Medį pažinsite iš vaisių

Evangelijos pagal Matą 12 skyriuje atskleidžiamas Viešpaties Jėzaus Kristaus charakteris, kuris yra visiškai kitoks nei Jo oponentų. Jėzaus oponentais čia įvardijami fariziejai, kurie turėjo itin gerą reputaciją visuomenėje, buvo laikomi itin religingais, dievobaimingais Izraelio vyrais, tačiau jų širdys buvo kupinos tamsos.

Pirmose 14-oje šio skyriaus eilučių Jėzus griauna supratimus apie šabo dieną, tačiau fariziejai imasi ginti įprastą tvarką. Jėzus teigia, jog Jis paklūsta savo širdies balsui ir vykdo Viešpaties paliepimus, o fariziejai tarnauja Viešpačiui tik žodžiais. 15-21 eilutėse matome, kaip daugiau nei prieš 700 metų užrašyti nuostabios Izaijo pranašystės žodžiai atskleidžia Jėzaus, kaip nepaprastai nuolankaus tarno, charakterį. O 22-32 eilutėse Jėzus išsako savo požiūrį į nederamą fariziejų elgesį, pavadindamas tai nuodėme. Išryškėjęs fariziejų priešiškumas atskleidžia, kokios uždaros ir tamsios buvo jų širdys, visiškai nepasiruošusios priimti nuostabaus apreiškimo, nepajėgios suprasti Jėzaus Kristaus tarnavimo, Jo darbų.

Taip pamažu mes priartėjame ir prie šių eilučių: Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas (Mt 12, 33-37).

Brangus Dieve, šiuos žodžius lengva suprasti, tačiau kur kas sunkiau priimti juos į savo širdį ir patirti jų  gyvenimą keičiančią jėgą. Trokštame, kad Šventajai Dvasiai padedant šie žodžiai ne tik įsitvirtintų mūsų prote, bet ir įsišaknytų mūsų širdyse, kad matytume šių pasikeitimų vaisius savo gyvenime. Prašome to Jėzaus Kristaus vardu.

Jėzus čia moko mus gyvybiškai svarbių pamokų. Jis teigia, jog mūsų mintys, mūsų žodžiai, mūsų požiūris ir mūsų veiksmai parodo, kas mes iš tiesų esame. Dėl šios išsakytos minties mums vertėtų rimtai sunerimti. Kai suprantame, kad mūsų mintys ir žodžiai, mūsų požiūris ir veiksmai atskleidžia pasauliui, kas slypi mūsų viduje, tai turėtų paskatinti mus ištirti save, atgailauti ir kreiptis į Kristų, tikintis Jo malonės.

Niekas kitas taip neatskleidžia, kad mums reikalinga malonė, kaip mūsų liežuvis. Net ir šiose eilutėse, kuriose Jėzus priekaištauja fariziejams, yra daug naudingų patarimų ir pamokymų mums, tikintiesiems. Pasistenkime suprasti Jėzaus žodžius. Fariziejai nuolat ieškojo priekabių, apkalbinėjo ir šmeižė Jėzų, kaltino Jį pačiais sunkiausiais nusikaltimais, tačiau Jėzus visus tuos kaltinimus galėjo atremti ir lengvai juos paneigti.

Žmonės manė, kad fariziejai buvo labai religingi ir dievoti vyrai - amoraliai ar nusikalstamai jie niekuomet viešai nepasielgtų. Todėl, norėdamas parodyti, kas iš tiesų slepiasi fariziejų širdyse, Jėzus ragina juos prisiminti savo pačių žodžius, kaip jie kalbėjo apie Gelbėtoją ir Jo tarnavimą, nes jų žodžiai atskleis, ko pilnos yra jų iškrypusios širdys.

Tiesą sakant, nors jie tarnauja Izraelio Dievo vardu, jie yra visiškai priešiški Dievui ir Jo malonei. Taigi Jėzus pasitelkia fariziejų žodžius Jo atžvilgiu, norėdamas įspėti Izraelio tautos žmones, kurie klausosi Jo skelbiamos žinios ir stebi Jo stebuklus, būti atsargius ir saugotis „fariziejų raugo“. Fariziejai tik atrodo geri, - jų kalba atskleidžia, ko kupina yra jų širdis, nors jie ir labai stengėsi tai nuslėpti.

Studijuodami Jėzaus gyvenimą pažinsime, koks yra Dievas

Tolesnėse Evangelijos pagal Matą 12 skyriaus eilutėse Jėzus pasako itin svarbių dalykų. Noriu atkreipti jūsų dėmesį į keletą svarbių momentų. Pirmas iš jų išryškėja 33 eilutėje, kurioje Jėzus atsako į fariziejų kaltinimus ir meta jiems iššūkį, pasiremdamas liaudies patarle. Kristaus žodžiai ir veiksmai atskleidžia mums Dievo charakterį.

Pažvelkime į 33 eilutę: Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. Tokiais žodžiais Jėzus sugriauna nepriekaištingą fariziejų įvaizdį ir jų logiką. Mat jie sakė: „Nors Jis ir daro gerus darbus, tačiau iš tiesų Jis yra blogas žmogus. Sakote, jog Jis daro stebuklus? Tačiau Jis tai daro ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga. Jis tik apsimeta geru, bet iš tiesų yra tikras blogio įsikūnijimas.“ Reaguodamas į tai Jėzus sako: „Patyrinėkite, kaip fariziejai mąsto. Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą.“ Ką Jėzus norėjo šiais žodžiais pasakyti?

Jėzus norėjo, kad fariziejai priimtų sprendimą: arba išteisinantį Jėzų, arba Jį pasmerkiantį. Jėzus tarsi sakė: „Arba priimkite mane ir mano darbus, arba pasmerkite, bet nesakykite, kad Aš darau gerus darbus, bet iš tiesų esu blogio įsikūnijimas. Negali geras medis nešti blogų vaisių, kaip ir blogas medis negali nešti gerų vaisių. Nežaiskite žaidimų, fariziejai, - kalbėjo Jėzus. - Arba sakykite, kad tai, ką Aš darau, yra nusikaltimas ir Aš esu nusikaltėlis, arba pripažinkite, jog Aš pildau valią To, kuris mane siuntė. Bet nepiktžodžiaukite, teigdami, jog Aš darau darbus Dievo vardu, o pats esu blogio įsikūnijimas.“ Jėzus priverčia fariziejus įvertinti Jo darbus ir pripažinti, kad jie atspindi tai, kas yra Jo širdy.

Jėzus pasako fariziejams patarlę: „Medis pažįstamas iš vaisių.“ Tai reiškia, kad apie mūsų širdį galima spręsti pagal tai, kas joje gimsta. Jėzaus žodžiai - pilni paguodos ir vilties, kreipiantys žmones prie Dievo; Jo darbai ir stebuklai gydo sielą bei kūną ir atskleidžia, ko pilna Jo širdis. Nelieka abejonių, jog Jėzus iš tiesų yra Dievo atsiųstas Sūnus, nusidėjėlių Gelbėtojas. Kristaus žodžiai ir veiksmai atskleidžia Jo prigimtį.

Ką mūsų mintys, žodžiai ir darbai pasako apie mūsų širdies būklę? Kokias paslaptis jie atskleidžia? Mūsų pasirinkimai ir poelgiai parodo, kas mes esame ir kas iš tiesų mums rūpi. Jėzus priekaištavo fariziejams dėl to, kad nors jie ir elgiasi dievotai, bet kalbėjo kitaip - Jį šmeižė. Įsiklausykime į Jo išsakytus žodžius. Tai tarsi indikatorius, parodantis, kas iš tiesų dedasi mūsų širdyse.

Jėzaus gyvenimas apreiškė mums Jo širdį. Ir, tiesą sakant, tai apreiškia mums patį Dievą. Skaitydami apie Jėzaus darbus, matome aiškų paveikslą, koks yra Jėzus - nuolankus, rūpestingas, ištikimas, gailestingas, užjaučiantis, ištikimas, mylintis, dėmesingas. Kristaus veiksmai tik atskleidžia Jo esybę. Kaip  Jėzaus darbai atspindi Jo esybę, taip ir mes esame pašaukti atspindėti Kristų ir Jo šlovę - mūsų žodžiai ir veiksmai vienas kito atžvilgiu turėtų atspindėti pakeistą širdį, kurią Dievo malonės dėka gavome atgimdami. Pripažinkime, jog tai skamba šiek tiek bauginamai.

Prisipažinsiu, kad aš esu iš tų žmonių, kurie nenorėtų būti visur ir visada stebimi. Tik pagalvokite, kokių neįtikėtinų dalykų vienas kito atžvilgiu žmonės gali išgirsti, kai, pavyzdžiui, vairuodami automobilį patenka į spūstį. Pamenu, kaip tuomet, kai dar buvau mažas, grįždavau iš kokios kelionės su tėčiu, ir mama paklausdavo: „Tai ką gi jūs matėte?“ Aš atsakydavau: „Matėme vieną kvailį, vieną idiotą ir dar vieną išsižiojusį asilą...“ Tą sąrašą būčiau galėjęs tęsti ir tęsti. Stebėtina, kiek daug dalykų galime apie save sužinoti, jei pastebėsime save tuomet, kai niekas kitas mūsų nemato. Jėzaus gyvenimas atspindėjo Jo charakterį.

Fariziejai gali mus pamokyti, kaip nebūti religingais, save apgaudinėjančiais apsimetėliais.

Mūsų gyvenimas atskleidžia mūsų charakterį. 33-34 eilutės atskleidžia nuodėmingų fariziejų širdžių gelmes. Jie norėjo atrodyti geri, bet negalėjo sau padėti, nes kalbėdavo tai, ko buvo pertekusios jų širdys, o tai atskleidė jų tikrąjį veidą. Čia matome, jog netgi pamaldūs, dievoti žmonės gali save apgaudinėti. Nuo to nėra apsaugoti ir bažnyčią lankantys tikintieji ar net tarnavimų vadovai.

Dar kartelį pažvelkime į Jėzaus žodžius: Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. Angių išperos (taip Jėzus kreipėsi į fariziejus), kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi? Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Jėzus sako: „Pažiūrėkite, čia veikia tas pats principas: jeigu jūs žvelgiate į mano darbus ir matote, kad mano darbai atskleidžia, jog mano širdis tyra, tai fariziejų darbai rodo, kad jų širdis vargina didelės problemos. Akivaizdu, jog Rašto žinovai nepažinojo Dievo ir nebuvo patyrę Jo malonės, jie nepažino Jo kaip Gelbėtojo ir nesuprato Senojo Testamento permaldavimo aukų prasmės. Jie neturėjo artimo, gelbstinčio bendravimo su Dievu Tėvu. Tai atskleidžia jų pasakyti žodžiai apie Sūnų, kuris ir apreiškia Dievą Tėvą. Nepagarbi jų kalba  Jėzaus atžvilgiu ir šmeižtas atskleidė, kas slypi jų širdyse. Jie taip stengėsi atrodyti tobuli, išsaugoti nepriekaištingą išorę, bet čia prasiveržė tiesa.

Tai dar vienas bauginantis dalykas, mano draugai. Mes galime iš tiesų stipriai ir nuoširdžiai stengtis išoriškai atrodyti geri, bet jeigu mūsų širdis nebus pakeista Dievo malonės, tikrai atsiras sferų, kur prasiverš tiesa. Galbūt tik mūsų žmona, vaikai ir patys artimiausi draugai žino tikrąją padėtį, nes mes labai stengiamės nuo kitų tai paslėpti, tačiau galiu jums garantuoti - yla vis tiek išlįs iš maišo.

 Viešpats Jėzus sako: „Kadangi fariziejų gyvenime yra daug veidmainystės, jų mąstymas ir troškimai buvo sugedę, tad jų kalba tik išdavė šią problemą. Ne visada pavyksta atpažinti sugedusią širdį, tačiau visuomet atpažinsi sugedusias, piktžodžiaujančias lūpas. Destruktyvi, negatyvi šneka išduoda, kas slypi širdies gelmėse.

Matthew Henry teigia, kad Jėzus čia kalba apie „liežuvio nuodėmingumą“ ir parodo, kad nedori žodžiai yra sugedusios širdies vaisius. Kalba tėra vaisius, šaknys glūdi širdyje. Taigi Jėzus čia duoda mums raktą, savotišką indikatorių, kuris gali padėti mums pažvelgti į savo širdį ir pamatyti tikrąjį padėtį.

Netgi dievoti, Dievui tarnaujantys žmonės gali apsigauti, o Jėzus nenori, kad taip nutiktų. Jis nori, kad žinotume, kas mes esame iš tiesų, ir parodo, kad galime ištirti save stebėdami savo kalbą. Žinoma, teisingai kalbėdami netampame teisūs Dievo akivaizdoje, tačiau kalba tiesiog parodo, ko pertekusi mūsų širdis.

Analizuodami savo pačių žodžius galime labai daug sužinoti apie tai, kas vyksta mūsų viduje. Mūsų kalba daug pasako apie mūsų dvasios būklę. Matthew Henry sako: „Kai širdyje viešpatauja Dievo malonė, mes kalbame taip, tarsi būtume kilę iš Kanaano“. Kaip kalbi tu? Ar dažnai mes kalbame apie dangiškas vertybes, o gal kur kas dažniau apie kitus dalykus?

Tai, kokia kalba žmogus kalba, visų pirma atskleidžia, iš kokios šalies jis yra. Kai mes girdime ką nors kalbant prancūziškai, darome prielaidą, kad žmogus tikriausiai kilęs iš Prancūzijos. Jei išgirstame kalbant vokiškai, nusprendžiame, kad tas asmuo atvyko iš Vokietijos. Taip ir mūsų kalba atskleidžia mūsų dvasinę kilmę. Šmeižikiškos, nepadorios, šventvagiškos šnekos byloja, jog „šiuose namuose“ šeimininkauja velnias. Tai labai geras būdas save patikrinti. Netgi pagonių filosofas Seneka yra pasakęs, kad kalba atspindi žmogaus vidų. Kalba tikrai daug apie mus pasako.

Nors dažnai atrodo, kad išsakomi žodžiai yra labai trumpalaikis, vienadienis reiškinys, tačiau tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kad ištartų žodžių neįmanoma sugrąžinti atgal. Anot Burkitto, žodis fiziškai yra trumpalaikis, bet moralės požiūriu - amžinas. Mūsų ištartus žodžius žmogus gali nešiotis širdyje visą gyvenimą. Ir jų niekaip iš ten neištrinsi. Taigi ištarti žodžiai gali išnykti akimirksniu, bet žodžiai, kritę į žmogaus širdį, palieka gilų pėdsaką. Tad atidžiai rinkime žodžius, mąstykime, ką kalbame.

Mes esame tai, ką mes darome, ką kalbame ir apie ką galvojame

Evangelijos pagal Matą 12 skyriaus 35 eilutėje Jėzus sako, kad mūsų širdys yra tarsi saugykla (lobynas), kuriame slypi ir gerų, ir blogų dalykų. Mūsų veiksmai, mąstymas ir išsakomi žodžiai parodo, kas mes esame. Tai dar viena labai svarbi pamoka. Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia tai, kas gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Žmogaus širdis yra tarsi rezervuaras, tarsi saugykla, iš kurios žmogus gali iškelti tai, kas toje saugykloje buvo  saugoma.

Negalime iš lobyno iškelti tai, ko tame lobyne tiesiog nėra. Kai mes iškeliame gera, tai liudija, kad Dievo malonė mus keičia, o kai iškeliame bloga, tai kalba, kad mes priešinamės Kristaus prigimčiai mumyse, vengiame dvasinių dalykų ir neleidžiame Dievo Dvasiai užbaigti pradėtų darbų.

Malonūs ir guodžiantys žodžiai, patirtis, išmintis, meilė, teisingi sprendimai - tai geri širdies turtai. Tačiau kai mes drauge su psalmistu ištarsime: „Mes trokštame pažinti Tavo žodį ir jį studijuoti“, tai liudys, kad mūsų širdyje vyksta ypatingas dvasinis darbas. Ir jei savo širdyje slepiame blogį, jei mūsų liežuvis nuolat taria negatyvius, destruktyvius, žeminančius Dievą žodžius, tai jau pavojaus ženklas.

Mūsų prigimtis, žinoma, daro įtaką mūsų elgesiui ir kalbėjimo manieroms. Ir priešingai - mūsų elgesys ir kalbėjimo būdas atskleidžia mūsų tikrąją prigimtį. Tad kadangi mūsų veiksmai yra neatsiejamai susiję su mūsų prigimtimi, turime nepaliauti tirti savo veiksmus. Ne todėl, kad mūsų veiksmai būtų itin svarbūs, bet todėl, kad mūsų elgesys parodo, kuo alsuoja mūsų širdis. Mes privalome šiose srityse siekti santarvės su Dievu, kad mūsų darbai, mintys ir žodžiai atspindėtų naująją mūsų prigimtį.

Mes turėtume trokšti daryti gera, tačiau tai įmanoma tik iš Dievo malonės. Tai ypač ryšku, kai kalbame apie savo ištartus žodžius, tiesa? Turbūt nėra nieko, ką būtų sunkiau suvaldyti, nei mūsų liežuvis. Net kai galvojame, kad naudojame jį geram, gali paaiškėti, kad tai pasitarnauja Dievo darbo griovimui. Taip nutinka net Dievo žmonėms, todėl būkime labai dėmesingi ir pripažinkime, kad esame priklausomi nuo Dievo Dvasios veikimo mūsų gyvenime.

Kaip sako Matthew Henry, jeigu širdis nebus Dievo pakeista, gyvenime taip ir neišvysime tikrų permainų. Kol mūsų širdis nebus pakeista, tol mums nepavyks suvaldyti išorinių veiksmų ir žodžių, atskleidžiančių mūsų širdies gelmes. Žinoma, mūsų tikslas - ne tik gerai atrodyti, bet iš tiesų pasikeisti Jėzuje Kristuje. Juk nenorime būti veidmainiai, tik išoriškai atrodantys dvasingi, tačiau nepuoselėjantys santykių su Dievu ir meilės vienas kitam. Mes norime būti pakeisti, ir tai padaryti gali tik Šventoji Dvasia. Tik žmogus, tikintis Jėzumi Kristumi, kaip vieninteliu sielos Gelbėtoju, žmogus, kuris priima ir paklūsta Jo reikalavimams, gali viltis ir sulaukti tikrų pasikeitimų. O pašventinta kalba liudija, kad širdyje vyksta Dievo darbas.

Jay Baxteris Sidlow kartą pasakė: „Vienas iš pirmųjų dalykų, kuris nutinka, kai žmogus prisipildo Šventosios Dvasios, yra ne tai, kad jis pradeda kalbėti kitomis kalbomis, bet tai, kad jis puikiai sugeba suvaldyti savo liežuvį.“ Ir tai yra tiesa. Mūsų liežuvis liudija apie Dvasios darbą mūsų širdyje.Šiuos dalykus labai svarbu suvokti ir įsisąmoninti ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui. Pastebėjau, kad jauni žmonės geba būti labai žiaurūs vienas kito atžvilgiu.

Pamąstyk, ką tu kalbi apie savo klasiokus ar grupiokus, kai jų nėra šalia? Kokią tavo širdies poziciją jų atžvilgiu atskleidžia tavo kalba? Kaip tu kalbi apie savo tėvus, kai jų nėra šalia tavęs? Ką tai liudija apie tavo širdį?

Nešvaistyk laiko veltui ir nepraleisk progos ištirti savo širdies Dievo akivaizdoje. Atkreipk dėmesį į  savo žodžius ir net mintis, t. y. tai, ko neištari garsiai, bet kartais taip norėtum išrėžti. Atkreipk dėmesį į tai, kas tave erzina, į tai, kaip norėtum atsikirsti į tėvų pastabas, kurios sukelia tavo nepasitenkinimą ar priešiškumą. Ką visa tai pasako apie tavo širdies būklę? Tai geriausias tavo širdies indikatorius. Apsvarstykime, kaip elgiamės, apsvarstykime, ką kalbame.

Teismo dieną būsime teisiami pagal savo žodžius

Sutelkite savo dėmesį ir į 36-37 eilutes. Jėzus čia labai paprastai ir aiškiai sako, kad pagal savo žodžius būsime pasmerkti arba išteisinti. Mūsų širdys bus teisiamos pagal mūsų žodžius!

Taigi, sprendimas bus priimtas įvertinant mūsų žodžius: ar jie bus pripažinti nedori, ar šventi? Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas (Mt 12, 36-37). Kadangi mes esame atsakingi už tai, kas esame, ką galvojame, ką jaučiame, ką kalbame ir darome, Jėzus primena mums, kad Paskutiniojo teismo dieną turėsime už tai atsiskaityti. Jėzus įspėja visus ir pabrėžia, kad Teismo dieną turėsime atsiskaityti net už kiekvieną neatsargų, neapgalvotą, tuščią žodį.

J. C. Ryle sako, kad yra vos keli Jėzaus pamokymai, kurie ištiria širdį taip, kaip šis. Visgi būtent į ištariamus žodžius žmogus turbūt kreipia mažiausiai dėmesio. Tačiau Jėzus įspėja, kad Teismo dieną būsime vertinami būtent pagal žodžius. Visos tuščios kalbos, kvaili juokeliai nepatinka Dievui. Net įsakmus, nuožmus ar malonus mūsų balso tonas liudys mūsų naudai arba nenaudai. Tai primena, kad mums tikrai reikalinga didelė Dievo malonė. Būtent liežuvis geriausiai įrodo, jog nė vienas žmogus nėra tobulas prieš Dievą, tik liežuvis įrodo, kaip labai mums reikalinga Dievo malonė.

Šiandien mes turime galimybę susitaikyti su Dievu. Brangus krikščioni, kai ateisi pas Viešpatį ir išpažinsi nuodėmes, kurias padarei savo liežuviu, paprašyk Dievo suteikti malonės išlaikyti švarias ir nesuteptas lūpas, prašyk sustiprinti tave, kad būtum gabus kalbėti tai, kas ugdo, o ne tai, kas griauna, kad tavo žodžiai atspindėtų pakeistą, o ne nuodėmės suterštą širdį.

O jeigu tu dar netiki Dievu, žinok, kad Teismo dieną nuo pasmerkimo tavęs neišgelbės nei tavo ryžtas, nei pastangos, nes būsi vertinamas pagal žodžius, kurie atspindės tavo prigimtį. O prigimtį gali pakeisti tik Dievas. Mes patys nesame pajėgūs pasikeisti. Tai gali padaryti tik Šventoji Dvasia. Vienintelė tavo viltis yra Kristus. Gręžkis į Jį. Kaip sakė J. C. Ryle, „jei ši eilutė būtų vienintelė išlikusi Šventojo Rašto eilutė, jos pakaktų, kad pripažintume savo kaltę prieš Dievą ir ieškotume Jo išteisinimo.“

Leiskite priminti, kad mes patys nesame teisūs. Teismo dieną mus saugos Kristaus teisumas. Dėkui Dievui. Be Jo malonės išsigelbėti neįmanoma. Tik Dievo malonės dėka mes galime artėti prie Dievo ir esame sustiprinami.

Jėzus gali dovanoti mums pergalę ir padėti mums suvaldyti liežuvį bei veiksmus, pakeisdamas mūsų prigimtį, padėdamas mums panašėti į Kristų. Ir jeigu tu dar Jo nepažįsti, kviečiu būtinai susitikti su tuo Vieninteliu, kuris gali tavo nuodėmingą širdį paversti tinkama dangaus karalystei.

Pasimelskime: Tėve mūsų, palaimink žodį, kuris maitina mūsų dvasią, ir Tavo malonė tepadeda mums išlaikyti tikėjimą Tavimi. Amen.

Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Jurgita Ratautienė

 „Ganytojas“