime, galėsime džiaugtis. Dievo taip sukurta, kad būtų smagu. Jei manome, kad džiaugsimės vien tada, kai melsimės ir giedosime psalmes, teks nusivilti, bet jei gyvenimas bus pilnas gerų dalykų, o mes už juos nepamiršime dėkoti Dievui, tikrai būsime pilni džiaugsmo. O ką gi daryti su sunkumais? Kai nusprendžiame, kad mąstysime apie gerus ir puikius dalykus, taip jais prisipildysime, kad problemos atrodys kur kas mažesnės.

Apsispręsti mąstyti apie svarbesnius gyvenimo dalykus yra valios reikalas. Štai kodėl džiaugsmas yra pratybos. Iš dangaus jis nenukris. Tai apsisprendimo, apie ką mąstyti ir kaip gyventi, vaisius. Kai renkiesi šį kelią, Kristus pradeda gydyti ir gaivinti sielą bei santykius su aplinkiniais. Šitaip gimsta džiaugsmas.

Džiaugsmo privalumai

Bene didžiausias džiaugsmo privalumas yra tas, kad jis neleidžia savęs pervertinti. Tai begalinė malonė tiems, kas trokšta išmokti dvasinių pratybų. Pamaldiems žmonėms tai - profesinė liga, pavojus tapti pasipūtusiomis nuobodybėmis. To reikia visaip vengti. Labiau nei bet kas turėtume jausti laisvę, gyvybę. Kitiems su mumis turėtų būti įdomu. Džiaugsmas suteikia gyvenimui laimę, šventę ir juoką. Pagaliau juk ir Jėzus taip džiaugėsi, kad kiti Jį vadino vyno mėgėju ir apsirijėliu. Bet daugelio pamaldžių žmonių gyvenimas toks surūgęs, kad tokiais dalykais jų apkaltinti niekaip neišeitų.

Nesupraskite neteisingai: nemėginu siūlyti kartkartėmis pasukti „į kairę“, bet bandau priminti, kad mums trūksta gilesnės ir labiau žemiškos džiaugsmo patirties. Turėtume labiau vertinti gyvenimą. Tai gydo ir atgaivina. Nuolat stengdamasi pasivyti Dievą, dvasia pavargsta lygiai taip pat, kaip ir kūnas pavargsta nuo per sunkaus darbo. Džiaugsmas padeda atsipalaiduoti ir mėgautis žemiškais dalykais.

Džiaugsmas gali būti ir puikus priešnuodis pasikartojančiam liūdesiui, kuris pamažu suvaržo ir prispaudžia širdį. Depresija jau tapo epidemija, o džiaugsmas gali atnešti atoslūgį, atgaivą. Viename savo knygos skyriuje, kurį autorius pavadino „Vaistai nuo liūdesio“, rūpesčių prislėgtuosius Francois Fenelonas moko gerai su kuo nors pasikalbėti ir pasilinksminti.

Dar vienas džiaugsmo privalumas: džiaugsmas padeda pamatyti bendrą vaizdą. Jei džiaugiamės, galime pasijuokti ir iš savęs. Galbūt pastebėsime, kad užsibrėžtas tikslas nėra jau toks baisiai didelis, kaip atrodė anksčiau. Stiprūs ir galingi švęsdami atgauna pusiausvyrą, o silpni ir kuklūs gali viską vėl pradėti iš naujo. Kas gali džiaugtis Dievo šventėje? Turtingas ir vargšas, galingas ir bejėgis - visi kartu džiaugiasi Dievo šlove ir stebuklais. Nebelieka nei statuso, nei kastos.

Taip nusikratę išpūsto susireikšminimo, išsivaduojame ir nuo teisimo dvasios. Kiti nebeatrodo tokie baisūs ir nedvasingi. Galima kartu džiaugtis, nebereikia fariziejiškų pastabų.

Galiausiai įdomu pastebėti, kad džiaugsmas atneša dar daugiau džiaugsmo. Juokas sukelia dar daugiau juoko. Tai dar vienas iš nedaugelio dalykų, kurio atsiranda daugiau, kai juo dalijamės. Kierkegaardas rašė, kad „humoro brolis vis kažkur slepiasi, bet netrukus išlenda aikštėn“.

Kaip džiaugtis?

Jei džiaugsmas iš esmės yra bendruomeninė disciplina ir jei jis Dievo žmonėms atneša tiek daug naudos, tai kaipgi džiaugtis? Tai - puikus klausimas, nes šiandien žmonės pasidarė tokie mechaniški, kad spontaniškam džiaugsmui beveik nebeliko vietos.

Džiaugtis galima tada, kai dainuoji, kai šoki, kai šauki visa gerkle. Širdis ima giedoti psalmes, himnus ir dvasines giesmes, nes Dievas toks geras. Atsidaro sielos durys ir ima lietis šlovė, gyrius ir garbė. 150-toji psalmė piešia, kaip tauta šlovina Dievą rago gausmu, lyra ir arfomis, būgno žvangučiais ir šokiais, stygomis, trimitais ir skambiais cimbolais.

Kaip džiaugiasi maži vaikai? Jie labai garsiai triukšmauja. Nėra nieko blogo, kai triukšmaujama tam skirtu laiku, lygiai kaip nieko blogo, kai tinka tylėti. Kai vaikai džiaugiasi, jie šoka. Kai Dievo galybės padedami Izraelio vaikai ištrūko iš faraono nagų, pranašė Mirjama vedė juos džiaugsmingai šokti (Iš 15, 20). Dovydas Viešpaties akivaizdoje šoko iš visų jėgų (2 Sam 6, 14. 16). Liaudies šokiai nuolat nešė tautos kultūros vertybes. Šventėse juos šoka daugelis. Be abejonės, šokis gali išreikšti ir blogį, bet tai jau visai kita kalba.

Šventėje dainuoti, šokti ir kelti triukšmą nebūtina. Tai tik primena, kad Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties. Kaip ir Petrui, reikia suprasti, kad nieko, ką duoda malonės pilnos Dievo rankos, nėra netyro (Apd 10). Galime iš visos širdies džiaugtis, koks geras yra Viešpats!

Džiaugiamės ir tada, kai juokiamės. Senoji patarlė, kad juokas - geriausias vaistas, yra tikra tiesa. Normanas Cousinsas savo knygoje Ligos anatomija pasakoja, kaip kovodamas su nepakeliamai skausminga liga naudojo juoko terapiją. Gulėdamas ligoninėje jis žiūrėjo Brolių Marxų filmus ir „Paslėptą kamerą“. Juokas iš tiesų veikė kaip nuskausminamieji vaistai - miegoti nebebuvo kančia. Gydytojai netgi paliudijo, kad juokas sutvarkė kai kuriuos cheminius kūno procesus.

Kodėl gi ne! Jėzus turėjo gerą humoro jausmą. Kai kurie Jo palyginimai tikrai juokingi. Yra netgi toks fenomenas, kurį vadina „šventu juoku“. Jis ne kartą pasireiškė per įvairius prabudimus. Nors pats jo nesu patyręs, esu tai matęs. Rezultatai tikrai nuostabūs. Bet net ir nepriklausomai nuo to, ar Dievas suteiks mums šią savo malonę, visada galime sveikai pasijuokti.

Todėl juokitės iš savęs. Nesikratykite sveikų anekdotų ir šmaikščių kalambūrų. Mėgaukitės gera komedija. Išmokite juoktis - šias pratybas reikia įvaldyti. Nusimeskite naštą - nebūtina visuomet kalbėti vien giliomis temomis.

Paraginti džiaugtis galime ir pabrėždami kūrybiškų dovanų - fantazijos bei vaizduotės - svarbą. Harvey Coxas pastebi, kad „žmogaus gebėjimas džiaugtis ir įsivaizduoti baigia atrofuotis“. Kitoje vietoje jis rašo: „Buvo metas, kai aiškiaregius kanonizuodavo, o mistikais buvo žavimasi. Dabar juos tiria, iš jų šaipomasi, o kartais juos uždaro į ligoninę. Žodžiu, vaizduote šiandien nebepasitikima.“

Mes, kurie sekame Kristumi, rizikuojame plaukti prieš srovę. Nesivaržydami mėgaukimės vaikiškais fantaziją lavinančiais žaidimais. Atsiverkime regėjimams ir svajokime. Žaiskime, dainuokime, juokimės. Vaizduotė gali sužadinti naujų idėjų  galybes. Tai gali suteikti daug džiaugsmo. Tik tie, kurie nesijaučia subrendę, gali bijoti taip nuostabiai džiaugtis.

Mėgaukimės ir kitų kūryba. Skulptoriai, dailininkai, dramaturgai ir kompozitoriai yra Dievo dovana. Organizuokime meno parodas. Dainuokime jų dainas tiek draugų rate, tiek formaliuose renginiuose. Renkime draugų sukurtus spektaklius. Organizuokime šeimų parodas, kur galima eksponuoti vaikų mokyklinius darbus. Kodėl gi ne? Tai smagu ir suburia žmones pabūti kartu.

Kai šeima susirenka švęsti švenčių, irgi galime džiaugtis ir dėkoti, ypač kai švenčiame įvairias progas: gimtadienius, studijų pabaigą, vestuves ir minėjimus. Pažįstu vieną šeimą, kuri minėdama savo vestuvių metines kasmet pasodina medelį. Savo ūkyje jie jau augina nedidelę giraitę, kur auga apie keturiasdešimt medžių. Jie tyliai byloja apie šeimos meilę ir ištikimybę.

Galima džiaugtis ir nedidelėmis, bet ne mažiau svarbiomis progomis, pavyzdžiui, kai baigiame kokį nors projektą, kai gauname darbą, kai pakelia atlyginimą. Be to, kodėl gi nesusikūrus tam tikrų švenčių, kurios nėra susijusios su ypatingomis progomis. Ilgiau užsibūkite prie pianino ir kartu su šeima dainuokite. Išmokite įvairių tautų šokių. Skirkite vakarų žaisti, žiūrėti filmų ar kartu skaityti knygą. Kai lankote gimines, džiaukitės vieni kitais ir švęskite. Be jokios abejonės, šį sąrašą galite pratęsti tuo, kas būdinga būtent jūsų šeimai.

Nepamirškime ir kultūrinių švenčių. Kaip smagiai galima praleisti Kalėdas. Nebūtina pasinerti į komerciją, jei to nenorite. Žinoma, dovanomis keistis svarbu, bet būna įvairiausių dovanų. Prieš keletą metų mūsų mažylis Natanas, kuris mokėsi groti pianinu, kiekvienam šeimos nariui padovanojo po dovaną - kiekvienam sugrojo po dainą. Jam taip patiko vynioti didžiules dėžes į dovanoms skirtą popierių ir ragino spėti, kas viduj. O kai visi jas išvyniojome, jose buvo po lapelį, ant kurių buvo užrašyti dainų pavadinimai. Kaip nuostabu! Kiek džiaugsmo tai suteikė!

O Velykos? Pamirškite pavasarinę atributiką ir švęskite Prisikėlimo džiaugsmą. Visa šeima gali suvaidinti vaidinimą. Prisiminkite pavasario šventes. Eikite į laukus, prisiskinkite gėlių ir padovanokite jų kaimynams ir draugams. Džiaukitės spalvų įvairove. Kokia prasmė leisti, kad Helovinas pagoniškai minėtų tamsos jėgas? Bažnyčią ar namus nušvieskite žvakių šviesa. Giedokite ir džiaukitės, kad Kristus nugalėjo tamsą. Vaikai ir suaugę gali apsivilkti Biblijos personažų ar istorinių šventųjų kostiumais.

Viduramžiais buvo tokia šventė, kuri vadinosi Kvailių diena. Tą dieną buvo galima juoktis iš visų „šventų karvių“. Žemesnes pareigas einantys kunigai šaipydavosi iš vyresniųjų. Apie politikus pasakojo anekdotus. Galima apsieiti be pasileidimo, kuris lydėdavo panašias šventes, bet reikia atrasti švenčių, kurios padėtų pasijuokti iš savęs. Užuot piktinusis kultūriniais įpročiais, vertėtų paieškoti būdų, kaip iš jų pasijuokti.

Nebūtina apsiriboti vien įprastinėmis šventėmis, galima susikurti savų. Kartą mūsų parapijiečiai surengė šventę savo ganytojams. Kiekviena šeima padarė po atviruką. Įvairūs būreliai paruošė vaidinimą, skaitė savo kūrybos eiles, pasakojo anekdotus. Kadangi pats ten tarnavau pastoriumi, galiu paliudyti, kad tai buvo puikus vakaras. Kodėl reikia laukti, kol pastorius pasitraukia, kad surengtume jam šventę? Jei dažniau parodytume jam dėmesį, galbūt jis pasiliktų ilgesniam laikui?

Žinau vieną bažnyčią, kuri Kalėdoms ruošia „šviesos šventę“. Ten būna muzika ir vaidinimai, o svarbiausia tai, kad joje dalyvauja daugybė žmonių. Dar vienas žmonių būrys kas tris mėnesius susirenka ruošti įvairių tautų - švedų, airių, japonų ir kt. - maisto.

Mokykloje, kur dėstau, organizuojama „Pavasario simfonija“. Kaip ji pradžiugina žmonių širdis! Tai - bene svarbiausias metų renginys. Muzika, kostiumai, spalvos. Tai - miniekstravaganza. Tai - profesionalus renginys be plastmasinio paviršutiniškumo. Jį surengti kainuoja daug: laikas, pastangos ir pinigai, bet visiems mums reikia tokių švenčių, kurios leidžia kartu ieškoti Dievo karalystės ir ja džiaugtis.

Džiaugsmas suteikia jėgų imtis kitų disciplinų. Jei liksime joms ištikimi, šios pratybos išlaisvins nuo visko, kas gyvenimą pavertė kančia. Tai puikus pagrindas džiaugtis. Ima suktis nesibaigiantis gyvybės ir jėgų ratas.

Pabaigai

Studiją baigėme, bet tai - tik kelionės pradžia. Matėme, kaip meditacija sustiprina dvasinį jautrumą, o šis, savo ruožtu, ragina melstis. Netrukus suvokiame, kad pasninkas irgi padeda melstis. Pasitelkdami šias tris pratybas galime pradėti mokymąsi, kuris padeda geriau pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename.

Gyvendami paprastai būname sąžiningi. Vienuma padeda iš tiesų būti su kitais. Paklusdami nustojame manipuliuoti kitais, o tarnaudami juos laiminame.

Išpažinimas išlaisvina nuo savęs ir ragina šlovinti. Šlovinimas duris atveria Dvasios klausymuisi. Jei visa darome savo valia, tai atneša džiaugsmo doksologiją (gr. doksazo - šlovinti. Tai žodžiai, kuriais šloviname Dievą. Jais dažnai baigiasi Naujojo Testamento laiškai).

Dvasinio gyvenimo pratybos užkelia į Dvasios Himalajus. Stovime ten, kur baigiasi medžiai. Prieš mus atsiveria snieguotos viršūnės. Ryžtingai žengiame pirmyn, nes turime patikimą Vadovą. Jis jau daugelį kartų ėjo šiais takais ir nugalėjo aukščiausias viršukalnes.

Ištrauka iš kn. „Dvasinės pratybos“