Malonės disciplinos

Kodėl mums reikia malonės disciplinų?

Krikščioniškos disciplinos nėra skirtos tam, kad patobulintume save.

Kad ir kaip norėtume, kad augimas Kristuje būtų mūsų dvasinių malonės disciplinų tikslas, tačiau yra dar didesnis, didesnio susitelkimo reikalaujantis tikslas.

Žinoma, augti Kristuje – nuostabus dalykas. Tai svarbu, nes apaštalas Paulius tesalonikiečiams iškilmingai sako: Jūsų tikėjimas smarkiai auga ir jūsų visų meilė vienas kitam vis didėja (2 Tes 1, 3). Tai būtina, nes Laiške hebrajams aiškiai rašoma: Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14). Tai – įsakymas, nes Petras liepia: Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18).

Mes niekada neturėtume sumenkinti fakto, jog augimas Kristuje yra vertingas ir gyvybiškai svarbus. Iš tiesų tai svarbus, esminis, privalomas dalykas. Tačiau dažnai sau ir kitiems visgi turime priminti, kas suteikia augimą, pamąstyti, kaip elgiamės jo siekdami ir į kokį tikslą, kuris yra svarbesnis už augimą, mes orientuojamės.

Dievas augintojas

Pirmiausia reikia pasakyti, kad mes patys negalime pasiekti augimo Kristuje. Mes, be jokios abejonės, dalyvaujame šiame procese, bet augina tik Dievas. Apaštalas Paulius rašė: Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas – augintojas (1 Kor 3, 6–7). Jei auga, kinta ir šventėja mūsų mintys, širdis, mes vis labiau gyvename Dvasia (Gal 5, 25), tad keičiasi visas gyvenimas. Ir visa šlovė kyla ne mums, bet Dievui. Tai Jis augina, Jis teikia jėgų augti, ir, jei mes sugebame ką padaryti, tai tik dėl Jo malonės.

Suplanuoti, kaip augsime malonėje, mes patys negalime. Tai visiškai ne mūsų reikalas. Yra dalykų, kuriuos darome ir kuriuos privalome daryti – atnaujinti savo protą, širdies nuostatas ir ugdyti gyvenimo įpročius, – tačiau iš tiesų mes patys esame bejėgiai save pakeisti.

Jei susikoncentruosime į augimą Kristuje kaip į gyvenimo tikslą, jo nepasieksime. Tai nevyksta akimirksniu. Mes to nejaučiame ir paprastai nesuprantame, kaip tai vyksta. Tik praėjus tam tikram laikui atsigręžiame ir sakome: „Tik pažiūrėkite, ką Dievas padarė – kaip Jis užaugino.“ Jo karalystė auga panašiu principu: Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip (Mk 4, 26–27). Taip, mes sėjame sėklą, bet negalime priversti jos augti. Augina Dievas.

Į ką susitelkti?

Tai kaip tada mes dalyvaujame augimo Kristuje procese? Jei augimas nėra tikslas, ko tada turėtume siekti? Apie tai Raštas kalba labai aiškiai – kaip ir apie tai, kas įgalina augti. Mes neturime susitelkti į savo veiksmus, metodus, pastangas ar ryžtą tobulėti, mūsų dėmesys turėtų būti nukreiptas į Kristaus šlovę.

Augimas Kristuje nėra skirtas tik tam, kad augtume. Augdami mes patiriame Jo gerumą: Lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas (1 Pt 2, 2–3).

Jeigu tik Dievas turi galią auginti atskirus žmones ir savo karalystę, tai Jo žmonėms ir bažnyčiai reikia susitelkti tik į Kristų. Kaip auga visas kūnas? „(Jungdamasis) <...> su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu (Kol 2, 19). Jėzus yra Bažnyčios Galva (Kol 1, 18), ir Bažnyčia auga tik tada, jei nėra nuo Jo atsiskyrusi: <...> kad kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 15–16).

Didžiausias pastangų tikslas

Pasišventimas krikščionio gyvenime labai svarbus įpročių laikytis malonės disciplinų ugdymui: kai skaitydami Jo žodį mokomės klausyti Dievo balso, klausome Jo melsdamiesi, priklausome Jo Kūnui, vietinei bažnyčiai. Praktikuodami dvasines disciplinas, sutelkime savo dėmesį į Jėzų, o ne į savo pastangas. Būtent Jam, o ne mūsų tobulėjimui turi būti skiriamas didžiausias dėmesys, Jis turi būti pagerbtas.

Didžiausias mūsų įpročių praktikuoti malonės disciplinas tikslas – pažinti Jį, atrasti pasimėgimą Jame, Juo džiaugtis. Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybė (Fil 3, 8) yra galutinė džiaugsminga tikro krikščioniškų disciplinų, praktikos ir gyvenimo būdo siekiamybė. Amžinasis gyvenimas (tai yra malonės disciplinų – Žodžio studijų, maldos, bendrystės – tikslas) – kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).

 

Jei pasakėme ir padarėme viską, ką galėjome, viliamės, kad būsime ne išlavinti Biblijos skaitytojai, įgudę maldininkai, ištikimi bažnyčios nariai ar išoriškai brandūs krikščionys, bet tie, kurie, kaip sako Viešpats, supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats (Jer 9, 24). Te mūsų širdys plaka tam, jog kiekvieno išgirsto žodžio, kiekvienos maldos, kiekvienos bendrystės tikslas būtų pažinti Viešpatį, kaip sakė ir pranašas Ozėjas: Stenkimės pažinti Viešpatį (Oz 6, 3). Jei klausome Jo žodžio, bendraujame su Juo, ne tik išsakydami savo prašymus, bet ir klausydami Jo, jei priklausome Jo Kūnui, galų gale pažinsime ir džiaugsimės Jėzumi.

Būdai, kuriais ateina Dievo malonė ir daugybė dalykų, per kuriuos ji išreiškiama, pasitarnaus tam, kad mes panašėtume į Jį, bet tik tada, kai mūsų dėmesys bus nukreiptas į patį Kristų, o ne į mūsų pastangas ar troškimą tapti panašiems į Jį. Nes Raštas sako: Regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).

Taigi, ugdykis dievotumą <…>,  dievotumas viskam naudingas (1 Tim 4, 7–8). Amen. Tobulėkime, aukime Kristuje. Tačiau atminkite, kad pats dievotumas ar augimas nėra tikslas. Dvasinis augimas yra nuostabus dvasinės disciplinos rezultatas, bet tai tik rezultatas.

Kiekvieno įpročio, kiekvienos dvasinės disciplinos esmė tarnauja vienam nuostabiam tikslui – pažinti Jėzų ir Juo džiaugtis.

 

http://www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė

Bendrinti: