.jpg)
Apaštalas Paulius visus savo laiškus pradeda malda, kad malonė ir ramybė aplankytų skaitytoją. Bet jis niekada nevartoja veiksmažodžio, nesako: „Malonė ir ramybė tebūna jums“, „Teaplanko jus malonė ir ramybė.“
Petras dėsto aiškiai ir laiškus pradeda žodžiais: Tepadaugėja jums malonė ir ramybė. Šis veiksmažodis tiktų ir Pauliui, juk būtent tai jis ir turi omenyje, trylika kartų kartodamas: Malonė ir ramybė jums. Veiksmažodis „tepadaugėja“ reiškia „augimą nuo mažesnio į didesnį“.
Noriu, kad atkreiptumėte dėmesį į septynis svarbius dalykus, kad šie žodžiai veiktų ir mūsų gyvenime.
1. Malonė ir ramybė yra patiriamos. Malonė ir ramybė nėra tik būklė, kuria mėgaujamės Dievo akivaizdoje. Tai ir džiaugsminga patirtis. Šlovinga tiesa, kad per Kristaus auką žmogus gali susitaikyti su Dievu (Ef 2, 14–15). Tai – dieviškos malonės veiksmas, kuris buvo užtvirtintas ir nepakeičiamas: Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana (Ef 2, 8).
O apaštalas Petras sako, kad malonė ir ramybė mums daugėja. Tai nėra statiška būklė. Petras siūlo mums ir meldžia, kad mes patirtume augančią malonę ir ramybę. Jis nesako, kad Dievas yra nepastovus, kad kartais Jis būna maloningas, o kartais ne. Jis taip pat nesako, kad mes netobulai susitaikę su Dievu. Jei mes stovime nepajudinamoje Dievo malonėje (Rom 5, 2), esame sutaikyti ir turime ramybę su Dievu (Rom 5, 1), mes vis daugiau ir giliau išgyvename tą malonę bei ramybę. Mes atradome neišsenkančios ramybės, stiprybės ir švelnumo šaltinį.
2. Malonė ir ramybė mūsų gyvenime kinta. Tai parodo ir žodis „daugėti“. Tepadaugėja ramybė ir malonė jums. Tepadaugėja ramybės ir malonės patyrimų. Tai nėra statiška būklė. Kartais malonės ir ramybės patiriame daugiau, kartais – mažiau.
Kiekvieną dieną, o kartais net kas valandą mūsų mėgavimasis malone ir ramybe gali kisti. Pasitaiko potvynių ir atoslūgių. Vieną akimirką malonės banga neša mus į ramybės uostą, o kitą, po liūdno skambučio, nubloškia tolyn nuo kranto. Tokia yra realybė. Mums reikia siekti ir suvokti šių žodžių – „Tepadaugėja ramybė ir malonė jums“ – vertę, kad kiekvieną akimirką tai išgyventume naujai.
3. Visada galima džiaugtis didesne malone ir ramybe. Paulius ir Petras niekada neteigė, kad dabartinė jūsų patiriama malonė ir ramybė negali būti ir nebus pagausinta. Ne, jie tvirtina priešingai. Jie nesako: „Tepadaugėja jums malonė ir ramybė, nebent jau turite visa, ko reikia.“ Niekada neturėsite tiek, kiek galima turėti. Todėl ši malda ir kartojama kiekvieno laiško pradžioje – mums visada reikia daugiau malonės ir ramybės.
Kadangi Paulius nevartoja veiksmažodžio (Jis sako: Malonė jums ir ramybė), galima interpretuoti, kad tai galėtų reikšti: „Linkiu tau malonės ir ramybės, kurią turi dabar.“ Čia augimas nenumanomas. Veltui stengiesi. Bet žodis „jums“ rodo judėjimą. Tai reiškia, kad malonė ir ramybė jau yra pakeliui. Jų bus daugiau.
Petro žodžiuose abejonės nėra. Jis aiškiai pavartoja reikiamą veiksmažodį. Veiksmažodis „tepadaugėja“ reiškia teišauga, teišsiplečia, tepadidėja. Jis sako, kad mums reikia daugiau malonės ir ramybės. Ir mums to iš tiesų reikia. Šiame gyvenime mes niekada nepasakysime: „Viskas, aš jau turiu visą malonę ir ramybę, kurios man reikia, ir galiu tai naudoti.“ Tai netiesa. Jos bus daugiau, ir tu gali tai turėti. Tau reikia daugiau malonės ir ramybės.
Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas, – sakė Paulius (Fil 3, 12). Krikščioniškas gyvenimas nėra statiškas, tai yra judėjimas. Mes vis daugiau patiriame ramybės ir malonės arba judame atgal.
Gyvenimas puolusiame pasaulyje yra kaip upė: arba augdamas judi prieš srovę arba plauki pasroviui. Stovėti vietoje negali. Jūsų inkaras nenuleistas žemyn, jis – danguje (Hbr 6, 19), dangaus vandenyse ir traukia jus ten.
4. Malonę ir ramybę padaugina Dievas. Petras sako: Tepadaugėja jums ramybė ir malonė, tačiau tai padauginti gali tik Dievas. Mes esame tik visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai (1 Pt 4, 10). Malonė neištinka mūsų šiaip sau – ji ateina iš Dievo. Dievas teikia malonę nuolankiesiems (1 Pt 5, 5). Ramybė yra Dvasios vaisius (Gal 5, 22). Todėl Petras meldžia, kad Dievas padaugintų jums malonės ir ramybės.
5. Dievas daugina malonę ir ramybę per žmones. Jei Dievas viską padarytų pats, be žmonių, Petras nebūtų užrašęs šių žodžių. Jie būtų beprasmiai. Tačiau Petras užrašo tai, nes tiki, kad jo ištarti žodžiai yra Dievo „priemonės“ padauginti malonę ir ramybę.
Mums reikia suprasti šią tiesą, nes šiandien įprasta manyti, kad malonė yra tik besąlyginė. Tačiau egzistuoja besąlyginė ir sąlyginė malonė. Laiške romiečiams Paulius kalba apie „malonės išrinktą likutį“ (Rom 11, 5), tačiau Dievo išrinkimas nėra atsakas į įvykdytas sąlygas. Ši išrinkimo malonė yra besąlygiška, tačiau yra malonė, kuri teikiama įvykdžius tam tikras sąlygas: Visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (1 Pt 5, 5). Į nuolankumą Dievas reaguoja pagausindamas malonę. Nuolankumas yra sąlyga šiai malonei gauti.
Žinoma, nuolankumas yra Dvasios vaisius (Gal 5, 23), tačiau žinodami, kad Dievas veikia jumyse iš savo palankumo, turime nepamiršti savo atsakomybės atbaigti savo išgelbėjimą (Fil 2, 12–13). Tai reiškia, kad net jei ir reikia išpildyti tam tikras sąlygas, čia mes nesame palikti vieni ir iš mūsų nereikalaujama, kad tas sąlygas mes įvykdytume savo jėgomis. Kaip sakė Šv. Augustinas: „Įsakyk, ką nori, ir padovanok, ką įsakei.“
Klaidinga šioje situacijoje manyti, kad Kristus išpildė visas Dievo sąlygas malonei gauti, todėl mums nebereikia vykdyti jokių sąlygų. Taip, Kristus išpildė tam tikras sąlygas, būtinas tam, kad Dievas būtų mūsų pusėje, nepaisant mūsų nuodėmių. Tačiau mirdamas Jis paliko mums Dvasią, kuri padeda mums įvykdyti likusias sąlygas, kad malonė ir ramybė mūsų gyvenime gausėtų. Štai ko meldžia Petras ir Paulius.
6. Vienas iš būdų, gausinančių malonę ir ramybę, yra malda. Unikalu yra tai, kad ištartas palaiminimas veikia dviem kryptimis: jis nukreiptas į Dievą, ir į žmogų. Kai mes sakome: Viešpats telaimina ir tesaugoja tave (Sk 6, 24), mes prašome Viešpaties (vertikaliai) palaiminti tave (horizontaliai). Todėl Petro žodžius galima perfrazuoti taip: „Te Dievas padaugina jums malonę ir ramybę.“ Šis palaiminimas nukreiptas į Dievą ir į bažnyčią.
Ir šie žodžiai nėra beprasmiai. Petras sako juos, tikėdamas, kad jie svarbūs. Šie žodžiai yra kaip priemonė tikslui pasiekti, o tikslas yra daugiau malonės ir ramybės. Petras tiki, kad gerai yra prašyti Dievo, nes Dievas atsako į maldas. Mes turime tikėti tuo, kai tariame palaiminimo žodžius ar meldžiame ko nors tiek sau, tiek kitiems.
7. Kitas būdas, gausinantis malonę ir ramybę, yra pats laiškas, kuris ir pradedamas šiais žodžiais. Stebėtina, kad visus savo laiškus Paulius pradeda vienaip ar kitaip linkėdamas: „Malonė jums“, o baigdamas sako: „Malonė su jumis.“ Šis modelis jo laiškuose nesikeičia. Kodėl?
Manau, kad visų pirma tikimasi, kad laiškas bus perskaitytas. O skaitant skaitytojus aplankys malonė ir ramybė. Laiškas yra Dievo žodis, ir jis padaugins malonę bei ramybę. Laiško pabaigoje Paulius palieka mus su Dievo žodžiu ir palydi į pasaulį, melsdamas, kad mus lydėtų malonė.
Petras tai patvirtina, sakydamas, kad malonė ir ramybė ateis Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 1, 2). Kitaip tariant, Petras įpūsdamas pažinimo laužą sako: „Aš ne tik meldžiu daugiau malonės ir ramybės, bet ir rašau laišką, kad geriau pažintumėte Dievą ir Jėzų Kristų.“
Išvada
Dievas visada turi tau paruošęs daugiau malonės ir ramybės. Jis pasirūpino, kad gautum tai per Dievo ir Jėzaus Kristaus pažinimą. Jis įkvėpė Šventąjį Raštą, kad tavo gyvenime nesiliautų gausėjusi malonė ir ramybė. Tad atsidėk šiai Knygai ir klausydamas Dievo melskis.
vertė Raimonda Jašinauskienė
