Ko aš išmokau iš krikščionių biografijų

Paskutiniaisiais mano studijų seminarijoje metais vienos paskaitos metu dr. Howardas Hendriksas pasakė mintį, kuri įsiminė visam gyvenimui:
„Greitai jūs išvyksite. Po dešimties metų jūs visi tarpusavyje labai skirsitės: skirsis tiek asmeninis gyvenimas, tiek tarnystė. Kai kuriems seksis, kitiems - ne taip gerai. Didžiulę įtaką tam, kur jūs būsite po dešimties metų, turės du dalykai: knygos, kurias jūs skaitote, ir draugystės, kurias jūs puoselėjate. Būkite dėmesingi ir saugokite tai!“

Nuo to laiko, kai baigiau seminariją, prabėgo jau penkiolika metų. Svarsčiau, kas be Biblijos labiausiai paveikė mano krikščionišką gyvenimą ir tarnystę. Supratau, jog tai - krikščionių biografijų skaitymas. Kai kurie žmonės, apie kuriuos skaičiau, tapo mano draugais, nors aš sutiksiu juos turbūt tik danguje. H. Hedriksas buvo teisus: draugai, kuriuos suradau skaitydamas biografines knygas, padarė tikrai didelę įtaką mano gyvenimui.

Šios aukso kasyklos prieinamos visiems, tačiau kasa jose tik kai kurie. Šiame skubėjimo amžiuje sunkumai, su kuriais susiduriame šeimoje ir tarnystėje, pagrobia laiką, kurį galėtume praleisti su praeityje gyvenusiais didžiais žmonėmis. Ko jie gali pamokyti? Ar jie gali pamokyti, kaip elgtis su tam tikrais žmonėmis, ar gali lavinti įprotį aukoti, ar padėti spręsti kitas šiuolaikinės bažnyčios problemas? Aš daugybę kartų įsitikinau, jog šios „kasyklos“ yra kupinos turtų, ir tikrai verta įdėti pastangų, norint tuos lobius atrasti.

Britų rašytojas, The Expositor’s Greek New Testament ir kitų veikalų redaktorius W. Robertsonas Nicollas savo bibliotekoje turėjo 25 000 knygų, tarp kurių buvo 5 000 biografijų! Jis rašė: „Aš daugelį metų skaičiau biografijas, ir nebuvo nė vienos, kuri ko nors manęs neišmokytų.“ Martynas Lloydas-Jonesas, kuris buvo pavadintas didžiuoju XX amžiaus anglakalbiu pamokslininku (nekuklus komplimentas!), taip pat yra pasakęs: „Pamokslininkui būtina skaityti Bažnyčios istoriją ir biografijas.“

Biblija kaip biografija

Apie naudą, gaunamą nagrinėjant didžių tikėjimo vyrų ir moterų gyvenimus, liudija ir Biblija. Rabinai sakė, kad Dievas sukūrė žmones, nes Jam patinka istorijos. Didžioji dalis Biblijos - daug didesnė nei didaktinė jos dalis - yra žmonių istorijos. Dievas žino, jog mes mokomės iš pavyzdžių. Matant, kaip skirtingiems žmonėms sekėsi arba kaip jie tam tikrose gyvenimo situacijose suklydo, lengviau praktikuoti tikėjimą einant per sudėtingas gyvenimo situacijas ar darant svarbius sprendimus. Biblijos istorijos parodo, jog Dievas matė reikalą „apgaubti“ teologiją žmogaus kūnu - Jėzaus inkarnacija - geriausias pavyzdys.

Pamokos, išmoktos skaitant krikščionių biografijas

Skaityti krikščioniškas biografijas pradėjau 1970 metų vasarą, perskaitęs A. T. Piersono knygą „Džordžas Miuleris iš Bristolio“. Dievas panaudojo tą knygą, kad parodytų man, jog galiu Juo pasitikėti - Jis yra Dievas, kuris atsako į maldas. Nuo tada aš perskaičiau apie 50 biografijų ir knygų apie bažnyčios istoriją (šiek tiek mažiau nei buvo R. Nicollo bibliotekoje, bet tai - tik pradžia!). Retai būna, jog biografijos manęs taip ir nesujaudina. Kartais išmoktos pamokos būna pavyzdžiai, kaip nederėtų elgtis, bet tai taip pat gali būti naudinga! Apžvelgsiu keturias sferas, kuriose krikščionių biografijų skaitymas man padėjo.

Padeda suvokti savo vietą krikščionybėje

Prieš kelerius metus Alexo Haley knyga „Šaknys“ (Roots) palietė mūsų visuomenės „nervą“ - poreikį žinoti savo šeimos istoriją. Mes gyvename visuomenėje be šaknų, kurioje dauguma iš mūsų nežino savo šeimos istorijos, siekiančios kiek toliau nei mūsų seneliai. Dauguma atsainiai žiūri į faktą, jog mes nebežinome savo tautos istorijos, o tai gali atvesti mus prie visuomenės irimo. Mūsų praeities istorijos yra kultūrinis paveldas, kuris gali būti perduotas ateities kartoms, kad mūsų ainiai galėtų įvertinti žmonių pasiaukojimą ir išmoktas pamokas, kad būtų sukurtos ir išsaugotos bendros mūsų tautos vertybės.

Krikščionių biografijų skaitymas padėjo man įvertinti ir savo dvasines šaknis. Tai padeda man suprasti laikus ir įvairias situacijas, primena, jog aš nešu žibintą, perduotą man tų, kurie buvo prieš mane, ir aš privalau jį nesugadintą perduoti tiems, kurie bus po manęs.

Pavyzdžiui, mes gyvename kultūroje, kuri vertina toleranciją ir plačias pažiūras. Daug pastorių pasidavė ir ant pirštų galiukų vaikšto tarp sudėtingų doktrinų apie bažnyčios discipliną, skyrybas ar pragarą. Skaitydamas apie Liuterio ir Kalvino gyvenimą, tai, kaip narsiai jie kovojo prieš jų laikų visuomenės pažiūras, aš įgaunu drąsos kovoti už tiesas, kurios iš tiesų yra svarbios.

Nemąstau, kad mano įsitikinimai ir pasirinkimai paveiks istorijos eigą taip, kaip paveikė reformatorių gyvenimai, bet tikiu, kad tvarkant bendrus kasdienės tarnystės reikalus mažame man patikėtame vynuogyno kampelyje, formuojant Dievo karalystę mūsų dienomis, laikytis tvirtų įsitikinimų yra svarbu.

Štai vienas pavyzdys: prieš penkerius metus į mane kreipėsi kelios nelaimingos, skirtis ketinančios sutuoktinių poros. Kai pasiteiravau, kodėl jos to nori, supratau, jog kiekvienoje situacijoje vienas iš sutuoktinių buvo perskaitęs populiarią žymaus krikščionio psichologo knygą, kuri padrąsino jį iškelti ultimatumą savo partneriui, bandant paskatinti jį atgailauti.

Kai kurių porų problema buvo neištikimybė, vienos poros skyrybų priežastis buvo vyro polinkis į alkoholizmą. Mano nuomone, nė viena iš tų situacijų nebuvo beviltiška, jei tik partneriai būtų pasiryžę atleisti ir gyventi dievotai su savo nuodėmiaujančiais sutuoktiniais (1 Pt 3, 1-12). Mano supratimu, remiantis bibliniu požiūriu į skyrybas, alkoholizmas nėra teisėta priežastis skirtis.

Kai paaiškinau (maniau, jog švelniai), kad jei žmona nori paklusti Dievui, ji negali palikti savo vyro, viena moteris supyko dėl mano „nejautrumo, šaltai taikant Biblijos tiesas“ šios sužeistos moters atžvilgiu. Tačiau aš tvirtai laikiausi savo įsitikinimo ir paaiškinau, jog patarti kam nors laikytis Dievo tiesos visuomet yra labiausiai užjaučiantis požiūris, net jeigu tai gali būti sunku ir skausminga.

Alkoholiko vyro žmona paklausė mano patarimo ir, supratusi savo pačios nuodėmes santuokoje, jas įveikė. Jos vyras ilgainiui taip pat įveikė savo problemą ir liovėsi gėręs. Ji padėkojo man už tai, jog tą dieną tvirtai laikiausi savo nuomonės, ir prisipažino, jog, jei tada aš būčiau pasidavęs spaudimui, ji ir jos vyras šiandien nebūtų kartu.

Kiek žinau, net ir tos poros, kurios susidūrė su neištikimybe, šiandien yra kartu, nes drąsinau įskaudintus partnerius ir mokiau, kaip svarbu atleisti ir laikytis įsipareigojimų, nepaisant partnerio nuodėmės. Mano apsisprendimas tvirtai laikytis Dievo žodžio, iškeliant jį aukščiau už dabartinę kultūrą, kelias šeimas išgelbėjo nuo suirimo.

Kai esu raginamas daryti kompromisą ir nusižengti savo įsitikinimams, man išstovėti padeda suvokimas, kad esu įrašytas į ištikimų liudytojų, kurie išliko prie nesikeičiančių Dievo tiesų, nenutrūkstančią grandinę.

Pavyzdžiai, kuriais turėtume sekti

Dr. Albertas Šveiceris, paklaustas, koks yra geriausias būdas auklėti vaikus, atsakė: „Yra trys būdai: 1) rodant pavyzdį, 2) rodant pavyzdį, 3) rodant pavyzdį.“ Jis buvo teisus. Dievas mus taip sukūrė, jog nuo mažų dienų mes mokomės iš tam tikrų modelių. Stebėdami, kaip gyvena mūsų tėvai ir kiti svarbūs žmonės aplink mus, mes pasirenkame požiūrius ir elgesį.

Taip yra ir su dvasingumu. Mes mokomės, stebėdami žmones, kurie taiko krikščioniškus principus kasdieniame gyvenime. Kai aš buvau jaunas tikintysis, norėjau, kad kas nors mane mokytų. Aš bandžiau mokytis su keliais skirtingais žmonėmis, tačiau nė vienu atveju tai neatitiko mano lūkesčių. Tačiau aš tikrai jaučiu, kad skaitydamas didžių, kadaise gyvenusių krikščionių biografijas, aš buvau vedamas ir mokomas.

Didžiausią įtaką man padarė Martynas Lloydas-Jonesas, Čarlzas Sperdženas ir Džonatanas Edvardsas. Lloydas-Jonesas gyveno XX a., Sperdženas - XIX a., o Edvardsas - XVIII a. Visi trys buvo pastoriai ir stiprūs pamokslininkai. Jų tarnystė, paremta dievotu gyvenimu, užtvirtina biblinio mokymo jėgą.

Aš visuomet žavėjausi žmonėmis, kurie suderina solidų biblinį išsimokslinimą ir praktinį, žemišką pamokslavimą. Šie pastoriai turėjo šią dovaną. Kiekvienas iš jų sėmėsi iš gilių reformatų ir puritonų atkastų šaltinių. Bet jų atrastos teologinės gelmės buvo persipynusios su gyva ir praktiška meile Dievui. Giliai studijuodami Raštą, jie gebėjo pažinti Dievą ir žmonių širdis, ir perteikė tai išraiškingai pamokslaudami.

Kiekvienas jų troško matyti paklydusius žmones artėjančius prie Gelbėtojo. Kiekvienas jų išgyveno laikotarpius, kai daugelis kitų pastorių nusisukdavo nuo paprastos Evangelijos žinios. Jie patyrė spaudimą sušvelninti savo įsitikinimus dėl žmonių nuodėmingumo ir gelbstinčio tikėjimo Jėzumi Kristumi svarbos. Bet jie tai atlaikė.

Kiekvienas iš jų buvo įsivėlęs į skausmingas diskusijas, kurios emociškai jiems buvo nuostolingos. Edvardsas buvo nušalintas nuo pastoracinės tarnystės ir kartu su šeima (10 vaikų tuo metu) beveik badavo, nes jis laikėsi nuomonės, jog atsivertusieji ir dalyvaujantieji Viešpaties Vakarienėje turi rodyti atsivertimo vaisių. Sperdženo sveikatos pablogėjimą daugelis sieja su jo sielvartu dėl žymiosios „Downgrade Controversy“. Lloydas-Jonesas taip pat mokėjo kainą, prieštaraudamas liberalizmo brovimuisi į britiškąjį evangelizmą.

Istorijų apie šiuos didžius vyrus skaitymas paskatino mane gilinti ir teologines žinias. Supratau, kad meilė Kristui gan paviršutiniška, kad būtina kasdien sekti Juo. Buvau įkvėptas tvirtai laikytis iš tiesų svarbių teologinių principų, užuot ėjus koja kojon su tolerantišku šių dienų požiūriu. Ruošdamas pamokslus pradėjau siekti, kad jie būtų paremti solidžiu bibliniu mokymu, o ne naujausia populiariąja psichologija, troškau tą žinią perteikti kiekvienam suprantama kalba. Šių žmonių biografijos man parodė, jog paprasta Evangelijos žinia išlieka stipri Dievo jėga kiekvieno žmogaus, kuris tiki, išgelbėjimui bet kuriuo istorijos laikotarpiu.

Nors Lloydas-Jonesas, Sperdženas ir Edvardsas mane labiausiai žavi, yra ir daug kitų pavyzdžių. Francis Schaefferis padėjo suvokti, kad svarbu apjungti gailestingumą ir tiesą, erudiciją ir evangelizmą, ortodoksiją ir dvasinę realybę. Jo išsaugota stipri šeima, nors jie gyveno itin visų stebimi, mane taip pat labai sustiprino.

Skaitydamas apie Džordžo Miulerio gyvenimą, stebėjausi maldos ir tikėjimo gyvenimo praktiškumu. Hudsonas Tayloras, Jimas Elliotas, Bruce Olsonas yra man pavyzdžiai vyrų, kurie pasipriešino krikščioniškoms sistemoms ir, įveikę sunkumus, darbavosi dėl Dievo sudėtingose srityse.

Adoniramas Judsonas buvo man ištvermės ir ištikimybės pavyzdys, patiriant sunkius išbandymus, susidūrus su nusivylimu. 33 metus Judsonas tarnavo be poilsio, dažnai dirbdamas 12 val. per parą. 2 metus jis buvo kalinamas ir siaubingai kankinamas, po šių išgyvenimų prarado savo žmoną ir naujagimę dukrą, puolė į sunkią depresiją. Po žmonos mirties jis dar 14 metų vertė (neskaičiuojant daugybės metų, kai ji buvo šalia), kol galiausiai pabaigė versti ir išsiuntė Birmos Biblijos vertimą į leidyklą. Vėliau jis prarado ir kitą žmoną. Apmąstydamas Judsono gyvenimo patirtį, pradedu pamatyti gumbų ir mėlynių, kurias „užsidirbu“ tarnaudamas, prasmę! Galbūt man visgi nėra taip blogai? Jei Judsonas tiek ištvėrė, aš tikrai galiu išgyventi audringą tarybos susirinkimą!

Suteikia teologinių įžvalgų ir padeda išlaikyti balansą

Mes visi esame savo laiko ir kultūros įkaitai. Mes žvelgiame į dalykus per teologinio ir socialinio klimato, vyravusio tuo metu, kai mes ateiname pas Kristų ir pradedame augti, prizmę. Skaityti krikščionių biografijas - tai lyg kopti į aukštą kalną, nuo kurio matosi visa plati panorama.

Vyrų ir moterų, gyvenusių skirtingu laiku ir skirtingose kultūrose, biografijos praplečia akiratį. Skaitydamas apie anglikonus, liuteronus, baptistus, presbiterionus ir kitus tikinčiuosius, kurie mylėjo ir tarnavo Viešpačiui, daug geriau suprantu, ką Dievas daro ir kaip Jis veikia. Tai padeda man mąstyti plačiau, nebūti sektantišku ir mažiau apgailestauti.

Tai taip pat man parodo, kaip pasikeitė šių dienų krikščionybė. Pavyzdžiui: aptarkime Viešpaties dienos (šabo) klausimą. Dabartiniais laikais dauguma krikščionių į sekmadienį žiūri kaip į bet kokią kitą, įprastą dieną, išskyrus tai, jog tą dieną, jeigu neturi jokių kitų planų, jie eina į bažnyčią. Tačiau po bažnyčios pamaldų jie gali veikti ką nori: plauti mašiną, dirbti sode, apsipirkinėti, žaisti futbolą, žiūrėti televizorių ir t. t. Ir jeigu norima laisvą savaitgalį keliauti į Disneilendą ar sekmadienį surengti iškylą gamtoje, - jokių problemų. Mes nebesuvokiame sekmadienio kaip Viešpaties dienos.

Aš skaičiau apie Hudsono Tayloro gyvenimą ir buvau šokiruotas, kad jo žmona Marija, kuri desperatiškai stengėsi grįžti į namus, kad galėtų būti su sergančiu vaiku, nesutiko keliauti per šabą. Ji išlipdavo iš valties ir laukdavo kitos, kuri atplauks pirmadienį, - sekmadienį ji nekeliavo. Supratau, kad, jei aš būčiau gyvenęs Amerikos kolonijų laikais ir elgęsis taip, kaip elgiuosi dabar, kurį laiką būčiau praleidęs kalėjime ir tikrai būčiau pažemintas visos visuomenės akivaizdoje. Kodėl? Todėl, kad sekmadienį aš kartais keliauju, o tais laikais garbūs žmonės to tiesiog nedarė! C. H. Mackintoshas, žinomas praeito amžiaus Plymouth Brethren devotional rašytojas, rašė: „Mintis apie kiekvieną, kuris vadina save krikščionimi, bet sekmadienį skiria savo laisvalaikiui bei malonumui, be reikalo keliauja, siekia asmeninio patogumo ar ieško naudos šiuolaikiniuose dalykuose - nepriimtinai šokiruoja.“

Nesakau, kad palaikau šią nuomonę. Noriu pasakyti, kad skaitydamas apie šiuos praeityje gyvenusius žmones supratau, jog mes toli nuėjome. Greičiausiai, mes esame visiškai išsibalansavę. Ir tai veda mane atgal prie Žodžio, ieškant Dievo atsakymų.

Prie tokios pačios išvados jūs galite prieiti nagrinėdami ir kitus socialinius klausimus. Pavyzdžiui, ką Džonatanas Edvardsas, Čarlzas Sperdženas, Robertsonas Nicollas, G. Campbellas Morganas, C. S. Lewisas ir Martynas Lloydas-Jonesas turi bendro? Jie rūkė, kai kurie iš jų rūkė net ir būdami pastoriais! Daugelyje Amerikos krikščionių bendruomenių to pakanka, kad tave pavadintų nedvasingu ar net neišgelbėtu. Ir visgi Sperdženas būtų priblokštas, kad krikščionys žiūri televizorių ir vaikšto į kino teatrus. Jis prieštaravo lankymuisi didelėse varžybose ir pasaulietiškų romanų skaitymui. Toks „pasaulietiškumas“ jo dienomis buvo nesuvokiamas.

Džonatano Edvardso kolonijinės Amerikos laikais buvo kilęs didelis sujudimas dėl to, kad jauni miesto žmonės burdavosi į grupeles, „kuriose būdavo ir vyrų, ir moterų, pasilinksminimams, kuriuos jie vadino išdykavimais“. Mano manymu - tai nebuvo seksualinės orgijos, tiesiog netikinčių jaunų vaikinų ir merginų vakarėliai. Ir vėlgi - kaip toli mes nuėjome!

Paimkime kitą, rimtesnį šių dienų klausimą: diskusijos apie išgelbėjimą ir gelbstinčio tikėjimo prigimtį. Ar tam, kad žmogus būtų išgelbėtas, jis privalo tikėti Jėzumi kaip Viešpačiu (o tai reiškia visišką atsidavimą Jam)? O gal tikėjimas yra tiesiog sąmoningas pritarimas Evangelijos tiesoms? O gal išgelbėjimas per tikėjimą įmanomas tarp šių dviejų kraštutinumų? Skaitydamas Martyno Lloydo-Joneso knygą „Puritonai“, supratau, kad apie tuos pačius dalykus buvo diskutuojama ir prieš du šimtus metų. Nieko nėra naujo po saule.

Taigi, krikščionių biografijų ir bažnyčios istorijos skaitymas leidžia man pakilti į kalną, kad galėčiau aiškiau matyti tiek savo paties, tiek kitų teologijos supratimą. Tai padeda man atsirinkti, kurie dalykai yra esminiai ir už kuriuos verta kovoti, o kurie yra tiesiog kultūriniai, ir aš turiu būti jiems atlaidesnis.

Praplečia supratimą apie žmones ir save

Aš atradau du krikščionių biografijų tipus. Dauguma senesnių biografinių darbų yra priskiriami panegirikos žanrui. Jos yra panašios į tai, su kuo mes susiduriame per laidotuves: pabrėžiamos žmogaus teigiamos savybės ir apžvelgiamos jo klaidos. Šių dienų biografijų autoriai kiek nuoširdžiau žvelgia į savo subjektų gyvenimą, parodydami padarytas klaidas ir visa kita.

Jeigu panegirikos žanro biografijas skaitytume nekritiškai, galime nusivilti, manydami, kad „tas žmogus vaikščiojo vandeniu, - aš niekada nepasieksiu tokio aukšto dvasingumo lygio kaip jis“. Tačiau skaitant nuoširdžias biografijas (ir skaitant panegirikos žanro biografijas tarp eilučių) galima suprasti, kad kartais Dievas naudoja šiurkščias priemones. Galime atrasti, kad kai kurių didingų krikščionių stiprybės buvo kita jų silpnybių pusė. Vyrai ir moterys, kurie buvo tvirtai pasišventę Kristui, kartais būdavo užsispyrę ir grubūs kitiems žmonėms. Ir visgi, Dievas juos naudojo savo darbui!

Tai nereiškia, kad galima pateisinti jų ar savo nuodėmingumą. Kaip ir dauguma pastorių, aš esu perfekcionistas - daug iš savęs reikalauju. Skaitydamas apie žmones, kurie padarė didžių dalykų dėl Dievo, pradedu suvokti, kad jie visgi nebuvo tobuli. Toli gražu!

Kai kurie garsūs tikintieji, tokie kaip Džonas Veslis ir Williamas Carey, patyrė sunkumų santuokose. W. Carey žmona nenorėjo kartu su juo vykti į misijas ir kai (dėl savo vyro spaudimo) ji visgi ten nuvyko, ji susirgo. Džonatanas Edvardsas turėjo sunkumų bendraudamas su žmonėmis ir buvo linkęs užsisklęsti savo studijose. Svarstau, ar jis būtų atlaikęs teologinius prieštaravimus, dėl kurių jis prarado savo pastoriaus poziciją, jei būtų šilčiau bendravęs su aplinkiniais žmonėmis.

Deividas Livingstonas buvo vienišius, kuris daug konfliktavo su savo bendradarbiais. Jis nešiodavosi revolverį ir kartais juo mosuodavo prieš kariaujančius Afrikos vadus. Jis paliko savo žmoną ir vaikus, kurie be jo labai kentėjo. Ir visgi Dievas panaudojo D. Livingstoną, kad per jį Evangelija pasiektų Afriką!

Viena tragiškiausių istorijų yra tarptautinės labdaros organizacijos „World Vision“ įkūrėjo Bobo Pierce istorija. Ją papasakojo jo dukra Marilee Pierce-Dunker knygoje „Šlovės dienos, naktų periodai“, kuri pirmą kartą buvo išspausdinta pavadinimu „Vizijos vyras, maldos moteris“. B. Pierce mylėjo visą pasaulį, bet negalėjo sutarti su savo šeima. Jis pamokslavo Evangeliją didelėms minioms tolimuosiuose Rytuose, ir daugelis įtikėdavo. Kad padėtų kenčiantiems vaikams, su kuriais susidūrė, jis įkūrė tarptautinę labdaros organizaciją „World Vision“. Vis dėlto vyriausioji jo dukra nusižudė, jo ir žmonos požiūris į santuoką labai skyrėsi, o kur dar daugybė kelionių - vidutiniškai dešimt mėnesių per metus jis būdavo išvykęs. Jis negalėjo numalšinti savo ugningo temperamento ir ilgainiui „World Vision“ jį atleido. Visgi jis mylėjo ir tarnavo Viešpačiui iki pat savo gyvenimo pabaigos.

C. T. Studdas, pasakęs garsiąją frazę „Jei Kristus buvo Dievas ir mirė už mane, tai jokia auka, kurią galėčiau paaukoti dėl Jo, nebus man per didelė“, paliko sunkiai sergančią savo žmoną ir iškeliavo į Afriką, o jos aplankyti grįžo tik kartą per šešiolika paskutinių jos gyvenimo metų. Jis dirbdavo aštuoniolika valandų per parą ir to paties reikalavo iš visų aplinkinių. Taip stipriai atsidavęs Kristui jis buvo nepakantus tiems, kurie nebuvo taip pat pasišventę. Jis atstūmė visus šalia jo buvusius žmones, įskaitant savo dukrą ir žentą, o galiausiai buvo pašalintas iš misijos, kurią įkūrė.

Aš nenoriu parodyti atsitiktinius šių Dievo tarnų gyvenimo įvykius, nenoriu pateisinti jų ar savo nuodėmių. Matydamas jų trūkumus ir nesėkmes, lengviau priimu netobulus žmones, tarp jų ir save. Tai man primena, kad tobulos bažnyčios niekur nėra buvę, turbūt tokia nebus ir mano bažnyčia. Šventieji, kurie yra išaukštinti dėl jų didelio dvasingumo, taip pat kovojo su problemomis, su kuriomis susiduriu ir aš.

Visgi, šių netobulų vyrų ir moterų gyvenime Dievas padarė reikšmingų dalykų. Ištisų tautų ir Vakarų civilizacijų istorija buvo pakeista per šiuos dievotus, bet tuo pačiu ir žmogiškus „indus“. Gal yra vilties, kad Dievas gali panaudoti ir mane?

Fillipsas Brooksas rašė: „Biografija iš tikrųjų yra daugiau nei knyga, tai yra žmogus...  Nepadėk biografijos į šalį, kol tas žmogus tau nebus gyvas ir veikiantis asmuo.“

Daug žymių praeityje gyvenusių tikinčiųjų tapo mano tikrais, gyvais mentoriais bei draugais, nes skaičiau jų biografijas. Jie padėjo man suprasti, kokį paveldą aš turiu Kristuje. Jie buvo man pavyzdžiai, į kuriuos lygiuodamasis turiu gyventi. Jie padėjo man įgauti teologinį ir dvasinį supratimą, kad galėčiau plaukioti audringuose vandenyse šiomis dienomis. Jie padėjo man suvokti, kad kiti ir aš pats esame netobuli žmonės, pašaukti tarnauti tobulam Gelbėtojui. Tai - aukso kasyklos. Sėkmingo kasinėjimo!

www.bible.org
vertė Jovita Anikinaitė
Bendrinti: