Ieškant sužeistųjų

Viešpats atstato Jeruzalės miestą, Izraelio tremtinius surenka. Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto (Ps 147, 2-3).



Šiame tekste matome Viešpatį, surenkantį ištremtuosius, gydantį sudužusias širdis ir aprišantį žaizdas. Tai Dievo Sūnaus paveikslas. Jis visada tai daro - surenka atstumtuosius, gydo sudužusias širdis ir aptvarsto žaizdas.

Karo Vietname metu vienos medicinos sesers elgesys sukėlė daug diskusijų. Po mūšio ji viena išeidavo iš medicinos stovyklos į mūšio lauką. Kartais pati partempdavo kareivį, kuriam reikėdavo skubios pagalbos. Ne kartą gydytojai ją barė, sakydami, jog mūšio laukas - ne jos reikalas. Ji nekreipdavo dėmesio. Dar daugiau - ji pargabendavo ne tik amerikiečių, bet ir sužeistus vietnamiečių karius.

Vieną dieną po didelio mūšio karininkas pamatė ją, kovos lauke vaikščiojančią tarp mirštančiųjų kančiose ir žuvusiųjų. Jis pradėjo jai priekaištauti: „Ką tu darai šitame mūšio lauke?“ Nė kiek nesutrikusi ji atsakė: „Ieškau sužeistųjų. Štai dėl ko aš esu čia.“

Skaitant šį pasakojimą, galvoje kirbėjo tik viena mintis: juk tai - mūsų darbas. Mąstydamas apie šią pasišventusią medicinos seserį, kurios niekas nesustabdė, ji eidavo į mūšio lauką ir pati pargabendavo sužeistuosius, pagalvojau: Juk tai - mūsų darbas!

Mus išgelbėdamas Jėzus galėjo iškart paimti mus į dangų, tačiau Jis to nepadarė. Jis paliko mus čia, kad eitume į šio seno pasaulio mūšio lauką ir ieškotume sužeistųjų. Mūsų darbas - eiti į kelius, pakeles ir ieškoti sužeistųjų.

Jėzus sakė: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15). Ką tai reiškia? „EIKITE! Ieškokite sužeistųjų.“ Jis ragina: Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni (Lk 14, 23). „EIKITE! Ieškokite sužeistųjų.“ Jis sako: Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (Apd 1, 8). Ką tai reiškia? „EIKITE! Ieškokite sužeistųjų.“

Ši medicinos sesuo buvo įsitikinusi, jog jos pareiga - rasti sužeistuosius ir nugabenti juos ten, kur jų žaizdos būtų išgydytos, kad būtų galima juos vėl siųsti į mūšį. Taip ir su mumis.
Dabar aš suprantu, jog mūsų tarnavimas yra trejopas. Mus kaltina, kad esame vienpusiški; tačiau jei ruošiesi būti vienpusiškas, būk vienpusiškas ieškodamas sužeistųjų. Tarnavimo tikslas yra juos surasti, sustiprinti ir pasiųsti, kad jie surastų daugiau kitų sužeistųjų. Tačiau jeigu mes jų nesurasime, negalėsime padaryti ir kitų dalykų.

Pirminis mūsų tikslas yra ieškoti sužeistųjų. Mes turime eiti į šio pasaulio mūšio laukus, atrasti juos ir pargabenti pas Didįjį Gydytoją, kuris apriš ir išgydys jų žaizdas. O tada mes pasiųsime juos į mūšį ieškoti kitų sužeistųjų.

Tačiau kur vyksta karas? Kur šios sielos sužeidžiamos? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime grįžti į pačią pradžią, į Edeną. Pamatysime, kad patį pirmąjį žmogų sužeidė... šėtonas.

Sužeistas šėtono

Pirmasis mūšis įvyko nuostabiame Edeno sode. Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela (Pr 2, 7). Žmogus stojo prieš visagalį Dievą kaip tobuliausias Jo kūrinys ir Dievas pasakė: „Tai gerai.“ Tada Jis davė žmogui įsakymą, sakydamas Adomui: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi (Pr 2, 16-17). Ir mūšis prasidėjo!

Šiame sode buvo dar kai kas - šėtonas. Jis pradėjo gundyti Ievą, sakydamas: „Ieva, Jis nenori, kad jūsų akys atsivertų. Štai kodėl Jis neleido jums valgyti šio medžio vaisių. Ieva, jūsų akys atsivers, ir jūs būsite kaip Dievas!“ Ji atsakė: „Mes mirsime.“ Tačiau jis jai į ausį sušnibždėjo: Nemirsite! (Pr 3, 4).

Ji valgė, davė savo vyrui Adomui ir jis valgė: taip šėtonas juos sužeidė. Edeno sode nuostabus Dievo kūrinys - žmogus - krito ir buvo sužeistas paties šėtono! Dabar Adomas - apnuogintas ir netekęs teisumo drabužio. Dabar jis - aklas. Šėtonas išdūrė jo sielos akis ir paliko jį tamsoje. Dabar jis atskirtas, nebebendrauja su Dievu ir slepiasi krūmuose.

Tačiau Dievas nuėjo į tą „mūšio lauką“. Biblijoje sakoma, jog vakaro vėsoje Dievas atėjo į sodą ir ieškojo: „Adomai... kur tu? Kur tu esi?“ (Pr 3, 9). Ką Jis daro? Ieško sužeistųjų. Adomas ir Ieva buvo sužeisti šėtono, tačiau Dievas buvo pasiruošęs išgydyti jų žaizdas. Jis rado juos ir aprengė savo teisumu.

Tačiau mūšis, prasidėjęs Edene, išplito po visą pasaulį. Šie du šėtono sužeisti žmonės visą pasaulį įtraukė į nuodėmės tamsą.

Dabar matome antrąją žaizdą - žmogus yra sužeistas... nuodėmės.

Sužeistas nuodėmės

Neklusnumo nuodėmė, prasidėjusi Edeno sode, plito ir tarsi maras apėmė visą pasaulį. Tai pakilo iki Visagalio Dievo kaip smarvė. Viešpats <...> gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Ir Dievas tarė: „Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau“ (Pr 6, 6-7). Nuodėmė atliko savo darbą.

Tačiau tada Viešpaties akys apžvelgė visą žemę. Ką Jis darė? Ieškojo sužeistųjų.

Viešpaties akys pastebėjo žmogų, vardu Nojus, ir Nojus rado malonę Viešpaties akyse (Pr 6, 8). Dievas pasakė jam, jog ruošiasi užlieti pasaulį potvyniu ir liepė statyti išsigelbėjimo arką. Dar prieš potvyniui prasidedant, Dievas tarė Nojui: Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje (Pr 7, 1). Nojus ir jo šeima buvo išgelbėti. Žmonija pradėjo viską iš naujo.

Tačiau mūšis tęsėsi, ir sužeistieji krito visame pasaulyje.

Trečia, mes matome žmones, sužeistus... visuomenės.

Sužeisti visuomenės

Dievas gydo ir šias žaizdas. Vieną naktį Dievas pašaukė žmogų, vardu Abraomas, išeiti iš savo palapinės. „Abraomai, pažvelk į žvaigždes.“ Savo mintyse tiek daug kartų mėginau tai įsivaizduoti. Abraomas pažvelgė į žvaigždes ir išsižiojo iš nuostabos. Dievas liepė: „Suskaičiuok jas.“ Tačiau Abraomas atsakė: „Aš negaliu jų suskaičiuoti, jų tiek daug.“ „Tiek bus tavo palikuonių!“ - tarė Dievas (Pr 15, 5).

Abraomui, kai šis jau buvo senas, Dievas pažadėjo sūnų. Jo žmona Sara juokėsi, manydama, jog Dievas juokauja. Tačiau Dievas paklausė: Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’ Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų! (Pr 18, 13-14). Sakau jums šiandien: nėra nieko, kas Jam būtų per sunku. Tačiau ilgą laiką atrodė, jog Dievas tarsi nesilaiko savo pažado, nes jie neturėjo vaikų. Sara, kuri juokėsi iš minties, kad Dievas duos jai vaiką, skundėsi: „Dievas nesilaiko savo pažado, todėl, Abraomai, paimk mano tarnaitę Hagarą, kad ji mums pagimdytų vaikelį ir mes turėtume įpėdinį.“ Abraomas paklausė savo žmonos, ir Hagara pagimdė Izmaelį.

Tačiau Dievas laikėsi savo pažado. Dievas visuomet laikosi savo pažadų. Netrukus gimė ir Izaokas. O kaip jie mylėjo Izaoką! Jis saugojo jį tarsi savo paties akies vyzdį. Pagaliau Abraomas turi įpėdinį!

Tačiau kas bus su Izmaeliu? Sara pradėjo pavydėti Hagarai ir Izmaeliui, todėl savo vyrui liepė: „Išvaryk juos. Mums dabar jų nebereikia.“ Abraomo aplinkos žmonėms daugiau nebenaudinga turėti Hagarą ir Izmaelį. Abraomas davė jiems šiek tiek vandens bei maisto ir išvarė į dykumą.

Jie klaidžiojo dykumoje, kol pasiklydo. Baigėsi vanduo ir maistas, užgeso ir viltis. Hagara, paėmusi savo sūnų Izmaelį, paguldė jį po krūmu, kiek toliau nuo savęs, kad nematytų, kaip jis miršta. Ji atsisėdo ant karšto smėlio ir laukė mirties. Tyla - dykumoje nė gyvos dvasios.

Tačiau netikėtai pasigirdo balsas: Kas tau, Hagara? (Pr 21, 17). Prabilo Visagalis Dievas! Ką Jis daro dykumoje? Ieško sužeistųjų. Jis eina į dykumą, nes kas nors buvo sužeistas visuomenės. „Kas tau, Hagara?“

Jis juos rado ir tarė: „Aš mačiau tave.“ Jis davė jiems vandens ir išgydė jų žaizdas. Hagara ir Izmaelis buvo visuomenės sužeisti, ištremti ir pasmerkti mirčiai, tačiau Dievas jų neatstūmė.

Raupsuotasis taip pat buvo visuomenės sužeistas. Liga taip subjaurojo šį žmogų, kad kiekvienas, vos pamatęs jį, aplenkdavo iš tolo. Eidamas gatve jis turėjo užsidengti burną ir šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“ Žmonės, nors truputėlį jį užjaučiantys, pakabindavo ant tvorų ar medžių švarių skudurų, kad jis galėtų jais  apsivalyti raupsų žaizdas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį visuomenė galėjo dėl jo padaryti. Jis buvo atstumtas savo šeimos ir draugų.

Tačiau visgi buvo vienas, kuris mylėjo atstumtuosius - Jis atėjo iš dangaus, gimė Betliejaus ėdžiose, vaikščiojo Galilėjos pakrantėmis. Jis ieškojo sužeistųjų. Raupsuotasis priėjo prie Viešpaties Jėzaus Kristaus, sakydamas: Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų (Mt 8, 2). Ką jis sako? „Žinau, jog tu gali, bet ar pakankamai mane myli?“ Jėzus iškart atsakė: Noriu, būk švarus! (Mt 8, 3). Tas, kuris buvo visuomenės sužeistas ir ištremtas, akimirksniu buvo grąžintas atgal į visuomenę.

Moteris prie šulinio taip pat buvo atstumtoji. Ji turėjo penkis vyrus, ir tas vyras, su kuriuo ji gyveno, buvo ne jos. Ji būtų galėjusi pasakyti: „Kadaise aš buvau tyra kaip sniegas, tačiau kritau - kritau kaip sniegas iš dangaus tiesiai į pragarą.“ Ji buvo puolusi moteris.

Vieną dieną Jėzus ėjo iš Judėjos į Galilėją. Paprastai žydai keliaudami iš Judėjos į Galilėją ar iš Galilėjos atgal į Jeruzalę eidavo aplenkdami Samariją, nes jie nekentė samariečių. Jie laikė juos šunimis, jų nevertino ir su jais nebendraudavo. Tačiau šį kartą Viešpats padarė kitaip. Jis tarė savo mokiniams: „Turiu eiti pro Samariją.“ Įsivaizduoju, kaip mokiniai klausinėjo vienas kito: „Kodėl? Kodėl Jis eina per Samariją?“ Jie nesuprato, kad Dievo Sūnus ieško sužeistųjų! Prie Jokūbo šulinio Jis buvo numatęs susitikimą su puolusia moterimi.

Sėdėdamas ant šio seno šulinio krašto, jis pamatė ją ateinančią. Jis matė nuodėmės pėdsakus jos veide, tačiau davė jai gyvojo vandens. Ji grįžo į miestą, sakydama: Eikite pažiūrėti žmogaus... (Jn 4, 29). „Kas jis?“ -  „Nežinau, bet Jis ieško sužeistųjų.“

Jei buvai visuomenės atstumtas, Jis ieško tavęs. Ačiū Dievui, Jis vis dar ieško atstumtųjų ir jais pasirūpina!

Kartą padėjau vienam sunkvežimio vairuotojui susitaikyti su Kristumi - vienam iš pačių grubiausių žmonių, kokius teko sutikti. Jis sirgo kaulų čiulpų vėžiu, kuris kėsinosi pasiglemžti jo gyvybę. Jis paprašė manęs pažadėti, kad aš paliudysiu ir jo aštuoniasdešimties metų tėvui.

Aš mėgstu kalbėti žmonėms apie Viešpatį. Manęs nejaudina žmonių įžeidinėjimai, tačiau tai buvo pats nemaloniausias žmogus, kokį man kada nors teko sutikti. Sunkvežimio vairuotojas, palyginus su jo tėvu, buvo angelas.

Kai pradėjau kalbėti jam apie Viešpatį Jėzų, jis pradėjo iš manęs juoktis. Nesupratau, dėl ko jis juokiasi. Pažvelgiau į veidrodį, norėdamas suprasti, kas su manimi negerai.

„Ir tu tiki šiuo mėšlu?“ - paklausė jis. „Taip, sere“, - atsakiau jam. „Juk tu neatiduotum savo sūnaus mirti už girtuoklį gatvėje?“ - vėl klausė jis. „Ne, sere, aš neturiu sūnaus. Greičiausiai neatiduočiau. Tačiau Dievas tai padarė“, - atsakiau. Šaipydamasis jis ištarė: „Nenoriu nieko apie tai girdėti! Lauk iš mano namų!“

Išėjau. Po kokių trijų mėnesių man paskambino jo anūkė. „Gal dar kartą aplankytumėte senelį Morganą? Jis ligoninėje ir beveik merdėja.“

„Kai aš lankiausi pas jį, jis mane iškeikė ir liepė nešdintis“, - pasakiau jai. Tačiau ji neatlyžo: „Žinau, tačiau aš jį myliu ir nenoriu, kad jis patektų į pragarą.“

Kai nuėjau į ligoninę, jis pamatė mane ateinantį ir apsimetė, kad miega. Ar jums teko kada nors susidurti su panašiais dalykais? Priėjau prie jo ir tariau: „Labas!“ - „Gydytojas niekam neleido manęs lankyti“, - melavo jis. „Jis nežino, kad aš čia“, - atsakiau aš. „Jis žino viską. Jis žino, kad tu esi čia. Išeik! Aš negaliu priimti lankytojų.“

Mėginau kalbėti jam apie Viešpatį, tačiau jis nenorėjo klausyti, nenorėjo nė atmerkti akių. Galiausiai jis pasakė: „Lauk! Arba pakviesiu gydytoją!“

Po keturių ar penkių mėnesių jo sūnus, kuris prašė manęs aplankyti tėvą, mirė. Per laidotuves, kai mano žmona bandė liudyti senoliui, jis ją įžeidė. Žinote, man daug lengviau pakelti, kai esu įžeidinėjamas aš, nei matyti, kaip kas nors įžeidinėja mano žmoną. Galėjau tik melstis už jį, nors mąsčiau: „Šitam senoliui nėra vilties...“

Po pusės metų man vėl paskambino jo anūkė: „Gal, kai eisite pro šalį, aplankytumėte senelį Morganą dar kartą?“ - „Oi ne! Šis vyrukas tiek kartų mane iškeikė...“ - „Aplankykite jį dar kartelį. Žinau, kad jis netrukus mirs.“ - „Jis niekada nemirs! Jis pernelyg didelis niekšas!“ - atsakiau. „Ateikite dar kartą, prašau“, - nesiliovė prašiusi ji. „Gerai“, - visgi sutikau aš.

Tąkart savo padėjėjui pasakiau: „Eisime aplankyti senelio Morgano. Aplankysime ne tik jį, bet ir dar  keletą ligonių. Laimėsime ką nors Kristui. Užeisime ir pas Morganą. Leisime jam vėl mus keikti ir grįšime.“ Tikėjimas ieško sužeistųjų!

Mes aplankėme kelis ligonius. Viskas ėjosi kuo puikiausiai. Galiausiai ištariau: „Gerai, dabar mes turime užeiti ir ten.“

Buvo pavasaris. Priėjus prie namų, galėjau matyti jį pro stiklines duris. Jis buvo įsisupęs į didžiulį pledą. „Jis pasiruošęs mūšiui, - pagalvojau. - Po pledu jis gali turėti ginklą. Šį kartą jis ruošiasi mane nušauti!“

Mes įėjome. Jis nebeprigirdėjo, todėl turėjome kalbėti labai garsiai. Įėjęs pro duris garsiai tariau: „Drauguži, ar negalvoji, kad laikas ir tau išsigelbėti?“ „Aš to noriu!“ - atsakė jis. „Ką?“ - nustebau aš. „Aš noriu!“ - vėl pakartojo jis. „Juk tu netiki šiuo reikalu,“ - abejojau aš. „Tikiu!“ - atsakė jis.

Kaip matote, aš jau buvau pasidavęs, tačiau Dievas - ne. Viešpaties akys visoje žemėje ieško sužeistųjų! Jis sakė man: „Štai čia yra sužeista siela!“

„Jis miręs“, - galvojau aš. „Ne, jis tik sužeistas, ir Aš galiu išgydyti jo žaizdas.“

Jis palenkė galvą ir mes pradėjome melstis. Jis paprašė Kristaus jį išgelbėti. Po šešių dienų mes jį palaidojom. Ačiū Dievui, Dievas ieško ir randa sužeistuosius! Nors aš ir pasidaviau, Dievas rankų nenuleido!

Tačiau kova dėl sielų tęsiasi. Visas pasaulis yra mūšio laukas, ir dabar - pats karo įkarštis. Visur daug sužeistųjų - sužeistų šėtono, sužeistų nuodėmės, sužeistų visuomenės...

Taip pat randame žmones, kurie susižeidė... patys.

Susižeidę patys

Kalbu ne tik apie savižudžius. Kalbu apie išdidumą. Vienas iš didžiausių sielos priešų yra išdidumas. Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą (Pat 16, 18).

Dėl išdidumo Naamanas galėjo ir likti neišgydytas. Dėl išdidumo Uzijas buvo ištiktas raupsų. Dėl išdidumo Hamanas buvo pakartas savo paties pastatytose kartuvėse. Išdidumas yra mirtinas sielos priešas. Kas, manote, vertė fariziejus šaukti: „Nenorime, kad šis žmogus mums viešpatautų! Paleiskite Barabą“? Išdidumas. Senasis Kajafas piktžodžiavo taip garsiai, kad negirdėjo Šventosios Dvasios šnabždesio, mėginančio padėti jam suvokti, jog jo siela sužeista.

Išdidumas neleidžia žmogui nusižeminti. Šio pasaulio mūšio laukas pilnas išdidumo sužeistų sielų. Gėdos jausmas siunčia juos į pragarą. Ar ne keista? Žmonės pernelyg išdidūs, kad nusižemintų prieš Visagalį Dievą! Pernelyg išdidūs pripažinti, kad yra nusidėjėliai! Pernelyg išdidūs verkti! Pernelyg išdidūs melstis! Pernelyg išdidūs! Išdidumas nuves juos į pragarą. Ir mes esame atsakingi, kad taip nenutiktų. Mes einame į šio pasaulio mūšio lauką, tampame kvailais dėl Kristaus, kad tik atrastume sužeistuosius.

Kai kažkas D. L. Moody paklausė: „Pone Moody, ar nemanote, kad pasaulis tampa vis geresne vieta gyventi?“ Moody atsakė: „Aš matau pasaulį tarsi sudužusį laivą, kuris tuoj gali nuskęsti. Dievas davė man gelbėjimosi valtį ir pasakė: „Moody, išgelbėk visus, ką gali.“ Visą savo gyvenimą Moody ieškojo sužeistųjų.

C. T. Studdas, didis misionierius, visą savo turtą ir gyvenimą paskyrė misijoms. Jis išsakė vieną giliausių minčių: „Jei Jėzus Kristus yra Dievas, ir Jis mirė už mane, tada nėra pernelyg didelės aukos, kurią galėčiau paaukoti Jam“. Studdas taip pat ieškojo sužeistųjų.

Kai tik buvau išgelbėtas, mokiau dvylikamečių berniukų klasę. Po kurio laiko supratau, kad Dievas šaukia mane pamokslauti, nes jei tu gali suvaldyti dvylikamečių berniukų klasę, tu gali padaryti bet ką! Aš atsisakiau šios klasės ir vos neatkritau, bet sutikau Alviną. Alvinas visada buvo susivėlęs: jo plaukų buvo neįmanoma sušukuoti, nes jo galvoje buvo net septyni sūkuriai! Atrodė, kad karvė būtų sulaižiusi jo galvą!

Vieną vakarą nuėjau jo aplankyti. Jis gyveno baisiame daugiaaukštyje. Užlipau į antrą aukštą. Pasibeldžiau. Duris atidariusi jo motina pasakė, jog Alvinas išėjęs, tačiau ji džiaugėsi, mane matydama: „Jis visą laiką apie jus kalba. Užeikite, jis netrukus grįš. Jis labai nuliūs, jei prasilenksite!“ Ir aš užėjau, nes norėjau jai paliudyti.

Pradėjau kalbėti apie Viešpatį. Ji atsakė, jog yra išgelbėta. Palaukiau penkiolika ar dvidešimt minučių, tačiau Alvinas nepasirodė. „Turiu eiti, - tariau. - Užeisiu vėliau.“ „Prašau, neišeikite, - prašė ji. - Palaukite šiek tiek ilgėliau. Jis pareis.“

Palaukiau šiek tiek ilgiau. Praėjus dar penkiolikai minučių, atsistojau ir nuėjau prie durų. „Turiu eiti. Labai atsiprašau, bet turiu dar kai ką aplankyti.“ „Suprantu,“ - atsakė ji.

Kai atidariau duris, ten stovėjo Alvinas, išsipešiojusiais marškiniais. Jis visados atrodė tarsi būtų ką tik išlipęs iš lovos, tačiau jo šypsena būtų pavergusi ir jūsų širdį. Išsišiepęs iki ausų jis tarė: „Labai džiaugiuosi, kad užėjai pas mane. Klausyk, sekmadieninėje mokykloje tu kalbėjai apie išgelbėjimą. Norėčiau sužinoti, kaip man išsigelbėti?“

Skaitydamas Dievo žodį, parodžiau jam, kaip jis gali pažinti Kristų, kaip savo Gelbėtoją. Mes atsiklaupėme ir Alvinas pavedė save Viešpačiui. „Aš būtinai ateisiu sekmadienį“, - besdamas į mane pirštu tarė jis. „Gerai, aš tave susirasiu.“ Žinojau, jog jis ateis - niekas negali jo sulaikyti.

Atėjo sekmadienis, tačiau Alvinas nepasirodė nei sekmadieninėje mokykloje, nei tarnavime. Aš nusivyliau. Alvinas visados pasirodydavo.

Tarnavimo pabaigoje, kai kviečiau žmones maldai, pamačiau pro duris įeinantį Alviną. Jis atrodė siaubingai: plaukai styrojo pasišiaušę į visas puses, marškiniai išsipešę. Jis atėjo į priekį, bedė į mane pirštu ir pasakė: „Sakiau, jog ateisiu!“ Jis meldėsi, ir mes jį pakrikštijome. Tada sužinojau, kas įvyko.

Pasirodo, šeštadienio vakarą girtas tėvas pasiėmė jį ir vežiojosi nuo vieno alaus baro prie kito. Vidurnaktį, kai jo tėvas sėdėjo bare girtas, Alvinas sėdėdamas mašinoje prisiminė, jog sekmadienį turi būti sekmadieninėje mokykloje. Jis išlipo iš mašinos ir pradėjo eiti... į bažnyčią. Ji buvo už kokių trisdešimties mylių, tačiau nusprendė, kad jis gali nueiti! Jis ėjo tol, kol taip pavargo, jog turėjo prigulti. Radęs vieną atrakintą mašiną, įlipo į ją ir užmigo. Kitą rytą jį pažadino saulė - išaušo sekmadienis. Štai kodėl jis pavėlavo!

Aš mylėjau šį dvylikametį. Jis buvo vienas puikiausių vaikinų! Vėliau jis išsikraustė į Garlandą. Po trejų metų man paskambino vienas pamokslininkas ir paklausė: „Ar prisimeni Alviną Calwellį?“ „Taip, sere“, - atsakiau aš. „Jis mirė.“ - „Mirė? Kaip? Juk jam tik penkiolika! Kas atsitiko?“ - „Jis ėjo prie pelkės, mėgindamas paimti pavyzdžių biologijos pamokai, ir paskendo.“

Kritau ant žemės ir pradėjau verkti. Mano širdis buvo sužeista: „Brangus Dieve! Jis nieko gero gyvenime nematė. Tėvas jo nemylėjo. Kodėl jis turėjo taip mirti?“

Tada suvokiau, ką sakau. Kodėl aš raudu? Juk pamatysiu jį danguje! Jis neturėjo gero tėvo čia, žemėje, tačiau turi Tėvą ten. Tada pradėjau džiaugtis! Įsivaizdavau jį danguje su į visas puses styrančiais plaukais! Net Viešpats negali sušukuoti jo plaukų! Jo marškiniai turėtų būti išsipešę, tačiau jis yra ten, nes kai kas pamokė mane, kaip eiti į šio pasaulio mūšio laukus ir ieškoti sužeistųjų. Aš džiaugiausi, atvedęs šį mažą draugužį pas Kristų! Tada įsivaizdavau, jog vieną dieną pamatysiu jį prieš Kristaus Teismo krasę. Jis pribėgs prie manęs, įbes savo mažą pirštelį į mane ir ištars: „Aš sakiau, jog būsiu čia! Dabar aš čia!“

Visas šis pasaulis yra mūšio laukas. Man patinka eiti į kelius ir pakeles, belsti į vienas ar kitas duris ir stebėti, ką Dievas darys. Nuostabu ieškoti sužeistųjų.

Sužeistųjų yra visur, ir mūsų darbas rasti juos ir atvesti pas Didįjį Gydytoją, kuris gali išgydyti jų sužeistas širdis. Eikime ieškoti sužeistųjų.

Iš www.gotothebible.com
Vertė Lina Tamonytė