.jpg)
„Ką mums daryti dėl savo vaikų?“ – grupelė tėvų sėdėjo mano kabinete ir šluostėsi ašaras. Esu jaunimo pastorius ir pagaliau išgirdau juos, susirūpinusius ne dėl 16-mečių gėrimo ar vakarėlių. Kiekvienas jų galėjo papasakoti istoriją apie „gerą, krikščionį“ vaiką, augusį bažnyčioje, bet po mokyklos baigimo nusisukusį nuo tikėjimo. Šie vaikai mokėsi sekmadieninėje mokykloje, lankė paauglių klasę ir jaunimo tarnavimą, vyko į trumpalaikes misijas ir savo paauglystės metais prisidėjo prie kelių skirtingų tarnavimų. Ir visgi šių motinų sumanymas pirmaisiais studijų metais bažnyčios vardu siųsti jiems „pagalbos siuntinius“, kad jie nesijaustų užmiršti, manęs neįtikino.
Statistika apie tai, kiek jaunuolių lanko bažnyčią, nesiliauja bauginusi. Ima kilti panika. Ką mes darome blogai bažnyčiose? Jaunimo tarnavimuose? Sunku susigaudyti tarp daugybės ataskaitų, spėjimų ir įvardinti tikrąsias priežastis. Atrodo, kad nėra jokio kito būdo, kaip tuos „prarastus“ vaikus susigrąžinti į bažnyčią, kaip tik melstis už juos ir skelbti jiems Evangeliją.
Tačiau taip pat galime atkreipti dėmesį į bažnyčią lankančius 20-mečius, kurie įsitraukia į tarnystę. Kuo vaikai, kurie pasilieka bažnyčioje, išsiskiria iš kitų? Pateiksiu kelis savo pastebėjimus ir kelis patarimus tiems, kurie tarnauja jaunimui.
1. Tik atsivertę jaunuoliai pasirengę mylėti Jėzų ir tarnauti bažnyčiai.
Įdomu, jog apaštalas Paulius nevartoja tokių pasakymų, kaip „nominalus, formalus krikščionis“ arba „visai geras vaikis“. Atrodo, jog Biblija tokiais dalykais nejuokauja: „Apmaudu, kad jis taip pasielgė, bet šiaip juk jis tikrai geros širdies.“ Įsiklausydami į Šventojo Rašto liudijimą, aptinkame, kad ypač kalbant apie atsivertimą ten nėra daug vietos interpretacijoms. Įsiklausykite į šiuos žodžius: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17). Mes, tarnaujantys jaunimui, turime grįžti prie tikrosios išgelbėjimo sampratos: tai – stebuklas, įvykstantis šlovinga Dievo jėga, Šventajai Dvasiai veikiant. Turime liautis kalbėję apie „gerus vaikus“.
Neturime būti patenkinti, kad jaunuoliai lanko jaunimo grupeles ir vyksta į stovyklas. Turime pulti ant kelių ir melsti, kad Šventoji Dvasia per Dievo žodį kalbėtų į jaunuolių širdis ir atliktų jose stebuklingą išgelbėjimo darbą. Trumpai tariant, turime vėl sutelkti dėmesį į išgelbėjimą.
Kiek iš mūsų pamokslaujame „neatsivertusiems evangelikams“? Jaunimo pastoriai, mes turime pamokslauti, mokyti ir kalbėti – tuo pačiu metu karštai melsdamiesi, kad jaunuolių širdyse ir sielose Šventosios Dvasios jėga vyktų stebuklingas atnaujinimo darbas! Kai taip nutiks – kai sena praeis ir visa taps nauja, klausimų nekils. Mes kalbėsime jau ne apie „formalius krikščionis“, bet būsime pasirengę mokyti, ugdyti ir įgalinti ateities bažnyčios lyderių kartą – „naujus kūrinius“! – kurie trokš pažinti ir skelbti Dievo žodį. Tik atsivertę jaunuoliai pasirengę mylėti Jėzų ir tarnauti bažnyčiai.
2. Jie buvo įgalinti, o ne pralinksminti.
Neseniai su vaikinais iš jaunimo grupės susibūrėme, kad praleistume dieną vyriškoje kompanijoje. Pradėjome žaisdami krepšinį parke, tęsėme intensyviomis softbolo varžybomis, o vakarą užbaigėme žiaumodami picas ir užsigerdami gaiviaisiais gėrimais.
Aš nesu prieš linksmybes jaunimo tarnavime, bet ypač jaunimui tarnaujantys pastoriai ir tarnautojai turi nuolat sau priminti Laiško efeziečiams eilutes: Ir Jis (Kristus) paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui (Ef 4, 11–12). Kristus mus – mokytojus – davė bažnyčiai visų pirma ne tam, kad linksmintume, drąsintume, būtume pavyzdžiais ar draugais. Jis paskyrė mus tam, kad įgalintume šventuosius Evangelijos tarnystei, kad Kristaus bažnyčia būtų ugdoma.
Jei aš tarnaudamas neįgalinau jaunuolių dalintis Evangelija, mokyti jaunesnių tikinčiųjų ir vesti Biblijos studijų, tuomet, nesvarbu, kokie puikūs buvo mano pamokslai, bet aš neišpildžiau savo pašaukimo. Mes meldžiame jaunuolių atsivertimo – tai visa, ką galime padaryti, nes tai priklauso tik nuo maloningojo Dievo. Bet po atsivertimo, Kristaus mums pavesta pareiga yra padėti įpūsti tikėjimą, kuris tarnauja, vadovauja, moko ir auga. Jei jaunuoliai pabaigs mokyklą neįgiję Biblijos skaitymo ir studijavimo įpročių, nematę įkvepiančio mokinystės ir maldos pavyzdžio, mes juos prarasime. Mes juos linksminome, bet jų neįgalinome... tada jau tikrai laikas nerimauti!
Minutėlei pamirškime jaunimo programas. Ar iš mūsų tarnavimų išeinantys jaunuoliai, išvykę studijuoti į kitą miestą neraginti prisijungs prie bažnyčios ir prie Evangelijos tarnystės ten? Ar ruošiame juos tam? Ar tiesiog padedame jiems gerai praleisti laiką, kol jie vis dar yra su mumis? Mums nereikia jaunimo grupėse augančių liurbių, mums reikia bręstančių bažnyčią mylinčių vyrų ir moterų, kurie būtų paruošti mokyti, vadovauti ir tarnauti. Atidėkite savo tarnavimo strategijas į šalį, pažvelkite į 16-metį jauną vyrą ir užduokite sau klausimą: „Kaip galėčiau su juo praleisti ketverius metus, padėdamas jam per dešimtmetį tapti geriausiu, kokiu tik jis galėtų būti, bažnyčios diakonu ir šeštokų mokytoju Sekmadieninėje mokykloje?“
3. Dažniausiai bažnyčioje pasilieka tie jaunuoliai, kuriems tėvai perdavė Evangeliją.
Nors aš esu jaunimo pastorius, ne viskas priklauso nuo manęs. Visas šis įgalinimas, apie kurį kalbu, pranoksta mano galimybių ribas. Aš, be abejo, negaliu atversti žmonių, taip pat negaliu ir įgalinti jaunuolių tapti energingais bažnyčios tarnais, jei mano pastangos nėra dešimteriopai pastiprinamos jų namuose. Kone visus man pažįstamus tarnystei pasiruošusius dvidešimtmečius sieja vienas dalykas: jų namuose Evangelija buvo ne gyvenimo paraštėse, bet pačiame jų šeimos gyvenimo centre.
Dvidešimtmečiai, kurie tarnauja, vadovauja ir kuria tarnavimus mūsų bažnyčioje, yra vaikai, kuriuos tėvai vedėsi drauge į bažnyčią. Tai vaikai, kuriuos tėvai bausdavo ir pareikalaudavo jų atsakomybės už maištavimą. Tai vaikai, kurių tėvai kiekvieną vakarą susėdę už stalo skaitydavo Bibliją. Ir tai vaikai, kurių tėvai buvo griežti, bet galiausiai vadovavosi malone, kuri Jėzaus kryžių laiko taikos su Dievu ir tarpusavio santaikos, atleidimo vienas kitam pagrindu.
Tai nėra formulė! Kartais iš bažnyčių išeina ir vaikai, augę nuostabiose kristocentriškose šeimose, o žmonės iš probleminių šeimų atranda amžinąjį gyvenimą Jėzuje ir sukuria gražias šeimas. Bet tai taip pat nėra ir tušti svaičiojimai. Apskritai, vaikai, kurių tėvai nuoširdžiai myli Jėzų, aktyviai tarnauja bažnyčioje ir namuose praktikuoja Evangeliją, užauga mylėdami Jėzų ir bažnyčią. Patarlių knygos žodžiai nepateikia mums formulės, kuri veikia 100 procentų, bet parodo mums principą, kuris kyla iš maloningo Dievo, kuris gėrisi, kai Jo Žodis perduodamas iš kartos į kartą, plano: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Pat 22, 6).
Jaunimo pastoriai, tarnautojai, iš visų jėgų melskite jaunuolių atsivertimo – tai Dievo darbas. Įgalinkite šventuosius tarnavimo darbui – tai jūsų darbas. Tėvai, pamokslaukite Evangeliją savo vaikams ir gyvenkite ja – mūsų darbo vaisiai priklauso ir nuo jūsų.
Iš www.thegospelcoalition.org
Vertė M. K.
