Kai abejonės virsta netikėjimu

Abejonė nėra netikėjimas. Tačiau abejonė gali virsti netikėjimu. Šiuo pagrindiniu principu turėtume vadovautis, mąstydami apie abejones. Tikint natūralu abejoti. Taip atsitinka dėl mūsų žmogiško silpnumo ir trapumo. Mes neturime tiek tikėjimo, kad visiškai pasikliautume Dievu, ir trokštame užtikrintumo visose su tikėjimu susijusiose sferose. Tačiau absoliutų užtikrintumą pasiekti sunku.

Jūs tikite, kad du plius du yra keturi, bet ar tai keičia jūsų gyvenimą? Ar dėl to reiktų gyventi ir tuo reiktų viltis mirties akivaizdoje? Šitaip yra ne tik su krikščionimis. Ateistas tiki, kad Dievo nėra, o jūs tikite, kad Jis yra, ir iš esmės tai yra tas pats tikėjimo klausimas.

Abejonės apninka ir tuomet, kai mums trūksta nuolankumo. Visi mes esame gundomi manyti, kad, jei nerandame atsakymų į sunkius tikėjimo klausimus, į juos apskritai neįmanoma atsakyti.

Mums nederėtų pernelyg jaudintis dėl abejonių. Abejonė panaši į dėmesio trokštantį vaiką: kuo daugiau dėmesio jai skiri, tuo daugiau dėmesio ji ir reikalauja. Nerimaudami dėl savo abejonių, įstringame ydingame neužtikrintumo rate.

Tai kaip abejonė virsta netikėjimu? Netikėjimas – tai apsisprendimas gyventi taip, lyg Dievo nebūtų. Tai sąmoningas apsisprendimas atstumti Jėzų Kristų ir viską, ko Jis mokė. Tačiau abejonė yra visai kas kita. Abejonės kyla tikėjimo kontekste. Mes ilgesingai trokštame būti tikri dėl visko, kuo pasitikime, tačiau tai nėra ir neturėtų būti problema. Tai, kad negaliu įrodyti savo tikėjimo Dievu, dar nereiškia, kad mano tikėjimas neteisingas.

Tačiau tomis akimirkomis, kai suabejojame, gali įslinkti netikėjimas. Kaip? Pažiūrėkime į tikėjimą kaip į gyvybiškai svarbų ryšį su Dievu. Įsivaizduokite, kad tai kažkas panašaus į bambagyslę, kuria esate sujungtas su Dievu ir per kurią jus gali pasiekti gyvybę teikianti malonė. Jei nutrauksime šitą ryšį, tikėjimas sunyks, taip kaip nudžiūsta ir sunyksta nulaužta vynmedžio šakelė (Jn 15, 1–6). Ar esate skaitę K. S. Luiso knygą Kipšo laiškai? Jei ne, jūsų laukia tikras malonumas. O jei skaitėte, tai žinote, kad šėtonas pasitelkia įvairiausių  gudrybių, kad tik nutrauktų krikščionio ryšį su Dievu. Abejonė – viena iš tokių gudrybių.

Pasvarstykite: kas atsitiktų, jei šėtonas sugebėtų padaryti taip, kad jus apniktų abejonės. Nerimaudamas dėl savo abejonių jūs pradėtumėte gilintis į save. Žvelgtumėte į savo vidų, tyrinėtumėte savo mintis ir visai nustotumėte žiūrėti į išorę, kas yra šalia jūsų, į Dievo pažadus, kurie yra patvirtinti ir užantspauduoti Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Kuo labiau rūpinsitės dėl savo abejonių, tuo mažiau žiūrėsite į Dievą. Pamažu tas esminis ryšys, kuriuo teka gyvybę teikianti malonė, nutrūks, o tada sudžius ir sunyks jūsų dvasinis gyvenimas. Abejonė taps netikėjimu, nes jūs leidote, kad taip atsitiktų. Jei maitinate savo abejones – tikėjimas nyksta, bet jei maitinsite savo tikėjimą, abejonės numirs iš bado. Abejonės sukelia sunkumų ir tampa netikėjimu tik tada, jei jūs leidžiate, kad taip nutiktų.

Netikėjimas gali įslinkti keliais būdais. Pirma, netikėjimas pradeda įslinkti, jei mūsų požiūris į tikėjimą nėra blaivus. Jei tiki, kad gali arba turi žinoti absoliučiai viską, labai greitai tavo tikėjimas susidurs su keblumais. Tai visai nėra tikėjimas! Jei tiki, trokšti gyventi pasitikėdamas Dievo buvimu ir Jo pažadais, gyveni žinodamas, kad tas buvimas ir pažadai vieną dieną bus įrodyti. Tačiau šiuo metu mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.

Antra, netikėjimas gali įslinkti, kai esame liguistai susirūpinę dėl abejonių. Tuomet mes taip susitelkiame į savo mintis ir jausmus, kad mūsų gyvenime nebelieka Dievo. Įsileiskite į savo gyvenimą Dievą. Liaukitės žiūrėti vien tik į save! Pažvelkite į Dievo pažadus, gėrėkitės jais ir juos priimkite. Nebeleiskite abejonėms viešpatauti! Jei gerai įsižiūrėtume, pamatytume, kad abejonė tėra tamsesnioji tikėjimo pusė, tad iš naujo atraskime, kaip sakė Tenisonas, „šviesiąją abejonės pusę“ – džiaugsmą tiesiog tikėti.

Ir trečia, netikėjimas gali įslinkti, kai tikėjimas nėra subrendęs, kai jis nėra auginamas. Silpną tikėjimą lengva pažeisti. Kai laikui einant krikščionis bręsta, kartu gilėja ir supratimas, kuo jis tiki. Bręsdami turime gilinti savo tikėjimo supratimą.

Tie dalykai, kurie nedavė ramybės, kai buvome neseniai įtikėję, dabar visiškai mūsų nebejaudina. Iš patirties galiu pasakyti, jog tik dabar suprantu, kad daugelis ankstesnių abejonių tiesiog atspindėjo nepakankamą tikėjimo supratimą. Kai suaugau, skaitydamas, mąstydamas ir klausydamas išmintingų krikščionių, įgijau išminties. Stiprinkite tikėjimą supratimu, kaip betonas sustiprinamas geležimi – kartu jie gali atlaikyti tokį spaudimą, kokio niekada neatlaikytų atskirai.

Tai kada abejonės tampa netikėjimu? Atsakau: tada, kai leidžiate. Kai įsitvėrę laikotės netikroviškų minčių apie tikėjimą, kai beviltiškai rūpinatės ir nerimaujate dėl abejonių, kurios tėra natūrali krikščioniško gyvenimo dalis, kai neleidžiate savo tikėjimui augti. Šių vilkduobių galima išvengti. Nesigėdykite savo abejonių. Apsvarstykite jas su vyresniais ir išmintingesniais krikščionimis – kad atsikratytume nereikalingos įtampos ir kad laikui einant paprasta abejonė nepavirstų beviltišku netikėjimu.

http://www.ligonier.org

vertė Jurga Domarkaitė

Bendrinti: