Kodėl atgailavusiems pastoriams reikėtų atleisti, tačiau nereikėtų jų grąžinti į sakyklą

Daugumai krikščionių kyla keblus klausimas – ką reiškia atleisti pastoriui, padariusiam skaudų nusikaltimą. Neseniai Memfio (JAV) megabažnyčios pastorius pripažino „seksualinį incidentą“, įvykusį prieš 20 metų Teksase su vidurinės mokyklos mokine. Nors neturiu teisės vertinti kitos bažnyčios veiksmų, vis dėlto mąstau: kaip turėtume elgtis panašiais atvejais? Ką reiškia atleisti nuodėmę padariusiam pastoriui?

Krikščionys ieško atsakymų į šiuos sudėtingus klausimus, nes atleidimas yra esminė krikščionybės žinia. Norint tapti krikščioniu, pirmasis žingsnis – pripažinti, kad esi nusidėjėlis, kuriam reikalingas atleidimas.

Kai išgirstame apie pastorių nuodėmes, kai kurie žmonės tuoj pat primygtinai reikalauja jiems atleisti. „Kas iš mūsų be nuodėmės?“ – klausia jie, nurodydami į Jėzaus žodžius Evangelijos pagal Joną 8 skyriuje. Tačiau kiti tikintieji prieštarauja: „Argi galima šiuo žmogumi pasitikėti?“

Aš esu vienas iš tos antrosios grupės.

Pastorius turi dvejopą statusą arba, kitais žodžiais tariant, atlieka du vaidmenis: jis yra pastorius ir bažnyčios narys. Reikalavimai pastoriams ir paprastiems bažnyčios nariams skiriasi. Norėdamas būti pastoriumi, mažų mažiausiai turi atitikti Pauliaus savo mokiniui Timotiejui išvardytas savybes: O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų (1 Tim 3, 2–3).

Būti nepeiktinas“ – tai nereiškia, kad pastorius niekada nenusideda. Tai reiškia, jog jei viskas jo gyvenime yra atnešama į šviesą, žmonės ir toliau juo pasitikės ir seks paskui jį, eidami dievotumo keliu. Norint tapti bažnyčios nariu, paprastai turi išpildyti dvi sąlygas – pasikrikštyti ir atgailauti.

Atleidimas paprastai (bet ne visuomet) apima du dalykus: nusidėjęs asmuo gailisi (subjektyviai) ir jis yra grąžinamas į ankstesnes pareigas (objektyviai). Atleisti pastoriui reiškia, jog mes nebekaltiname jo dėl nuodėmės ir leidžiame jam būti bažnyčios nariu, – jei jis atgailavo, jis atitinka nariams keliamas sąlygas. Tačiau tai nereiškia, kad mes privalome grąžinti jį į pastoriaus tarnystę. Tai, kad mes atleidžiame, nereiškia, kad jis kažkaip stebuklingai vėl atitinka pastoriams keliamus reikalavimus. Jo gyvenimas paprasčiausiai nebėra nepeiktinas.

Pateiksiu pavyzdį: 1974 m., kilus Votergeito skandalui, JAV prezidentui Ričardui Niksonui grėsė apkalta, tačiau jis, nelaukdamas apkaltos bylos baigties, atsistatydino, o 38-uoju Jungtinių Valstijų prezidentu tapo jo viceprezidentas Džeraldas Fordas. Tapęs prezidentu Džeraldas Fordas suteikė R. Niksonui malonę už visus padarytus nusikaltimus, taip užkirsdamas kelią galimam jo baudžiamajam persekiojimui bei kalinimui. Nors prezidentas Fordas aiškiai neatskyrė prezidento Niksono ir piliečio Niksono – jam buvo suteikta malonė, kuri apsaugojo jį nuo baudžiamojo persekiojimo ir kalėjimo, bet jis nebuvo grąžintas į prezidento postą.

Taip pat pagalvokime apie kitą JAV įvykusią tragediją, kai 21 metų jaunuolis Dylanas Roofas atėjo į istorinę afrikiečių metodistų episkopalinę bažnyčią, visą valandą meldėsi kartu su grupele ten buvusių žmonių, o tada išsitraukė šautuvą ir pradėjo juos žudyti. Likę gyvi šios bažnyčios nariai atleido devynis žmones, tarp jų ir pastorių, nužudžiusiam D. Roofui, bet šis atleidimo aktas nepadėjo jam kaip piliečiui išvengti valstybės bausmės.

Arba pagalvokite apie sumuštą žmoną. Ji gali atleisti vyrui, tačiau tai nereiškia, kad ji privalo savo skriaudėją ir toliau laikyti savo vyru.

Visi čia minėti žmonės gyvenime atliko du ar net daugiau vaidmenų, ir juos visus reikia apsvarstyti ir įvertinti.

Atgailavusiems pastoriams svarbu atleisti, bet tai nereiškia, kad jie turėtų būti grąžinti į tarnystę (bent jau kelerius metus, o gal net ir visai, priklausomai nuo nuodėmės), nes apaštalo Pauliaus išvardytos savybės siejasi su charakteriu. Pastorius nėra tik paprastas krikščionis. Pastorius yra mokytojas ir pavyzdys, kuriuo turėtume sekti. Todėl jis turi būti patikimas ir nepeiktinas. Paulius sako Timotiejui: Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tame. Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus (1 Tim 4, 16). Taigi, galima sakyti, kad nuo to, kaip kruopščiai Timotiejus stebi savo gyvenimą ir rūpinasi mokymu, priklauso ne tik jo paties, bet ir jo klausytojų gyvenimas.

Mokymas ir gyvenimas turi eiti kartu, jie negali vienas kitam prieštarauti.

Tad taip, atleiskime atgailavusiam pastoriui, – juk kuris iš mūsų be nuodėmės? – tačiau dėl meilės tam pačiam pastoriui, dėl meilės tiems, kuriuos jis sužeidė, dėl meilės bažnyčiai ir viską stebintiems mūsų kaimynams, dėl meilės Dievui, prašau, neskubėkite grąžinti jo į ankstesnes pareigas, į tarnystę. Kai kurie iš jų tikrai neturėtų būti grąžinami į ankstesnes pozicijas.

www.washingtonpost.com

vertė Lina Tamonytė

 

Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko

 

Bendrinti: