Formali krikščionybė kančios akivaizdoje

Kančios akivaizdoje formali krikščionybė tave nuvils

Kentėjimai skaudina.

Niekuomet nepamiršiu jausmo, užplūdusio mane, kai sužinojau, kad netikėtai mirė mano artimas draugas. Mane apėmė visiškas bejėgiškumas. Nieko negalėjau padaryti, kad užkirsčiau tam kelią. Nieko negalėjau padaryti, kad tai pakeisčiau. Man beliko į tai reaguoti...

Nenuostabu, kad žmonės į kančią reaguoja įvairiai, turbūt priklausomai nuo kančios sunkumo ir netikėtumo: vieni patiria nerimą, stresą, didelį rūpestį, kiti – puola į neviltį ir depresiją. Kai kurie ima pykti ant Dievo: „Kaip galėjai leisti, kad tai nutiktų?“ Kiti tampa ciniški ar abejingi: „Leiskite mums valgyti, gerti ir linksmintis, nes rytoj galime mirti.“ Dar kiti mano, jog kančia juos ištiko todėl, kad jie padarė kažką blogo. Taigi jie ima dar labiau stengtis elgtis tinkamai. Tie, kurie pasitiki Rytų religijomis, siekia pagerinti savo karmą.

Dalis žmonių siekia „gauti savo palaiminimą“, mat jų bažnyčioje mokoma, kad „sveikata ir turtai priklauso tau – jei tik labiau tikėsi ir aukosi daugiau pinigų“.

Išties yra daug pigių, nepilnų, netikrų „krikščionybės“ versijų. Tačiau kančios akivaizdoje jos tave nuvils.

Netikra krikščionybė neatlaiko spaudimo

Taip yra todėl, kad tikroji krikščionybė yra santykis su Dievu, santykis, kuris yra saugus dėl Jėzaus. Tikras džiaugsmas neįmanomas be tikrų, tvarių ir besivystannčių santykių su Dievu per Jėzų. Bet kas mažiau nei tai trukdys atrasti džiaugsmą kančios akivaizdoje.

Štai kodėl, kai patiriame kančią, prietaringa, sekmadieninė krikščionybė neveikia. Kad ir ką manytum gaunąs sekmadieniais valandą laiko praleisdamas bažnyčioje, tai sutrupės daugelio valandų, patiriant gilų skausmą, akivaizdoje.

Štai kodėl „išpažink ir pasiimk“ klestėjimo evangelija neveikia. Ji žiūri į Dievą kaip į loterijos bilietą.

Tu visuomet nusivilsi Dievu, kurio vienintelė funkcija yra teikti tau materialius palaiminimus, nes jokie materialūs palaiminimai neapsaugos tavęs nuo skausmo. Kančia, kaip aštrus peilis, ypatingai lengvai slysta gyvenimu, kurio viltys sudėtos į turtus ir daiktus.

Dėl tos pačios priežasties neveikia ir legalistinė krikščionybė. Santykis su Dievu, pagrįstas taisyklių sąrašu, sutelkia mūsų dėmesį ne į Dievą, bet į mus pačius. Eidamas šiuo keliu patirsi ne džiaugsmą, bet kaltę, gėdą arba pateksi į išdidumo pinkles – visi šie dalykai nepadeda ištverti skausmo.

Taigi, kai kenčiame, labiausiai mums reikia tikro, autentiško, tvaraus, aktyvaus santykio, aktyvaus bendravimo su Dievu. Negalime pasitenkinti niekuo mažiau, nes tai nepadės mums patirti džiaugsmą skausmo kalėjime.

Tikra krikščionybė išstovi

Bendraujantys su Dievu žmonės visu svoriu gali remtis į Jį ir visus savo rūpesčius mesti ant Jo, žinodami, kad nepražus. Taip, mes patirsime skausmą. Mes būsime įskaudinti. Tačiau, kol pasikliausime savo santykiais su Viešpačiu, Dievo žmonės nepalūš. Jie išstovės. Ir nebus išjudinti.

Kaip rašė apaštalas Paulius: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! (Fil 4, 4–5). Džiaugsmas kyla iš tvirtos jėgos, kuri ateina, kai apsidairę šalia pamatome Dievą.

Džiaugsmas randamas bendraujant su Dievu, nes Jis yra išgelbėjimo Dievas. Mes galime džiaugtis, žinodami, kad tai, ką išgyvename, galiausiai pasibaigs. Mes galime džiaugtis, jei tikrai žinome, kad nors ir turime tai išgyventi, nebūsime sugniuždyti, bet visa tai ištversime. Galime džiaugtis, jei žinome, kad galiausiai būsime išgelbėti iš visų kančių ir sielvarto. Žvelgdami į Kryžių mes matome, kad Dievas taip mus myli, kad siuntė savo Sūnų numirti už mus. Matydami, kiek daug Jis padarė, kad mus išgelbėtų, galime pasitikėti, kad ir dabar patirdami sunkumus nebūsime atskirti nuo Dievo meilės (Rom 8, 38–39).

Niekada mūsų neapleisk

Dievas savo žmonėms yra pažadėjęs, kad jokie sunkumai mūsų nesunaikins. Jis ne viską paaiškins, bet galiausiai iš visko mus išgelbės. Skaudžiausi nusivylimai, giliausios depresijos, didžiausi skausmai, labiausiai gniuždančios ir netikėtos mirtys (netektys) nepalauš tų, kurių išgelbėjimo viltis yra Dievas.

Galime būti tuo tikri, nes Dievas per savo Sūnų jau paženklino, įspaudė kelią per visus kentėjimus ir nuodėmę. Net ir išgyvendami kančią mes galime patirti džiaugsmą, nes Dievas per Kristaus kryžių jau nutiesė kelią į amžinąjį džiaugsmą.

Pasaulis kančios akivaizdoje gali pasiūlyti tik stereotipinius sprendimus. Bet tikroji krikščionybė turi pasiūlyti kai ką tvirtesnio – mes turime kančias ištvėrusį Gelbėtoją, taigi galime būti tikri, kad Jis niekada mūsų neapleis.

Iš www.thegospelcoalition.org

vertė M. K.

Bendrinti: