Krikščioniškas knygas apie kančią dažniausiai galima priskirti vienai iš trijų kategorijų. Vienos yra filosofinės ir blogio bei kitus sudėtingus klausimus nagrinėja iš mokslinės perspektyvos. Kitos - teologinės. Šios kategorijos knygose siekiama išsiaiškinti, kas apie kančią ir blogį rašoma Biblijoje. Likusios knygos yra pastoracinės arba pamokomojo pobūdžio. Jose išgyvenantiems skausmą siekiama suteikti praktiškų krikščioniškų patarimų.
Žinoma, šios kategorijos neretai sutampa, tad kai kurias knygas gali priskirti net ne vienai, o dviem kategorijom. Visgi nežinau kitos knygos, kurioje taip kruopščiai būtų nagrinėjami visi trys lygmenys, kaip tai daroma Timo Kelerio naujoje knygoje „Su Dievu išgyvenant skausmą ir kančią" (Walking with God through Pain and Suffering). Pasitelkdamas akademiko protą ir pastoriaus širdį, vyresnysis Niujorko presbiterijonų bažnyčios „Redeemer" pastorius nukreipia mūsų širdis ir protus į tiesa ir viltimi persmelktą Gerąją Naujieną.
Su T. Kelleriu susirašinėjome apie vakariečių pažeidžiamumą, sekuliarizmo bankrotą, Paskutiniojo Teismo dienos naudą, Dievo mokyklą ir dar daug kitų dalykų. Pateikiame keletą T. Kellerio atsakymų.
* * *
Savo knygoje pastebite, kad kentėjimai mus šokiruoja ir trikdo labiau nei mūsų protėvius. Kodėl kančios, kentėjimo klausimas yra toks skausmingas šių dienų vakarietiškoje kultūroje?
Daugumoje kultūrų, skirtingai nuo mūsų, kančia suvokiama kaip neišvengiamas dalykas, kaip sustiprinanti ir praturtinanti patirtis. Mūsų sekuliari kultūra, priešingai, yra ko gero prasčiausiai per visą istoriją sugebanti padėti kenčiantiems. Visose kitose kultūrose gyvenimo prasmė suprantama kaip kažkas, esantis už šio pasaulio ir žemiško gyvenimo ribų. Tai gali reikšti (a) amžiną gyvenimą danguje su Dievu bei mylimais, brangiais žmonėmis; (b) galimybę ištrūkti iš reinkarnacijos rato į amžinąją palaimą; (c) galimybę išsilaisvinti iš pasaulio iliuzijos ir patekti į visa apimančią „visatos sielą"; (d) dorą, garbingą ir moraliai teisingą gyvenimo būdą, net ir pralaimėjimo ar pražūties akivaizdoje; (e) galimybę išlikti savo šeimos ir palikuonių atmintyje. Kiekvienu atveju kentėjimas, nors ir keliantis skausmą, gali padėti pasiekti gyvenimo tikslą ir išpildyti, užbaigti savo gyvenimo istoriją.
Tačiau sekuliarioje arba pasaulietiškoje visuomenėje gyvenimo prasmė yra suprantama kaip laisvė rinktis tai, kas suteikia džiaugsmą ir pasitenkinimą šiame gyvenime. Kentėjimas šią prasmę sunaikina, todėl sekuliarioje pasaulėžiūroje jis neturi ir negali turėti jokios prasmės. Užuot tapusi žmogaus gyvenimo istorijos dalimi, kančia tokiu atveju virsta kliūtimi arba tos gyvenimo istorijos pabaiga.
Ką reiškia prancūzų filosofo Luco Ferry žodžiai „pernelyg žiaurus, kad būtų nuoširdus", kuriais jis apibūdina sekuliarų požiūrį į kančią? Ir priešingai, kaip krikščioniškas požiūris suteikia ne tik daugiau erdvės sielvartui išreikšti, bet ir didesnę viltį?
Ferry žodžiai - tai atsakas į mintį, kad nėra jokios priežasties bijoti mirties, jei mirdami mes tiesiog nustojame egzistuoti. Samprotaujama taip: „Kai numirsiu, aš nieko nebežinosiu." Tačiau Ferry nuomone, kiekvienas, kuris myli kitus žmones, turi bijoti prarasti santykius su mylimais žmonėmis. Neįmanoma nenorėti, kad meilės santykiai tęstųsi. Tuo tarpu mirtis (sekuliariuoju požiūriu) reiškia bet kokių santykių pabaigą. Todėl nėra nuoširdu netikinčiam asmeniui sakyti, esą nėra jokios priežasties bijoti mirties.
Krikščionybė suteikia užtikrintą viltį, kad po mirties mūsų laukia nenusakomai nuostabesni ir nesibaigiantys meilės kupini santykiai (pirmiausia ir svarbiausia - su Dievu, o taip pat ir su kitais). Žinodami tai, galime ne tik pagrįstai viltis, bet ir turime daugiau erdvės ir laisvės savo sielvartui išreikšti. Mums nereikia savo širdyje atsiriboti nuo mylimų žmonių, kaip tai darė senovės ir šių laikų stoikai, norėdami emociškai apsisaugoti nuo mirties beviltiškumo.
Kaip tikėjimas Paskutiniojo Teismo diena apsaugo mus, krikščionis, nuo per daug pasyvaus ar per daug agresyvaus požiūrio, siekiant tiesos ir teisingumo?
Viena vertus, Paskutiniojo Teismo diena mums rodo, jog Dievas nekenčia nuodėmės, blogio bei neteisybės. Todėl ir mes turėtume šių dalykų nekęsti. Toks požiūris neleidžia mums būti abejingiems ir pasyviems dėl to, kas vyksta aplink mus. Kita vertus, Paskutiniojo Teismo diena mums užtikrina, kad Dievas ir tiesa galiausiai triumfuos, o tai reiškia, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Vien žmogiškomis pastangomis negalime pasiekti absoliutaus teisingumo. Toks požiūris apsaugo nuo utopinių siekių ir žiaurumo, dažnai lydinčių klaidingą viltį.
Priešingai mokymui apie karmą ar net sveikam protui, kaip biblinis požiūris „mažiau pataikauja kančios nepatiriančiam žmogui" ir yra „jautresnis, švelnesnis tiems, kurie kenčia"?
Mokymas apie karmą sako, jog jeigu asmuo kenčia, tai visada pelnytai. O kenčiama dėl kažko, kas buvo padaryta ankstesniame gyvenime. Tad jei nepatiriame kančios, tai tik todėl, kad tinkamai gyvenome praeityje ir taip užsitarnavome dabartinio gyvenimo malonumus. Bibliją skaitantys žmonės pastebės, kad panašiai mąstė Jobo draugai. Tačiau tokį požiūrį Dievas pasmerkia. Biblinis požiūris į kančią ir kentėjimą yra kitoks - kančia ir kentėjimai nesiejami su moraliniais nuopelnais. Geri žmonės nebūtinai gyvena gerą ir patogų gyvenimą, o blogiems nebūtinai tenka sudėtingi išbandymai. Viskas vyksta ne taip. Daug maisto būtų apleistoje vargšų žemėje, bet dėl teisingumo stokos žmonės pražūsta (Pat 13, 23). Dėl šios priežasties Biblijoje pateikiamas požiūris nėra toks patogus ir pataikaujantis nepatiriantiems vargo. Jei remiamės Biblija, negalime manyti, kad geros aplinkybės rodo, jog Dievas yra mumis patenkintas. Kartais Dievas gali tiesiog leisti, kad pasitenkinimas savimi jus pražudytų. Taip pat žvelgiant iš biblinės perspektyvos, klaidinga manyti, kad kentėjimas yra tiesioginė bausmė už blogus poelgius. Apie tai plačiau skaitome Evangelijos pagal Joną 9 skyriuje ir visoje Jobo knygoje.
Kodėl Biblijos požiūris į kančią yra labai realistiškas, bet ir stulbinančiai viltingas?
Realistiškas šis požiūris, nes Biblija sako, kad kančia yra neišvengiama ir niekas negali nuo jos pasprukti. Ir tai neturėtų mūsų stebinti ar šokiruoti. Biblija labai atvirai kalba apie tai, kad šis pasaulis yra pilnas kančios ir vargo. Tačiau tuo pačiu Biblija siūlo ne grynai dvasinį pomirtinį gyvenimą, bet atnaujintos kūrinijos, prisikėlimo bei nuo mirties ir kančios apvalyto materialaus pasaulio viltį. Jokia kita religija tokios vilties nesuteikia.
Biblija, kitaip nei kitų religijų mokymai, pristato Dievą, kuris yra ir „stiprus", ir tuo pačiu metu „silpnas". Viena vertus, kančia yra visiškai pavaldi Dievui - ji visada yra Jo valioje ir visuomet yra Jo plano dalis. Iš kitos pusės, Dievas atėjo į šį pasaulį ir iš tikrųjų su mumis kentėjo. Jokioje kitoje religijoje nerasime Dievo, kuris būtų ir visagalis, ir kenčiantis Dievas. Šis teologinis pagrindas padeda krikščionims ne tik realistiškai žvelgti į gyvenimą, bet ir matyti viltį bei kančios prasmę.
Jūs sakote, kad kančios neturėtume vengti ar neigti. Kodėl svarbu noriai priimti „Dievo mokykloje" patiriamus išgyvenimus?
Sekuliarusis pasaulis kentėjimą suvokia kaip visiškai nenaudingą. Tuo tarpu daugelyje senovės religijų šis reiškinys buvo priimamas kaip naudinga patirtis, padedanti ugdyti charakterį ir vedantis į dvasinę brandą. Ir nors krikščionybė (kaip ir Vakarų kultūros) pripažįsta akivaizdžią daugelio patiriamų kentėjimų neteisybę, bei (kaip ir Rytų kultūros) tuo pačiu nurodo būdus, kuriais kentėjimas, lyg „sporto mokykla", padeda mums stiprėti dvasiškai, nemanau, kad Biblijoje kančia suvokiama kaip tai, kas skirta mūsų naudai. Mano nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl turėtume būti kantrūs kentėjimų metu, yra ta, kad taip mes pašloviname Dievą. O krikščionims tai didžiausias malonumas ir pareiga. Kantriai iškęsdami sunkumus mes pripažįstame, kad Dievas yra Dievas, ir tokiu būdu jį pašloviname, nepriklausomai nuo kitų rezultatų, kurių galime tikėtis.
Kodėl pirmosios krikščionių bažnyčios garsėjo kaip „tinkama vieta kenčiantiems"? Ko šiuo klausimu galime pasimokyti iš savo dvasinių pirmtakų?
Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu visuomenė buvo labiau padalinta į socialinius sluoksnius. Vargšai ir žemiausių sluoksnių atstovai buvo niekinami. Tuo tarpu bažnyčia buvo atvira moterims, vaikams, neturtingiesiems, vergams bei ligoniams. Šiandieninėms bažnyčioms šiuo aspektu sunkiau prilygti savo pirmtakams, nes Vakarų visuomenė puikiai išvystė humanitarinę veiklą, nors jos pradininkai buvo būtent krikščionys. Jie demonstravo iki tol neregėtą rūpestį kiekvienu kenčiančiu žmogumi. Tai buvo daroma dėl daugelio teologinių priežasčių, tačiau pirmiausia dėl tikėjimo, jog kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Laikas parodys, ar apleisdama Dievo ir Jo atvaizdo žmoguje idėją mūsų visuomenė sugebės išlaikyti esamą humanitarinės veiklos lygį. Tuo tarpu krikščionių bažnyčia rūpesčiu kenčiančiaisiais turi bent jau prilygti pirmiesiems krikščionims.
Knygoje jūs pasakojate, jog prieš kelerius metus, prieš jums operuojant vėžį, jums buvo suteikta „netikėta galimybė aiškiai ir iš naujo į viską pažvelgti. Jūs rašote: „Atrodė, kad visa visata tapo milžiniška džiaugsmo, linksmybės ir grožio karalyste... Aš užmigau su nuostabia ramybe širdy". Kaip kenčiantis žmogus gali pasiekti tokią ramybę?
Negali. Nėra būdo, kuriuo pats žmogus galėtų pasiekti tokią ramybę. Tai - dovana. Pasitikėdami melskimės, išliekime savo širdį Dievui, ieškokime Jo. Pirmo laiško korintiečiams 10 skyriaus 13 eilutėje Dievas duoda pažadą, kad mums užteks jėgų ir stiprybės ištverti sunkumus. Tačiau tai nereiškia, kad būtinai patirsime tokį didelį džiaugsmą ir ramybę, jog akimirksniu visa įtampa ir liūdesys tiesiog ištirps. Taip gali nutikti ir už tokius Dievo meilės patyrimus turėtume būti be galo dėkingi. Visgi Dievas to nežada, ir tik Jis geriausiai žino, ko ir kada mums reikia. Prisiminkime Džono Niutono sentenciją: „Viskas, ką Jis siunčia, yra reikalinga; ir niekas, ko Jis nesiunčia, negali būti reikalinga."
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Samuelis Lukošius
_64x64_9de.jpg)
