Kodėl nematome tokių stebuklų, kuriuos matė apaštalai?

Daug dabartinių krikščionių jaučiasi taip, lyg būtų atskirti nuo gyvos, Dvasios kupinos pranašų ir apaštalų tarnystės, aprašytos Biblijoje. Atrodo, kad Senajame Testamente Dievas būtų vedęs savo tautą nuo vieno stebuklo prie kito. Naujajame Testamente skaitome, kad žmones, kurie matė Jėzaus tarnavimą, apimdavo nuostaba, pamačius Jo daromus stebuklus: Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme stebinančių dalykų!“ (Lk 5, 26). Ir per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų (Apd 5, 12).

Tačiau šiandien atrodo, kad tokie stebuklai vyksta retai, ir, jei jų pasitaiko, daug krikščionių į tai žiūri skeptiškai. Ir apskritai mums atrodo, kad Senojo ir Naujojo Testamento metu Dievas veikė kitaip nei dabar. Neišvengiamai kyla klausimas – kodėl šiomis dienomis nematome tokių stebuklų, apie kuriuos skaitome Naujajame Testamente?

Tam, kad atsakytume į šį klausimą, turime suprasti ne tik Dievo Apvaizdos veikimą (kaip Jis yra numatęs ir veikia, globodamas ir teikdamas bendrąją malonę), bet ir Biblijoje aprašytų stebuklų prasmę.

Kodėl Biblijoje aprašomi stebuklai?

Biblijoje aprašyti stebuklai – tai Dievo veiksmai, skelbiantys absoliučią Jo valdžią kūrinijai ir Dievo atsidavimą savo tautai (liudijantys Jo sandorą). Labai dažnai stebuklai yra svarbūs, nes jie padeda išsipildyti atpirkimo planui, paliudydami, jog žmonija gali tikėti Dievo pasiuntiniais, perteikiančiais Jo apreiškimą. Tai viena pagrindinių stebuklų funkcijų Šventojo Rašto pasakojimuose: „Kai vyksta stebuklai, jie paliudija, kad Dievas tikrai veikia, ir tai pasitarnaujama Evangelijos labui“ (W. Grudem, Systematic Theology, 360). Stebuklai paliudija Dievo žinios ir Jo pasiuntinių tikrumą.

Senajame Testamente per Mozę vykę stebuklai turėjo patvirtinti jo, kaip Dievo atstovo, valdžią (Iš 4, 1–9). Taip pat ir pranašams buvo duoti žodžiai iš Dievo, kad būtų patvirtinta, jog Dievas suteikė jiems galią daryti stebuklus (1 Kar 17, 17–24; 18, 36–39; 2 Kar 1, 10).

Robertas L. Reymondas sako: „Senajame Testamente stebuklai patvirtino, kad Mozė ir pranašai yra Dievo žmonės, o Naujojo Testamento stebuklai savo ruožtu patvirtina, kad Jėzus ir apaštalai taip pat yra Dievo žmonės.“ Kad Dievas yra su Jėzumi, Nikodemas suprato būtent iš stebuklų (Jn 3, 2). Apaštalas Lukas aprašo maždaug dvidešimt Jėzaus padarytų stebuklų; keturi iš jų – visi apie išgydymą – minimi tik Evangelijoje pagal Luką. Jėzaus stebuklai patvirtina Jo valdžią Dievo išgelbėjimo plane (Lk 7, 22). Jėzaus padarytų stebuklų apimtis parodo, kokia plati Jo valdžia: Jis išgydo paliegusius, išvarinėja piktąsias dvasias, pagydo nuo įvairiausių ligų: kraujoplūdžio, aklumo, kurtumo, paralyžiaus, epilepsijos, raupsų, vandenligės ir karštinės, atstato padžiūvusią ranką... Jėzus atgaivina mirusius ir daro kitus antgamtinius dalykus.

Stebuklai taip pat byloja apie Dievo karalystę ir kūrinijos atstatymą. Apaštalai kartais Jėzaus stebuklus vadina ženklais, o pats Jėzus skelbia, kad stebuklingi Jo darbai liudija, jog atėjo Dievo karalystė (Lk 11, 14–23). Jėzus gydė, išvarinėjo demonus ir darė kitokius stebuklus (pavertė vandenį vynu ir padaugino maistą), kad parodytų, jog į žemę atėjo Dievo karalystė. Kaip rašo teologas Wayne Grudemas, vienas iš stebuklų tikslų buvo „paliudyti faktą, kad Dievo karalystė atėjo ir paskleidė žmonių gyvenime jos vaisius“. Būtent apie tai Jėzus ir kalba Evangelijoje pagal Matą: Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė (Mt 12, 28). Tie, kurie matė Jėzaus daromus stebuklus, suprato, kad Izraelio Dievas vėl veikia savo tautoje.

Timas Kelleris sako: „Stebuklai paskatina ne tik paprasčiausiai tikėti, bet ir šlovinti, gėrėtis ir stebėtis. Jėzus nedaro stebuklų kaip magiškų triukų – tam, kad darytų įspūdį ar įtaką. [...] Priešingai – savo stebuklingas jėgas Jis naudoja, kad gydytų ligonius, pamaitintų alkanus ir prikeltų numirusius. Kodėl? Mes, šiuolaikiniai žmonės, apie stebuklus mąstome kaip apie išimtis įprastame gyvenime, bet Jėzus stebuklus darė tam, kad įprastas gyvenimas sugrįžtų į vėžes“ („Už ir prieš Dievą“).

Jėzaus stebuklai atskleidžia Jo dievišką prigimtį – prigimtį, kuri verta šlovės. Štai ką sako mokiniai, pamatę vandeniu žengiantį Jėzų: Tikrai Tu esi Dievo Sūnus! (Mt 14, 33). Kai Jėzaus paklausė, ar Jis tikrai yra „tas, kuris turi ateiti“ (Lk 7, 19), Jis atsako ne liudydamas, kad yra Mesijas, bet rodydamas į stebuklus. Luko vaizduojamas Jėzus – susitelkęs į savo valdžią ir skelbiamą pažadą. Gelbstintys Jėzaus darbai atskleidžia, kokia yra Dievo karalystė: Jis išvaduoja nusidėjėlius, užtikrina nuodėmių atleidimą ir suteikia Dvasią.

Verta pacituoti visą W. Grudemo stebuklų Senajame ir Naujajame Testamente apibrėžimą: „Atrodo, kad stebuklai buvo Naujojo Testamento bažnyčios bruožas. Senajame Testamente stebuklai visų pirma buvo susiję su tuo metu iškilusiu vienu lyderiu, tokiu kaip Mozė, Elijas ar Eliziejus. Naujajame Testamente, kai Jėzus pradeda savo tarnavimą, staiga pradeda vykti neregėtai daug stebuklų (Lk 4, 36–37. 40–41 ). Tačiau, priešingai Senojo Testamento pavyzdžiui, valdžia daryti stebuklus ir išvarinėti demonus priklausė ne vien tik Jėzui, ir, kai Jis buvo paimtas į dangų, ji niekur nedingo. Netgi savo tarnavimo žemėje metu Jėzus suteikė valdžią gydyti ligonius ne tik dvylikai, bet ir septyniasdešimčiai savo mokinių (Lk 10, 1 ir 9, 17–19, plg. Mt 10, 8; Lk 9, 49)“.

Taigi stebuklai ankstyvojoje bažnyčioje betarpiškai pasitarnavo atpirkimo istorijai – patvirtino, kad Dievo apreiškimas yra tikras, ir parodė, kad į Dievo tautą ateina naujas eschatologinis laikotarpis.

Panagrinėkime, kas buvo svarstoma Jeruzalės susirinkime (Apd 15). Viename didžiausių pirmosios bažnyčios disputų buvo ginčijamasi, ar į krikščionybę atsivertę pagonys turi laikytis Senojo Testamento nurodymų ir apsipjaustyti. Kadangi šio klausimo niekaip nebuvo galima išspręsti, Paulius, Petras ir Barnabas šiuo klausimu Jeruzalėje susitiko su žydų krikščionių vadovais. Verta pastebėti, kad „visas susirinkimas nutilo ir ėmė klausytis Barnabo bei Pauliaus pasakojimo, kokių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė tarp pagonių“ (Apd 15, 12). Stebuklingi Dievo darbai paliudijo žydų krikščionims, kad Dievas ir tarp pagonių veikė nauju ir išskirtiniu būdu.

Stebuklai šiandien

Kaip krikščionys turėtų žiūrėti į stebuklus šiomis dienomis? Pirma, turime suprasti, kad Biblijos stebuklai – tokie, kokie buvo, ir ten, kur jie vyko, buvo reikalingi tam, kad būtų įgyvendintas Dievo atpirkimo planas. Tačiau tai nereiškia, kad stebuklai šiomis dienomis nebevyksta. Išties, kaip pastebi W. Grudemas, „nieko blogo, jei trokštate stebuklų tam, kam jie Dievo ir yra skirti – patvirtinti, jog Evangelijos žinia yra teisinga, padėti vargstantiems, pašalinti iš kelio kliūtis tarnaujantiems ir pašlovinti Dievą“. Stebuklai tebevyksta, tik krikščionys turėtų vengti dviejų kraštutinumų – visur matyti stebuklus ir nematyti stebuklų niekur.

Antra, krikščionys turėtų praplėsti savo supratimą apie tai, kaip Dievas veikia – tiek globodamas žmones kasdieniuose darbuose, tiek darydamas stebuklingus atpirkimo darbus bažnyčioje. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą (Jn 14, 12). Tačiau nėra visiškai aišku, ką Jėzus turi omenyje, sakydamas, kad po jo ateinantys darys „didesnius darbus“. Kai kas gali pamanyti, kad tie „didesni darbai“ reiškia daugiau stebuklų ir kitų panašių dalykų.

Būtent čia naudingos teologo D. A. Carsono įžvalgos: „Didesni darbai <...> negali paprasčiausiai reikšti daugiau darbų – tai nereiškia, kad bažnyčia darys daugiau darbų, nei darė Jėzus. Nes per ilgą laiką bažnyčia išaugo – ją sudaro labai daug žmonių; nes yra geresnių graikiškų žodžių, norint pasakyti „daugiau“, ir bet kokiu atveju tokio posakio prasmė būtų visiškai banali. Taip pat didesni darbai negalėtų reikšti ir „įspūdingesni“ ar „labiau antgamtiški“: sunku įsivaizduoti darbus, kurie būtų įspūdingesni ar labiau antgamtiški, nei Lozoriaus prikėlimas iš numirusių, duonos padauginimas ar vandens pavertimas vynu“ (The Gospel According to John, Pillar New Testament Commentary, 495).

Didesni darbai, kuriuos daro ateinantieji po Jėzaus, aiškiai rodo į naują eschatologinę tvarką, kuri įsigalėjo per Kristaus mirtį, Jo prisikėlimą ir paėmimą į dangų.

Ženklai ir darbai, kuriuos darė Jėzus savo tarnavimo metu, negalėjo iki galo atlikti savo vaidmens tol, kol Jėzus nebuvo prikeltas iš mirties ir išaukštintas. Ir tik iš šios perspektyvos galima suvokti, kam jie iš tiesų buvo skirti. O tikintiesiems po Jėzaus pašlovinimo skirta daryti darbus eschatologine Dvasios galia, ir tai derės su Jo mirtimi ir pergale bei tokiu būdu betarpiškai ir aiškiai apreikš Sūnų“ (D. A. Carson).

Nors šie darbai, žinoma, apima ženklus ir stebuklus, kuriuos Dvasios jėga darė pirmoji bažnyčia, bet tuo neapsiribos. Jie apims ir prie Dievo žmonių prisidėjusių „pagonių paslaptį“. Taip pat stebuklingi Dievo darbai bažnyčioje yra ir nuodėmių atleidimas, žmonių, kurie anksčiau buvo bedieviai, tapimas Dievo vaikais... Taip, išgydymai, ženklai ir stebuklai yra nuostabu, bet nieko nėra nuostabiau už Kristaus atbaigtą atpirkimą.

Net jei mes dažnai nematome itin stebuklingų dalykų, Dievas veikia. Jis veikia mūsų kasdieniuose paprastuose darbuose. Jis stebuklingai pašaukia žmones pas save, Jo bažnyčia auga ir plečiasi. Jis stebuklingai veikia žmonių gyvenime visame pasaulyje.

Ir visiškai nesvarbu, teks ar neteks mums privilegija matyti išties nuostabių, antgamtinių dalykų, – mes, krikščionys, galime būti visiškai tikri, kad Dievas tikrai ir šiandien veikia pasaulyje, vesdamas žmones pas save, šlovindamas Jėzų ir statydamas savo bažnyčią.

www.thegospelcoalition.org

vertė Jurga Domarkaitė

Bendrinti: