Prieš kurį laiką Viešpats naujai apreiškė man mano ryšį su Tėvu.
Beveik trejus metus aš karštai ieškojau Viešpaties, norėdamas gauti fizinį išgydymą. Ir neseniai Jis man parodė, kaip nedaug dar Jį pažįstu.
Artinausi prie Dievo maldoje, kad gaučiau išgydymą. Įsivaizdavau, kad jei tinkamai vykdysiu visas Jo nuorodas, turėsiu teisingą tikėjimą, ir Dievas galės mane išgydyti. Man tai atrodė kaip spynos kodas - jei visi skaičiai tiks, durys atsidarys, ir aš būsiu išgydytas.
Maniau, kad raktas gauti dievišką išgydymą buvo viską teisingai įvykdyti. Tačiau toks supratimas nėra teisingas. Pirmiausia, taip piešiamas Tėvas, kuris duoda nenoromis, kuris neduos malonės tol, kol viskas bus gerai. Tačiau, jei Dievas teiktų malonę tik tuomet, kai viską įvykdau teisingai, niekuomet savo gyvenime nebūčiau turėjęs malonės! Antra, toks iškreiptas paveikslas leidžia manyti, kad jei noriu ką gauti iš dangaus, turiu „šokinėti per dangaus kalvas" ir pats tai išgauti.
Viešpats pašaukė mane į „aukštesnį lygį", kad susijungčiau su Juo, kad Viešpats nebūtų tik aprūpintojas, o aš - tas, kurį Jis aprūpina. Jis nori su mumis bendradarbiauti (žr. 1 Kor 3, 9). Jis plačiai atveria savo širdį, kad Jo troškimai taptų mano troškimais, Jo planai - mano planais, Jo darbas - mano darbu. Viešpats nori, kad būčiau Jo partneris, jaučiantis Jo širdies plakimą, kad mano gyvenime būtų įgyvendinta Jo valia ir tikslas.
Taip mąstydamas suprantu, kad Dievas žymiai labiau nei aš pats nori mane išgydyti. Tuomet nustoju atkakliai melstis. Atkakli malda tarsi parodo, jog mano maldos tikslas - įtikinti Dievą įvykdyti tai, ko aš noriu. Tačiau Viešpats kviečia mane bendradarbiauti, kad maldoje per užtarimą žemėje gimtų tobula Dievo valia danguje.
Brandus Viešpaties Jėzaus partneris juda susiderinęs su dangumi. Jis laukia Dievo, kol pajunta Tėvo širdies plakimą, o tuomet žemėje įgyvendina Dievo tikslus. Užuot stengęsis gauti dienotvarkę iš Dievo, jis mokosi Dvasios jėga būti Dievo dienotvarkės žemėje vykdytoju.
Toks dvasinio gyvenimo lygis vadinamas „draugyste su Dievu". Dėmesingai perskaityk šiuos Jėzaus žodžius: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau (Jn 15, 13-15).
Draugystė su Dievu
Beveik keturiolika metų buvau etatinis tarnautojas ir kiek galėdamas stengiausi būti ištikimas Jėzaus tarnas. Sunkiai dėl Jo dirbau, Viešpats laimino mano gyvenimą ir aš džiaugiausi Jo karalyste. Bet suvokiau, kad yra aukštesnis bendravimo su Jėzumi lygis nei tarnystė, ir tai - draugystė. O, kaip nuostabu būti Dievo draugu!
Remdamasis šiais Jėzaus žodžiais, norėčiau parodyti keletą skirtumų tarp tarno ir draugo.
• Viešpats visuomet pirmiausia kviečia tarnauti. Kiekvienas pradedame kaip tarnas. Tai iš tiesų didžiulis pasiekimas, kai mes visiškai atiduodame Viešpačiui savo širdį, mintis, sielą ir kūną.
• Tarnas yra darbininkas; draugui pavedama vadovauti ir jis tampa bendrasavininku. Tuomet iš tiesų galime sakyti: „Esu Jėzaus Kristaus vergas". Liūdna, bet tik nedaugelis pasiekia šį lygį ir tik kai kurie tampa draugais.
• Tarnas siunčiamas ten, kur yra poreikis - Šeimininkas turi daug svarbių uždavinių, kuriuos reikia įgyvendinti, - bet draugas skiriamas dirbti tose srityse, kurios Šeimininkui atrodo svarbiausios.
• Draugas meldžiasi kitaip nei tarnas. Tarnas trokšta „judinti" Dievo ranką, o draugas trokšta pažinti Dievo širdį. Draugas „neužverčia" Dievo savo prašymais ir reikalavimais, bet sulaiko savo liežuvį, kol sužino Dvasios mintis. Tarnas meldžia palaiminimų, kurių trokšta, o draugas siekia būti laidininku, per kurį „žemėn galėtų nusileisti dangus".
• Tarnas naudoja visą savo išmanymą, kad įvykdytų Šeimininko valią. Draugas siekia asmeniškai pažinti Šeimininką, todėl gali įvykdyti tai, ko Šeimininkas nori, taip, kaip pats Šeimininkas tai padarytų.
• Gero tarno skiriamasis bruožas - ištikimybė (žr. Mt 25, 21), draugo - meilė (žr. Jn 15, 13). Morta ištikimai tarnavo Jėzui, o Marija Jį mylėjo. Tarnas tikisi dirbti Šeimininkui, draugas nori būti su Šeimininku. Kilniau yra būti draugu nei tarnu. Draugystė reikalauja investuoti energijos ir laiko, todėl, tam tikra prasme, yra lengviau išlaikyti tarno ir Šeimininko santykius. Tiek draugas, tiek tarnas dirba Šeimininkui, bet kai darbas padarytas, tarnas rūpinasi savo reikalais, o draugas bendrauja su Šeimininku.
• Didžiausią skirtumą tarp tarno ir draugo pasako pats Jėzus, jau mūsų minėtoje eilutėje (Jn 15 sk.). Jėzus sako, kad tarnas tiesiog daro tai, kas jam liepta, kartais net nesuprasdamas, kodėl daro tai, ką daro. Bet draugas yra užtikrintas dėl to, ką daro. Dar prieš pradėdamas veikti draugas sužino savo Draugo ketinimus ir kokios mintys tai įkvėpė. Tiksliau sakant, draugams Jėzus patiki savo tikslus.
• Jėzus aiškiai nurodo, kad kelias į draugystę eina per visišką paklusnumą. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau (Jn 15, 14). Neturėdamas tikslios krypties, tarnas pasitelks savo nuovoką ir veiks, bet draugas lauks tikslių nurodymų. Norint tapti draugu, gyvybiškai svarbu išmokti laukti Šeimininko nurodymų. Ką daryti, jei aplinkybės tiesiog reikalauja veikti, bet dar neturime žodžio iš Dievo? Tai rimtas išbandymas Dievo tarnui. Jei jis lauks - jei reikės, net ir peržengdamas paskutiniuosius terminus, - jis kai ko išmoks apie draugystę su Dievu.
Regėjimas ir tikslas
Aš buvau regėjimo žmogus. Kiekvienais metais nusibrėždavau tikslus ir ragindavau taip elgtis bažnyčios lyderius. Dauguma knygų apie krikščionišką vadovavimą vienaip ar kitaip moko, kaip svarbu turėti regėjimą, užsibrėžti tikslus ir numatyti būdus tiems tikslams įvykdyti.
Mes numatome regėjimą savo tarnavimui šiems, kitiems penkeriems ar net dešimčiai metų ir tai vykdome; turime įvairiausių idėjų apie žygdarbius, kuriuos galime padaryti dėl Dievo karalystės, mes esame svajotojai.
Tik yra viena problemėlė: Dievas neturi tikslo įgyvendinti mūsų regėjimą. Jis neturi regėjimo tavo gyvenimui ar tarnavimui, neturi regėjimo šiai planetai. Čia, vartodamas žodį „regėjimas", kalbu apie tolimą viltį dėl ateities. Dievas turi tikslą tavo gyvenimui, turi tikslą visai žmonijai, ir Jo tikslai bus įgyvendinti.
Dievas nesivilia, kad Jo planai bus įvykdyti, bet iš anksto numatė, kad jie bus įgyvendinti. Regėjimas yra pilnas vilčių, tikslas yra geras tiek, kiek jis pasiektas. Dievas suteikia mums regėjimą (žr. Hab 2, 2), bet tai visuomet sutinka su Jo tikslais. Kitais žodžiais tariant, teisingas regėjimas iš Dievo neabejotinai išsipildys, nes tai - iš anksto apreikštas Dievo tikslas. Dažnai, kai galvojame, jog veikiame pagal dievišką regėjimą, tiesiog dirbame žmogiškomis pastangomis. Tai įrodo tikslai, kurių mes taip niekada ir nepasiekiame.
Kai nežinome Dievo tikslų, mes priversti ieškoti regėjimų. Supratę bendrą žaidimo prasmę, tarnai kuria regėjimą: ką jie galėtų padaryti dėl Dievo, o draugai yra Dievo patikėtiniai, kurie girdi Jo širdies plakimą ir supranta Jo tikslus savo gyvenimui bei tarnavimui.
Dievas prašo mūsų ne kurti, bet paklusti. Kartais krikščionių vadovų kūryba tik pakenkia Dievo karalystei, nes tuomet mes mobilizuojame jėgas dėl to, kas gimė ne Dievo širdyje. Dievo veikimo būdas yra toks: „Lauk, kol Aš tau kalbėsiu."
Supratau, kad žymiai lengviau yra kurti nei paklusti, nes kūryba reikalauja planavimo, o paklusnumas - klausymo. Planuoti yra lengviau nei klausyti. Kartais dar prieš Dievui ką nors pasakant aš jau turiu dešimtį puikių idėjų.
Tarnas veikia įsivaizduodamas, kaip galėtų būti, draugas veikia pasitikėdamas tuo, kas bus. Dievo draugas įvykdys žymiai daugiau, nes nedrums vandens savo paties kūrybinėm idėjom.
Dievo keliai
Kai pradedi girdėti Dievo mintis ir pagal jas veikti, kiti bus priblokšti tavo „kūrybingumo". Priežastis paprasta: Dievo mintys yra ne mūsų mintys, ir Jo keliai - ne mūsų keliai (žr. Iz 55, 8-9). Todėl Dievo mums apreikšti tikslai bus nepaprasti ir įspūdingi. Kaip sužinoti, kad tai Dievo idėja? Vienas iš būdų yra patikrinti save - tau tokia idėja niekuomet nebūtų atėjusi į galvą.
Dievo keliai visuomet skirsis nuo tavo kelių. Tai gali tave nuliūdinti arba gali pasirinkti tuo žavėtis. Dievas sukūrė mus taip, kad mes natūraliai žavimės tuo, kas skiriasi nuo mūsų. Mane žavi Dievo keliai. Faktas, kad nesuprantu Jo kelių, sužadina many troškimą dar geriau Jį pažinti.
Ar suvoki, kad jei esame pašaukti paklusti, o ne kurti, mes visi esame viename lygmenyje? Ir natūraliai kūrybingas asmuo neturi pranašumo prieš tą, kuris, ką nors kurdamas, jaučiasi kaip visiškas nevykėlis. Visi stovime tame pačiame taške - privalome girdėti iš Dievo. Tiems, kurie priims šią tiesą, tai atneš didelį išlaisvinimą.
Laiške efeziečiams Paulius rašė: O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, Jam tebūna šlovė (Ef 3, 20). Manyje veikia jėga, kuri formuoja mąstymą. Yra jėga, kuri formuoja mano vaizduotę. Kam savo mąstymu apriboti Dievą? Manau, geriau yra apsieiti be savo intuicijos ir prisiderinti prie to, ką Jis nori daryti nenusakoma savo jėga, gyvenančia manyje ir tekančia per mane.
Paulius tęsia mintį: Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen (Ef 3, 21). Mano mintys dažnai nukrypsta į save, Jo mintys veda tik į Jo šlovę. Todėl Jo mintys ne tik geresnės, bet ir saugesnės.
Supraskime Jo tikslus
Abraomas buvo vadinamas Dievo draugu (žr. Jok 2, 23). Jam Dievas apreiškė savo tikslus (žr. Pr 18, 17-21). Abraomas suprato Jo tikslus, todėl ir galėjo paaukoti savo sūnų.
Tu negali paprasčiausiai nuspręsti tapti kieno nors geriausiu draugu. Draugystė turi įsižiebti. Tai gali būti asmenybių, interesų atitikimas, tam tikra „jungtis", kuri padaro draugystę abiems pusėms svarbiais santykiais. Dievas nėra kai kurių iš mūsų draugas, nes Jis paprasčiausiai negali mūsų pasiekti. Jis žino, kad Jį mylim, bet mes esame per daug susikoncentravę į save, todėl liekame tik tarnai.
Kas nors gali paklausti: „Kaip man pasikeisti?" Ne mes inicijuojame pasikeitimus. Šventoji Dvasia veda į šią draugystę, pakluskime Jai. Kai Šventoji Dvasia apreiškia, ką reiškia būti visagalio, Visatos Dievo draugu, mūsų širdyse gimsta malda: „Viešpatie, vesk mane toliau." Negali pats eiti toliau, gali tik šauktis, kad Jis patrauktų tave prie savęs. Jis įdeda šauksmą į tavo širdį ir patraukia prie savęs - visa ateina iš Jo.
Ir paskutinė mintis: draugai - tai vienas kitu besimėgaujantys asmenys.
Pagal str., spausdintą žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 5, No. 4),
paruošė Žiedūna Gedgaudaitė
_64x64_9de.jpg)
