Iš­ti­ki­my­bė

Juk daž­nai pa­mąs­to­me, kur at­ras­ti tik­rai iš­ti­ki­mų žmo­nių, tiesa?

Nors dau­ge­liui mū­sų ga­na aiš­ki ti­kė­ji­mo są­vo­ka, vis dėl­to mes ne iki ga­lo su­pran­ta­me iš­ti­ki­my­bę. Šios są­vo­kos yra ar­ti­mai su­si­ju­sios, bet tru­pu­tį ir ski­ria­si. Žo­džiai ti­kė­ji­mas ir iš­ti­ki­my­bė ki­lo iš tos pa­čios heb­ra­jiš­kos šak­nies „aman". Tai ta pa­ti šak­nis, iš ku­rios ga­vo­me ir žo­dį „amen". Net­gi žo­dis „amen" kal­ba apie Die­vo iš­ti­ki­my­bę, nes tai reiš­kia „iš tik­rų­jų", „tai - tvir­ta" ar­ba „te­bū­nie taip".

Pa­nag­ri­nė­ki­me, kas yra iš­ti­ki­my­bė, ir pa­žvel­ki­me į ją iš dvie­jų skir­tin­gų pu­sių.

Die­vas yra iš­ti­ki­mas

Mums rei­kia la­bai ge­rai įsi­dė­mė­ti, kad Die­vas yra iš­ti­ki­my­bės Die­vas. Jis yra vi­siš­kai pa­ti­ki­mas, ne­ša­liš­kas, ne­pa­ju­di­na­mas, my­lin­tis ir iš­ti­ki­mas Vieš­pats. Jis yra tvir­tas, pa­sto­vus ir iš­ti­ki­mas. Die­vas, skir­tin­gai nuo pra­ėju­siųjų erų pa­go­nių die­vy­bių, nė­ra kap­ri­zin­gas. Jam ne­bū­din­gos per­mai­nos. Jis ne­kei­čia sa­vo nuo­mo­nės: Die­vas ne žmo­gus, kad me­luo­tų, ir ne žmo­gaus sū­nus, kad pa­keis­tų sa­vo nuo­mo­nę. Ar Jis  pa­sa­kė ir ne­pa­da­rys? Ar Jis kal­bė­jo ir ne­įvyk­dys? (Sk 23, 19). Jis yra Die­vas, ku­ris vi­sa­da lai­ko­si sa­vo žo­džio: Žo­lė nu­vys­ta, žie­das nu­krin­ta, bet mū­sų Die­vo žo­dis išlie­ka per am­žius (Iz 40, 8). Jis taip pat lai­ko­si sa­vo pa­ža­dų ir san­do­ros su žmo­gu­mi.

Jau Bib­li­jos pra­džio­je Die­vas ap­si­reiš­kia kaip iš­ti­ki­mas Die­vas. Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos 7 sky­riaus 9 ei­lu­tė­je per Mo­zę Die­vas kal­bė­jo: Ži­nok, kad Vieš­pats, ta­vo Die­vas, yra iš­ti­ki­mas Die­vas, ku­ris lai­ko­si san­do­ros ir yra gai­les­tin­gas Jį my­lin­tiems bei Jo įsa­ky­mus vyk­dan­tiems per tūks­tan­čius kar­tų. Tos pa­čios kny­gos 32 sky­riaus 4 ei­lu­tė­je Die­vas sa­ko­si esąs iš­ti­ki­mas Die­vas, be jo­kios ne­tei­sy­bės.

Vi­si Jo dar­bai ir įsta­ty­mai liu­di­ja Jo iš­ti­ki­my­bę (Ps 33, 4; 119, 86). Bib­li­jo­je aiš­kiai kal­ba­ma, kad Die­vo iš­ti­ki­my­bė lai­kui bė­gant ne­nu­silps­ta. 119-oje psal­mė­je 90 ei­lu­tė­je au­to­rius sa­ko Die­vui: Ta­vo iš­ti­ki­my­bė kar­tų kar­toms.

Die­vo iš­ti­ki­my­bę ypa­tin­gai at­sklei­džia amži­no­ji Jo mei­lės san­do­ra su Iz­ra­e­liu. Ozė­jo pra­na­šys­tė kal­ba apie Jo mei­lę, kaip san­tuo­kos san­do­rą. Vieš­pats sa­ko Iz­ra­e­liui: Aš su­si­ža­dė­siu su ta­vi­mi am­žiams, su­si­ža­dė­siu tei­su­me ir tei­sin­gu­me, ma­lo­nėje ir gai­les­tin­gu­me. Su­si­ža­dėsiu su ta­vi­mi iš­ti­ki­my­bė­je (Oz 2, 19-20).

Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente to­liau ga­li­me ste­bė­ti Die­vo iš­ti­ki­my­bės pa­si­reiš­ki­mus. Gerb­da­mas Iz­ra­e­lį Pau­lius klau­sia ro­mie­čių: Ar Die­vas at­stūmė sa­vo tau­tą? Pa­na­šu, kad Pau­lių pri­bloš­kė to­kia min­tis, ir jis su­šun­ka: Jo­kiu bū­du! (Rom 11, 1). Gerb­da­mas žmo­gų ir jo pa­stan­gas bū­ti iš­ti­ki­mam, Pau­lius sa­ko: Jei­gu esa­me ne­iš­ti­ki­mi, Jis lie­ka iš­ti­ki­mas, nes sa­vęs Jis ne­ga­li išsi­ža­dėti (2 Tim 2, 13).

Skai­ty­da­mi Nau­jąjį Tes­ta­mentą su­ži­no­me dar ke­le­tą fak­tų apie Die­vo iš­ti­ki­my­bę. Su­ži­no­me, kad Kris­tus yra iš­ti­ki­mas. Ap­reiški­me Jo­nui, 19 sky­riaus 11 ei­lu­tėje Jam su­tei­kia­mi ti­tu­lai: Iš­ti­ki­ma­sis ir Tei­su­sis. Suži­no­me, kad Die­vas yra iš­ti­ki­mas ir tei­sin­gas, kad at­leis­tų mū­sų nuo­dė­mes, kai jas Jam iš­pa­žįs­ta­me (1 Jn 1, 9). Jis iš­ti­ki­mas, ves­da­mas mus į pa­šau­ki­mą (1 Kor 1, 9), iš­ti­ki­mas, kad ne­leis­tų mū­sų gun­dy­ti dau­giau, nei mū­sų jė­gos lei­džia (1 Kor 10, 13). Die­vas net­gi paža­dė­jo iš­ti­ki­mai sau­go­ti sa­vo žmo­nes iki ant­ro­jo Kris­taus at­ėji­mo (1 Tes 5, 23; Fil 1, 6).

Die­vas no­ri, kad mes bū­tu­me iš­ti­ki­mi

Ka­dan­gi Die­vas yra iš­ti­ki­mas Die­vas, o mes esa­me Jo vai­kai, iš mū­sų taip pat ti­ki­ma­si iš­ti­ki­my­bės. Tai krikščio­nio ski­ria­ma­sis bruo­žas, daž­nai mi­ni­mas kaip pir­mųjų krikščio­nių cha­rak­te­rio ir tar­na­vi­mo sa­vy­bė. Pa­vyz­džiui, mi­ni­ma, kad iš­ti­ki­mi bu­vo One­si­mas (Kol 4, 9), Ti­mo­tie­jus (1 Kor 4, 17), Epaf­ras (Kol 1, 7).

Mū­sų iš­ti­ki­my­bė - tai bū­ti­nas at­sa­kas į Die­vo iš­ti­ki­my­bę. Tai­gi, ji pir­miau­siai yra iš­reiš­kia­ma Die­vui.

Ta­čiau, ži­no­ma, iš­ti­ki­my­bė, jei ji tik­ra, at­si­spin­dės ir jū­sų san­ty­kiuo­se su ki­tais žmo­nė­mis. Tai da­rys įta­ką mū­sų kal­bai (Pat 12, 22), su­lai­kys nuo mums pa­ti­kė­tų pa­slap­čių iš­ple­pė­ji­mo (Pat 11, 13). Bū­ti iš­ti­ki­mam pa­pras­čiau­sia reiš­kia bū­ti pil­nam ti­kė­ji­mo, būti pa­ti­ki­mam. Iš­ti­ki­my­bė pri­vers mus gerb­ti tuos, ku­rie pa­si­ti­ki mu­mis. Pa­tar­lių kny­go­je ra­šo­ma: Iš­ti­ki­mas pa­siun­ti­nys yra kaip snie­go šal­tu­mas pjū­ties me­tu, jis at­gai­vi­na šei­mi­nin­ko šir­dį (Pat 25, 13).

Jė­zus pa­tei­kia ke­le­tą pa­vyz­džių, pa­ro­dy­da­mas, kaip iš­ti­ki­my­bė vei­kia žmo­nių san­ty­kius. Evan­ge­li­jo­je pa­gal Lu­ką 12 sk., 42 eil. skai­to­me, kad iš­ti­ki­mas ir pro­tin­gas tar­nas da­ro tai, kas jam bu­vo liep­ta. O šiek tiek vė­liau randame: kas iš­ti­ki­mas ma­ža­me da­ly­ke, tas iš­ti­ki­mas ir di­de­lia­me, o kas ne­tei­sin­gas ma­ža­me, tas ne­tei­sin­gas ir di­de­lia­me (Lk 16, 10). Apaš­ta­las Pau­lius tę­sia min­tį, sa­ky­da­mas, kad iš tvar­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma, kad bū­tų iš­ti­ki­mi (1 Kor 4, 2).

Iš­ti­ki­my­bė yra Dva­sios vai­sius (Gal 5, 22), ta­čiau vis dėl­to šio­je Dva­sios ero­je, ku­rio­je gy­ve­na­me, mes vis ma­žiau ir ma­žiau esa­me iš­ti­ki­mi. Vie­nas daž­niau­sių ne­iš­ti­ki­my­bės pa­vyz­džių yra duo­to žo­džio ne­si­lai­ky­mas. Ne­ga­lėčiau net su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų per pas­ku­ti­niuo­sius pen­ke­rius me­tus net rim­ti krikščio­nys pa­ža­dė­da­vo at­lik­ti tam tik­rus dar­bus, o pas­ku­ti­nę mi­nu­tę per­si­gal­vo­da­vo ir daž­niau­siai ne­ti­ku­siai pa­si­tei­sin­da­vo: „Die­vas ma­ne ve­da da­ry­ti ką ki­ta..."

Prieš dau­ge­lį me­tų dir­bau ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ro­je. Bu­vau la­bai nu­ste­bin­tas, kai vie­ną die­ną ki­ta agen­tė iš agen­tū­ros pa­pra­šė, kad dirb­čiau su krikščio­ni­mis. Ji ne­be­no­rė­jo su jais dirb­ti, nes jie yra lin­kę ne­si­lai­ky­ti su­si­ta­ri­mų ir pa­si­ža­dė­ji­mų. Daž­niau­siai jie pa­si­tei­sin­da­vo, kad Die­vas juos ve­da ki­ta kryp­ti­mi.

Kaip mes liu­dy­si­me pa­sau­liui, jei ne­ga­li­me lai­ky­tis sa­vo žo­džio ir pa­da­ry­ti tai, ką paža­dė­jo­me? Die­vas ne­no­ri, kad žmo­nės lau­žy­tų sa­vo žo­dį ir prie­sai­kas. Jis no­ri, kad sek­tu­me Jo pa­vyz­džiu ir vyk­dy­tu­me sa­vo pa­ža­dus. Bib­li­ja mo­ko mus lai­ky­tis sa­vo žo­džio, net jei tai skaus­min­ga ar mums ne­pa­to­gu (Ps 15, 4).

Šian­dien krikščio­niš­ka­me gy­ve­ni­me yra dar vie­nas ne­iš­ti­ki­my­bės lau­kas. Tai šven­ti mū­sų su­si­ta­ri­mai ir amži­nos san­do­ros su mū­sų vy­rais ir žmo­no­mis. Kaip Die­vas yra iš­ti­ki­mas Iz­ra­e­liui, o Kris­tus - baž­ny­čiai (Ef 5, 25), taip ir krikščio­nys tu­ri bū­ti iš­ti­ki­mi sa­vo su­tuok­ti­niui. Tai prieš Die­vą su­da­ry­ta šven­ta san­do­ra: Vieš­pats yra liu­dy­to­jas tarp ta­vęs ir ta­vo jau­nys­tės žmo­nos, ku­riai tu bu­vai ne­iš­ti­ki­mas, nors ji yra ta­vo drau­gė ir san­do­ros žmo­na (Mal 2, 14).

Šian­dien sky­ry­bų skai­čius tarp krikščio­nių yra ne ką ma­žes­nis nei tarp ne­ti­kin­čiųjų. Iz­ra­e­ly­je sky­ry­bų skai­čius vis dar tė­ra la­bai ma­žas, bet pra­de­da di­dė­ti. San­tuo­ka tu­ri bū­ti pa­rem­ta san­do­ros san­ty­kiais ir iš­ti­ki­my­be, o ne tik emo­ci­jo­mis.

Tai­gi, jei no­ri­me bū­ti iš­ti­ki­mi žmo­nės, teks daug ką keis­ti. Raš­tas mus už­tik­ri­na, kad Die­vas ap­sau­go iš­ti­ki­mus žmo­nes: Iš­ti­ki­muo­sius ap­sau­go Vieš­pats (Ps 31, 23), o 101 psal­mė­je yra la­bai bran­gi ei­lu­tė, ku­rio­je pats Die­vas sa­ko: Ma­no akys žvel­gia į kraš­to iš­ti­ki­muo­sius, kad jie gy­ven­tų su ma­ni­mi. Kas vaikščio­ja to­bu­lu ke­liu, tas tar­naus man (Ps 101, 6).

Šis straipsnis laikraštyje "Ganytojas" buvo spausdintas 1999 m., rugpjūčio 14 d. Nr. 15 (64)

Iš „Brid­ges for Pe­a­ce"
ver­tė Auš­ra Žiuž­ny­tė