Svarbiausia garbinant yra štai kas: nepaisydamas nepalankių aplinkybių ar visiškos emocinės sumaišties, aš palenkiu savo širdį ir gyvenimą prieš visagalį Dievą, pripažindamas Jo aukščiausią valdžią. Garbinimo esmė yra Viešpaties valdžios pripažinimas, kai viskas aplink šaukia: „Dievas neteisingas! Jis tavęs nemyli! Jis tave pamiršo!" Tokiu metu tikrasis garbintojas sako: „Viešpats yra Dievas. Tebūna palaimintas Viešpaties vardas."
Kai daugybė problemų užgriūva mus lyg šniokščiantis krioklys, mes turime remtis į giliai mumyse esantį tikėjimą Dievu. Kai esame priblokšti ir nežinome, kodėl Dievas mūsų gyvenime leido susidaryti tam tikroms situacijoms, turime atnaujinti savo tikėjimą Dievu. Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu (Job 13, 15). Garbinimas - tai mūsų gelmė, šaukianti Dievo gelmę.
Kartais šis garbinimo lygis geriausiai išreiškiamas nusiraminus: Liaukitės (nurimkite - ang. vert.) ir žinokite, jog Aš esu Dievas (Ps 46, 10). Ši eilutė su šlovinimu neturi nieko bendra, tačiau ji, be abejo, tinka garbinimui. Yra laikas, kai garbiname ne ištartais žodžiais ar frazėmis, bet nuolankiai savo sielose nurimdami prieš Dievą, pagerbdami Jo didybę tyloje ir ramybėje.
Garbinimas - tai meilės išraiška, todėl dažnai tai panašu į santuokinę meilę. Ne visada meilei reikalingi žodžiai. Kartais žvilgsniu galima pasakyti daugiau nei žodžiais. Garbinimas - tai susitikimas akis į akį su Dievu. Garbinimas - tai žvilgsnio sukoncentravimas į Dievą!
Niekada neatidėk garbinimo
Susidūrę su problemomis, esame linkę pirma skųstis, o garbinimą atidėti vėlesniam laikui. Tačiau Jėzus sakė: Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą (Jn 4, 23). Garbinimas vyksta esamuoju laiku. Tikrieji garbintojai negali laukti, kol galės stovėti prieš Dievo sostą danguje ir šlovinti Jį. Mūsų nepatenkins tai, kad garbinome Jį praeityje ar garbinsime ateityje. Dabar yra laikas iš tiesų pradėti Jį garbinti.
Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą (kuri išmoko džiaugsmingai Tave šlovinti - ang. vert.) (Ps 89, 15). Garbinti reikia mokytis. Tai nėra įgimtas talentas ar ypatinga keletui išrinktųjų skirta dovana.
Lygiai taip, kaip pamokslavimas yra menas, kurio reikia mokytis, sugebėjimas garbinti ateina garbinant, praktikuojant tai. Garbinimo, kaip ir maldos meno, išmokstama tai darant.
Turėtume būti pakantūs sau, jei šiandien dar negarbiname taip, kaip norėtume. Garbinimo pilnatvė neateina paprastai - tai ilgas mokymosi procesas. Garbinimo pamokos, kurių Dievas mus moko, kartais gali būti tokios dramatiškos kaip Abraomo, Jobo ar Dovydo gyvenime. Kai į nepalankias aplinkybes reaguojame pozityviai - garbindami, o ne verkšlendami, - tai augins mus, kaip garbintojus.
Dievas ieško garbintojų
Iš paties Jėzaus žodžių žinome, jog Tėvas ieško garbintojų (žr. Jn 4, 23). Dievui patinka garbintojų gyvenimo būdas. Niekas Jo taip nežavi kaip garbintojo gyvenimo kokybė. Tai mūsų pareiga. Mes turime stengtis Jam patikti, visais atžvilgiais vis labiau panašėdami į Kristų.
Mes norime būti garbintojai, tačiau kartais iki galo nesuprantame, ką tai reiškia. Vienas ryškiausių garbinimo pavyzdžių Naujajame Testamente - istorija apie nusidėjėlę moterį, kuri patepė Jėzaus kojas. Panagrinėkime šį atvejį, aprašytą Evangelijoje pagal Luką, kad aiškiau pamatytume garbintojo charakterio savybes: Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.
Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: ‘Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji - nusidėjėlė!' O Jėzus tarė: ‘Simonai, turiu tau ką pasakyti'. Tas atsiliepė: ‘Sakyk, Mokytojau!'
‘Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?'
Simonas atsakė: ‘Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota'.
Jėzus tarė: ‘Teisingai nusprendei'.
Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: ‘Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.
Jis tarė jai: ‘Tavo nuodėmės atleistos'.
Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: ‘Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!' O Jis tarė moteriai: ‘Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami' (Lk 7, 36-50).
Ši moteris Jėzaus akivaizdoje pasirodė verkdama. Ji išliejo savo širdį, kuri buvo giliai sujaudinta, regėdama Viešpatį. Ji atgailavo, buvo sujaudinta ir atvira. Tai nebuvo spektaklis. Šios moters ašaros buvo tikros.
Prisipažinsiu, kad man, kaip vyrui, labai sunku verkti. Aš retai kada pravirkstu ir Dievo akivaizdoje. Ir tai mane jaudina, aš klausiu: „Viešpatie, gal mano širdis užkietėjusi? Aš noriu būti minkštas ir švelnus Tavo akivaizdoje!" Reikšmingiausios akimirkos garbinant man buvo būtent tos akimirkos, kai aš verkiau prieš Dievą.
Tikroji garbinimo reikšmė
Ši moteris bučiavo Jėzaus kojas. Tai nuostabi garbinimo išraiška. Graikiškai žodis „garbinti" - proskuneo - reiškia „bučiuoti ištiestą ranką; išreikšti pagarbą bučiuojant ranką; nusilenkti, išreiškiant dievinimą." Manoma, kad žodis „proskuneo" kilo iš graikiško žodžio, reiškiančio „šuo". Tuomet pirminė reikšmė būtų „bučiuoti, laižyti, kaip šuo laižo savo šeimininko ranką".
Kai pirmą kartą tai aptikau, man nebuvo lengva tai priimti. Klausiau Dievo: „Viešpatie, ar aš panašus į šunį Tavo akivaizdoje? Ar tik tiek aš Tau reiškiu?" Tačiau toliau studijuojant šią žodžio kilmę, Viešpats mokė mane nuostabių dalykų.
Nors visada mylėjau šunis, augdamas laikiau šunį tik keletą metų. Maloniausia prisiminti, kaip Basteris pasitikdavo mus prie durų, kai grįždavome iš bažnyčios. Dar už durų galėdavome girdėti, kaip jis vizgina uodegą ir braižo letenomis duris. Kai įeidavome vidun, jis tuoj pat šokdavo ant mūsų! Jis taip šokinėdavo, laižydavo, vizgindavo uodegą, sukdavosi, jog pagalvotum, kad nematė mūsų ištisas savaites. Prisiminus šiuos „karališkus" priėmimus, Viešpats man pašnibždėjo: „Ar tu laimingas, kai būni su manimi, įėjęs į Viešpaties namus?"
Šunys mėgsta gulėti šalia šeimininko kėdės. Bet jam nepakanka tik sėdėti šalia savo šeimininko - jam patinka visu kūnu užgriūti ant šeimininko kojų. Šunys nori jausti savo šeimininko artumą. Nepasitenkinkime vien tik būdami šalia Viešpaties; garbindami priartėkime prie Jo širdies ir glauskimės prie Jo krūtinės!
Bus daugiau
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 1998 m. liepos mėn. nr. 14 (39)
_64x64_9de.jpg)
