Kaip veiksmingai pateikti Evangeliją mūsų kultūriniame kontekste (II)

Kaip turėtų atrodyti bažnyčia?

Ar pasaulis, pažiūrėjęs į mus, pastebėtų, kad vykdome misiją?

Dalyvaujant pokalbiuose apie tarnystę bažnyčioje, dažnai kyla klausimai, ar reikia tarnaujant žmonėms ar  vadovaujant bažnyčiai atsižvelgti į konkrečią situaciją? Ar reikėtų kaip nors ypatingai skelbti Evangeliją tiems konkretiems žmonėms? Tai puikūs klausimai.

Kalbėdami apie užsienio misijas, mes, be abejonės, suprantame, kaip svarbu veiksmingai pateikti Evangeliją tos šalies ar tautos kultūriniame kontekste ir, pavyzdžiui, steigdami bažnyčias Afrikoje stengiamės, kad jos atspindėtų ten šiandien vyraujančią kultūrą. Tačiau veiksmingai perteikti Evangeliją šiandien ne mažiau svarbu ir Vakarų pasaulyje.

Šioje trijų straipsnių serijoje mes bandome išsiaiškinti, kaip atrodytų sėkmingai pritaikyta mūsų, krikščionių, misija Vakaruose. Norėdami suprasti, kaip tinkamai atlikti Dievo mums pavestą darbą, privalome atidžiai išnagrinėti šiuos tris aspektus:

  • Kristologija: kas yra Kristus ir kam Jis mus siuntė?
  • Ekleziologija: kokie Naujojo Testamento bažnyčios bruožai būtų tinkamiausi šiandieninės kultūros kontekste?
  • Misiologija: kokias formas ir strategijas turėtume rinktis, siekdami adekvačiai ir tinkamai skleisti Dievo Karalystę savo visuomenėje?

Kodėl bažyčiai būtina ieškoti veiksmingų Evangelijos perteikimo būdų?

Jau daugelį metų tarnauju ir drąsinu bažnyčias bei jų vadovus. Dažnai ir pajuokauju: „Jei 1950-ieji imtų ir sugrįžtų, daugelis bendruomenių būtų puikiausiai pasiruošusios tarnauti.“ Taip aš siekiu paskatinti mąstyti: kaip mes, kaip bažnyčia, gyvename šiame besikeičiančiame pasaulyje? Ar mūsų tarnavimas žmonėms keičiasi? Aš nesiekiu įpiršti naujos Evangelijos ir, juo labiau, netrokštu jos pritaikyti prie šiuolaikinės kultūros. Priešingai, tikslas yra dalintis Dievo apreikšta tiesa su mus supančia visuomene jai suprantama kalba.

Atsakymą į klausimą „Kaip?“ tarnaujant dažniausiai nulemia atsakymai į klausimus „Kas? Kada ir kur vyksta mus supančioje kultūroje?“

Savo esybe Dievas yra misionierius, o tai mums nuolat primena: Dievas turi misiją, todėl ir mes turime būti misionieriška bažnyčia. Bažnyčiai nereikia ieškoti misijos. Ji – Dievo misijos dalis, todėl misija nėra tik viena iš Bažnyčios funkcijų, bet veikiau jos egzistavimo priežastis.

Jei, pavyzdžiui, jūsų bažnyčia įsteigia maitinimo tarnavimą, jį prižiūrintys ir kuruojantys žmonės, užuot svarstę, ką su juo daryti, turėtų mąstyti, kaip, kokiu būdu šis tarnavimas turėtų veikti. Savo pastangas ir energiją jie turėtų kreipti į tai, kokiais būdais surinktas maistas pasieks jo stokojančius. Šioje misijoje dalyvaujantys žmonės žino, kodėl jie tai daro, ir jų tikslas – sėkmingai tą misiją įgyvendinti.

Kartais nutinka taip, kad asmeniniame gyvenime sėkmingiau pritaikome tarnystės būdus, bet platesniu, bažnyčios mastu tai yra sudėtinga. Tam yra kelios priežastys. Gali būti, kad bažnyčioje esama žmonių, trokštančių efektyviau pasiekti juos supančią platesnę visuomenę, tačiau jie neturi bažnyčioje pakankamai įtakos. Kiti gi, priešingai, galbūt baiminasi, kad keisdami ir adaptuodami savo tarnavimo metodus neišvegiamai iškreips skelbiamą žinią. Žinoma, tai pagrįstas ir suprantamas susirūpinimas, tačiau tai negali tapti pasiteisinimu.

  Kad ir dėl kokių priežasčių atsisakome keisti savo tarnystę ir kalbėti, tarnauti taip, kad būtume suprasti, rezultatas visuomet tas pats – mes nebūsime suprasti, mūsų skelbiama žinia, neatrodys aktuali. Visuomenei sparčiais žingsniais žengiant į ateitį tiesiog negalime leisti jai žygiuoti pirmyn be Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Mokymas apie bažnyčią (ekleziologija) suteikia pritaikymui turinį

Kaip mūsų bažnyčiai sekasi vykdyti savo misiją ten, kur esame? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, užduokime kitą: kokie Naujojo Testamento bažnyčios bruožai būtų tinkamiausi šiandieninės kultūros kontekste?

Šis klausimas leidžia daryti prielaidą, kad esama tokių biblinių vertybių arba, kitaip tariant, bažnyčios bruožų, kurie visuomet turėtų išlikti nepakitę – nesvarbu, apie kokios vietos ar laikmečio bažnyčią kalbėtume. Nesvarbu, ar bažnyčia yra atokioje Afrikos gentyje, ar augančiame urbanistikos centre Vankuveryje, tie bruožai nekinta. Vertybės ir požymiai nesikeičia, kinta tik jų išraiška.

Atsakymas į klausimą „Kas yra bažnyčia?“ slypi mūsų egzistencijos priežastyse, tačiau atsakymas į klausimą „Kokiu būdu mūsų bažnyčia veikia?“ priklauso nuo vietovės, kurioje esame įsikūrę, geografijos, istorijos periodo, kuriame gyvename, bei mus supančios aplinkos. Kaip jau minėjau, atsakymo į klausimą „Kaip?“ ieškome užduodami klausimus „Kas? Kur ir kada vyksta mus supančioje kultūroje?“

Norėdami išreikšti pagrindines Naujojo Testamento Bažnyčios tiesas ir vertybes, turime suprasti, kokios jos. Tai padaryti ne visada paprasta, mat skaitant Šventąjį Raštą kai kurias konkrečias praktikas nesunku palaikyti principais, kuriais turėtume vadovautis. Praktinis pritaikymas ir principai nėra tapatūs. Veikiau, pirmesnis atsiranda, priklauso nuo vėlesniojo.

Taigi keičiantis kontekstui konkrečios praktikos kinta, tačiau pamatiniai principai išlieka stabilūs, net jei skirtingi Kristaus Kūno nariai jų laikosi nevienodai uoliai.

Šias nekintamas vertybes arba principus regime jau pačioje Naujojo Testamento Bažnyčios pradžioje, pirmosios Evangelijos paplitimo bangos po Kristaus pakilimo į dangų metu. Bent akies krašteliu galime žvilgtelėti į tai, kas buvo reikšminga ir svarbu pirmajai Bažnyčiai, iškart po apaštalo Petro pamokslo Sekminių dieną. Tai vertybės, kurios keliavo po pasaulį kartu su naujaisiais tikinčiaisiais. Belieka tik paklausti, kokios jos?

Kai Bažnyčia atliks savo, kaip saugios ir auklėjančios vietos, vaidmenį, ji neišvengiamai darys teisingą ir sveiką poveikį vietinei bendruomenei: Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.<...> Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, <...> šlovindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais (Apd 2, 42. 46. 47). Tad štai yra trys dalykai, kuriuos sužinome apie ankstyvosios Bažnyčios vertybes.

Pasišventimas Dievo tiesai

Pirmieji krikščionys mylėjo Dievą ir tikėjo Jo tiesa. Jie buvo įsitikinę, kad tai pamatinis veiksnys, lemiantis Jo Karalystės plėtrą, todėl daug laiko skyrė maldai, šlovinimui, Rašto studijoms bei sakramentams.

Kiekvienoje kultūroje esama joje vyraujančių melų, tačiau Dievo tiesa nekinta ir yra tokia pat visur. Būtent dėl to, siekiant veiksmingai tarnauti ir pasipriešinti mūsų visuomenėje vyraujantiems klaidingiems įsitikinimams, būtina šią tiesą suprasti ir ja gyventi.

Bažnyčia gali tarnauti daugybe skirtingų būdų, tačiau sėkmingai tai daryti be Dievo tiesos neįmanoma. Tam reikalingos Šventojo Rašto studijos bei Dievo ieškančios širdys. Norėdami būti tikra misionieriška bažnyčia, privalome ieškoti vadovų, kuriems nuoširdžai rūpi Dievo darbas.

Atkaklumas pasiekti netikinčiuosius

„Viešpats kasdien gausino bažnyčią“ ne todėl, kad jie paprasčiausiai mąstė apie Evangeliją ar bandė ją pritaikyti asmeniškai sau.

Nors ne kiekvienas sutiktas žmogus priims jūsų liudijimą, Biblija sako, kad tikintieji gali ir užsitarnauja aplinkinių palankumą. Viena to priežasčių – mums pavesta ne tik skelbti, bet ir praktiškai taikyti Evangeliją savo gyvenime.

Kristus rūpinosi sužeistaisiais, užstojo prispaustuosius, ieškojo pražuvusiųjų. Tai darė ir pirmoji bažnyčia. Tai laikui ir vietai nepavaldžios krikščioniškosios konstantos. Kiekvienam žmogui reikalingas Gelbėtojas, kiekvienas žmogus yra sužeistas ir kiekvienas yra nuodemės pavergtas. Nuodemės žaizdas gydanti tiesa nekinta, tačiau būdas, kaip ją skelbiame, priklauso nuo to, kur – vietinėje bendruomenėje, kirpykloje ar kalėjime – tai darome. Dievas laimina misionierišką nusiteikimą.

Atsidavimas ugdant tikinčiuosius

Bažnyčia – tai vieta, kurioje žmonės randa sveiką ir veiksmingą bendruomeniškumą. Tai pasiekiama per šlovinimą, mokymą, bendrystę ir t. t. Siūlydami netikintiesiems naują gyvenimą, turėtume sugebėti pasiūlyti ir vietą, kurioje jie ne tik pradėtų tą gyvenimą, bet ir augtų. Bažnyčioje mes nesislepiame nuo pasaulio, bažnyčioje mes esame transformuojami, perkeičiami.

Gali atrodyti, kad uždaresnė aplinka, kurioje esame prižiūrimi ir saugomi, neturi naudos platesniu mastu, tačiau ne visuomet taip yra. Bažnyčioje intensyviai ir nuolatos susiduriame su Evangelija, ir taip tikinčiųjų protai yra atnaujinami. Prisiminkime: bažnyčiai atliekant savo, kaip saugios ir auklėjančios vietos, vaidmenį, ji neišvengiamai ima daryti teigiamą poveikį ją supančiai aplinkai. Tad pokyčiai galiausiai išsilies į gatves.

Bažnyčia turėtų būti vieta, traukianti žmones, net jei šie iš pradžių ir ne viską supranta. Tačiau bažnyčia  niekuomet neturėtų virsti klubu. Krikščionių bendruomenė turi skirtis nuo aplinkos tiek, kad būtų matoma, jog tai yra Dievo šeimos dalis, tačiau tuo pat metu ji turėtų būti pakankamai atvira, kad laisvai ir adekvačiai galėtų vykdyti Dievo misiją.

Kaip mums sekasi?

Ar sėkmingai puoselėjame šias vertybes Vakarų Bažnyčioje? Ar pažiūrėję į mus pasaulio žmonės pastebėtų, kad vykdome misiją? Kaip jie šią misiją įvardytų? Ar bažnyčią lankantys žmonės supranta ir žino, ką mes darome? Ar pirmieji krikščionys, aplankę mus, galėtų pasidžiaugti, matydami, kaip veiksmingai perteikiame jiems svarbias vertybes šiuolaikiniams žmonėms? Kokios yra stipriosios mūsų pusės, o kur dar reikia padirbėti?

Pirmą dalį rasite čia

http://www.christianitytoday.com

vertė Samuelis Lukošius

Bendrinti: