Kaip veiksmingai pateikti Evangeliją mūsų kultūriniame kontekste (III)

Karalystė auga tuomet, kai esame ištikimi biblinėms tiesoms ir aktyviai dalyvaujame kultūriniame visuomenės gyvenime, bet nesitaikstome su esamos kultūros bei laikmečio blogybėmis.

Besidarbuojant savam krašte

Žinome, jog tam, kad žmonės būtų išgelbėti, jie turi išgirsti Gerąją Naujieną. Taip pat suprantame, kad skirtingose pasaulio vietose ji bus pristatoma vis kitaip, atsižvelgiant į tos vietovės unikalias ypatybes. Siekiame veiksmingai pateikti Evangeliją tam tikrame kultūriniame kontekste ir tam tikru laikotarpiu – tai vadinama kontekstualizacija. Ir nors, atrodo, tam skiriame pakankamai dėmesio siųsdami misionierius į svečias šalis, savoje aplinkoje, mano manymu, esame linkę į tai žvelgti pro pirštus.

Esu daug kalbėjęs bei rašęs apie misijos matricą – siekdami tinkamai darbuotis Viešpaties labui, turime kruopščiai apsvarstyti šiuos tris jos aspektus.

  • Kristologija: kas yra Kristus ir kam Jis mus siuntė?
  • Ekleziologija: kokie Naujojo Testamento bažnyčios bruožai būtų tinkamiausii šiandieninės kultūros kontekste?
  • Misiologija: kokias formas ir strategijas turėtume rinktis, siekdami adekvačiai ir tinkamai skleisti Dievo Karalystę savo visuomenėje?

Galima sutartinai teigti, kad Kristus yra ryškiausias misionieriaus pavyzdys, o pirmoji Bažnyčia mums parodė, kaip sėkmingai Evangelija gali įsilieti į bet kurią kultūrą. Visgi sunkiausias uždavinys yra ištikimai tarnauti mus supančiai visuomenei suprantama „kalba“, neiškreipiant didžiausios mūsų tikėjimo tiesos.

Kaip turėtume bendrauti? Kaip turėtume perteikti skelbiamą žinią, kaip pamokslauti, kad ta žinia būtų suprantama mus supantiems žmonėms, kad mūsų bažnyčios būtų labiau priimtinos šalia mūsų gyvenantiems žmonėms? Kokiomis formomis ir strategijomis turėtume remtis, darbuodamiesi Karalystės labui ten, kur esame siunčiami?

Kodėl taip sunku suprantamai perteikti Evangelijos žinią šių laikų žmogui?

Knygos „Žodis tarp mūsų“ (The Word Among Us) autorius Deanas Gillilandas tai aiškina taip: „Kontekstualizacija (siekis veiksmingai pateikti Evangeliją tam tikrame kultūriniame kontekste) yra labai subtilus dalykas. Misijų strategiją kuriantis evangelistas tarytum stovi ant skustuvo ašmenų, suprasdamas, kad, nuslydus į vieną kurią pusę, laukia siaubingos pasekmės. Slystelėsime dešinėn ir nukritę susidursime su obskurantizmu – tamsuoliškumu ir priešišku nusistatymu pokyčių, pažangos atžvilgiu. Tai nėra mums įprastas žodis, bet jei tik nuslystume dešinėn, susidursime su ta inercija, priešiškumu pažangai, kuris taip persmelkęs mūsų tikėjimo tiesų mokymą ir praktikavimą, kad paslepia tikėjimo jėgą nuo tų, kurie jos ieško kitokiomis formomis. Kita vertus, nuslydę į kairę, mes susiduriame su tuo, ką vadiname sinkretizmu (sinkretizmas – įvairių pažiūrų sujungimas, suliejimas – red. past.), kuris yra pažeidžiamas ir atviras daugybės pagonybės formų poveikiui. Tad taip mes pakenktume Kristaus unikalumui ir skelbtume žinią, kuri nėra Evangelija.“

Mano patirtis rodo, kad priešiškumas pokyčiams ir pažangai yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria Amerika. Žmonės bažnyčiose yra įpratę tam tikru būdu elgtis, tam tikru būdu tarnauti – taip yra nuo seno. Tačiau, jei pažiūrėsime į visuomenę plačiau, ji nuolatos keičiasi, ji žvelgia iš kito taško, todėl tai jos nejaudina.

Apie tai daug rašyta ir tai nesunkiai pastebima, tačiau geriausiu atveju būtų naivu, o blogiausiu – neatsargu tinkamai neįvertinti ir sinkretizmo (požiūrių suliejimo) pavojaus. Štai kodėl, mano įsitikinimu, bažnyčia turi būti biblinėms tiesoms ištikima, aktyviai visuomenės kultūriniame gyvenime dalyvaujanti, bet su esamos kultūros bei laikmečio blogybėmis nesitaikstanti, Dievo karalystės siekianti bendruomenė.

Ištikimi biblinėms tiesoms

Būti ištikimam biblinėms tiesoms paprasčiausiai reiškia pripažinti, kad Dievo tiesa nekinta. Viešpats apreiškė savo tiesą Šventajame Rašte, ir mes negalime jos keisti, bandydami pasiekti daugiau žmonių. Vienas autorius yra pasakęs: „Kuo siekiame užkariauti žmonių širdis, tam jos vėliau ir priklauso.“

Vykdant Kristaus misiją, nepaprastai svarbu žinoti ir teisingai perteikti Žodį, nesvarbu, kokioje kultūrinėje aplinkoje jį skelbtume. Kaip jau esu minėjęs pirmose šios straipsnių serijos dalyse, mes turime pažinti Kristų ir žinoti Naujojo Testamento Bažnyčios vertybes. Šie du aspektai yra ne mažiau svarbūs mūsų tikėjimo išraiškai nei mus supanti kultūra.

Įsilieti į kultūrą

Ši dalis apie tai, kaip turėtume reaguoti į nuostabius ir turtingus mus supančių kultūrų skirtumus. Taip kaip labai svarbu, kad skelbiama žinia atitiktų Dievo tiesą, jos neiškreiptų, taip ne mažiau svarbu ir tai, kad  mūsų naudojami metodai būtų suprantami žmonėms, kuriuos Dievas nori pasiekti.

Muzika, mokymo stilius, susirinkimų formatas – šie ir kiti mūsų tarnystės aspektai turėtų įsilieti į mus supančią kultūrą. Mes žinome, kad žmogų formuoja aplinka, ir tai ne visuomet yra blogai. Išmokime jų „kalbą“ ir kalbėkime ja apie Dievą. Nėra prasmės kišti kvadratinį kaištį į apvalią skylę – apvalus kaištis čia tiks žymiai labiau.

Nesitaikstyti su esamos kultūros bei laikmečio blogybėmis

Kaip atskleisti Dievo Karalystę kritusiai žmonijai? Pati kultūra nėra nei gera, nei bloga, tačiau kiekvienoje kultūroje esama tiek blogio, tiek gėrio. Kritusiame pasaulyje blogis persmelkia visą visuomenę ir netgi kontroliuoja tam tikras kultūros sritis. Todėl tikintieji juos supantiems žmonėms turi pateikti originalaus Dievo sumanymo paveikslą, o tai ne visuomet telpa į nuodėmingos ir neišgelbėtos kultūros formas. Todėl svarbu kalbėti pasauliui suprantama kalba, tačiau lygiai taip pat svarbu yra papasakoti kitokią, kai kuriais aspektais kultūrai priešingą istoriją, suprantant, kad vieni ją priims, o kiti atmes. Mes skelbiame Dievo tiesą, kuri gali pakeisti žmones, o ne tik kai ką naujo pridėti prie esamo jų gyvenimo būdo.

Kaip mums sekasi?

Dievo tiesa turi išlikti vientisa ir nepakitusi net ir tuomet, kai mes bandome prisitaikyti prie mus supančios kultūros. Tenka mokytis išlaikyti pusiausvyrą.

Siekdami veiksmingai pateikti Evangeliją savo amžininkams mūsų kultūriniame kontekste, turime siekti likti ištikimi Dievo principams ir suprantamai skelbti tiesą bedievystės suteptoje kultūroje.

Kaip manote, į kurią Deano Gillilando minimų skustuvo ašmenų pusę yra linkusios kristi Vakarų bažnyčios? Ar bažnyčia (arba kultūra) labiau kenčia nuo tamsumos ir priešiškumo pokyčiams ir pažangai, ar ją labiau vargina sinkretizmas, skirtingų požiūrių suliejimas? Ar esama sėkmingų Vakarų Bažnyčios pavyzdžių, kai Evangelija veiksmingai perteikiama konkretaus miesto ar šalies gyventojams? Kokie jie? Ko galėtume pasimokyti iš tarnaujančių Azijoje, Afrikoje ar Pietų Amerikoje?
 

http://www.christianitytoday.com/ vertė Samuelis Lukošius

Bendrinti: