Įmanoma džiaugtis, net ir liūdint

Krikščionys pripažįsta, kad siekiant Dievo šlovės neišvengiamai teks susidurti ir su liūdesiu. Žinoma, mes visuomet trokštame atrasti Dieve džiaugsmą, tačiau visgi pripažįstame, jog dievobaimingų žmonių gyvenime yra ir kitų emocijų, ne tik džiaugsmas. Tačiau nors džiaugsmas nėra vienintelė gera emocija, vis dėlto jei neatrasime pasitenkinimo Dieve, visos emocijos nebus geros. Būtent Dieve atrastas džiaugsmas kaip visų dieviškų emocijų komponentas ar jų sudedamoji dalis ir padaro emocijas teigiamomis.

Pažvelkime į liūdesį. Nei Jėzus, nei Šventoji Dvasia nenusidėjo, tačiau tiek Jėzus, tiek Šventoji Dvasia išgyveno liūdesį. Vadinasi, egzistuoja ir dieviškas liūdesys. Dievišką liūdesį gali patirti ir nusidėjėliai - tai vyksta dėl mūsų nuodėmių.

Viena iš liūdesio formų yra nuliūdimas, padarius ką nors bloga. Todėl Paulius korintiečiams rašo: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį (2 Kor 7, 8-10).

Yra mažiausiai du dalykai, dėl kurių ir liūdesį galima vertinti teigiamai. Vienas jų yra priežastis, kitas - pasekmė. Dieviško liūdesio, suvokiant savo nuodėmingumą, priežastis yra ne tik negatyvių pasekmių supratimas, bet ir dvasinis nuodėmės moralinio bjaurumo pojūtis. Mes suvokiame, kad nuodėmė moraliniu požiūriu yra bjauri ir atgrasi. Šis pasibjaurėjimas kyla dėl to, kad mes imame branginti tiesą ir Dievo grožį. Mūsų liūdesio dėl nuodėmės šaknys siekia mūsų pasigėrėjimą Dievu. Nuodėmė skleidžia itin bjaurų kvapą dieviškoje puotoje. Todėl liūdesys dėl jos yra signalas, jog mes gėrimės Dievu. Dėl to šį liūdesį ir galima vertinti teigiamai.

Teigiamo, „gero“ liūdesio pasekmė yra atgaila ir šventumas. Iš tiesų liūdesį dėl nuodėmės atgaila  praplečia iki ilgiau išliekančio švento gyvenimo patyrimo. Šventas gyvenimas yra išorinė išraiška to, kad mes gėrimės Dievu ir teikiame tam pirmenybę virš visų nuodėmių. Dėl tokio pasigėrėjimo Dievu liūdesį ir atgailą galima vertinti teigiamai.

Tačiau ką pasakysime apie liūdesį, kai liūdime ne dėl savo nuodėmių, bet dėl kitų, dėl to, kad mus sužeidė, kad mus ištiko kokia nelaimė ar mes ką nors praradome? Tai išgyveno ir Jėzus. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Morkų skaitome, kad, matydamas dėl išgydymo Sabato dieną pasipiktinusius fariziejus, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, (Jėzus) tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita (Mk 3, 5). Ir Getsemanės sode Jis sakė mokiniams: Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite! (Mk 14, 34).

Jėzus liūdėjo ne dėl savo, bet dėl kitų nuodėmių. Dėl to liūdi ir Šventoji Dvasia. Paulius ragina mus pašalinti nuodėmę iš savo gyvenimo ir neliūdinti Dvasios: Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai (Ef 4, 29-30).

Ir tikintieji išgyvena dievišką liūdesį ne tik dėl savo pačių nuodėmių, bet ir dėl kitų žmonių nuodėmių, ir dėl skausmo, kurį atneša praradimas. Pavyzdžiui, apaštalas Petras rašo apie liūdesį ir sielvartą, patiriant išmėginimus: Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose (1 Pt 1, 5-6). Apaštalas Paulius kalba apie mūsų liūdesį netekus artimų, mylimų žmonių: Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo (1 Tes 4, 13-14). Jis taip pat rašo ir apie savo liūdesį dėl savo tautiečių netikėjimo: Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus (Rom 9, 1-4).

Tačiau Antrame laiške korintiečiams Paulius užrašo stebinantį pareiškimą: Mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės (2 Kor 6, 10). Tai ženklino jo gyvenimą, tai turėtų ženklinti ir mūsų gyvenimą. Būtent dėl to  mūsų liūdesys tampa dievišku liūdesiu. Nesakau, jog tai paprasta ir lengva ar kad galime tai perteikti tinkamais žodžiais... Ką reiškia džiaugtis liūdint? Juk rauda, netekus artimo žmogaus, nepanaši į džiaugsmą.

Be abejo, čia vargu ar patirsime džiaugsmo pilnatvę, kurią išgyvensime, kai Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo (Apr 21, 4).

Tas džiaugsmas, kuris visgi išlieka ir skausmo akimirkomis, yra tarsi to būsimo džiaugsmo Dieve, kurio viliamės ateityje, trupinėlis. Kai Getsemanėje Jėzaus siela buvo mirtinai nuliūdusi (Mt 26, 38), jį palaikė „jo laukiantis džiaugsmas“ (Hbr 12, 2 - angl. vert.). Tai nereiškia, kad Getsemanės sode ar ant kryžiaus Jėzus jautė tai, kas laukia Jo po prisikėlimo, tačiau tai reiškia, jog Jis vylėsi to ir ta viltis padėjo Jam nujausti ar bent šiek tiek paragauti to būsimo džiaugsmo.

Vis dėlto čia, žemėje, mes dejuojame laukdami savo kūno atpirkimo ir visų savo nuodėmių panaikinimo (Rom 8, 23). Šis mūsų dejavimas ir liūdesys yra dieviški, jeigu juos gimdo mūsų džiaugsmas šlovės viltimi (Rom 5, 2-3). Taip, tą mūsų džiaugsmą slopina skausmas, tačiau čia jis - kaip sėkla. Vieną dieną jis išaugs į vynmedį, iš kurio trykš neatskiesto pasigėrėjimo ir džiaugsmo vynas.

Taigi priimkime bet kokį mums Dievo skirtą liūdesį. Nesigėdykime ašarų. Leiskime Dievo jėgai ir gerumui, kuriuos atskleidžia ir pažadas, kad rytą ateis džiaugsmas (Ps 30, 5), stiprinti mus ir perkeisti mūsų liūdesį. 

Iš http://www.desiringgod.org 
vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: