Mano aplinkoje nebuvo kariškių, tačiau man visados buvo įdomu, kaip ruošiami kareiviai. Savo metu, atrodo, apaštalas Paulius taip pat tuo domėjosi.
Smalsumo vedinas, susiradau karo žurnalisto Thomo E. Rickso knygą „Kaip tampama kariu“, kurioje aprašomas visas naujokų virsmo jūrų pėstininkais procesas. Autorius rašo, jog paprastai naujokai į stovyklą, esančią Parris Island, Pietų Karolinoje, būdavo atvežami vėlų vakarą. Prie centrinių vartų kabo plakatas, kuriame parašyta: „Parris Island: pokyčių pradžia“.
Kokių pokyčių? Kuo treniruotas jūrų pėstininkas išsiskiria iš kitų? Turbūt pirmiausiai paminėtume tvirtą, tiesią laikyseną, nepriekaištingai tvarkingą uniformą, nepaprastą dėmesingumą ir tvirtą kaip plienas ryžtą. Kokie dar bruožai jį išskiria? Akivaizdi jo savidisciplina, tvirtumas, jis pasirengęs vykdyti įsakymus ir veikti kaip komandos narys.
Jūrų pėstininkai yra geriausiai parengtų karių pavyzdys. Vis dėlto jūrų pėstininkai nėra vieninteliai žmonės, rimtai pasiduodantys tokiai transformacijai. Įvairiuose koledžuose ir seminarijose daug kalbama apie šį procesą, skelbiama, kad čia bus ruošiami aukščiausios klasės vadovai. Yra ir verslo atstovų (mintyse iškilo „Starbucks“), manančių, jog jų pelningumas priklauso nuo darbuotojų gebėjimo tapti geriausiais pardavimų vadybininkais.
O ką pasakytume apie bažnyčias ir jų tikslą paruošti atsidavusius Jėzaus sekėjus? Kuo turėtų išsiskirti šie žmonės? Mes matome žmones, kurie buvo visiškai sugniuždyti, bet pakyla, buvo savanaudžiai, bet tampa dorais ir nepaprastai kitais besirūpinančiais žmonėmis, ir tai vadinama panašėjimu į Kristų. Kalbėdamas apie tokį pasikeitusį gyvenimą, Paulius vartojo žodį branda. Mes taip pat norėtume, kaip jis rašė, kad kiekvienas subręstų Kristuje, kad Kristus išryškėtų jumyse.
Jei bažnyčia yra tam, kad matytume pakeistus žmones, ar neturėtume išsiaiškinti, koks turėtų būti Dievo pakeistas krikščionis? Jei nesunku minioje pastebėti jūrų pėstininką, kuo turėtų išsiskirti brandus krikščionis? Kokios esminės savybės liudija, kad žmogus iš tiesų panašėja į Kristų?
Šis klausimas pirmą kartą man iškilo prieš daugelį metų, kai manęs paprašė prisijungti ir paremti vieną didžiulę evangelistinę kampaniją. Viliojo, jog „tai pakeis Bostoną“, buvo žadama, kad šimtai tūkstančių žmonių ateis pas Kristų. Buvo sunku šiems žodžiams atsispirti. Tada kai kurie iš mūsų pradėjo klausti: „Kaip atrodys pakeistas Bostonas?“
Tokios mintys visuomet pradeda suktis mano galvoje, kai tik kas nors pradeda kalbėti apie pasaulio pasikeitimą. Man norisi paklausti: „Pasakykite man, iš ko aš pažinsiu, kad pasaulis pasikeitė? Nebus karų? Neliks skurdo? Visi vieni kitus mylės? Visi varžysis dosnumu?“
Noriu pamėginti atsakyti į tą savo paties iškeltą klausimą: „Kaip atrodo pasikeitęs asmuo?“
Kokie ženklai rodo, jog vyksta pokyčiai? Laikui bėgant, aš sudariau sąrašą. Manau, jog kiekvienas dvasia tobulėjantis Kristaus mokinys, su manimi sutiks.
Aš apsiribojau 12 punktų, nes kitaip sąrašas būtų per ilgas. Reiktų įtraukti viską, kas rašoma Biblijoje apie dievotą žmogų.
Iš tiesų nemanau, kad kas nors iš mūsų tobulai pasikeis ar subręs, kol (kaip sakoma laiške Filipiečiams) Jėzus galutinai pakeis mus tą, paskutiniąją dieną. Tai didžiulė mūsų viltis.
Tačiau visgi kokie ženklai rodo, kad pokyčiai vyksta?
Taigi Dievo pakeistas krikščionis...
…yra pasišventęs Jėzui. Aš labiau linkęs vartoti žodį pasišventimas nei meilė Jėzui. Žodis meilė turi ryškų sentimentalumo atspalvį, kurio sunku išvengti. O kalbant apie Jėzaus ir mokinių santykius, kai Jėzus pakvietė juos, sakydamas „Sek paskui mane“, jokios sentimentalios meilės aš nematau.
Man pasišventimas asocijuojasi su kažkuo labiau sąmoningu, apgalvotu ar net apskaičiuotu. Žinoma, čia netrūksta emocijų, tačiau jos nėra esminės. Pasišventimas reiškia pasiryžimą savo gyvenimą organizuoti aplink Jėzų: pažinti Dievą taip, kaip jį pažįsta Jėzus, patirti nepaprastą malonę ir nuodėmių atleidimą, siekti Jo charakterio savybių.
Vis dėlto aš manau, jog keisdamasis krikščionis nuolatos atnaujina savo pasiryžimą būti ištikimam Jėzui, ne todėl, kad būtų tuo neužtikrintas, bet todėl, kad nenori prarasti aktyvaus pasišventimo veržlumo.
Bėgant krikščioniško gyvenimo metams, aš vis labiau Jam pasišvenčiu ir darau tai sąmoningai, lyg kasdien iš naujo vesčiau (dvasioje) savo žmoną. Žinau, mes turime tą popieriaus lapelį, kuriame parašyta, jog senų seniausiai esame vedę, tačiau mano širdis sako: „Kodėl tau ir šiandien nepakartojus, jog ją myli ir nori ją vesti? Jai tai labai patiks.“ Panašiai jaučiu ir mąstydamas apie savo atsidavimą Jėzui, kaip savo Gelbėtojui ir Mokytojui.
…puoselėja biblinį požiūrį į pasaulį. Tai reiškia, jog svarbu gerai žinoti Bibliją: jos turinį ir įsakymus.
Atrodo, jog biblinis raštingumas viso krikščioniško judėjimo rūpestis. Dėl biblinio neraštingumo galima kaltinti verslą, technologijas, pernelyg didelę vertimų įvairovę, sekmadieninių mokyklų nykimą ar dar ką nors. Tačiau viena yra tikra: panašu, jog mes nebevertiname praktinio šventos literatūros pažinimo. Mes manome, jog pakanka Biblijos pažinimą perduoti pamokslininkams, rašytojams ir mokytojams.
Tačiau Dievo keičiamas Kristaus pasekėjas suvokia, jog jis negali gyventi vien tik klausydamasis mėgstamo pamokslininko monologų. Jis turi, anot psalmininko, paslėpti Dievo žodį savo širdyje, kad šis taptų žibintu jo kojoms, šviesa jo takui.
…sąmoningai ir reguliariai ieško Dievo vedimo savo gyvenime. Perfrazuodamas Pauliaus raginimą filipiečiams veržtis į priekį ir bręsti dvasia, Eugene Petersonas vartoja terminą „atsakomasis paklusnumas“. Įdomu, jog jis rašo bažnyčiai, kurios dauguma narių yra buvę Romos kariškiai. Tad nenuostabu, kad Pauliaus laiškuose gausu karinių terminų, pavyzdžiui, „atsakomasis paklusnumas“. Kaip kareivis pasirengęs kovai, taip, sako Paulius, krikščionis turi būti pasirengęs kovai su šiuo moraliai sugedusiu pasauliu.
Nesikeičiantis Kristaus pasekėjas yra dvasiškai pasyvus ir tuo patenkintas. Tačiau bręstantis Jėzaus pasekėjas tikisi kovos. Jis žino, kad jam tikrai teks daryti svarbius pasirinkimus, išnaudoti galimybes, atremti pasipriešinimą, tad visam tam kruopščiai ruošiasi. Kartais tai priskiriama savidisciplinai. Tai reiškia gyventi vykdant įsipareigojimus, puoselėjant Jėzui patinkančius įpročius ir keičiant tuos, kurie nedera Dievą mylinčiam žmogui.
…garbina Dievą ir yra atgailaujančios dvasios. Kaip ir puoselėjant bet kokius asmeninius santykius, taip ir santykius su Dievu kartkartėmis reikia atnaujinti. Garbinimas tam itin tinka.
Keičiamas krikščionis pripažįsta, jog tokie momentai padeda pažvelgti į gyvenimą iš amžinybės perspektyvos, tai apvalo širdį ir iš naujo įžiebia džiaugsmą ir viltį. Kaip ir pranašas Izaijas, jis suvokia savo vertę ir pripažįsta savo menkumą. Kitaip sakant, jam nesunku atgailauti dėl savo nuodėmių Dievui ar kitiems.
…statydina ir puoselėja sveikus, abipusius žmogiškus santykius. Jis ištikimas draugas ir, jei yra vedęs - mylintis, dėmesingas ir patarnaujantis sutuoktinis, kantrus ir rūpestingas tėvas savo vaikams.
Toks žmogus pripažįsta savo klaidas, atleidžia jį įžeidusiems, visada pasiruošęs padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Galbūt galėtume jį apibūdinti taip: mes kalbame apie žmogų, kuriuo kiti gėrisi, nes jis visur, kur eina, nešasi Kristaus naštas.
Ar galiu tai suasmeninti? Kartą kažkas man pasakė: „Įsivaizduok priešais save stovintį Kūrėją, kuris klausia: „Ar padėjai savo žmonai tapti moterimi, kuria Dievas norėjo, kad ji taptų?“ Keičiamas krikščionis kelia tokį klausimą, mąstydamas apie bet kuriuos savo santykius. Būdami keičiamų Kristaus pasekėjų draugijoje dauguma žmonių truputėlį ūgteli.
…žino, kaip sudominti platesnį pasaulį, kuriam tikėjimas nebūtinai suprantamas. Kai kurie asmeniniai jo pasirinkimai ir įsitikinimai gyvenime gali būti nesuprantami netikintiems, tačiau tie, kurie jį pažįsta, paprastai priims jo „keistenybes“, nes Kristaus pasekėjas visuomet atneša džiaugsmą, stabilumą ir gerą energiją. Žinoma, kartais ir tikintis žmogus gali būti niekinamas, tačiau, viliuosi, jis dažniau bus vertinamas kaip tas, kuris praturtina savo „pasaulį“, o ne kenkia.
Negalima nepastebėti, jog modernios bažnyčios gundomos įtraukti žmones į įvairias bažnyčios programas ir atitraukti juos nuo įtaką darančio bendravimo su bendruomene. Keičiamas krikščionis linkęs priešintis šiai traukos jėgai. Jis sieks draugystės ir su žmonėmis, einančiais kitu dvasiniu keliu. Jis bendrauja su platesne bendruomene, ypač su tais, kurie puoselėja teisingumą ir atneša taiką kovojantiems žmonėms. Trumpai tariant, jis nepasitenkins tik priklausydamas religinei institucijai.
Čia galiu pridurti, jog Dievo keičiamas krikščionis nepasiduoda platesnio pasaulio grožiui ir įtakai. Jis dėmesingas meniniams ir kultūriniams patyrimams. Jis stebi vietinius ir nacionalinius įvykius ir meldžiasi. Jis supranta, kur krypsta istorija, suvokia, ką reiškia perduoti naują, geresnį pasaulį po jo ateinančiai kartai.
…suvokia asmeninį pašaukimą ir unikalius savo gebėjimus. Kitaip tariant, supranta, kad svarbus ne jis pats, bet tai, kas jam patikėta ir turi būti perteikta kitiems. Keičiamas Kristaus pasekėjas tiki, jog jam patikėta misija. Dažnai, paprašytas, jis gali tą misiją įvardinti.
Kalbu ne tik apie pastorius ar misionierius, bet apie mus visus. Dvasiškai augant, bręstant, ateina ir vis didesnis jautrumas „pašaukimui“, tam, ką reikia padaryti Jėzaus vardu. O puoselėjant jautrumą ateina ir gebėjimai, dažnai vadinami dvasios dovanomis.
Nuostabu stebėti jaunus Kristaus pasekėjus, pažadintus jiems Šventosios Dvasios suteiktos jėgos. Iš pradžių gali būti ir nenoro ar net baimių, gali kilti įvairių keblumų ir net pasitaikyti nesėkmių. Tačiau po to keičiamas krikščionis sužydi, tarsi saulės šviesos apšviestas besiskleidžiantis rožės pumpuras. Dievo dvasia perduoda patepimą, suteikia nelauktos jėgos, regėjimą, ir galima išgirsti žmones, liudijant: „Aš ir buvau tam sukurtas.“
…jis gailestingas ir dosnus. Puikus pavyzdys mums gali būti Barnabas. Pirmą kartą jis paminimas kaip geriausias bažnyčios dosnumo pavyzdys (Apd 4, 36-37). Mes matome jį rizikuojantį, kai jis pristato Saulių iš Tarso tikintiesiems Jeruzalėje. Tai Barnabas, kuris pastebi jauną, naujai gyventi mėginančią Antiochijos bažnyčią, tačiau jų nesutrypia. Iš tiesų jis jiems pritaria.
Pirmojoje misijų kelionėje Barnabas moko Saulių, tačiau kai Paulius pakankamai subręsta, kad eitų savo keliu, jis nesilaiko savo, kaip vadovo, pozicijos.
Kada paskutinį kartą matome Barnabą? Užstojantį Joną Morkų, kuriam reikia dar vienos progos, kad pakiltų po ankstesnės klaidos. Kaip tai būdinga šiam vyrui. Trokštu, kad ir mūsų dienomis pasaulis tarp krikščionių daugiau matytų Barnabo dosnumo, padrąsinimo ir gailestingumo.
…kentėjimus vertina kaip ištikimybės Jėzui dalį. Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo, - sakė Dievas Sauliui iš Tarso (Apd 9, 16). Laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus, - rašo Jokūbas (Jok 1, 2). Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti, - rašo Paulius (Fil 1, 29).
„Žinau, jog tai svarbu, - neseniai pasakė man draugas. - Kentėdamas aš daug ko išmokau. Kentėjimų šaltiniai gali būti įvairūs. Kartais kenčiame ir dėl kvailų savo klaidų. Tačiau, kad ir kokia būtų jų priežastis, bręstantis krikščionis nesiskundžia, neieško paguodos ir nepasiduoda kartėliui, bet įsiklauso, pasitiki ir dalijasi savo patyrimais, norėdamas padėti kitiems.
… yra uolus ir pasiruošęs dalytis savo tikėjimu. Leiskite man išskirti tuos, kurie paskiria tam tikrą laiką Evangelijos skelbimui, ir tuos, kurie labiau pratę išreikšti savo tikėjimą neplanuotai, kasdienio gyvenimo situacijose. Žinoma, ir viena, ir kita yra gerai.
Bręstantis Kristaus mokinys siekia, net meldžia, kad pačiu natūraliausiu būdu iškiltų aplinkybės, palankios perduoti savo tikėjimą Kristumi ir parodyti žmonėms kitokį gyvenimo kelią.
…yra kupinas dėkingumo. Tai suteikia progą nuolatos džiaugtis.
Kai kuriems iš mūsų (pavyzdžiui, man) reikia mokytis dėkoti. Mes įpratę paprasčiausiai gauti, priimti, tarsi būtume išrinktieji ir nusipelnę kitų dosnumo.
Tačiau tiek tada, tiek ir dabar Dievo keičiamas asmuo tiesiogine to žodžio prasme visuomet ieško, už ką galėtų padėkoti. Kiekviena padėka didina to, ką kas nors (ar pats Dievas) padarė, vertę. Jis tiki, jog jokia žmogaus veikla nėra baigta, kol ji neįvertinta.
…yra uolus taikdarys. Tai gali būti aukščiausia bręstančių tikinčiųjų charakteristika. Jie nekenčia karo, prievartos, ginčų, susiskaldymų, kilusių dėl rasės, ekonomikos, lyties ar ideologijos. Jie mano, jog būti taikiam ir taikyti kitus yra reikšmingiausios visame gyvenime žmogaus pastangos.
„Kai kas nemėgsta sienų“, - rašė Robertas Frostas. Jis galėjo rašyti ir apie keičiamą krikščionį, kuris, pamatęs vieną unikaliai sukurtą ir Dievo mylimą žmogų nuo kito skiriančias sienas, iškart imtųsi veiksmų.
Taip yra tuomet, kai matai Jėzų, gyvenantį kituose žmonėse. Matai Jo akis žmoguje, kurį kiti ignoravo. Matai, kaip Jis pakelia suklupusį, išaukština nereikšmingą. Koks neįtikimas pavyzdys jis yra savanaudžiams ir išdidiems žmonėms, kurie kasdien kiršina ir žemina visus aplink juos esančius žmones. Bręstantis Kristaus mokinys žino savo žmogiškos prigimties polinkius ir siekia Dievo jėgos, kad jie būtų pakeisti kitais polinkiais - atperkančia ir gydančia meile.
Leiskite visa tai apibendrinti.
Vos pamatę jūrų pėstininkus, mes juos atpažįstame. Juos išskiria akivaizdūs požymiai. Tarp Kristaus pasekėjų taip pat galima pastebėti brandžių, Dievo pakeistų Viešpaties mokinių. Tu atpažįsti juos, nes priėjęs arčiau, matai juose Kristų.
Taigi, bręstantis krikščionis yra tas, kuris...
1) yra pasišventęs Jėzui;
2) puoselėja biblinį požiūrį į pasaulį;
3) sąmoningai ir reguliariai ieško Dievo vedimo savo gyvenimui;
4) garbina Dievą ir yra atgailaujančios dvasios;
5) kuria ir puoselėja sveikus žmogiškus santykius;
6) žino, kaip sudominti platesnį pasaulį;
7) suvokia asmeninį pašaukimą ir unikalius savo gebėjimus;
8) yra gailestingas ir dosnus silpnesniems;
9) kentėjimus vertina kaip ištikimybės Jėzui dalį;
10) yra uolus ir pasiruošęs dalytis savo tikėjimu;
11) kupinas dėkingumo;
12) yra uolus taikdarys.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Lina Tamonytė
Puslapio meniu / Tikėjimas ir mokinystė / Mokymas / Ev. tikėjimo pagrindai / Kuo išsiskiria Dievo pakeistas krikščionis?
Renginių kalendorius
-
Kaip būti naudingu (Apaštalų darbų 18 skyrius)
2026-10-04. -
Mažiausieji broliai (Mato 25, 31-46)
2026-10-04. -
Kaip pasakysit, direktoriau (Mato 25, 14-30)
2026-09-27. -
Penktoji Evangelija (1 Petro 3, 8-22)
2026-09-27.
-
Pažanga
2026-10-06 -
Moterų popietė „Ar mylėsi Viešpatį net ir tada?..“
2026-10-05 -
„Nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“
2026-10-04 -
Išminties paieškos
2026-10-02
-
„Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba! Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų…
-
Laba diena. Jau nuo paauglystės domėjausi religija ir mėginau rasti atsakymus į man rūpimus gyvenimo klausimus. Tikybos mokytojos…
-
Evangelijose Jėzus griežtai pasisako prieš vyro ir žmonos skyrybas ir leidžia išsiskirti tik svetimavimo atveju. Tačiau kaip paaiškinti…
-
Kokia yra Jūsų nuomonė apie taip vadinamą paėmimą? Kaip Jūs manote, ar tai įvyks? Jei ne, kodėl? Jei taip, kodėl?
Rekomenduojame
- Vilniaus evangelinė bažnyčia
- Kuršėnų evangelinė bažnyčia
- Panevėžio evangelinė bažnyčia
- Alytaus evangelinė bažnyčia
- Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčia
- Biblija internete
- Biblija internete (LBD vertimas)
- Naujasis miesto katekizmas
- Evangelinis Biblijos institutas
- Vilniaus krikščionių gimnazija
- Krikščioniškasis knygynas
- Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovinimo giesmės
- VšĮ VILTIES ARKA
- LPF Prieglobstis
- VšĮ Eterna Vita
- Gerosios Naujienos Centras
- jezus.lt
- Ieškau Dievo
- Tarnystė AGAPĖ
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia
- NAUJASIS TESTAMENTAS (įskaitė Gabrielius Lukošius)
- Lietuviškų šlovinimo giesmių grojaraštis
- Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčia
