Krikščionio siekis: ne materialus saugumas, o Dievo valdžia (I)

Pirmoje Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus pusėje (1-18 eil.) Jėzus apsako krikščionio privatų gyvenimą „slaptoje“ (išmaldos dalijimą, maldą, pasninką); antroje pusėje (19-34 eil.) Jam rūpi mūsų vieša veikla pasaulyje (pinigų klausimai, turtai, valgymas, gėrimas, drabužiai ir siekis).
Arba tą patį kontrastą galima išreikšti mūsų „religinių“ ir „pasaulietinių“ pareigų kalba. Šis skirtingumas yra klaidinantis, nes į tokius nepriklausomus skyrius jų išskirti negalime. Iš tiesų, skirstymas į šventa ir pasaulietiška Bažnyčios istorijoje buvo pragaištingas. Jei esame krikščionys, visa, ką darome, kad ir kaip tai atrodytų „pasaulietiška“ (kaip kad apsipirkimas, valgio gaminimas, skaičiavimai įstaigoje ir t. t.) yra „religiška“ ta prasme, jog tai daroma Dievo akivaizdoje ir pagal Dievo valią. Be kita ko, šiame skyriuje Jėzus kaip tik ir pabrėžia, kad Dievui vienodai rūpi abi mūsų gyvenimo sritys - privati ir vieša, religinė ir pasaulietinė. Nes, viena vertus, tavo Tėvas regi slaptoje (Mt 6, 4. 6. 18), kita vertus, jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums reikia maisto, gėrimo ir drabužių (Mt 6, 32).

Taigi abiejose sferose girdėti tas pats atkaklus Jėzaus šaukimas, kvietimas skirtis nuo populiarios kultūros: skirtis nuo religingųjų veidmainystės (1-18) ir nuo nereligingųjų materializmo (19-34). Šio skyriaus pradžioje Jo mintyse daugiausia buvo fariziejai, o dabar Jis mus kviečia atmesti „pagonių“ vertybių sistemą. Iš tikrųjų kiekviename etape Jėzus kelia mums alternatyvas. Yra du lobiai (žemėje ir danguje, 19-21), dvi kūno būsenos (šviesa ir tamsa, 22-23), du šeimininkai (Dievas ir mamona, 24) ir du rūpesčiai (mūsų kūnai ir Dievo karalystė, 25-34). Mes negalime laikytis nuošaliai ir likti neutralūs.

Bet kaip mums pasirinkti? Mus labai traukia pasaulio tikslai. Sunku įveikti materializmo apžavus. Tad šioje dalyje Jėzus padeda gerai pasirinkti. Jis nurodo klaidingo kelio kvailybę ir teisingo kelio išmintį. Kaip ir ankstesnėje dalyje apie pamaldumą ir maldą, taip ir čia dėl siekimų jis supriešina teisinga ir neteisinga, tarsi kviesdamas palyginti ir patiems įsitikinti.

Ši tema suveda mus su nauja mūsų kartos problema. Kai pasaulio gyventojų skaičius sparčiai didėja, o tautų ekonominės problemos darosi vis sudėtingesnės, turtingieji tampa dar turtingesni, o neturtingieji - dar neturtingesni. Nebegalime ilgiau užsimerkti ir nematyti šių faktų. Sudrumsčiama senoji buržuazinių krikščionių ramybė. Bunda daugelio miegojusi socialinė sąžinė. Naujai atrandama, kad Biblijos Dievas - vargšų ir skurdžių pusėje. Atsakingi krikščionys nejaukiai jaučiasi gerovėje ir stengiasi susikurti paprastą gyvenimo stilių, kuris būtų ir prideramas pasaulio nepritekliaus akivaizdoje, ir ištikimas savo Mokytojo mokymui bei pavyzdžiui.

Lobio klausimas

Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 19-21).

Jėzus kreipia mūsų dėmesį į lyginamąjį dviejų lobių patvarumą. Jis nori pasakyti - turėtų būti lengva nuspręsti, kurį pasirinkti, nes lobiai žemėje yra gendantys ir todėl nesaugūs, o lobiai danguje yra negendantys ir todėl saugūs. Šiaip ar taip, jei mūsų tikslas - sukrauti lobį, tikriausiai pasirinksime tokį, kuris ilgai išsilaikys ir nenuvertėdamas, ir negesdamas.

Svarbu tiesiai ir sąžiningai sau atsakyti: ką Jėzus draudė liepdamas mums nekrauti sau lobio žemėje? Gali būti naudinga pradėti išvardijant, ko Jis nedraudė (ir nedraudžia). Pirma, nuosavybė savaime nėra keikiama; Raštai niekur nedraudžia privatinės nuosavybės. Antra, krikščioniui nėra draudžiama „taupyti juodai dienai“ ar turėti gyvybės draudimą, kuris tėra taupymas paties sau nusistatytos prievartos būdu. Priešingai, Raštai giria skruzdėlę, vasarą kaupiančią maisto atsargas, kurių jai reikės žiemą (Pat 6, 6-8), ir pareiškia, kad tikintysis, kuris nepasirūpina savo šeima, yra blogesnis už netikintį (1 Tim 5, 8). Trečia, mes turime ne niekinti, o veikiau džiaugtis gerais daiktais, kuriais mus gausiai aprūpino Kūrėjas (1 Tim 4, 3-4; 6, 17). Taigi nei turtų turėjimas, nei pasirūpinimas ateitimi, nei džiaugimasis gerojo Kūrėjo dovanomis nėra įtraukti į draudimą krauti žemišką lobį.

Tada kas? Jėzus savo sekėjams draudžia savanaudiškai kaupti turtus (Nekraukite sau lobių žemėje); ekstravagantišką ir prabangų gyvenimą; kietaširdiškumą, neleidžiantį pajausti kolosalaus bedalių pasaulio žmonių vargo; kvailą įsivaizdavimą, kad žmogaus gyvenimą lemia jo turtų gausa (Lk 12, 15); ir materializmą, kuris pririša mūsų širdis prie žemės. Nes Kalno pamokslas nuolat primena „širdį“, ir čia Jėzus pareiškia, kad mūsų širdis visada seka paskui mūsų lobį, arba žemyn į žemę, ar aukštyn į dangų (21). Žodžiu, „krauti lobį žemėje“ reiškia ne būti apdairiam (protingai apsirūpinant ateičiai), bet būti gobšiam (kaip šykštuoliai, kurie kaupia atsargas, ir materialistai, kuriems niekada negana). Čia Jėzus perspėja apie tikrus spąstus. „Nuo tada, kai skelbiama Evangelija, - rašė Liuteris, - ir žmonės stengiasi pagal ją gyventi, nuolat iškyla dvi didžiulės nelaimės: netikri pamokslininkai, kurie gadina mokymą, ir ponas Godumas, kuris trukdo teisingai gyventi“ <...>.

O štai „lobis danguje“ - nesutrūnys. Kas tai? Jėzus nepaaiškina. Tačiau neabejotinai galime pasakyti, kad „krauti lobį danguje“ - tai daryti žemėje ką nors, ko pasekmės išlieka amžinybei. Jėzus, žinoma, nemokė nuopelnų doktrinos ar „nuopelnų lobio“, tarsi gerais žemėje atliktais darbais galėtume sukaupti savotišką kreditinę sąskaitą danguje, kuria galėtume naudotis ir mes patys, ir kiti. Tokia groteskiška samprata prieštarauja malonės Evangelijai, kurios nuosekliai mokė Jėzus ir Jo apaštalai. Ir šiaip ar taip, Jėzus kreipiasi į mokinius, kurie jau yra gavę Dievo išganymą. Tai, regis, veikiau susiję su tokiais dalykais: panašaus į Kristaus charakterio ugdymą (nes visa, ką galime pasiimti į dangų, - tai save); tikėjimo, vilties ir meilės - visa ko, kas (pasak Pauliaus) „pasilieka“ - didėjimą (1 Kor 13, 13); Kristaus, kurį vieną dieną regėsime akis į akį, pažinimo augimą; aktyvias pastangas (malda ir liudijimu) kitus supažindinti su Kristumi, kad ir jie galėtų paveldėti amžinąjį gyvenimą; ir savo pinigų naudojimą krikščioniškiems tikslams, nes tai vienintelė investicija, kurios dividendai amžini.

Visa tai - laikinos veiklos su amžinomis pasekmėmis rūšys. Taigi tai yra „lobis danguje“. Jo negali pavogti joks vagis ir negali sunaikinti jokie parazitai. Nes danguje nėra nei kandžių, nei pelių, nei įsilaužėlių. Tad lobis danguje yra saugus. Nereikalingos jokios atsargumo priemonės. Nereikia draudimo. Jis nesunaikinamas. <...>

Regėjimo klausimas

Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 22-23)

Dabar sugretinamas aklas ir regintis žmogus, taigi šviesa ir tamsa, kuriose jiedu atitinkamai gyvena. <...> Beveik visa, ką daro kūnas, priklauso nuo mūsų gebėjimo matyti. <...>Tiesa, akli žmonės dažnai nuostabiai susitvarko, išmoksta daryti daug dalykų ir išsiugdo kitus gebėjimus, kad kompensuotų regėjimo trūkumą. Tačiau principas galioja: regintis asmuo vaikšto šviesoje, o aklas - tamsoje. Ir tas didžiulis skirtumas tarp kūno šviesos ir tamsos yra dėl šio mažo, bet sudėtingo organo - akies. Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje.

Visa tai - faktų apsakymas. Bet jis ir metaforiškas. Neretai Raštuose „akis“ yra „širdies“ ekvivalentas. Tai yra „nuteikti širdį“ ir „nukreipti žvilgsnį“ tam tikra prasme yra sinonimai. Gal pakaks ir vieno pavyzdžio iš 119 psalmės. 10 eilutėje psalmininkas rašo: Visa širdimi Tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo Tavo įsakymų, o 15 eilutėje: Gilinuosi į Tavo įsakymus ir įsižiūriu į Tavo kelius. Panašiai ir Kalno pamoksle Jėzus nuo svarbumo, kad širdis būtų teisingoje vietoje (21), pereina prie svarbumo turėti sveiką akį.

Argumentacija, regis, turėtų būti tokia: kaip mūsų akis paveikia visą mūsų kūną, taip ir mūsų siekiai (kur nukreipti savo akis ir širdį) paveikia visą mūsų gyvenimą. Lygiai kaip matanti akis teikia šviesą kūnui, taip kilnus ir kryptingas siekis tarnauti Dievui ir žmogui teikia gyvenimui prasmę ir nušviečia viską, ką darome. Ir kaip aklumas veda į tamsą, taip niekingi ir savanaudiški tikslai (pvz., krautis lobį žemėje) panardina mus į moralinę tamsą. Ji daro mus netolerantiškus, nežmoniškus, negailestingus ir atima iš gyvenimo galutinę reikšmę.

Visa tai - regėjimo klausimas. Jei mūsų akys fiziškai regi, tada matome, ką darome ir kur einame. Jei regime dvasios akimis, jei mūsų dvasinė perspektyva teisinga, tada mūsų gyvenimas tikslingas ir kupinas paskatų. Bet jei mūsų regėjimą apniaukia materializmo dievai ir prarandame vertybių jausmą, tada visas mūsų gyvenimas atsiduria tamsoje, ir nematome, kur einame. Galbūt net dar stipriau, nei aš iki šiol tariau, čia pabrėžiamas regėjimo netekimas, sąlygotas godumo, nes pagal biblinę mintį „bloga akis“ - tai šykšti, niekinga dvasia, o „sveika akis“ - dosni. Taigi Jėzus priduria dar vieną priežastį, kodėl turime krautis lobį danguje. Pirmoji - tai jo didesnis patvarumas; antroji - dėl tokio regėjimo esama dabartinė nauda.

Vertės klausimas

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams; arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6, 24).

Jėzus dabar aiškina, kad už mūsų pasirinkimo vieno iš dviejų lobių (kur jį krauname) ir vieno iš dviejų matymų (kur įsižiūrime) yra dar esmingesnis pasirinkimas - vieno kurio iš dviejų šeimininkų (kuriam rengiamės tarnauti). Tai pasirinkimas Dievo ar mamonos, tai yra paties gyvojo Kūrėjo ar bet kokio mūsų pačių sukurto daikto, kurį įvardijame kaip „pinigus“. Nes abiem tarnauti negalime.

Kai kurie žmonės nesutinka su šiuo Jėzaus pasakymu. Jie atsisako stoti akistaton su tokiu nuogu ir tiesiu pasirinkimu ir nemato tokios būtinybės. Jie raminamai tikina, kad visiškai įmanoma tarnauti dviem šeimininkams vienu metu, nes jiems patiems tai puikiai pavyksta. Jiems patinka keli įmanomi patvarkymai ir priderinimai. Arba jie tarnauja Dievui sekmadieniais, o mamonai - darbo dienomis, arba Dievui savo lūpomis, o mamonai širdimi, arba Dievui iš pažiūros, o mamonai iš tikrųjų, arba Dievui viena savo esybės puse, o mamonai - kita.

Tai labai populiarus kompromisinis sprendimas, kurį Jėzus skelbia esant neįmanomą: Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (atkreipkite dėmesį į „negali“ ir „negalite“). Galimų kompromisų ieškotojai neteisingai supranta Jo mokymą, nes jie už Jo žodžių nepastebi vergo ir vergo savininko įvaizdžio. Kaip sako McNeile’as, „žmonės gali dirbti dviem darbdaviams, bet nė vienas vergas negali būti dviejų savininkų nuosavybė“ (p. 85), nes „vergijos esmė - priklausymas vienam savininkui ir viso laiko tarnystė“ (Tasker, p. 76). Taigi bet kas, kuris dalija savo ištikimybę Dievui ir mamonai, jau atidavė ją mamonai, nes Dievui įmanoma tarnauti tik visišku ir išimtiniu atsidavimu. Tai tiesiog todėl, kad Jis yra Dievas: Aš esu Viešpats, tai mano vardas; savo šlovės neperleisiu kitam (Iz 42, 8; 48, 11). Mėginti derinti tai su kitais prisirišimais - vadinasi, rinktis stabmeldystę.

Ir kai pasirinkimas matomas toks, koks jis yra - pasirinkimas tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp šlovingo asmeninio Dievo ir apgailėtino daikto, vadinamo pinigais, tarp garbinimo ir stabmeldystės, - atrodo nesuvokiama, kad kas nors galėtų pasirinkti neteisingai. Nes dabar lyginamas ne tik patvarumas ir nauda, bet ir vertė: esminė Vieno vertė ir esminis kito bevertiškumas.

Ambicijos klausimas

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas - už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ - arba: ‘Ką gersime?’ - arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6, 25-34).

Gaila, ši ištrauka dažnai skaitoma bažnyčioje atskirai nuo ankstesnio teksto. Tada prarandama įvadinių žodžių „Todėl Aš sakau jums“ reikšmė. Todėl turime pradėti susiejant šį „todėl“, šią Jėzaus išvadą, su mokymu, kuris prie jos privedė. Prieš kviesdamas veikti, Jis kviečia pirma mąstyti. Kviečia aiškiai ir ramiai pažvelgti į alternatyvas priešais mus ir kruopščiai jas pasverti. <...>  Kitaip tariant, mūsų esminis pasirinkimas, kuriam iš dviejų šeimininkų ketiname tarnauti, radikaliai paveiks mūsų požiūrį į abu pastaruosius dalykus. Nesirūpinsime vienu (nes mes jį atmetėme), bet sutelksime savo protą ir jėgas į kitą (nes mes jį pasirinkome); atsisakysime pasinerti į savo pačių rūpesčius ir pirmiausia ieškosime to, kas rūpi Dievui.

 Kristaus kalba apie ieškojimą (supriešinant tai, ko ieško pagonys, su tuo, ko pirmiausia turi ieškoti Jo sekėjai, 32-33) įveda mus į ambicijos (savojo tikslo suvokimo) temą. Jėzus laikė savaime suprantama, kad visi žmonės yra „ieškotojai“. Žmonėms nenatūralu be tikslo plaukti per gyvenimą lyg kokiam planktonui. Mums reikia dėl ko nors gyventi, dėl ko nors, kas teikia prasmę mūsų būčiai, ko nors „ieškoti“, į ką galėtume įdėti savo „širdį“ ir „protą“. Nors nedaugelis žmonių šiandien vartotų senovės graikų filosofų kalbą, tačiau tai, ko ieškome, iš tikrųjų yra tai, ką jie vadino „Aukščiausiu Gėriu“, kuriam galėtume paskirti savo gyvenimą. Tikriausiai „ambicija“ yra geriausias šiuolaikinis ekvivalentas. Tiesa, žodyno kalba jis reiškia „stiprų troškimą pasiekti sėkmę“ ir todėl dažnai turi blogą vardą, savanaudiškumo atspalvį. <...> Bet „ambicija“ lygiai gerai gali apibūdinti kitus stiprius troškimus - veikiau nesavanaudiškus negu savanaudiškus, veikiau dieviškus negu pasaulietiškus. Žodžiu, įmanoma būti „ambicingam dėl Dievo“. Ambicija liečia mūsų tikslus gyvenime ir mūsų paskatas jų siekti. Žmogaus ambicija yra tai, kas verčia jį „tiksėti“; ji atidengia pagrindinį jo veiksmų akstiną, jo slaptą vidinę motyvaciją. Taigi apie tai ir kalbėjo Jėzus, kai apibrėžė tai, ko krikščioniškoje kontrkultūroje privalome „pirmiausia ieškoti“.

Dar sykį mūsų Viešpats supaprastina mums užduotį, suvesdamas alternatyvius gyvenimo tikslus tik į du. Šioje atkarpoje jis deda juos vienas priešais kitą, ragindamas savo sekėjus rūpintis ne savo pačių gerove (maistu, gėrimu ir drabužiais), nes tai „pagonių“, kurie Jo nepažįsta, manija, o veikiau Dievo valdymu ir Dievo teisumu bei jų plitimu ir triumfu pasaulyje.

Klaidinga ambicija

Mūsų pačių materialus saugumas yra klaidinga, arba pasaulietinė, ambicija.

Didžiuma šio skirsnio yra negatyvi. Triskart Jėzus pakartoja savo draudimą „Nesirūpinkite“ (25, 34) arba „nesisielokite“ (31). Ir tas rūpestis, kurį Jis mums draudžia, yra maistas, gėrimas ir drabužiai: Ką valgysime? Ką gersime? Kuo vilkėsime? (31). Tačiau kaip tik tai ir yra „pasaulio rūpesčių trejybė“ (Spurgeon, p. 39): visų tų dalykų vaikosi pagonys. Tereikia mums žvilgtelėti į reklamas per televiziją, laikraščiuose ir viešajame transporte, kad rastume gyvą šiuolaikinę iliustraciją to, apie ką Jėzus mokė prieš du tūkstantmečius. <...>

Prašom nesuprasti šito klaidingai. Jėzus Kristus neneigia ir neniekina kūno poreikių. Juk iš tikrųjų Jis pats juos ir sukūrė. Ir Jis jais rūpinasi. Jis ką tik mokė mus melstis: „Kasdienės duonos duok mums šiandien.“ Tad ką gi Jis tuo sako? Jis pabrėžia, kad įnikti į materialius patogumus - klaidingas užsiėmimas. Viena vertus, tai neproduktyvu (išskyrus galbūt tai, kad galima įsitaisyti opų ir įgyti dar daugiau nerimo); kita vertus, tai nebūtina (nes „jūsų dangiškasis Tėvas žino, ko jums reikia“, 8 ir 32); bet svarbiausia - neverta. Tai sukuria klaidingą sampratą apie žmogų (tarsi jis tebūtų tik kūnas, kurį reikia maitinti, girdyti, rengti ir aprūpinti būstu) ir žmogaus gyvenimą (tarsi jis būtų tik fiziologinis mechanizmas, kurį reikia saugoti, tepti ir aprūpinti kuru). Išimtinis rūpinimasis maistu, gėrimu ir drabužiais būtų pateisinamas tik tada, jei fizinis išgyvenimas būtų egzistencijos prasmė (pradžia ir pabaiga). Mes tiesiog gyvenam, kad gyventume. Tada iš tiesų tai, kaip išlaikyti kūną, būtų deramas pirmutinis rūpestis. Todėl suprantama, kad išskirtinėmis bado sąlygomis kova už išlikimą turi pirmenybę prieš visa kita. Bet jei taip būtų įprastomis aplinkybėmis, išreikštų žeminančią žmogaus sampratą, kuri visiškai nepriimtina. Ji nužemintų jį iki gyvulių, netgi iki paukščių ir augalų lygio. Tačiau didžioji dauguma šiandieninių reklamų nukreipta į kūną - apatiniai, kad gražiausiai parodytų jo formas, dezodorantai, kad išlaikytų jo malonų kvapą, ir alkoholiniai gėrimai, kad pakeltų nuotaiką, kai jis liūdnai atrodo. Šis susirūpinimas iškelia klausimus: ar fizinė gerovė - vertas tikslas, kad jam skirtume savo gyvenimą? Ar žmogaus gyvenimas neturi kitos reikšmės, išskyrus šią? Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Ir tegu. Bet jums, mano mokiniams, leidžia suprasti Jėzus, tai visiškai nevertas tikslas. Nes tai gyvenime nėra „Aukščiausias Gėris“.

Dabar mums reikia išsiaiškinti, ką draudžia Jėzus ir kokias pateikia šio draudimo priežastis. Pirma, Jis nedraudžia minties. Priešingai, Jis ją skatina, kviesdamas įsižiūrėti į paukščius bei gėles ir „pasižiūrėti“, kaip Dievas jais rūpinasi. Taigi raginimas „negalvokite“ - klaidingas ir klaidinantis. Antra, Jis nedraudžia numatyti ateities. Aš jau minėjau, kad Biblija giria skruzdėlę. Paukščiai, apie kuriuos kalba Jėzus, taip pat rūpinasi ateitimi sukdami lizdus, dėdami ir perėdami kiaušinius ir maitindami jauniklius. Daugelis prieš žiemą migruoja į šiltesnius kraštus (ir tai puikus įžvalgaus - nors ir instinktyvaus - numatymo pavyzdys), o kai kurie netgi kaupia maisto atsargas, kaip kad medšarkės, kurios krauna sau podėlį susmaigstydamos vabzdžius ant spyglių. Taigi nėra nieko, kas stabdytų krikščionis kurti ateities planus ar žengti protingus žingsnius laiduojant savo saugumą. Ne, Jėzus draudžia ne mintį ir ne numatymą, bet nerimastingą mintį. Tai žodis, taikomas Mortai, kurią atitraukė pernelyg stropus patarnavimas, taip pat gerai sėklai, pasėtai tarp erškėčių, kurią nusmelkia gyvenimo rūpesčiai, tą pat turėjo galvoje Paulius sakydamas: Nieku per daug nesirūpinkite (Lk 10, 40; 8, 14; Fil 4, 6). Anot vyskupo Railio, „protingai apsirūpinti ateičiai yra teisinga; nerimastingai, graužiančiai, save kankinančiai rūpintis yra neteisinga“. Kodėl neteisinga? Jėzus atsako teigdamas, kad tokios rūšies įkyrus rūpestis nesuderinamas nei su krikščionių tikėjimu, nei su sveiku protu.

Paruošta pagal kn. „Kalno pamokslo žinia. Krikščioniška kontrkultūra”  
(Bus daugiau)